XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 1 of 124)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Akademinis interesų konfliktas: parama gydytojams ir jų „moksliniai tyrimai“

Spalio 29 dieną Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba paviešino LABAI įdomius duomenis – oficialiai vaistų tiekėjų deklaruotą paramą įvairiems Lietuvos juridiniams asmenims.

Šiuo kartu nesileisiu į plačiai paplitusios ir visiškai ignoruojamos korupcinės praktikos tyrimą, kai vaisto X gamintojas skiria paramą gydytojų, išrašinėjančių vaistą X savo pacientams, mokslinėms stažuotėms ar kitokiai neva-profesinei veiklai egzotiškuose kraštuose.

Panagrinėsiu konkretų atvejį.

Farmacijos įmonių parama UAB „Medicinos spaudos namai“

VVKT duomenys rodo, kad UAB gavo paramą iš:

  • Baxalta Lithuania – 1 800
  • Berlin Chemie Menarini Baltic – 25 800
  • Bayer – 500
  • Ferring – 1 573
  • Grindeks – 1 815
  • Novartis – 2 178
  • Meda Pharma SIA  – 25 307
  • Mylan Healthcare – 5 600
  • Sanofi – 1 210
  • Servier pharma – 8 300

Viso 74 083 eurų.

Medicinos krypties „mokslo žurnalų“ leidyba ir „mokslo renginių“ organizavimas

Greita paieška leidžia sužinoti, kad šis paramos gavėjas valdo www.emedicina.lt, t.y. įvairių sričių medicininių žurnalų leidybą, renginių organizavimą ir kita panašia veikla užsiimantį portalą.

Pavyzdžiui, čia leidžiami leidiniai gastroenterologijai, hepatologijai, oftalmologijai, otorinolaringologijai, psichiatrijai, pulmonologijai, imunologijai, alergologijai, skausmo medicinai, diabetui, gerontologijai, geriatrijai, urologijai ir kt.

Čia taip pat organizuojamos konferencijos gydytojams ir vaistininkams. Pavyzdžiui, dabar galima registruotis į specializuotą konferenciją urologams Urologiniai sindromai“. Konferenciją neva organizuoja Klinikinės medicinos ir farmacijos draugija, nors visi registracijos rekvizitai – UAB. Dar įdomiau, kad tokios konferencijos dalyviams žadamas net Kvalifikacijos kėlimo pažymėjimas – be to, užtenka tik prisijungti nuotoliniu būdu su pateiktu kodu. Konferencijoje pranešimus skaito įvairūs mokslo daktarai, tačiau NIEKUR ir NIEKAIP nėra nurodomas galimas esminis interesų konfliktas su organizatoriaus rėmėju.

Akademiniai interesų konfliktai

Dar įdomesnė dalis su UAB leidžiamų žurnalų „moksliniu“ statusu.

Mokslinių publikacijų duomenų bazėse greitai rasite daugybę publikacijų, kur mokslinių (!) leidinių leidėja nurodoma ta pati UAB. Pavyzdžiui:

UAB leidžiami leidiniai laikomi vertais „mokslinių leidinių“ statuso

Tačiau man nepavyko rasti nei vienos publikacijos, kurioje UAB būtų atvirai deklaravusi savo akivaizdų interesų konfliktą.

Tai rimtas akademinės etikos pažeidimas, kuris kelia klausimą dėl pasitikėjimo tokiomis lietuviškos medicinos publikacijomis, jų nešališkumu, o ir tokią paramą skirstančių farmacijos įmonių beigi ją priimančių gydytojų skaidrumu.

Juk jeigu koks nors „Springer“, „Wiley“ ar „Elsevier“ gautų paramą iš publikacijų turiniu tiesiogiai suinteresuotų korporacijų – skandalas būtų milžiniškas. O Lietuvoje kol kas tylu 🙂

„Vyrai kalba“ apie reitingų pirkimą

Šį kartą kartu su Raigardu Musnicku laidoje kalbame apie:

  • labdaringą puotą maro (pandemijos) metu;
  • Austrijoje politikų už valstybės pinigus perkamus reitingus;
  • Nacionalinio stadiono statybą už 300 mln. €;
  • neįtikinančias Agnės Zuokienės ašaras televizijoje.

2021-10-14 laidos anonsas:

Visas įrašas – „Žinių radijo“ kanale „Patreon“ platformoje (nuoroda).

Matematika prieš žmogaus teises

2004 gruodį dabar jau išnykusiame portale www.omni.lt rašiau: „Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios“.

Šiandien, prabėgus daugiau nei šešiolikai metų, problemos nepasikeitė. Gal tik Lietuva atsidūrė labiau Europoje, šiandien mes jau gyvai patiriame, ką išties reiškia tos „Vakarų demokratijos problemos“.

