Eilinio sekmadienio rytmetį iš numerio +370 633 92 106 gaunu SMS žinutę: Sveikiname! Jusu numeris tapo laimingas „Ogmina“ jumsdovanoja mobiluji telefona „Nokia 9300“ bei 1000 Lt. ceki. Del prizu kreiptis siuo.nr 867296979,863373653.

Atsiverčiu 2001-aisiais Budapešte Europos Tarybos priimtą Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų, kurią 2004-ųjų sausį ratifikavo Seimas. Skaitau 8 straipsnį („Kompiuterinis sukčiavimas“): „Kiekviena Šalis priima tokius teisės aktus ir kitas priemones, kurių gali prireikti pagal jos vidaus teisę nustatyti baudžiamajai atsakomybei už sąmoningus ir neteisėtus veiksmus, sąlygojusius kito asmens nuosavybės praradimą: <…> b) <…> nesąžiningai arba nedorai ketinant gauti neteisėtos ekonominės naudos sau arba kitam asmeniui.“

Jeigu mobilųjį telefoną būčiau įsigijęs tik vakar, vis tiek turėčiau susirūpinti, ar save gerbianti įmonė, tokia kaip „Ogmina“, galėtų savo klientams žinutes siuntinėti neištaisiusi elementarių lietuvių kalbos klaidų. Dar labiau turėtų kelti nerimą faktas, kad „Ogminoje“ paskutinį kartą pirkau prieš penkerius metus. O kaip apie informacines technologijas šiek tiek besigaudantis žmogus susirūpinčiau, kodėl „Nokia 9300“ vadinamas tik mobiliuoju telefonu.

Tačiau puikiai suprantu, jog tai tik dar viena mobiliųjų nusikaltėlių apgaulė. Reikėtų būti visiškai atsietam nuo viešos informacijos, kurios pastarųjų metų sraute pilna pranešimų apie įvairius apgaulės būdus. „Jūsų giminaitis padarė rimtą avariją ir sužalojo mano žmoną“, „Čia skambina anūko draugas“, „Užsiregistruokite prieš atsiimdami prizą“ – tai tik keli neišsenkančios lietuvių nusikaltėlių išmonės pavyzdžiai.

Šioje situacijoje keisčiausia yra Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių pozicija. Visi tyliai pripažįsta, kad bene geriausi išankstinio mokėjimo kortelių pardavimo rezultatai pasiekiami šalia įkalinimo įstaigų esančiuose platinimo taškuose. Gyvos legendos sklando apie „Lietuvos spaudos“ kioską, įsikūrusį šalia Lietuvos Respublikos Seimo. Nors šiuo atveju galima spėti, kad pardavimus didina ir Seimo narių noras kartais skambinti specialiųjų tarnybų nefiksuojamais numeriais, tačiau priežastis, ekspertų teigimu, kita – tai didžiulė Lukiškių tardymo izoliatoriaus rinka.

Ar mobiliojo ryšio operatoriai galėtų imtis priemonių prieš mobiliuosius nusikaltėlius? Įvertinant milžiniškas operatorių informacinių sistemų galimybes, nuolatines investicijas į CRM įrangą, tokios priemonės būtų itin paprastos. Pirma, išeinančių SMS žinučių blokavimas. Akivaizdu, kad sistemiškai ir reguliariai siunčiamos tokio pat turinio žinutės su sveikinimais laimėjus, pranešimus apie artimųjų sukeltas avarijas patenka į tokių kategoriją. Antra, atskirų telefono numerių blokavimas, kai veikiama pagal įprastą schemą „nepažįstamojo skambutis – perkama išankstinio mokėjimo kortelė – grįžtantis skambutis“. Ją turėtų papildyti įvairios loginės sekos (pavyzdžiui, fiksuojami tik 100 pirmųjų išankstinio mokėjimo kortelės skambučių, vertinami tik nakties metu daromi skambučiai ir pan.). Trečia, jungtinės operatorių pastangos. Kai kuri prevencinių priemonių taikymui svarbi skambučių ir abonentų įtartinumo informacija yra tik tinklo operatoriaus nuosavybė, todėl būtina sukurti sąlygas ja keistis.

