XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: ryšiai su visuomene (Page 1 of 59)

Konsultuojant klientus užsirašytos pastabos apie kasdienius ir sudėtingesnius klausimus.

Koalicijos esmė – apie ką sutartyje NEkalbama?

Pasirašyta sutartis (iš V.Čmilytės-Nielsen FB paskyros)

Prieš kelerius metus „Discovery“ pristatė pagal tikrus faktus sukurtą serialą „Manhunt: Unabomber“. Jame pasakojama, kaip FTB analitikai kalbinės analizės pagalba sėkmingai susekė vieną garsiausių pastarųjų dešimtmečių JAV teroristų, siuntinėjusių bombas paprastu paštu. Tyrimo pagrindas buvo sprogdintojo laiškų ir tekstų turinio nagrinėjimas. Tačiau rezultatas buvo pasiektas dėmesį skiriant ne tam, kas juose buvo surašyta, o atvirkščiai – klausimams ir simboliams, kurių ten nebuvo. Toks negatyvus autoriaus profilio sudarymas leido sėkmingai susiaurinti paieškų imtį ir galų gale surasti sprogdintoją.

Todėl dėmesio verta ir trijų partijų pasirašyta koalicijos sutartis, kuri netrukus taps pagrindu 74 naujai išrinktiems Seimo nariams sudaryti Vyriausybę, vadovaujamą Ingridos Šimonytės. Sutartyje daug dėmesio skiriama įvairioms vertybinėms nuostatoms, tačiau, sekant ta pačia FTB tyrėjų logika, gerokai svarbesnė yra kita politikos dalis – tai klausimai, kurie nelaikomi svarbiais, arba temos, kuriose partijos nerado sutarimo.

O tokių klausimų – gana daug.

Pirma, sutartyje nėra jokių užuominų apie Lietuvoje dominuojantį stambų verslą, faktines oligopolijas. Verslas minimas 3.2. punkte, skirtame ekonomikos transformacijai, ir 5.2.3. punkte, kuriame tik vieno iš partnerių noras uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose. Nutylėta (ar sąmoningai praleista) esminė sėkmingos vidurinės piliečių klasės formavimosi sąlyga – tai smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, mažinant ir užkardant stambaus verslo dominavimą. Tačiau tam susitariančios partijos dėmesio neskiria.

Antra, susitariančios šalys nieko nekalba apie sveikatos apsaugos sistemos pertvarką. Šiai temai skiriamas deklaratyvus 3.5. punktas, kuriame akcentuojamas „paslaugų kokybės ir prieinamumo užtikrinimas“. Ką tai reiškia smulkioms ir nerentabilioms rajonų sveikatos įstaigoms? Kuriuo keliu ir kaip bus pertvarkomas ligoninių tinklas? Dviprasmiška nuostata, kad visi pokyčiai vyks nediskriminuojant privačių sveikatos priežiūros įstaigų kelia klausimą. Ar tai reiškia, kad vis didesnė dalis sveikatos priežiūros paslaugų bus privatizuojama? Dar įdomiau, jog 6.1. punkto (skirto Vyriausybės programos rengimui) „g“ papunktyje tiesiogiai įvardinamas dėmesys pirminei paslaugų grandžiai. O kas bus su antriniu ir tretiniu paslaugų lygiu?

Trečia, kita tema, kurioje viskas panašiai nutylima – tai mokyklų tinklas. Šis klausimas „apeinamas“ viską sutelkiant į „Nacionalinio susitarimo dėl švietimo“ idėją. Tai deklaratyvus pažadas, kuriuo nieko nepažadama. Kaip ir sveikatos apsaugos atveju, žadamas tik siekis „užtikrinti vienodas galimybes“ nepaisant vietos ar socialinės padėties. Kaip ir sveikatos apsaugos įstaigų tinklo atveju, čia vėlgi kyla klausimas dėl mokyklų tinklo – ką reiškia „nepaisant“ vietos? Kaimo mokyklų naikinimą ar jų subsidijavimą? Dar keisčiau, jog visame dokumente – anei vieno punkto, skirto aukštajam mokslui ir universitetų/kolegijų tinklo optimizavimui. 6.1. punkto „a“ papunkčio nuostata dėl nuo 1,5 iki 3 proc. BVP skyrimo moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai iš esmės nėra aukštojo mokslo, o daugiau paramos verslui priemonė.

Ketvirta, tarp eilučių šviečiasi stambaus verslo gynimas ir kitoje srityje – tai jokios užuominos apie teritorijų planavimą, kuris šiandien kelia daugybę ginčų tiek miestuose, tiek regionuose. Vietos gyventojų pastangos kovoti prieš stambaus verslo neetiškus bandymus verslą plėtoti ignoruojant gyventojų teisę į saugią aplinką – didžiulis ginčų ir nepasitenkinimo laukas. Tačiau šiai tema tenka tik esmės nekeičiantis 6.1. punkto „p“ papunkčio pažadas dėl „Natura 2000“ teritorijų apsaugos.