Tačiau tais 2004-aisiais dar niekas rimčiau nekalbėjo apie klimato kaitą. Dar nebuvo IPCC ataskaitos, kuri būtų nubrėžusi raudoną brūkšnį ties +1,5 Celsijaus laipsnių pokyčiu. Ką jau ten apie radikalius +3 scenarijus, į kuriuos, panašu, jau esame atklydę šiandien. Lygiai taip pat anuomet vargu ar kas būtų svarstęs apie Hanibalą už vartų ar, tiksliau, Lukašenkos ekonominių migrantų „versliuko“ modelį.
Tačiau ir tada, ir dabar, kai kurie dalykai nekinta. Visai nesvarbu, ar juos vertini iš postsovietinės visuomenės taško, ar žvelgdamas iš ramių Europos Sąjungos užutekių. Vienas iš tokių dalykų – matematika. Ir visiškai priešingas – žmogaus teisės.

Žmogaus teisių katalogą konstruoti pradėjo ir nuosekliai plėsti (iki tragikomiškų idėjų apie „teisę į internetą“) ėmėsi ne kuri kita organizacija, o bene visas valstybes po WWII apjungusios Jungtinės Tautos. Kol pasaulio globaliu dar nebuvo padariusi interneto revoliucija ir kol apie ekonominį Europos ar Amerikos rojų eilinio III pasaulio šalies gyventojas negalėjo pamatyti savo išmaniojo įrenginio ekrane, tol situacija buvo sąlyginai stabili.

Šiandien situacija kita.

Tos pačios Jungtinės Tautos prognozuoja, kad bet kuri didesnė, pavyzdžiui, Afrikos valstybė artimiausius dešimtmečius gimdys dešimtis milijonų naujų žemės gyventojų. Ką jau kalbėti apie supergigantes Azijoje. Visus juos turėtų išmaitinti ne kas kita, o ta pati baigtinių išteklių motina žemė. Kaip tai atrodo ir baigiasi laukinėje gamtoje, visi, dar mokęsi biologijos ir geografijos ne B lygiu, puikiai žinome.

Tuo tarpu teisininkų sukurta žmogaus teisių fikcija su įvairiausiomis savo versijomis sako, kad ištekliai yra neriboti ir žmogaus teises privalome užtikrinti nepaisydami šio nepaneigiamo apribojimo. Kaip – teisininkai nesugeba ir nesiima aiškinti. Inovacijų fanatikai žada technologinius ir ekonominius perversmus, tačiau dienos pabaigoje viskas susiveda į viena – „žmogaus teisių garantijas“. Jomis aprūpinti visi dar tik ateityje gimsiantys žemės gyventojai, nebetilpsiantys savo tėvynėse, gyvenimui būtinus išteklius atiminės iš kitų kraštų gyventojų. Kol kas karai dėl pinigų, naftos ar vandens vyksta tolokai nuo mūsų, tačiau pastaroji „Lukašenkos migrantų“ krizė parodė, kaip atrodys gerokai rūstesnė mūsų kasdienybė po 10 ar 20 metų.

Ir čia iškyla naujas esminis klausimas apie Vakarų demokratijos vertybes.
Kiek savo per ilgus amžius sukaupto turto (Valstybės!) galime / turime / privalome atiduoti nepailstamai gimdomiems ir įvairiausių priežasčių konfliktų ir nepriteklių į Lietuvą stumiamiems ekonominiams migrantams, karo pabėgėliams ar tiesiog visiems, norintiems nemokamai pasėdėti ant svetimo sprando?

Matematikos neapgausi – Lietuva (Lietuvos piliečiai) yra labai turtinga valstybė. Šimtai milijonų kitų šalių gyventojų norėtų tapti Lietuvos (ir kitų demokratinių valstybių) piliečiais – nes čia saugu, čia galima gyventi ir kurti. Bėda, kad įsileidę net mažą dalį tų milijonų svetimšalių valstybės vartų jau nebegalėsime užverti – Lietuva, kokią šiandien turime, palaipsniui išnyktų.

Ir tai labai sudėtinga dilema – ar atiduoti paskutinį savo kąsnį tvarkos savo Tėvynėje nesugebantiems įvesti svetimšaliams ir krikščioniškai atsukti žandą jų pajuokai, ar ginti savo valstybę, jos sienas ir vienas kitą – Lietuvos piliečius? O jeigu įsileisti – koks yra sveiko proto balansas tarp humaniškumo ir Lietuvos valstybės išsaugojimo? Kokią dalį sriubos iš savo lėkštės galime / turime / privalome atiduoti?

Blogiausia bus, jeigu matematiką tiesiog ignoruosime.

Komentaras paskelbtas interneto portale www.lrt.lt.

