XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: ryšiai su visuomene (Page 2 of 63)

Konsultuojant klientus užsirašytos pastabos apie kasdienius ir sudėtingesnius klausimus.

„Vyrai kalba“ apie Lietuvos pilietybės kainą… eurais

Laidoje aptariame:

  • Ar mes išmokome ruoštis karantinui ar bet kokiai kitai ekstremaliai situacijai?
  • Kiek olimpinių medalių ar eurų kainuoja Lietuvos pilietybė? Ar reikia duoti pilietybę sportininkams?
  • Robertas Dargis prieš Aušrinę Armonaitę – ar valstybę valdyti gali tik kažką pasiekę versle?
  • Prekybos tinklų gudrybės, verčiant prisipirkti nereikalingų prekių
  • „Naudoti karstai“ – atsakingas gamtos saugojimas ar mirusiųjų apgavystės?
  • Ar galima trukdyti darbuotojus po darbo?

Visą laidą galite pamatyti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje (nuoroda) arba „Delfi Plius“ (nuoroda).

2022-01-20 laidos anonsas

Pasyvi valstybės komunikacija leido visuomenėje įsitvirtinti Covid-19 abejonėms ir dezinformacijai

Apie būtinybę ir poreikį remtis gerąja ES praktika ir imtis aktyvios valstybės komunikacijos apie Covid-19 pandemijos problemas ir iššūkius rašiau dar 2020-ųjų birželį (Kaip įveiksime melą apie skiepus?). Vėliau žiniasklaidoje ne kartą komentavau, kad viešinimo kampanija nepateisinamai vėluoja, valstybė teikiami argumentai nepankakami arba neatliepia realių informacijos poreikių (Apie skiepų komunikacijos principus ir vėluojančią kampanijos pradžią).

Šiandien, baigiantis antriesiems pandemijos metams, galima konstatuoti, kad tiek praėjusios kadencijos, tiek dabar dirbanti Vyriausybės neskyrė pakankamai pastangų, todėl turėtų prisiimti atsakomybę. Tiek Vyriausybė in corpore, tiek Sveikatos apsaugos ministrai Aurelijus Veryga ir Arūnas Dulkys asmeniškai atsakingi, kad Lietuva neparuošė ir nevykdo masinės bei paveikios viešinimo kampanijos.

Be reikšmingo masto, nuoseklios ir visus valstybės piliečius pasiekiančios informacijois Lietuvoje suvešėjo ir dominuoja įvairiausi Covid-19 dezinformacijos naratyvai (žr. mano pranešimą konferencijoje apie politikų komunikaciją). Tai reikšmingai prisidėjo prie abejonių formavimosi ir įsitvirtinimo visuomenėje.

Naujausiose visuomenės nuomonių apklausos fiksuoja mažėjantį palaikymą valstybės skiepų politikai, visuomenėje įsitvirtinusi reikšminga piliečių dalis, kurie atvirai ar pasyviai prieštarauja mokslo tyrimais pagrįstam koncensusui. Apklausos rodo, jog naujus valstybės politikos iššūkius – vaikų skiepijimą, galimybių paso jiems taikymą – remia vos kas šeštas pilietis. Tai tik papildo bendrą nepasitikėjimo Vyriausybe ir jos priimamais sprendimais atmosferą. Skaidrumo stoka tarpsta visuomenei neatskleidžiant argumentų dėl Galimybių paso politikos, galimų naujų karantinų įvedimo aplinkybių.

Tokioje informacinėje aplinkoje SAM organizuotas viešinimo kampanijos konkursas buvo nepateisinamai pavėluotas, ydingai formuluotomosi sąlygomis, tačiau ir jis šių metų lapkričio pradžioje buvo nutrauktas (nuoroda).

Dėl valstybės (Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos) neveiklumo susidariusiame informaciniame vakume tarpsa „alternatyvios tiesos“ lyderiai ir skleidžia nepatikrintą, dažnai melagienomis paremtą informaciją. Nėra aiškaus ir centralizuoto valstybės komunikacijos centro, kuris proaktyviai užkardytų melagingos informacijos sklaidą. Atskirų žiniasklaidos priemonių iniciatyvos pagirtinos, tačiau, akivaizdu, nepakankamos.

Tokia situacija sėkmingai naudojasi politikos oportunistai, kurie aiškumo trūkumo, baimės atmosferoje renka savo populiarumo balus. Jų skleidžiamos ir, tikėtina, finansuojamos, idėjos bei naratyvai sulaukia visuomenės dėmesio ir palaikymo.