Penkta, partijų 2.4. punkte deklaruojamas skaidrumas ir aukščiausi politinės etikos standartai nuteikia pozityviai, pažadas reikalauti nulinės tolerancijos korupcijai yra įspūdingas. Tačiau… sutartyje nieko nekalbama apie lobistinės veiklos reguliavimą ir adekvatų interesų grupių ir valstybės valdymo bendradarbiavimą. Galima prisiminti, kad nuo sausio 1 dienos įsigalios naujas kreivas Lobistinės veiklos įstatymas, kuris lobistine veikla laikys viską, išskyrus realius lobistus iš stambiausių verslo grupuočių.

Žinoma, čia pateikiau tik kelias temas, kurios sėkmingai nutylėtos partijų susitarime – jų yra gerokai daugiau. Būdamas optimistas tikiuosi, kad šie klausimai atsiras Vyriausybės programoje ir vėliau – priemonių plane. Tačiau… FTB specialistų metodika, akivaizdu, verta dėmesio.

Ar yra gyvenimas po politikos (komunikacijos)?

Prieš trejus metus apibendrindamas savo pusantrų metų darbo su valdančiosios politinės partijos komunikacija rašiau apie 7 iššūkius šios srities ryšių su visuomene specialistams. Dabar, kai rugsėjo 1-ąją baigėsi mano terminuota sutartis ir su Europos Parlamento nariu Stasiu Jakeliūnu, jau turiu progą žvilgtelėti atgal ir pabandyti panagrinėti – kas pavyko, o kur galima buvo padaryti daugiau dirbant su politikos komunikacija?

Šis mano tekstas – tai ne tik profesinio etapo įsivertinimas, bet ir tam tikra neformali ataskaita tiems LVŽS rinkėjams, kurie 2016-aisiais patikėjo pokyčius žadančia politine jėga, surinkusia įspūdingą ir spalvingą įvairių visuomenės sričių lyderių sąrašą. Iš pradžių buvęs skeptiškas, vėliau turėjau progą pabendrauti gyvai. Padaręs sprendimą šio kelio pradžioje (2016-ųjų gruodį) vz.lt sakiau:

Po Seimo rinkimų sulaukiau klausimo, ar man būtų įdomu iš principo. Esu turėjęs įvairios patirties dirbant su politikų komunikacija, todėl pasiūlymą vertinau atsargiai. Sprendimą priėmiau, kai per tas per tas kelias savaites patikėjau, jog sąjungos nariai išties nori kurti darnesnę Lietuvą. [..] Todėl pirmiausiu uždaviniu matau deramą vidaus procesų sutvarkymą, greta tobulinant viešos komunikacijos procesus. Dabartinę LVŽS komunikacijos situaciją paaiškina dvi aplinkybės – didžiulis spaudimas per trumpą laiką priimti strateginius sprendimus, kurie lems valstybės gyvenimą visus 2017 m. Būtent atsakingas sprendimų priėmimo procesas ir bandymas išklausyti visas puses neišvengiamai kelia iššūkius tinkamai ir laiku komunikuojant. O Seimo narių vidinei organizacijai dar tik formuojantis tai tampa mažesnių ar didesnių klaidų šaltiniu

vz.lt

Apie bandymus prisidėti prie darnesnės Lietuvos kūrimo 2019-ųjų gegužę rašiau pasibaigus sutarčiai su LVŽS:

[..] teko prisidėti prie daugybės mūsų valstybę į socialiai teisingesnę pusę keitusių pertvarkų – vaiko pinigai, pensijų II pakopa, kova prieš stambaus verslo dominavimą, kalėjimų sistemos skaidrinimas, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, sisteminiai įrankiai prieš korupciją, alkoholio vartojimo mažinimas, profesinių sąjungų stiprinimas, vaistų kompensavimas, parama jaunoms šeimoms, urėdijų, geležinkelių, kelių priežiūros ir daugybė kitų valstybės valdomų įmonių, finansinių paslaugų vartotojų apsauga ir ekonomikos krizės valdymo tyrimas. Ir tai tik tie pokyčiai, kurie sulaukė bent kiek didesnio dėmesio. [..] Gaila, jog šias puikias iniciatyvas temdė ir neišvengiami kluptelėjimai, ir rimtesnės mūsų klaidos

facebook.com

Ne kartą esu viešai minėjęs, kad darbas su politikos komunikacija – tai pastebimai menkiau apmokamas ryšių su visuomene specialistų darbas. Todėl ir mano pasirinkimas gilintis į šią sritį buvo artimai susijęs su asmeniniu noru prisidėti prie valstybės ateičiai svarbių pokyčių. Tad dabar, jau gerokai nutolęs nuo lietuviškos politikos virtuvės, jau galiu trumpai apžvelgti pagrindinius veiklos barus ir įvertinti rezultatus iš šiandienos požiūrio taško.

