XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 2 of 122)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Apie ribą, kada lobistinė veikla gali tapti neteisėta

Nors viešai prokuratūra ir ikiteisminį tyrimą vykdanti STT detalių neatskleidžia, tačiau iš apibendrintų šių įstaigų vadovų komentarų žiniasklaidoje aiškėja, dėl ko vyksta ginčas Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos byloje.

Baudžiamojo kodekso 226 str. 2 d. kalba apie „pasinaudojimą savo VISUOMENINE PADĖTIMI“ ir „kyšio priėmimą“. Todėl po teismo posėdžio Valdo Sutkaus paminėta aplinkybė, kad įtarimai jam pareikšti kaip LVK prezidentui ir konsultantui atskleidžia STT loginę schemą.

Situacijos vertinimui esminė yra aplinkybė, ar asociacijos vadovas gali turėti kitų verslo santykių su asociacijos nariais? Jeigu gali – kaip ir kiek tokie santykiai gali būti susieti su tos asociacijos veiklos rezultatais?

Čia teisine prasme svarbu tai, kad faktiškai ne asociacijos erdvėje veikiantis UAB galimai susitaria dėl lobistinės veiklos, kurios vykdyti neturi teisės (nes juridinis asmuo negali būti registruotas lobistu). Todėl tai būtų laikoma neteisėta veikla. O tuo pat metu tai gali būti laikoma ir pasinaudojimu visuomenine padėtimi, jeigu UAB pasiekia rezultatą per asociacijos veiklos koregavimą, tikslų nustatymą ar priemonių naudojimą.

Kitas klausimas – jeigu asociacijos vadovai nesiregistruoja lobistais per asociacijų išimtį, tai asociacija turi veikti viešojo intereso tikslu. O veikimas per neteisėtą veiklą tokiu atveju ir pačios asociacijos veiklą padarytų neteisėtą (nes veikiama ne viešojo intereso vardan ir turi būti registruojama lobistu).

Būtent tokią labiausiai tikėtiną versiją ir įgarsinau LRT televizijos laidai „Savaitė“:

LRT mediatekoje – visas laidos „Savaitė“ įrašas (reportažo pradžia 01:30).

Apie J.Narkevič namo statybas ir įkaitais laikomą valdančiąją koaliciją – Žinių radijas

„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie Jarslov Narkevič namo istorijos vertinimą ir pasekmes kalbino Aurimas Perednis.

Mano pagrindinės mintys:

– 2016-ųjų pabaigoje LVŽS programoje buvo aiški nuostata kovoti prieš korupciją ir mažinti valstybės lėšų švaistymą, didinti skaidrumą, padėti žiniasklaidai aiškintis neaiškius atvejus.

– Dabar yra vienas aiškus klausimas – namas stovi, o skola „kabo“. Ir niekas, panašu, šitos situacijos aiškintis nenori. Tai korupcijos apraiška, gerai, kad žiniasklaida kelia tokius klausimus.

– Valstiečiai yra patekę į įkaito situaciją, kai 2019 metų birželį pasirašė koalicijos susitarimą su lenkais, tvarkiečiais ir socialdarbiečiais. Didžioji dauguma yra patekusi į jų manipuliacijas ir tenka gelbėti savo koalicijos „draugus“. Vertybinės nuostatos, su kuriomis valstiečiai atėjo į rinkimus, yra paliktos kažkur šone.

– Virsmas nebuvo momentinis. Iš pradžių prieš korupcijos apraiškas buvo kovojama, tai paskui pagrindinis tos antikorupcinės vėliavos nešėjas Vytautas Bakas tapo nebepriimtinas, jis išėjo iš valdančiosios daugumos.

– Lūžis įvyko sudarius koaliciją, visokių gražulių priėmimas į savo gretas reiškė, kad tampama tiesiogiai ar netiesiogiai jų bendrininkų ir principų nešiotoju. Tie, kas nenorėjo taikytis, kas norėjo tęsti pirminę liniją, jie tapo nebepageidaujami.

– Tai reputacinis smūgis ir pasitikėjimo praradimas vėl bus. Aišku, ne visai visuomenei svarbu korupcijos mažinimas arba kova prieš korupciją, tai atitinkamai visa visuomenė nereaguos. 2016 metais tai buvo vienas iš konkurencinių pranašumų, kuo valstiečiai pasižymėjo, kuo buvo gera kartu dirbti, nes matėsi, kad mes kartu dirbam mažindami korupcijos apraiškas, kovodami prieš valstybės lėšų švaistymą, didindami efektyvumą, tačiau kiek dabar likę tų rinkėjų, kuriems anuomet buvo svarbu gretose… Sakyčiau, nubyrėjimas jau buvo žymus jau anksčiau, kai buvo sėkmingai pradėta prieš mgbaltic’us ir kitus veikusius politinę sistemą, bet toliau ta kova ties Vytauto Bako tyrimu sustojo. Toliau tos veiklos, rekomendacijos, kurios buvo numatytos tyrime, jos kažkaip įgyvendinamos labai iš lėto, o kai kurios visiškai sustojusios.