Gera žinia, jog valstybė vis dar gali pakeisti savo požiūrį. Taip, dabar jau reikėtų pradėti nuo neigiamos situacijos ir padarytų klaidų taisymo. Tačiau nieko nedaryti ir toliau tikėtis piliečių sąmoningumo gali tik visiškai komunikacijos svarbos nesuprantantys lyderiai.

Iliustracijai panaudota Towfiqu barbhuiyaUnsplash nuotrauka

Lietuvos užsienio politikos vertybės – prieš eilinio Lietuvos piliečio norą aukotis?

Ar yra bent vienas sveiko proto ir jau suaugęs Lietuvos pilietis, kuris norėtų pasaulyje mažiau demokratijos, mažiau žmogaus teisių ir teisės viršenybės? Akivaizdu, kad ne. Todėl išties malonu, kad pasaulyje Lietuva įvardinama kaip drąsi šalis, nebijanti ginti savo vertybių net nuo didžiausių tironų – ar tai būtų nusikaltėlių gauja Kremliuje, ar kone milijardu durtuvų mosikuojantis Kinijos komunistų vadas.

„Lietuva – drąsi šalis“. Tokį šūkį ir pagrindinį skiriamąjį požymį mūsų valstybei siūlė dar 2008 metais Vyriausybėje suburti prekių ženklų kūrimo profesionalai. Anuomet idėjos autoriai teigė, jog istorinėje išlikimo kovoje susiformavo drąsaus ir ryžtingo, tvirto ir kovingo, užsispyrusio ir atkaklaus, tiesmukiško, nors kiek ir stačiokiško, lietuvio būdas.

Galima būtų pasidžiaugti, kad šį rudenį Lietuva žengė nuoseklų žingsnį ir pagaliau bando tokią idėją įtvirtinti pasaulio bendrijos sąmonėje. Diplomatinių santykių su Taivanu intensyvėjimas ir atšalimas su Kinija – realiai drąsus ir principingas nepriklausomos valstybės elgesys. Ar jį galime lyginti su Islandijos drąsa 1991 metų vasarį? Atsakymo pirmiausia reikia ieškoti JAV pozicijoje. Nereikia būti orakulu, norint suvokti, kad Lietuva – tik pėstininkas epinėje JAV ir Kinijos priešpriešoje. Todėl dėsningas aukščiausio lygio JAV lyderių dėmesys, pagyros ir įvertinimai mūsų užsienio politikos veidams.

Visgi, yra dalykai, kurie kelia rimtų abejonių, ar Vyriausybė, imant bendrai, suvokia žaidimo mastą ir realiai (o ne teoriškai) vertina lietuvių liaudies patarlę „Mišką kerta – skiedros lekia“? Kokio masto „skiedras“ Lietuva yra pajėgi toleruoti? Kokius namų darbus mes atlikome, ruošdamiesi įbrėžimams ir žaizdoms? Kiek būsimą ir kiekvienam asmenišką žalą supranta, priima ir ruošiasi eilinis Lietuvos pilietis?

Štai šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA Ekonomikos ir inovacijų (sic!) ministrė Aušrinė Armonaitė sakė, kad Lietuvos verslai turėtų artimiausiu metu sulaukti tam tikrų valstybės pagalbos priemonių (a) apyvartinių lėšų užtikrinimui ir (b) rinkų diversifikavimui. Tuo pat metu ministrė atskleidė tokių priemonių pagrindinį tikslą – „kad Lietuva išsaugotų savo vietas tiekimo grandinėse“. O būtent į tai ir taikosi Kinijos komunistai, kaip kad „Continental“ atveju, spausdami užsienio investuotojus ar tiekimo grandinių partnerius atsisakyti lietuviškų komponentų ar produktų.

Tai, kad bent kažkokios priemonės planuojamos – puiki žinia. Tačiau kodėl jos nebuvo paruoštos ir nepradėtos įgyvendinti dar iki prasidedant konfliktui su Kinija? Juk rimto konflikto užuomazgos – dar demonstratyviame Lietuvos demarše 2021-ųjų gegužę pasitraukiant iš 17+1 formato susitikimų su faktiniais Kinijos valdovais. Deja, bet Kinijos konflikto planavimo klaidos liūdnai kartoja baltarusiško kalio trąšų eksporto istoriją, kai užsienio politikos strategai neturėjo jokio ryšio su susisiekimo sektoriaus vadovais ir savo veiksmų nederino.