Šios mintys – tai tik keletas „žalių“ idėjų, kilusių po gautos mobiliojo nusikaltėlio žinutės. Statistika ir detalus nusikaltėlių veiklos metodų tyrimas leistų sukurti išbaigtas prevencijos, o nukentėjusiųjų atvejais – nusikaltėlių paieškos, tolesnio neutralizavimo (pavyzdžiui, anuliuojant atitinkamą išankstinio mokėjimo kortelės papildymo numerį), žalos atlyginimo priemones. Tuo tarpu dabar galime nebent tyliai ignoruoti mobiliųjų nusikaltėlių veiksmus, o apimti nevilties – skųstis Kriminalinės policijos Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo skyriui. Tačiau realūs pokyčiai galimi tik tada, kai realių veiksmų imsis mobiliojo ryšio operatoriai. Deja, jie kol kas mieliau atsiriekia dalį nusikaltėlių pelno…

Išspausdinta žurnale „Naujoji komunikacija“

Paskelbta www.elektronika.lt

Lietuvos radijo laida „Ryto garsai“ vieną iš savo gruodžio 13 reportažų skyrė interneto dienoraščiams (blog'ams). Keletą minčių išdėsčiau ir aš:

• Interneto žiniasklaida nugalės kitas žiniasklaidos rūšis;
• Blog'ai laimi savo nepriklausomumu ir šaltinių įvairove;
• Internetas – puiki erdvė pilietinės visuomenės kūrimui ir palaikymui.

Laidos įrašą galite rasti Lietuvos radijo interneto svetainėje. Reportažo pradžia ~03:08:15, trukmė ~12 minučių.

Kada pavojingai susikerta interesai.

Du politikos mokslų ekspertai iš Kanados – Kenas Kernaghanas (Kenas Kernagenas) ir Johnas Langfordas (Džonas Langfordas) – savo knygoje „Atsakingas viešas tarnautojas” skiria net septynias interesų konflikto rūšis. Lietuvoje netylant skandalams, būtų pravartu jomis nuodugniau pasidomėti.

Pirma, tai susitarimai su savimi (angl. self–dealing) – tokios situacijos pasitaiko tada, kai įgaliotas asmuo priima sprendimą dėl konkrečių produktų ar paslaugų įsigijimo, o jas teikia subjektas, susijęs su sprendimą priimančiu asmeniu. Itin daug tokio pobūdžio konfliktų galima aptikti „grobikiškų” Lietuvos privatizavimų istorijoje (pavyzdžiui, mėsos perdirbimo pramonėje), kai pelningai dirbančiose įmonėse įsigijus valdantį paketą bendrovės sukuriamas pelnas buvo perkeliamas į kitas bendroves, visiškai priklausančias valdantįjį paketą valdantiems asmenims.

Antroji interesų konflikto rūšis – naudos gavimas. Tarptautinė organizacija „Transparency International” nuolatos vykdo tyrimus apie kyšius ir kyšininkavimą – tai bene dažniausiai pasitaikanti naudos gavimo forma viešajame sektoriuje. Itin brangios dovanos – viena iš šios interesų konflikto rūšies atmainų. Lietuvoje neabejotinai su kaupu pavyzdžių rastume sveikatos apsaugos sistemoje, kur jau beveik oficialiai skelbiamos kyšių už įvairias paslaugas dydžių lentelės.

Trečioji rūšis – įtakos mainai (angl. influence peddling). Kaip rašoma žemiau – trečiųjų šalių dalyvavimas dažnai reiškia interesų konflikto vengimą, tačiau praktikoje dažnai ta nepriklausoma šalis naudojasi savo įtaka, mainais iš vienos iš šalių įtaką ateityje. Savo Tėvynėje galėtume rasti daug įvairių ES konkursų pavyzdžių, kai „nepriklausomi” ekspertai atiduodavo savo balsus tiems konkurso dalyviams, kurie kitame konkurse jau analogiškai atsidėkodavo.