Demokratiškas ir veiksmingas atsakas Lukašenkai? LRT programa „Nexta-2“

Pastaraisiais metais Vilniaus universiteto studentams dėstau dalį kurso „Viešoji diplomatija ir įtikinėjimas“. Paskaitose nemažą dalį laiko skiriame Nicholas J. Cull viešosios diplomatijos veiksmų skirstymui į bazines grupes, tarp kurių viena yra itin reikšminga ir svarbi tarptautinėje komunikacijoje – tai „international broadcasting“ arba „tarptautinis transliavimas“.

Hibridinio karo realybėje Aliaksandro Lukašenkos specialiųjų pajėgų taikiniu tarpo Romanas Protasevičius – buvęs opozicinės dabartiniam autoritarui decentralizuotos visuomenės informavimo priemonės vyriausias redaktorius. Tačiau redaktorius yra svarbi, bet tik viena sudėtingos opozicinės žinių sklaidos sistemos dalis.

Demokratinės valstybės negali sau leisti ginklu kovoti prieš autoritarinius lyderius ir juos palaikantį režimą. Tačiau viešosios diplomatijos teorija ne tik sako, bet ir pateikia daugybę pavyzdžių, kaip sėkmingas vertybinės pozicijos palaikymas, nuoseklus jų gynimas ir parama demokratinėms jėgoms gali tapti veiksminga ilgalaikio poveikio priemone (prisiminkite Tarybų Sąjungos žlugimą, Berlyno sieną ir pan.).

Todėl šalia formalaus tiesioginio atsako į grubius tarptautinės teisės pažeidimus, kuriuos, akivaizdu, sankcionavo pats Aliaksandras Lukašenka, Lietuva ir kitos regiono demokratinės valstybės turi pradėti asinchroninių atsakomųjų priemonių kampaniją. Jos tikslas turi būti sukurti tokią aplinką, kurioje vienas grubiai KGB rankomis užčiauptas opozicijos balsas taptų dviem ar net trimis naujais balsais.

Kaip to pasiekti?

Pirma, Lietuva ir kitos regiono demokratinės valstybės turi aktyviau remti įvairias opozicinių jėgų iniciatyvas, kurios nukreiptos į nešališkos ir objektyvios informacijos rinkimą bei sklaidą Baltarusijos teritorijoje jos ir regiono gyventojams. Tokia nuostata, beje, įtvirtinta dar 2015 metais Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto informacinėje ataskaitoje „Žiniasklaidos priemonių naudojimas siekiant daryti įtaką socialiniams ir politiniams procesams ES ir kaimyninėse Rytų šalyse“.

Pranešimo autorės – Lietuvos deleguotos Indrės Vareikytės – mintims yra pritaręs visas komitetas: „Reaguodamos į dabartinę padėtį, ES institucijos, kartu su valstybėmis narėmis, turėtų parengti veiksmų planą dėl strateginės komunikacijos, apimantį šias pagrindines sritis: [..] c) stiprinti žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimo tinklus; d) kurti ir palaikyti žiniasklaidos platformas, skirtas ryšiams su gyventojais; e) įtraukti vietos žurnalistus ir stiprinti jų pasitikėjimą bei remti ne tik regionų arba Europos lygmens, bet ir vietos iniciatyvas; [..] j) užtikrinti pakankamus išteklius reikiamų priemonių įgyvendinimui“.

Ši ataskaita gimė po Maidano įvykių Ukrainoje ir Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos. Tačiau, akivaizdu, joje fiksuoti reiškiniai tik intensyvėja ir mūsų atsakas vis dar reikalingas. Gal net labiau nei 2015-aisiais.

Antra, Lietuva turi išnaudoti nacionalinio transliuotojo galimybes ir svarstyti apie kompleksinę pagalbą opozicinės Baltarusijos žiniasklaidos veiklos užtikrinimui. Tiek „Nexta“, tiek prieš keletą dienų įvykęs „tut.by“ likvidavimas yra itin svarbūs laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos veiklai Baltarusijoje.

Lietuvos nacionalinis transliuotojas turi visas technines galimybes ir, gavęs atitinkamą papildomą finansavimą, galėtų imtis kurti naują kokybiškos informacijos baltarusių ir rusų kalbomis kanalą. Šis kanalas turi remtis nepriklausomos Baltarusijos žiniasklaidos pajėgumais, juos papildyti ir plėtoti. O, svarbiausia – užtikrinti nešališkos ir objektyvios informacijos sklaidą Baltarusijos piliečiams internetu, radijo ir televizijos transliacijų pagalba.

Suprantama, tam reikalingas deramas ir adekvatus finansavimas. Suprantama, į tokio kanalo valdymą turi būti įtraukti ir Baltarusijos opozicijos bei visuomenės lyderiai. Tačiau būtent toks demokratiškas ir veiksmingas atsakas būtų efektyviausia prevencija prieš naujas autoritaro Aliaksandro Lukašenkos avantiūras.

Komentaras skelbtas interneto portale lrt.lt

« Older posts