– Šiai istorijai plėtotis yra per mažai laiko. Iki Seimo rinkimų per mažai laiko priimti svarbius sprendimus ir politinės valios gali būti per mažai. Jeigu su Jaroslavu Narkevič jau anksčiau situacija buvo įkaitusi ir tas sprendimas brendo, bet net tada LLRA vadovybei jai užstojus nebuvo pasipriešinta. Jau tada nebuvo politinės valios eiti į konfliktą. Tai dabar, likus kažkur 20 savaičių iki rinkimų, laiko gali pristigti ir tai gali būti esminis faktorius.

– Be koalicijos pabaigti kadenciją – galimas scenarijus, tačiau tam reikia politinės valios ir drąsos, nes tai reiškia, kad valstybės lieka be Vyriausybės sudėtingu momentu arba bent jau be esminio Vyriausybės narių palaikymo. Tai klausimas, kaip į tai reaguotų opozicija. Galbūt opozicija galėtų konstruktyviai paremti mažumos Vyriausybę ikirinkiminiu laikotarpiu, tačiau dabartinėje situacijoje tai būtų išties sudėtingas sprendimas.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Kaip Jūs vertinate istoriją dėl ministro J. Narkevičiaus namo rekonstrukcijos?“ radijo stoties interneto svetainėje. Mano pasisakymas – nuo 44:30 iki 51:00.

Apie medžioklės lankais įteisinimą – lrytas.lt

Iš lrytas.lt žurnalisto Tado Ignatavičiaus sulaukiau klausimo, kaip vertinu Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos sprendimą įteisinti medžioklę lankais. Mano atsakymas:

Aplinkos ministro bandymas įteisinti medžioklę lankais ir švelninti kitus medžioklės ribojimų šiurkščiai kertasi su pagrindinėmis žaliųjų judėjimo idėjomis – pagarba gamtai, gyvosios gamtos tausojimu, humanišku elgesiu su gyvūnais.

Toks sprendimas sudaro galimybę oponentams tęsti aštrią kritiką dėl LVŽS vykdomos aplinkosaugos politikos. Galima prisiminti ginčus dėl didinamų miško kirtimų, šiukšlių deginimo ir kitų didelį rezonansą visuomenėje sukėlusių politinių sprendimų. Jeigu iki šiol buvo galima rasti racionalių argumentų tiems sprendimams (pavyzdžiui, šalies ūkis, darbo vietos ir pan.), tai pataikavimas vien medžiotojų azartui jau yra visiškai kito – emocinio – lygio sprendimas ir tai sukelia esminę abejonę, ar LVŽS rinkimų kampanijos pažadai puoselėti žaliąsias idėjas buvo tik bukas melas?

Kad šį atvejį rimtai vertina ir suvokia jo strateginę grėsmę LVŽS lyderiai, rodo jų greita reakcija – tiek sąjungos pirmininkas, tiek Vyriausybės vadovas nedelsdami ėmėsi priemonių stabdyti tokių idėjų įgyvendinimą. Ir nors trumpalaikis skandalo poveikis gali būti nežymus, tačiau ilgu laikotarpiu jis kuria labai pavojingą LVŽS „Achilo kulną“, kurį oponentai tikrai išnaudos Seimo rinkimų kampanijoje.

Tai, kad sprendimas atšauktas, leidžia LVŽS „lokalizuoti“ patirtą reputacinę žalą, susieti ją su atskira interesų grupe ir jos gynėjais partijoje, tačiau panašu, kad ministras nusiteikęs medžioklės ribojimų švelninimo politiką tęsti toliau, kas reiškia, kad oponentams ši erdvė išliks perspektyvia tema kritikai plėtoti.

iš lrytas.lt

Nuomonė panaudota publikacijoje „Pašauto žvėries kailyje atsidūręs K. Mažeika: kraujuoja, bet postą gali išsaugoti“ interneto naujienų portale lrytas.lt.

Apie koronaviruso ir politikų komunikaciją – diena.lt

Iš „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Lėkos sulaukiau klausimo: „Paskaičiau jūsų skelbiamus patarimus, kokia turi būti komunikacija krizių metu. O gal galėtumėte pakomentuoti, kaip tai Lietuvoje atrodo praktiškai – kokie “koronakomunikacijos” pliusai ir minusai?