Pagrindinius veiklos barus nagrinėsiu pagal LVŽS 2016 metų programos „Darni Lietuva“ struktūrą:

  • Darnus žmogus
  • Darni visuomenė ir aplinka
  • Darnus švietimas ir kultūra
  • Darni ekonomika ir finansai
  • Darnus valstybės valdymas

Kiekvienos krypties programos įgyvendinimo (ir komunikacijos) sėkmę vertinsiu subjektyviu balu (iš 10 galimų).

Darnus žmogus

Lygios teisės ir smurto užkardymas šeimose – keistis vertė… tragedijos

Dovilė Šakalienė buvo LVŽS kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo minstres

2016 metais Dovilę Šakalienę LVŽS pristatė kaip potencialią SADM ministrę – tai teikė vilčių, kad požiūris į sudėtingas mūsų visuomenės problemas keisis. Paradoksalu, tačiau Dovilė gana greitai turėjo trauktis, o Lietuvoje LGBT, vaikų teisių ir moterų apsaugos nuo smurto šeimose klausimai buvo sprendžiami tik vienam ar kitam skandalui užvaldžius viešąją erdvę.

Pavyzdžiui, Matuko tragedija virto Matuko reforma ir vaiko teisių apsaugos pertvarka. Panašiai #MeToo skandalai leido iš Seimo pašalinti Kęstutį Pūką. Deja, bet ne ką skirtinga Mykolo Majausko istorija baigėsi šnipštu – parlamentui nepakako valios netgi pradėti parlamentinį tyrimą apie istorijas, kurios baigėsi šio jauno konservatorių lyderio šeimos skyrybomis. Dar gėdingiau Seimo dauguma balsavo dėl Petro Gražulio, kurį tiesiog apsaugojo nuo baudžiamojo persekiojimo.

Atskira tema – LGBT klausimai, kurie kairiųjų pažiūrų politikams turėtų būti savaime suprantami, tačiau šiandien Lietuvos parlamente tai tėra tik proga parodyti savo konservatyvias pažiūras ir sukaupti dar keletą politinių dividendų nepakantumo kitokiems sąskaita.

Proveržio nepasiekta ir tokiose srityse kaip vaikų namų sistemos deinstitucionalizacija (t.y. valstybinės sistemos perkėlimas į NVO ir/ar privatų sektorių) ar penitencinės sistemos pertvarka, kur ir toliau visų įkalintų asmenų gyvenimus kontroliuoja ir jų likimus sprendžia ne valstybė, o nusikalstamo pasaulio grupės.

Rezultatas: 2 iš 10

Darni visuomenė ir aplinka

Sveikatos apsaugos pokyčiai vyko, bet ne reforma

Šalia anti-korupcinės dalies būtent sveikatos apsauga ir anti-alkoholinė kampanija buvo kitas bazinis LVŽS 2016 metų rinkim kampanijos motyvuojantis faktorius. Būtent alkoholis buvo pagrindinis mūšio laukas visą pirmąją 2017 metų Seimo pavasario sesiją.

Kita sudėtinga, tačiau sėkmingai įgyvendinta kampanija – tai vaistų kainų reguliavimas, sutelkiant valstybės lėšas į generinius vaistus, atsisakant originalių, tačiau gerokai brangesnių alternatyvų. Tai vėlgi sulaukė aršaus viešosios nuomonės pasipriešinimo, kurį ne visada pavyko deramai kontroliuoti. Tiesa, pastarųjų metų skaičiai jau leidžia klausti, ar išties generinių vaistų modelis duoda planuotą taupymo efektą.

2018-02-22 spaudos konferencija apie korupcijos mažinimą sveikatos apsaugos sistemoje

Tačiau šie teigiami pokyčiai nepanaikino esminės sveikatos apsaugos sistemos problemos – besikeičiančios demografinės situacijos (kaip ir mokyklų atveju) nevertinančio sveikatos įstaigų tinklo. Ženkliai didinant (kartais) medikų ir juos aptarnaujančių specialistų atlyginimus visiškai neaišku, kiek tai atsispindi paslaugų prieinamumo ir jų kokybės rodikliuose. Labai tikėtina, kad vyksta tas pats procesas kaip mažose kaimiškose mokyklose – į kiaurą maišą pilama daugiau vandens, tikintis, kad jo daugiau liks.