Ketvirtoji interesų konflikto rūšis – tai naudojimasis darbdavio turtu savo asmeniniais interesais. Lietuvoje taip pat nestinga pavyzdžių – nuo knygų ar laisvalaikio žurnalų kopijavimo darbovietėje iki kanceliarinių prekių nešimo namo. Pasitaiko ir gerokai sudėtingesnių šio interesų konflikto atvejų – pavyzdžiui, darbovietės įsigytą programinę įrangą įdiegiant savo asmeniniais interesais namų kompiuteryje. Jeigu tai leidžia darbdavys – tai tiesioginis autorinių teisių savininko interesų pažeidimas.

Konfidencialios informacijos panaudojimas – penktoji interesų konflikto rūšis. Vieša paslaptis, kad Lietuvos finansų rinkoje dažni atvejai, kai finansų makleriai neetiškai naudojasi vidine informacija – pavyzdžiui, sužinoję apie planuojamą didelį ilgalaikį akcijų supirkimą, iš anksto įsigyja akcijų žema kaina. Tai gali pasireikšti tiek asmeninių interesų atvejų (pavyzdžiui, per internetinius sprendimus formaliai akcijas superkant giminaičių vardu), tiek ir atskirų finansų maklerių įmonių veiklos metodais (pavyzdžiui, kai tokia slapta informacija skleidžiama tarp tos pačios įmonės finansų maklerių ir investicinių fondų valdytojų). Pažymėtina, kad ši interesų konflikto rūšis dažna ir kitose veiklos srityse – pavyzdžiui, nekilnojamojo turto rinkoje.

Itin kenksminga šeštoji interesų konflikto forma – konkurencinė veikla. Aukšto lygio pardavimo vadybininkai gali turėti neformalų susitarimą su konkuruojančia įmone ar net turėti savą, kuriai iš pagrindinės darbovietės „perleidinėtų” pelningiausius klientus. Itin konkurencingoje Lietuvos gabenimų rinkoje žinoma bent keletas atvejų, kai perspektyvioms ir pelningai dirbusioms įmonėms buvo iškeltos bankroto bylos būtent dėl nesąžiningų aukšto lygio vadybininkų.

Septintoji interesų konflikto rūšis – įsidarbinimas susijusioje srityje. Šiuo atveju žala pirminei darbovietei gali būti daroma dviem būdais. Vienu atveju darbuotojas gali naudotis turėta vidine informacija (pavyzdžiui, kai viešosios tarnybos darbuotojas tampa nepriklausomu atitinkamos srities lobistu), o kitu – tai antrosios rūšies atmaina, kai įdarbinimas yra naujojo darbdavio atsilyginimas už sutartą neobjektyvų sprendimą, vykdant darbo funkcijas pirmojoje darbovietėje.

Straipsnis išspausdintas savaitraštyje „Atgimimas“

Procesai, prasidėję apkaltos procesu, galėjo tapti visuotinio viešosios
erdvės apsivalymo pradžia. Deja, netrukus išryškėjusios eksprezidento oponentų
silpnybės (ypač nenoras tuos pačius aukštus standartus taikyti sau patiems) bloškė
Lietuvą į tariamų ir laikinų vertybių erdvę.

Dabar pašalinis kasdien kelių alternatyvių informacijos šaltinių
nenagrinėjantis stebėtojas gali tapti puikiu tiek vienos, tiek ir kitos pusės
manipuliacijų objektu.

Bene daugiausiai emocinių diskusijų „prie arbatos puodelio“ (nes viešai
daugelis vis dar prisibijo savo nuotraukų pirmuosiuose puslapiuose) pastaruoju
metu sukėlė „Respublikos“ leidinių grupės pradėta diskusija dėl George‘o Soroso
(Džordžo Sorošo) finansuojamų organizacijų veiklos. Pagrindinis kaltinimas su
Atviros Lietuvos fondu (ALF)
susijusioms organizacijoms – jos puoselėja tik filantropo skleidžiamas idėjas,
uzurpuoja viešąją erdvę ir blokuoja kitaip mąstančius. Oponentai teigia, kad
„Respublikos“ pozicija visiškai nepamatuota,
naudojamos neetiškos priemonės, o priešiškos publikacijos esą liautųsi vos tik
ALF sutiktų pirkti daugiau reklamos ploto grupės leidiniuose.