Pirma, visos krizės yra apie žalą kažkam. Todėl ir ši – tai žala visuomenei, atskiroms grupėms ir kažkam asmeniškai. Žala neišvengiama ir ji bus. Todėl visas krizės valdymas (ir jo dalis – komunikacija) yra apie tos žalos mažinimą. Ji neišvengiama. Klausimas – kurios dalies (ir kam tenkančios) sugebėsim išvengti?

Antra, komunikacija yra tik bendros vadybos dalis. Komunikacijai labai lengva suversti visą kaltę, nes ji “kraštinė” ir geriausiai matoma. Tuo metu realybėje krizės valdymo pagrindas – vadyba. Komunikacija yra svarbi tik operatyviai ir efektyviai perduodant informaciją visoms susijusioms grupėms. “Koronaviruso” atveju susijusi visa visuomenė, todėl būtent dėl to šios krizės atveju komunikacija yra santykinai svarbesnė, nei konkrečių situacijų krizių valdyme. Jos svarbą didina ir tai, jog žala gresia iš esmės visiems visuomenės nariams asmeniškai, todėl būtina valdyti masių psichologijos procesus (pavyzdžiui, išlaikant balansą tarp dėmesio, susitelkimo ir neleidžiant jam virsti į paniką), o tam geriausiai tinka komunikacijos įrankiai.

Trečia, dėl objektyvių priežasčių virusas Lietuvą pasiekė apytiksliai po 4-6 savaičių nuo esminio protrūkio Kinijoje. Lietuva viena pirmųjų priėmė svarbius vadybinius sprendimus (apribojo judėjimą, įvedė potencialių pacientų stebėseną ir pan.), todėl esminiai vietiniai protrūkiai fiksuojami tik dabar, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmųjų rimtų signalų. Šie du mėnesiai tapo apsaugine pagalve, kuri leido tiek pasiruošti vadybines priemones (klystant ir išradinėjant dviračius, bet pasiruošti). Panašiai ėjosi ir komunikacijai. Iš pradžių buvo siekiama pavojų nuvertinti ir rodyti neva visapusišką pasiruošimą. Vėliau pradėtos pripažinti klaidos ir jos taisomos. Pasitaikė krizės valdytojų bandymų manipuliuoti informacija ir situaciją spalvinti rožinėmis spalvomis, tačiau realybė greitai tokius bandymus sutalžė į šipulius. Dabar jau žengiama atvirumo didinimo keliu.

Ketvirta, krizei valdyti buvo pasitelkti SAM ir VRM ištekliai, tačiau pasirodė, kad jie nepasiruošę – tiek vadybiniai, tiek komunikaciniai įgūdžiai atitinka klasikinį biurokratinį požiūrį “nieko nedarysiu ir praeis”. Iš jo kyla itin ydinga komunikacijos strategija “nutylėti” ir “riboti informaciją”. Paradoksas, tačiau tokioje nacionalinės krizės situacijoje tik maksimalus skaidrumas leidžia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Tuo metu dabar informacija ribojama, ją bandoma “apipavidalinti” sau naudinga kryptimi, ji teikiama pasirinktinai tik daliai žiniasklaidos priemonių. Kai krizės situacijoje krizės valdymo komunikacija iš esmės turi remtis naujienų agentūros darbo principu – sausi patikrinti faktai kiek įmanoma operatyviau.

Penkta, akivaizdu, kad tiek krizės vadyba, tiek ir jos komunikacija yra kuriama nuo nulio, o ne naudojamasi iš anksto paruoštais planais ir ruošiniais. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ekspertai jau pora dešimtmečių vysto Krizių ir nenumatytų situacijų rizikos komunikacijos modelį (CERC, Crisis & Emergency Risk Communication), kurio išsamus vadovas yra atviras naudoti visiems, patekusiems į nenumatytą situaciją. Modelyje skiriami 5 etapai, o kiekvienam iš jų numatytos gana skirtingi komunikacijos uždaviniai.

Pavyzdžiui, pagal CERC šiuo metu esame 3 krizės etape, jame dėmesys turi būti skiriamas tokiems 6 uždaviniams:
1) Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
2) Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
3) Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
4) Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
5) Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
6) Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai: 1) kam būtina perduoti informaciją (tikslinės grupės); kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus (komunikacijos kanalai); kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei (žinių forma); koks autoritetas neša šią žinią (nešėjas); kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta (kalendorius).