Ar buvo galima tikėtis, kad Kinija nereaguos į drąsius ir demokratines vertybes ginančius Lietuvos veiksmus? Taip galima buvo viltis arba iš kvailumo, arba iš nusikalstamo aplaidumo, arba tikintis nematomos pagalbos rankos (kurios šiandien nėra – beje, ar neprimena tai tuščių mūsų pokario partizanų vilčių sulaukti JAV įsitraukimo?). Akivaizdu, kad šiandien mes jau turime spręsti daugiau nei realius, o atskiruose sektoriuose net ir gyvybiškai reikšmingus verslo tęstinumo klausimus. Ką jau kalbėti apie galimybes sulaukti bent kiek didesnių su aukštosiomis technologijomis dirbančių investuotojų dėmesio.

Todėl norėtųsi matyti aiškius ir skaidrius atsakymus – kokios yra realios Lietuvos Vyriausybė prognozės, kokie optimistiniai ir, žinoma, patys pesimistiškiausi Kinijos komunistų ekonominių sankcijų poveikio scenarijai? Kokio masto BVP kritimui mes turime ruoštis ateinančius 5, o gal ir 10 metų? Tuščios deklaracijos apie „rinkų diversifikaciją“ gal ir būtų vertos dėmesio vidutiniu laikotarpiu, tačiau šiandien, pandemijos situacijoje, kai visos tiekimo grandinės laikosi ant garbės žodžio, tokia bravūra nėra drąsa – tai yra nacionalinių interesų nepaisymas.

Ir taip, teisūs bus Vyriausybės fanai, jog negalime toleruoti psichopato Minske, jog negalime užmerkti akių prieš komunistų nusikaltimus Tibete ar prieš uigūrus. Drąsi šalis turi apie tai kalbėti ir tiesmukai kelti šiuos klausimus. Tačiau kodėl tai darome nepasiruošę, nesubūrę bent kiek platesnės partnerių koalicijos, kodėl neturime paruoštų, čia ir dabar galinčių jau pilna apimtimi veikti „saugos pagalvių“? Tai ne vertybių klausimas, tai planavimo ir deramo pasiruošimo ilgam ilgam karui klausimas.

Toks pasiruošimas gyvybiškai svarbus ne tik ir ne tiek išoriniam konfliktui, o kaip ir kiek tokią iniciatyvą palaiko Lietuvos piliečiai. Visi mes už laisvę, tačiau pasitikėjimas kuriamas ant abipusio atvirumo pagrindo. Kai šiandien, deja, visas planas (jau drįsčiau abejoti, ar toks apskritai yra) slepiasi kelių „pašvęstųjų“ galvose. Pasitikėjimo kreditą ši Vyriausybė turi labai ribotą, todėl jos laisvas mandatas nėra jau toks stiprus ir garantuotas – pakaktų, kad vokiečių investuotojų raštai virstu vos vienos kitos stambesnės investicijos uždarymu bei iškėlimu, ir jaunųjų konservatorių Vyriausybė griūtų į prarają be teisės sugrįžti.

Kaip bebūtų gaila, bet tokios bazinės Vyriausybės planavimo klaidos – nei išimtis, nei pabaiga. Galima prisiminti tiek praėjusios, tiek šios Vyriausybės nesugebėjimą apginti šalies transporto sektoriaus. Pokyčius kol kas matome tik verslo plėtros brėžiniuose Lenkijoje. Lietuvoje uždarymai ir atleidimai kol kas paslėpti, bet, neabejokite – jau per artimiausius pora metų mes juos pajusime kasdienybėje, vos tik Poznanėje ar kitose vaivadijose architektų vizijos virs plytomis ir asfaltu.

Ir tokių pavyzdžių vardinimą galima būtų tęsti ir tęsti. Vyriausybės kompetencijos stoka ir buka bei melaginga teisės aktų projektų formuluotė „neigiamų pasekmių nenumatoma“ kerta ne tik ir ne tiek per ekonomiką. Tokios klaidos ir atvirumo baimė (nes patiems tai akivaizdu, kad daromos nesąmonės) griauna mūsų visų pasitikėjimą savo valstybe, savo visuomene, mūsų vis dar drąsiai ginamomis demokratinėmis vertybėmis. Ir taip, tai labai sumažina norą aukotis kiekvienam iš mūsų asmeniškai.

Komentaras skelbtas interneto portale delfi.lt/m360.

Apie Agnės Širinskienės pasitraukimą iš LVŽS frakcijos

2021-12-12, LRT Savaitė

LRT televizijos laida „Savaitė“ nagrinėjo Agnės Širinskienės pasitraukimo iš Seimo LVŽS frakcijos aplinkybes. Mano komentaras apie tikrąsias šio manevro priežastis:

Buvęs „valstiečių“ atstovas spaudai Liutauras Ulevičius sako, kad tai ne A. Širinskienė išeina, o partijos pirmininkas ją stumtelėjo lauk.