Neišspręsta ir kita sveikatos priežiūros įstaigų sistemos yda – tai jų priklausymas nuo savivaldybių malonės. Ydinga konjunktūra lemia, kad savivaldybės niekaip nesutinka optimizuoti medikų darbo, išlaiko savo „draugų ratelius“, o tai lemia didelę finansinę naštą vietos savivaldybių biudžetams ir neefektyviai naudojamas nacionalines lėšas už sveikatos priežiūros paslaugas.

Rezultatas: 6 iš 10

Žalioji darbotvarkė – rezultatų… nėra, jie net neigiami

Ambicingas žaliųjų nuostatų deklaravimas rinkimų kampanijos metu leido tikėtis, jog aplinkos apsaugai pagaliau bus skiriamas prioritetas, o ne urbanistinei plėtrai ar verslo, žemės ūkio interesams.

Dideles viltis su LVŽS sėkme sieję gamtininkai tapo aktyviausiais priešininkais

Šiandien galima teigiamai prisiminti 2017 metais vos kelių balsų persvara patvirtintą urėdijų valdysenos reformą, kuri, deja, vėliau nevirto tokia sėkmės istorija kaip geležinkeliai ar kelių priežiūros sistemos pertvarka. Kita vertus, sisteminė valdymo pertvarka sudaro pagrindą ilgalaikių tikslų siekimui.

Nors „Grigeo“ skandalas paskatino stiprinti aplinkos apsaugos veiklą, tačiau kol kas sunku vertinti, ar teisėkūros pokyčiai yra tapę pokyčiais išties ginant aplinką.

Kol kas sudėtinga vertinti ir tai, ar nauja teritorijų planavimo įstatymo redakcija buvo sėkminga – atrodytų, kad niekaip netylantys miestų bendruomenių ginčai su NT plėtotojais ir dažniausiai juos ginančiomis savivaldybėmis rodytų, kad problemos neišspręstos.

Kitas panašus politinis sprendimas, kurio rezultatai paaiškės tik ateityje, yra politinis sprendimas šalia Vilniaus statyti didžiulę kogeneracinę atliekų deginimo jėgainę. Nors tai sprendžia Vilniaus šilumos gamybos klausimus, tačiau Lietuvoje veikiant Kauno ir Klaipėdos jėgainėms ateityje (ir jau dabar) labai akivaizdus deginimui reikalingų atliekų srauto iššūkis. Nes ES tikslai reikalauja mažinti atliekų srautą, o jau dabar jo pakanka vos dviems jėgainėms. Todėl „Lietuvos energijos“ investicijos gali būti iš esmės į neveikiančią didžiulę gamyklą (kaip jau buvo su Elektrėnų elektrine, kurios dujų turbinos iš esmės ir nebuvo panaudotos).

Žaliosios darbotvarkės problemas gerai iliustruoja ministro Kęstučio Navicko karjera. Atėjęs iš nevyriausybinio sektoriaus ir turėdamas didelį aplinkosaugos specialistų palaikymą ministras dažnai turėjo skirtingą poziciją, nei Seimo aplinkos apsaugos komitetas ir net Vyriausybės dauguma. Tą gerai iliustravo medienos kirtimo normų klausimas, kur ministerija iš esmės buvo priversta surasti argumentų jau padarytam politiniam anti-aplinkos sprendimui, o ne atvirkščiai. Vėlesnės istorijos su Punios šilo statusus, bandymai liberalizuoti medžioklės tvarką, net paskutinis kazusas dėl medžioklės Žuvinte – tai tik patvirtina.

Rezultatas: 1 iš 10

Darnus švietimas ir kultūra

Švietimo ir aukštojo mokslo pertvarka – geri norai žlugo realybėje

Tai, kad švietimo (visos sistemos) situacija prasta, tiesmukai parodė šių metų valstybinio matematikos egzamino rezultatai, kai kas trečias abiturientas nesugebėjo išspręsti net bazinių matematikos uždavinių. Ir tai nenutiko šiais ar praėjusiais metais – jau 2016 metais buvo akivaizdu, kad sistemą būtina pertvarkyti ir LVŽS programa tą žadėjo, o 2017 metais projektas „Idėja Lietuvai“ tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine iki 2025 metų įtvirtino viešoje erdvėje.

2017-02-14 Eugenijaus Jovaišos spaudos konferencija apie švietimo pertvarkos planą

Švietimo srityje buvo bandoma vykdyti pertvarką – iš pradžių dėmesys buvo sutelktas į aukštųjų mokyklų stambinimą. Nors vilčių buvo daug, tačiau realiai bene vienintelis reikšmingas dalykas – tai buvusio pedagoginio instituto prijungimas prie VDU. Visi kiti pasikeitimai arba nereikšmingi, arba sustabdyti, uždelsti ir ilgam atidėti (o realiai – atmesti).