Tenka apgailestauti, kad ši diskusija iš tiesų virto purvo drabstymusi. Tiek
„Respublikos“ leidinių grupė nesirinko priemonių, tiek oponentai nesugebėjo
viešai deklaruoti savo interesų. O padėtį galėtų neutralizuoti tiesus ir aiškus
atsakymas į ALF mestus kaltinimus – tiek ir tiek lėšų
gavome iš to ir to, tiek ir tiek iš ano, o taip ir anaip visus pinigus
išleidome, tokias institucijas, iniciatyvas ir asmenis parėmėme. Visuomenė,
turėdama aiškią informaciją, jau galėtų spręsti pati, kurioje barikadų pusėje
yra teisybė. Todėl skaudu, kai puikią į lietuvių kalbą išverstų knygų seriją
finansavęs, nuolatos lietuvių mokslus bei studijas užsienyje rėmęs ir įvairaus
pobūdžio diskusijas skatinęs ALF slysta tuščioje vietoje…

Kita pastarųjų metų įvykių virtinė – tai politinės minties griūtis.
Suprantama, politinės partijos, per metus teturinčios
13 mln. litų savo veiklai finansuoti, politinės minties galiūnų iš tiesų
neįpirks. Tačiau dabartinė padėtis, kai daugiausia Seimo narių turinčią partiją
valdo diplomo neturintis melagis, senstelėjęs politbiuro narys negali
paaiškinti, kaip žmona uždirba pinigus, sostinės meras nesugeba atsistoti į
vieną dujų barikadų pusę, primena Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metus.

Tiek tada, tiek dabar pagrindinė kliūtis – vertybių stoka, bijojimas jomis
grįsti savo kelią į politiką ir viešąjį gyvenimą. Mums vėl reikalingas naujas Tadas
Kosčiuška, sugebėjęs priešintis net dviems anuometinėms tironijoms – Maskvos
ir Londono, galbūt
net Jonušas Radvila – ant svarstyklių padėjęs visos didikų giminės gerovę ir
garbę. O dabartiniai Lietuvos lyderiai pasimetė tarp politines kampanijas
remiančių interesų, nesugeba formuluoti aiškios Lietuvos ateities plėtros
vizijos, siekia pardavinėti turimą turtą, o ne kurti ir išnaudoti naujas
galimybes.

Bene prasčiausia padėtis – eilinių piliečių mąstymo vingiuose, kuriuos
sužlugdė tarybinė sistema. Logiška, kad nuo 30 ir 5 proc. Lietuvos
gyventojų turintis sumažėti kaimo gyventojų skaičius kažkur turi persikelti,
tačiau liūdina, kad dauguma pasuko ne į miestus, o į užjūrius, kur pritaiko savo
menkas žemės ūkio žinias. Dar blogiau, kad susigundę trumpalaikiais kolumbų
siūlomais blizgučiais jie aukoja savo esmines vertybes – šeimas, palieka
seneliams auginti vaikus, atsisako savo tėviškės, o kartais – net
savigarbos.

Džiugu, kad Europos pamatas – krikščionybė – išlieka doroviniu vedliu tiek
tikintiesiems, tiek ir pasyviai pritariantiems jos idėjinėms vertybėms.
Naujausias Vatikano pareiškimas dėl
homoseksualizmo pavojų darniai visuomenei – puikus pavyzdys, kaip amžinosios
vertybės turi ir gali likti gyvenimo pagrindu.

Šie pavyzdžiai – tik atsitiktiniai atmintyje iškylantys vaizdiniai. Daug
svarbesnės tos kasdienybės dalys, kai patys renkamės tarp ramaus vakaro ir
principingos kovos visą nemigos naktį. Kovos už principus ir vertybes. O indų
plovėjų trūks visada.

Paskelbta www.omni.lt