„Pats sprendimas, kad Agnė išeina rodo, kad jisai [R. Karbauskis] bando keisti situaciją. Ar jam tas pavyks – atviras klausimas“, – komentuoja L. Ulevičius.

Jis teigia A. Širinskienės pastraukimą matantis kaip R. Karbauskio bandymą sustabdyti partijos byrėjimą.

L. Ulevičiaus teigimu, „valstiečių“ partija – piramidinė struktūra, kur aukštai esančių žmonių įtaka ypač didelė, o konfliktus galinčių išspręsti diskusijų ir skaidrumo nėra tiek daug.

„Išsiskyrimas yra tiesiogiai susijęs su skyrių byrėjimu. Ne Sauliaus Skvernelio išėjimu, bet būtent skyrių byrėjimu. Ir čia yra klausimas, ar Agnės išėjimas padės išlaikyti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos partijai skyrius, ar tie skyriai nubyrės. Nes natūralu, kad Ramūnas sprendžia jau partijos išlikimo klausimą, o ne atskiro vieno ar kito partijos nario klausimą“, – komentuoja L. Ulevičius.

iš lrt.lt

Visa publikacija „Širinskienės pasitraukimas LVŽS susilpnino, bet ekspertai tikina – laidoti ją dar anksti, niša yra pustuštė“ skelbiama interneto svetainėje www.lrt.lt, o TV laidos įrašą galima rasti LRT mediatekoje (nuoroda).

Kokie ženklai rodo, kad komunikacija išgyvena krizę? „Belaruskalij“ atvejis

Pirma, nuo krizės pradžios gruodžio 8 dieną BFK posėdyje apie Lietuvos poziciją ir veiksmus jau spėjo pasisakyti „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas, Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministrai, Ministrė pirmininkė, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, uosto vadovas ir daug kitų mažesnio rango pareigas užimančių, tačiau su tema susijusių pareigūnų ir politikų.

Suprantama, jog opozicija, oponentai („Birių krovinių terminalo“ vadovas ir pan.), nepriklausomi ekspertai visada komentuos ir niekas jų nesuvaldys, tačiau nuosekli krizių komunikacija reikalauja, kad situaciją valdanti grupė būtų vieninga kaip kumštis ir turėtų vieną vienintelį kalbėtoją krizės tema.

Antra, kiekviena valdoma krizė prasideda ir baigiasi labai aiškiu krizės valdymo centru. Tai gali būti formali struktūra, gali būti panaudota esama ar kuriama nauja, tačiau principas aiškus – į šį centrą suburiami visi (!) valdomų organizacijų pagrindiniai funkciniai žmonės ar net ir tiesiogiai vadovai.

Idealiu atveju toks centras formuojamas fiziškai – pavyzdžiui, Vyriausybės posėdžių salėje gali būti įkuriamas tokio centro štabas ir jis veikia tol, kol krizė nesuvaldoma.

Esminis tokios sprendimo privalumas – išnyksta improvizacijos, labai aiškiai pasiskirsto funkcijos ir visiems natūraliai tampa aišku, kad viešai komentuoja tik vienas asmuo – šio centro vadovas arba jo labai aiškiai paskirtas atstovas spaudai.

Trečia, viena didžiausių grėsmių krizei plėtotis – slėpti informaciją, ją dozuoti ar kitaip manipuliuoti. Iš esmės visa krizės informacija turi būti vienareikšmiškai sukaupta krizės valdymo centre. Būtent čia ji turi būti apjungta į vientisą pasakojimą ir tik ši įvykių versija gali būti transliuojama į viešumą.

Jeigu informacija siurprizų būdu paaiškėja – vėlgi, ji integruojama į bendrą pasakojimą, tačiau tik tiek ir tik tada, kiek ir kada tai suderina ir palaimina krizių valdymo centras.


Deja, bet šiomis dienomis matomas „Lietuvos geležinkelių“, Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijų veiksmų chaosas rodo, kad iš esmės nei vienas uždavinys nėra realizuotas: (1) komentuoja kas nori ir kaip nori; (2) jokio aiškaus krizės valdymo centro nėra; (3) informacija vaikšto kaip tik nori, bet ne centralizuotai ir nenuosekliai.

Komentaras skelbiamas ir „Delfi/M360.

« Older posts Newer posts »