Tuo metu mokyklose pereita prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio – tai svarbus sisteminis pokytis, tačiau jo efektą gerokai sumažino lygiagrečiai įgyvendintas smulkių mokyklų konservavimas (t.y. ignoruojami ilgalaikiai demografinės padėties pokyčiai) per minimalaus mokinių skaičiaus klasėje mažinimą. Etatinis modelis tarsi turėjo padėti mokytojams gauti padorų atlyginimą, tačiau faktiškai tai virto 0,625 ar 0,333 etato variantais – t.y. ta pati ankstesnė situacija su deramo atlyginimo negaunančiu mokytoju. O priežastis paprasta – daugelyje regionų per mažai vaikų, todėl mokyklų nestambinant mokytojams užtikrinti deramo atlyginimo neįmanoma vien dėl tos pačios matematikos… Ką jau kalbėti apie faktą, kai pradinukų mokytojo krūvis nesiekia 1 etato!

2018-ųjų pabaigoje pro langus sulipusių mokytojų užimta ministerija tegali viena – vėl ir vėl žadėti naujus mokytojų etatinių įkainių didinimus, tačiau tai visiškai nesprendžia bazinių švietimo problemų – paslaugų kokybės ir prastų visų švietimo sistemos grandžių rezultatų.

Rezultatas: 3 iš 10.

Darni ekonomika ir finansai

Viešieji finansai – aptvarkyti pamatai padėjo atlaikyti krizę

2017-2018 metais įgyvendintos labai svarbios ir didelę piliečių dalį veikiančios pertvarkos. Panaikinta Sodros skola biudžetui atlaisvino galimybę didinti pensijas. Pakeista privačių pensijų sistema įnešė daugiau skaidrumo ir aiškumo į savanoriško rūpinimosi senatve sistemą. Nors vaiko pinigų modelis, pakeitęs papildomo NPD tvarką, iš pradžių buvo sutiktas kritiškai, tačiau jau po kelių mėnesių visiems tapo aišku, kad universali išmoka vaikams yra būtent ta geroji kitų šalių praktika, kurią Lietuva tiesiog privalo priimti.

2017-03-27 BFK pirmininko Stasio Jakeliūno kadencijos darbų pristatymo spaudos konferencija
2018-02-28 spaudos konferencija apie pirmuosius vaiko pinigų pertvarkos rezultatus

Atsakingas viešųjų finansų tvarkymas leido tvirtai pasitikti „Covid-19“ iššūkius ir užtikrinti gyvybiškai svarbių sektorių finansavimą. Sukaupti rezervai panaudoti tiek sveikatos apsaugos poreikiams, tiek laikino nedarbingumo kompensavimui.

Deja, bet 2016-2017 metais principingai mažintos valstybės investicijų programos (VIP) apimtys visiškai apverstos „Covid-19“ fone. Grįžtama prie visiškai nepamatuotų finansinių instrumentų, kai beveik 50 procentų iš specialiųjų 6 mlrd. € „Ateities ekonomikos DNR plano“ skiriama infrastruktūrai, t.y. statyboms (ir visa tai – per 18 mėnesių!). Klaidinga tokią praktiką laikyti investicijomis – tai paprasčiausias skolintų lėšų pravalgymas, turintis visus korupcinių sprendimų požymius. Tragikomedija ištiko švietimo sektorių, kai „Covid-19“ pretekstu beveik 100 mln. € buvo skirta renovacijai ir mokyklų remontui, o nuotoliniam mokymui karantino sąlygomis pasiruošti neskirtas reikalingas finansavimas.

Gerą viešųjų finansų sistemos būklę po didele korupcinės abejonės skraiste velka tomaševskių partijos deleguoto Jarsolav Narkevič sprendimai – tiek atvirai proteguojant savo rinkėjų apygardas per „Covid-19“ lėšų skirstymą, tiek į bebrų praktikas grąžinant stambiausių kontroliuojamų valstybės įmonių valdymą. Tokių praktikų dangstymas iš Vyriausybės pusės kelia esminę abejonę ir dėl visų viešųjų finansų skaidraus valdymo.

