XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 1 of 126)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Prieš mus „užsakė straipsnį“?! Kaip atpažinti paslėptą konkurentų reklamą?

Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?

Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?

Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:

Straipsnis žurnalo 72-73 puslapiuose.

Visą tekstą „Kaip atpažinti konkurentų veiksmus“ galite taip pat rasti ir elektroninėje portalo vz.lt versijoje.

Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.

Pokalbis apie dezinformaciją „Laisvės TV“ akcijoje

„Laisvės TV“ organizuotoje akcijoje „Laisvė šviečia“ dalyvavau kaip „Ugdymo meistrų“ svečias. Su mane kalbinusiu Luku Benevičiumi dalinausi mintimis apie dezinformaciją – kaip atpažinti, kaip saugotis, kaip ieškoti autentiškos informacijos, kokie visiems žinomi dezinformacijos pavyzdžiai, kodėl karo metu pirmiau reikia sustoti, pamąstyti, o tik paskui reaguoti į karo tekstus, vaizdus ir garsus.

Pagrindiniai klausimai:

  • Kaip atpažinti tikrą ir netikrą informaciją?
  • Kas yra pirminis šaltinis? Ar ir jis gali būti nepatikimas?
  • Kas vyksta Lietuvoje – ar daug netikros informacijos Lietuvoje?
  • Kokie visiems matyti dezinformacijos pavyzdžiai?
  • Kas dar be emocijų užgožia faktus?
  • Ilgalaikis dezinformacijos poveikis – ar įmanoma „ištaisyti“
  • Kaip dešimtokams pasakoti apie dezinformaciją?
  • Emocijos – priedas prie fakto, o ne atvirkščiai
2022-03-04 pokalbio įrašas

„Vyrai kalba“ apie Viktoriją Lubytę prieš profsąjungas ir tautininkų galą – Petrą Grąžulį

Šįkart pasikalbėjome apie:

  • Ką nori prie privataus lėktuvo (už 6000+ €/val.) besifotografuojanti Viktorija Lubytė pasakyti savo (bene 12% akcijų) „Achemos“ streikuojantiems darbuotojams?
  • Ar jau laikas keisti (ar bent sutrumpinti „Google“ kartai) Lietuvos himną?
  • Ar laimės Euroviziją lietuviška daina? Čia kultūrinė olimpiada ar verslo planas?
  • Šveicarija pritarė tabako reklamos ribojimams referendume. Ar mums jau irgi laikas? Ar sugebėtume?
  • Tautininkų istorijos pasididžiavimas – partijos vadovu tapęs snarglinis Petras Gražulis?

Visą laidą galima peržiūrėti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje, o anonsas radijo interneto svetainėje (nuoroda) ir žemiau:

2022-02-17 laidos ištrauka

Kur veda ministrų atstovų spaudai „konkurencija“?

Nagrinėjamas žinios apie galimybių paso atsisakymą atvejis.

Prieš kokius penkerius metus solidžių valstybės aparato sprendimų priėmėjų grupei siunčiau tokią įžvalgą: „[..] darbotvarkės planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, atmetant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo potencialą. [..] „Savarankiškos“ ministerijos bei kitos centrinės valdžios institucijos yra visiškai nepriklausomos nuo [..] darbotvarkės, kartais tampa net atviro oponavimo centrais ir organizatoriais [..]“.

Šiandien už lango 2022-ieji, tačiau situacija ne ką pasikeitusi. Jeigu takoskyrą tarp Vyriausybės ir Prezidento galima paaiškinti natūraliu poreikiu konkuruoti politinėje erdvėje, tai konkurencija valdančiosios koalicijos viduje nei pateisinama, nei duoda naudą bent kiek ilgesniu vertinimo laikotarpiu. Tačiau šiandien akivaizdžiai matoma, nagrinėjant atskirų ministrų ir premjerės komunikaciją.

Kas ir kaip pranešė apie galimybių paso atsisakymą?

Naujausias pavyzdys – premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimas sausio 28 dieną Varėnos rajone, kai nepasiruošus ir „tarp kitko“ formatu paskelbiama esminė žinia apie vieno iš pagrindinių (iki šiol) pandemijos valdymo įrankių – galimybių paso – atsisakymą (čia ir toliau pabraukta mano): „Galiu pasakyti, kad Vyriausybė planą sustabdyti galimybių pasą jau turi keletą savaičių, tiesiog šias savaites buvo derinami operacijų vadovo sprendimai, buvo diskutuojama su verslu, kokie reikalavimai galimybių pasą galėtų pakeisti, ir aš manau, kad sprendimas dėl galimybių paso sustabdymo bus priimtas Vyriausybės kitą trečiadienį“.

Svarbus šios citatos kontekstas. Dar sausio 19 dieną operacijų vadovas ir Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys viešai teigė: „Šiai dienai su galimybių pasu pakeitimų nesame numatę, nei šiandien svarstėme, nei kitą savaitę ruošiamės. Tikrai nei artimiausias kelias savaites, o gal ir daugiau“.

Kuris iš jų melavo? Premjerė ar ministras?

Tarkim, situacija tiek sparčiai keitėsi, kad viena Vyriausybės ranka nežinojo, ką darė kita ir savo veiksmų nekoordinavo. Tačiau tokiu atveju premjerė negalėjo užtikrintai teigti, jog „sprendimas bus priimtas kitą trečiadienį“. Tai ne premjerės kompetencija – tai pirmiausia specialistų, tada operacijų vadovo ir tik tada Vyriausybės reikalas.