Rezultatas: 7 iš 10

Darnus valstybės valdymas

Kova prieš korupciją – geros pradžios įdirbis išsikvepia

Tai buvo viena iš kelių svarbiausių LVŽS programos dalių, kuri susilaukė didelio rinkėjų palaikymo 2016 metais. Programos įgyvendinimą simbolizavo stambios sisteminės politinės korupcijos parlamentinis tyrimas (kitaip – Bako tyrimas ar „MG Baltic“ tyrimas), kuris sėkmingai užbaigtas 2018-ųjų pavasarį. Nors tyrimas padarė didžiulį teigiamą poveikį, tačiau jo išvadose nurodytos būtinos kovos prieš korupciją priemonės užstrigusios. Pavyzdžiui, lobistinės veiklos teisinio reguliavimo pertvarka tapo pajuokos objektu, kuri kels daugybę sveiko proto problemų įsigaliojusi 2021-ųjų pradžioje. Kita svarbi planuota priemonė – civilinio turto konfiskavimo įrankiai – nors ir įtvirtinti, tačiau faktiškai nėra efektyviai taikomi. Tad sėkmingo tyrimo nelydėjo tolesnė teisėkūra – 2018-aisiais ją stabdė ir pasyvi Vyriausybės pozicija, o 2019-aisiais po rinkimų kampanijų valdančiajai daugumai susidėjus su kriminalinėmis tomaševskių, gražulių ir Darbo partijomis pagrindinis antikorupcinės programos lyderis Vytautas Bakas tapo nebepageidautinas valdančiojoje daugumoje.

2018-05-30 NSGK tyrimo spaudos konferencija

LVŽS programoje buvo deklaruotas atvirumas ir siekis tirti visus įtartinus atvejus, tačiau faktiškai atskirų atvejų tyrimai arba vyko labai lėtai, arba visai buvo nutildomi. Trąšų importas, Mindaugo Basčio ryšiai su Kremliumi, sprendimai dėl premjero ir J.Narkevič kelių ir namo remonto, LVŽS kandidatų Klaipėdoje kampanijų lėšos iš jūrų uosto verslininkų, Irinos Rozovos ryšiai su Kremliumi – tai tik keli pavyzdžiai, kai visapusiško skaidrumo deklaracija liko tik tuščiu programos tekstu. Ir tai dėsningai sulaukė aštrios bei pagrįstos viešosios kritikos.

Rezultatas: 4 iš 10

Valstybės valdomų įmonių pertvarka – sėkmės istorija su liūdnoka nūdiena

Jau minėtos urėdijos buvo tik vienas iš daugelio pokyčių ir skaidrumo laukusių valstybės valdomų sektorių. Lietuvos geležinkeliai, visas tinklas valstybinių kelių priežiūros įmonių, Lietuvos paštas ir daug kitų smulkesnių ar stambesnių valstybės kontroliuojamų įstaigų, kurios buvo tapusios politinių partijų „lesyklomis“.

Pokyčiai, kurie prasidėjo jau 2017 metų pradžioje, buvo daug žadantys. Deja, tačiau 2019 metų pradžioje įvykęs konfliktas dėl LVŽS kandidato Klaipėdoje interesų konflikto gaunant paramą kampanijai iš kontroliuojamų uosto verslininkų, tapo priežastimi, kodėl daugelį šių pertvarkų vykdęs Rokas Masiulis tapo persona non grata valdančiojoje koalicijoje. Likimo pirštas, tačiau jo vietą užėmęs Jaroslav Narkevič tapo korupcijos Vyriausybėje simboliu, kai „Covid-19“ fone ėmėsi skirstyti viešąsias lėšas akivaizdžiai asmeninių interesų naudai.

2018-01-23 spaudos konferencija dėl LRT tyrimo

Šiandien jau niekas neprisimena, tačiau būtent LVŽS veiksmai lėmė, kad nacionalinis transliuotojas (Lietuvos radijas ir televizija) tapo skaidresnis ir iš jo išnyko anksčiau viską valdę skydinės valdovai. Ir vėlgi, gera pradžia vėliau virto LRT tyrimų persekiojimu, kai buvo bandoma teisiniais ir procedūriniais įrankiais užkardyti korupcinių atvejų viešinimą.

Kitas dalykas, jog kai kuriose srityse valstybės valdomų įmonių rezultatai yra sunkiai pamatuojami trumpu laikotarpiu. Štai valstybinė „Lietuvos energija“ netrukus bus trečdaliu privatizuota, o energetikos sektorius po Astravo atominės elektrinės paleidimo iki pat 2025-ųjų gyvens didelės nežinios sąlygomis, ką jau kalbėti apie neįgyvendintą politinį siekį nepirkti šios elektrinės gaminamos elektros energijos.

Rezultatas: 8 iš 10

Vietoj pabaigos

Beveik ketveri metai politikos komunikacijoje prabėgo kaip akimirksnis – tai dėsninga, nes savo turiniu, sparčiai besikeičiančia situacija ir kasdien vis naujais iššūkiais ši profesinės veiklos sritis tikrai lenkia bet kurią kitą. Todėl adrenalino čia niekada netrūksta – tačiau trūksta nuoseklaus vertybių gynimo, trūksta racionalių argumentų, trūksta solidaus ir sistemingo savo pozicijos puoselėjimo.

Todėl po ketverių metų išeinu su prieštaringais jausmais – džiaugiuosi prisidėjęs prie reikalingų pokyčių, liūdžiu, kad kai kurie iš jų buvo laikinos sėkmės istorijos (ir jau baigėsi), viliuosi, kad kai kurie darbai paliko pradžią, kurią toliau kažkas tęs. O šiandien politikai sakau „Iki!“.


POST SCRIPTUM:
Ar patarėjas gali kritikuoti prieš valstybę pradėjusį veikti buvusį klientą?

Šis įrašas atsirado po ilgokų diskusijų su labai skirtingais žmonėmis. Vieni sakė, kad apie buvusius klientus kalbėti – tai tas pats kaip kalbėti apie mirusius, t.y. galima tik gerai. Kitiems mano atvira kritiška pozicija – tik asmeninės nuoskaudos ir nesėkmės įrodymas.

Apsispręsti paskatino keli pokalbiai su keliais buvusiais LVŽS lyderiais. Kai kurie iš jų kartu su manimi dalyvavo dar 2019-ųjų liepą vykusiame „LVŽS demokratijos forume“, kur buvo keliami labai panašūs klausimai, kalbama apie reikalingą nuomonių įvairovę, pokyčius. Jau tada matyta, kad LVŽS eina ne demokratijos didinimo, bet priešingu keliu. Tiesa, reikia pripažinti, kad iš anuomet ten dalyvavusių sąjungos lyderių daugelis dabar jau arba visiškai išmesti iš šios politinės jėgos, arba nustumti į politikos užribį.

Per praėjusius metus LVŽS pradėjo nuosekliai ir aktyviai griauti demokratinę valstybės sandarą – iš pradžių bandyta sugriauti rinkimų sistemą sumažinant daugiamandatės kartelę iki 3 proc. (ir taip priimant visus bebrus, tomeševskius, gražulius ir Darbo partiją). Vėliau nuosekliai pradėta ginti korupcinė Jaroslav Narkevič veikla, o po Baltarusijos įvykių nesiimta jokių priemonių prieš atvirą tomaševskių paramą Lukašenkai.

Praėjusią savaitę 400 tūkst. tiražu išleistas žurnalas „Neliečiamieji“ yra dar vienas smūgis sutelktos Lietuvos ateičiai – didžiuliu tiražu siekiama skleisti neapykantą kitokiai Lietuvos vizijai, piliečiai manipuliatyviai kiršinami ir siekiama mus visus suskaldyti – deja, bet Lietuvos priešų naudai… Tai buvo paskutinis lašas, kuris sunaikino bent kokias viltis, kad dabartinė LVŽS dar gali turėti kokį nors ryšį su puikia 2016-aisiais laimėjusia „Darnios Lietuvos“ vizija.

7 nuotolinių mini-paskaitų ciklas „Kaip bendrauti su žiniasklaida?“

Prieš 18 metų – 2002-ųjų rugpjūtį – pradėjau dirbti ryšių su visuomene srityje. Tais laikais dar nieko nestebino pranešimas spaudai (dar ne žiniasklaidai), siunčiamas faksu, o www.one.lt skaičiavo tik pirmuosius metus. Žiniasklaida visą tą laiką keitėsi ir toliau keičiasi. Tačiau bendravimo su žiniasklaidos atstovais principai išlieka – kaip atsirinkti reikalingus kanalus, kaip bendradarbiauti, kokį turinį ruošti.

Savo nuotolinius mokymus Udemy platformoje pradedu nuo 7 mini-paskaitų ciklo organizacijų vadovams ir komunikatoriams „Kaip bendrauti su žiniasklaida?“.

Ką sužinosite?

7 mini-paskaitos padės atsakyti į šiuos bet kuriai organizacijai svarbius klausimus:

  • Kaip žiniasklaida gali padėti jūsų organizacijai kurti vertę?
  • Kaip pasirinkti jums tinkamiausius žiniasklaidos kanalus?
  • Kokį turinį turite ruošti žiniasklaidai?
  • Kokius turite bendravimo su žiniasklaida įrankius?
  • Kaip įvertinti savo veiksmų sėkmę?
  • Ką ir kaip žiniasklaidoje keičia Covid-19 virusas?
  • Kada įmanoma dirbti be žiniasklaidos tarpininkavimo?

Specialus pasiūlymas – pirmiesiems klausytojams

Nuo šiandien visi registravęsi pirmieji (kol knygų likutis dar nesibaigė) mokymų dalyviai dovanų gaus mano knygą „Kaip tapti žinomam“ – tai pirmasis lietuvių kalba išleistas praktinis ryšių su visuomene vadovėlis.

Jums tereikia el.paštu (nurodytas šio puslapio apačioje) atsiųsti savo kontaktinius duomenis ir knyga pasieks artimiausiomis dienomis.

Mokymų turinys pildysis

Žiniasklaida keičiasi, todėl ir mokymų turinys keisis, bus pildomas arba tikslinamas. Todėl visų mokymų dalyvių prašysiu įžvalgų, kuo galima būtų mini-paskaitas papildyti ar išplėsti, kad jų turinys būtų naudingesnis, tačiau ir netaptų pernelyg apkrautas.