Dar keisčiau, kad šioje dviprasmybėje viešą asmeninę poziciją sekmadienį, sausio 30 dieną, savo „Facebook“ paskyroje paskelbė Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Ji rašė: „[..] dabar siūlau padėkoti galimybių pasui ir pradėti ruoštis jo išjungimui bei kitam pandemijos valdymo etapui. Taigi keletas svarbių dalykų, kuriais asmeniškai tikiu ir kuriuos su komanda siūlome SAM, Vyriausybei ir visiems dalyvaujantiems sprendimų priėmime [..]“.

Jau tik formalumas buvo pirmadienį, sausio 31 dieną, paskelbta žinia, jog „(Vyriausybės) Ekspertų tarybos nariai pritaria galimybių paso sustabdymui, galutinis sprendimas bus priimtas Vyriausybės posėdyje“.

Pastabos apie galimybių paso žinios paskelbimą

Ką tokia viešos informacijos seka rodo apie komunikacijos procesus Vyriausybėje, ministerijose ir, bendrai imant, Lietuvos valdyme?

Pirma, akivaizdu ir suprantama, kad pandemija yra sparčiai besikeičiantis fiziologinis-socialinis reiškinys. Būtina nuolat stebėti situaciją, ją vertinti, priimti sprendimus ir keisti valdymo priemonės. Bet negalima apie būsimą (galimą) sprendimą pranešinėti viešai kaip apie įvykusį faktą asmenims, kuriems pagal pareigas tokia našta nėra priskirta. O būtent tai padarė premjerė, penktadienį anonsuodama kitos savaitės Vyriausybės sprendimą.

Tokios žinios paskelbimas iš pagrindinės vykdomosios valdžios atstovės paleidžia visą tolesnę gandų, lūkesčių formavimosi, sprendimų paruošimo ir elgsenos pokyčių grandinę. O kas, jeigu sprendimas bus ne toks, koks pažadėtas?

Dar svarbesnė antroji aplinkybė – didelės demokratiškai veikiančios organizacijos vadovas negali be argumentų atmesti ankstesnių šakinių vadovų pozicijų ir vienašališkai teigti, kad sprendimas „bus priimtas“. Išlyga „manau“ Vyriausybės atveju yra fiktyvi, nes visi žinome, kad ši Vyriausybė sprendimus priiminėja vienbalsiai, jokių esminių diskusijų svarbiais klausimais posėdžiuose nevyksta.

Šiuo atveju kyla rimta abejonė dėl funkcijų pasidalinimo – premjerė negali (be papildomų procedūrų) vienašališkai paneigti operacijų vadovo oficialios pozicijos, atmesti nepriklausomų ekspertų rekomendacijų. Juo labiau, atvirai prieštarauti operacijų vadovo teiginiams „nesvarstėme“ ir teigti „šias savaites buvo derinami sprendimai“.

Trečia, tokiais opiais klausimais kaip vienas iš pagrindinių pandemijos valdymo įrankių – galimybių pasas – pokyčiai turi būti planuojami įvertinant įvairius šalutinius poveikius. Aušrinės Armonaitės tekstas tik atskleidžia, kiek yra tiesiogiai susijusių klausimų, kurių neišsprendus kartu su pagrindiniu sprendimu kyla didžiulės rizikos dėl klaidingai besiformuojančių visuomenės lūkesčių ar sampratų. Ir tai stebime gyvai – daugelio galimybių paso kritikų būsimas Vyriausybės sprendimas iš karto pradėtas aiškinti kaip ir bet kokių kitų pandemijos valdymo tikslais įvestų ribojimų neadekvatumo įrodymas.

Todėl vieša tokio masto ir svarbos sprendimų komunikacija negali būti neparuošta, vykdoma improvizuojant ir neatsakingai, neparuošus atsakymų į visus kilsiančius antrinius klausimus bei abejones.

Vyriausybės ir ministerijų komunikacijos derinimas

Konkreti žinia apie galimybių paso atsisakymą – tik vienas iš daugelio pasikartojančių epizodų, kai šios Vyriausybės ministrai (tiksliau, jų komunikaciją formuojantys patarėjai) faktiškai konkuruoja tarpusavyje dėl vienos ar kitos žinios paskelbimo. Galima suprasti komunikacijos kolegas – pirmas žinią paskelbęs ne tik gauna daugiausiai scenos dėmesio, bet ir formuoja pasakojimo akcentus, gali išryškinti savo indėlį, nutylėti oponentų nuopelnus ar savo klaidas.

Tačiau Vyriausybės lygiu tokia ministerijų komunikatorių „konkurencija“ iš esmės reiškia, jog komandiniai Vyriausybės (o ir valstybės plačiuoju mastu) tikslai nukenčia. Ministrai sėkmingai „susirenka“ lengvas teigiamas temas ir kaip velnias kryžiaus vengia sudėtingesnių ar turimą neigiamą krūvį. Organizacijos (Vyriausybės) departamentai (ministerijos) demonstruoja puikius individualius rezultatus, tačiau bendra komunikacija tampa dalinė, viduje prieštaringa, jeigu ne atvirai konfrontuojanti. Ilgo laikotarpio tikslai tampa fiktyvia deklaracija, o ne realiai siekiamu tikslu.

Grįždamas prie pirminės citatos, galiu ją tik pakartoti ir papildyti šiandienos aplinkybėmis: „Vyriausybės komunikacijos planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, prarandant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo galimybę“. Tą ir matome Vyriausybės vertinimo rodikliuose.

Kaip dabar populiaru sakyti, vardan tos Lietuvos norėtųsi tikėti, kad ministrai, kad ir kokios politinės spalvos būtų, atras jėgų dirbti kartu šiais itin sudėtingais laikais.

Iliustracijai panaudota Jason RosewellUnsplash nuotrauka.


PAPILDYMAS. Apie tą pačią problemą – lrytas.lt tekstas ir laida „Premjerės pareiškimas dėl galimybių paso nustebino net koalicijos partnerius“.

« Older posts