Suprantama, vertingiausių pastabų ar siūlymų autoriai sulauks nemokamų kvietimų į naujus mokymus, kurių jau artimiausiu metu turi atsirasti bent keli!

Papildomos galimybės grupėms

Kaip ir iki šiol, taip ir toliau tęsiu savo mokymus organizacijų grupėms – nuotoliniai mokymai atveria naujas galimybes, todėl mielai lauksiu užklausų ir galėsiu paruošti individualų mokymo kursą pagal konkrečios įmonės situaciją, pritaikyti bei papildyti bazinę informaciją praktinėmis situacijomis ar specifinių situacijų analize.

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Apie „žvaigždžių“ likimą partijų sąrašuose ir politikoje

„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kartu su vedėju Raigardu Musnicku ir psichologu Gedminu Navaičiu kalbėjome apie politinių partijų sąrašuose dygstančias „žvaigždes“ ir šio reiškinio priežastis bei pasekmes.

Kelios mano mintys:

– (nuo 08:45) Nemaža dalis žmonių Seimo nariais tampa to nesitikėdami ir todėl – nepasiruošę.

– Veikia Maslow piramidė. Žmogui natūralu augti ir norėti daugiau. Versle, kultūroje, religijoje, kariuomenėje, … – tautos atstovybė atrodo kaip lipimas į viršų. Nors realiai nepatekus į valdančiąją daugumą nieko panašaus. Valdžia de facto – biurokratinėse institucijose ir jų sprendimuose.

– Žmogus gali būti geras amatininkas. Bet ieško daugiau – pripažinimo, sprendimo teisės.

– Dalis rinkimų mechanizmo dalyvių išrenkami dėl to, kad yra geresni techninis proceso dalyviai, o ne atskiro dalyko, amato žinovai. Todėl Seime daugiau techninio proceso žinovų, nei savo sričių specialistų.

– (nuo 18:35) Seime išlieka arba turintys kompetencijų, arba tapę mechanizmo detalėmis. Kiti keičiasi (ir išeina). Ir jiems tai tragedija – po 4 metų grįžti į savo sritį, kur esi ir atsilikęs nuo konkurentų, ir kompetencijas praradęs. Padarius tyrimus matytume, kad daugelis turi daug problemų grįžti atgal.

– (nuo 20:10) Seimas yra teisėkūros institucija. Tam reikia žinių, kaip tai vyksta. Neužtenka turėti gerą idėją – reikia žinoti vidines procedūras, smulkų „žaidimą“. Kitaip galima greitai patekti į aklagatvį. Ir todėl beveik pusė Seimo narių iš esmės yra statistai. Net ir valdančiojoj koalicijoj. Nors jie gali turėti pozą, kad dalyvavo priimant sprendimus, dalino 200 ar 100 €. Nors realiai sprendimus priima 5-10 žmonių. Visi kiti iš esmės statistai. Tai moralinis iššūkis – iš savo šakos atėjus kaip lyderiui čia reikia būti tik statistu. Dienos pabaigoje kiekvienas toks pradeda suvokti, kad yra tik proceso įformintojas.

– (nuo 25:05) Kiekvienas galvojam, kad esam kažko verti. Ir todėl kiekviena „žvaigždė“ galvoja, kad Seime gali kažką „nuveikti“. Politinių partijų siekis yra ciniškas ir racionalus – reikia lengvai atpažįstamo personažo, kurio pavardė sąraše būtų lengvai atpažįstama ir motyvas rinkėjui rinktis. Iš „žvaigždės“ pusės motyvai labai skirtingi – gal karjeros nuolydis žemyn, gal reikia stabilesnio gyvenimo etapo, gal nusibodo dabartinė profesinė veikla, gal kažkas įtikėjo, kad gali padaryti tam tikrus pokyčius. Motyvacija gali būti labai įvairi. Koks kompleksas veikia konkrečiu atveju – gali būti skirtingai.

– (nuo 37:15) Politika yra neefektyvus ir laikui imlus procesas, kuris profesinio pasitenkinimo neduoda. Aukščiausio lygio meno, sporto, verslo, religijos „žvaigždžių“ politikoje nepamatysime. Net ir pinigine prasme jie turi aukotis. Kartais juos galim pamatyti ministerijose, šakinėse institucijose. Seime mes matom B ar C lygio „žvaigždes“, kurių užtenka sugeneruoti motyvacijos rinkėjams srautą rinkimuose, bet nėra tai, dėl ko eitum į teatrą. Išimtis gal Arūnas Valinskas, kuris pats savaime buvo sąrašo lyderis.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Ko iš politikos nori „žvaigždės“ radijo stoties interneto svetainėje.

« Older posts