Tai nėra paprasta tinkamai įgyvendinti ir įprastu metu, todėl nuosekliai įgyvendinti tokius planus dabar – itin sudėtingas profesinis iššūkis. Pavyzdžiui, kaip dabar greitai “pravesti” viešuosius pirkimus žiniasklaidos plotų ir eterio rezervavimui valstybinei informacijai? Tačiau šių pasiruošimo darbų neatlikus ramiu laikotarpiu – dabar tai krizių situacijos užduotis ir prievolė. Tam reikia daug darbo rankų ir patyrusių protų, todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų ryšių su visuomene ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Šešta, baigdamas pasikartosiu, kad pagrindinis krizės valdytojų uždavinys – žalos mažinimas. Todėl net ir šiandien nėra vėlu pradėti dirbti tinkamai ir pagal geriausias rekomendacijas. Nes šiandien neatlikus būtinų darbų rytoj žala jau bus didesnė. Ir priešingai – sudarę sąlygas ir užtikrinę, kad visi gyventojai deramai suvoks medikų rekomendacijas, žiūrėk, ir priartėsim prie tikslo, kad niekam nepritrūks nei ligoninių vietų, nei gydytojų, nei specialios medicininės įrangos. O tai – kuo mažesni visuomenės nuostoliai – ir būtų krizės valdytojų darbo sėkmė.

O gal galite dar duoti vieną patarimą politikams: ką jiems dabar daryti? Ar geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, ar aktyviai reikštis bent jau mokant, kaip pasiūti apsauginę kaukę? ? Kaip politikams rasti savo vietą koronokomunikacijoje, jei net prezidentui tai sunkiai sekėsi? ?

Dėl patarimų politikams – pradėčiau nuo to, kad politikams labiausiai reikėtų vengti “štampų” kaip kad “susitelkime”, “visi kartu”, “iššūkių metas” ir pan. Viso to pakankamai daug sklinda iš krizės valdymo centro, todėl šių minčių kartojimas yra tik aidas, kuris viešoje erdvėje šiuo metu nesusilauks jokio dėmesio. Panaši bėda ir su neargumentuota kritika – “valdantieji nesugeba”, “nesuvaldė” ir pan. Kritika dabar prasminga tik tada, jeigu kartu teikiamas ir sprendimo būdas, geresnio veikimo pavyzdys.

Tuo pat metu politikams šis laikotarpis yra puikus metas rodyti tiek savo kūrybiškumą, tiek sugebėjimą vesti į priekį. Politinės partijos turi didelę organizacinę struktūrą, kurią gali išnaudoti įvairioms su krizės valdymu susijusioms funkcijoms. Jeigu partija neturi gerų idėjų, tai visada galima savo ištekliais prisijungti prie kurios nors prasmingos visuomeninės iniciatyvos – padėti senoliams, atvežti jiems maistą, užsiimti visuomenės švietimu ir pan. Tačiau aktyvios ir išteklių pakankamai turinčios politinės jėgos krizės situaciją tiesiog privalo išnaudoti rodydamos savo lyderystę ir gebėjimus – kurti visuomenines iniciatyvas, jas plėtoti, įtraukti kuo daugiau piliečių, konstruktyviai padėti mažinti krizės pavojus ir žalą. Tokios iniciatyvos (tik neprimityviai reklaminės), kurios sutelktų ir padėtų didelei visuomenės daliai, būtų puiki įžanga į rudens rinkimų kampaniją.

iš diena.lt

Dalis šių atsakymų pasirodė publikacijoje „Koronakomunikacija: kaip telkti, o ne pykdyti“ interneto naujienų portale diena.lt.

„O aš būčiau…“ arba 12 CERC patarimų krizės valdytojams ir jų žinutėms

CERC vadovas (2014 redakcija)

Lietuvos krizės valdytojai daro klaidas, kurių galėtų nebūti ir kurios leistų krizę įveikti lengviau. Jau sulaukiau priekaištų, kad pats neprisidedu prie krizės komunikacijos, nepadedu buvusiems klientams, o tik kritikuoju. Po teisybei, tos pagalbos niekas neprašo, todėl belieka neakivaizdžiai parodyti, kur patarimai surašyti juodu ant balto… imkit ir naudokit, klaidų nekartokit.

CERC modelis

Du krizių komunikacijos korifėjai – Barbara Reynolds ir Matthew Seeger – jau bene du dešimtmečius plėtoja CERC (angl. Crisis and Emergency Risk Communication, lt. Krizių ir nenumatytų atvejų rizikos komunikacija) modelį. Dirbdami CDC (jeigu dar kas nesusidūrėt – pagrindinė JAV kovos su infekcinėmis ligomis įstaiga) jie nuolatos atnaujina ir 2014-aisiais išleido naujausią CERC vadovą. 462 (!) puslapiuose (visas PDF atsisiuntimui apie 11 Mb arba atskirais skyriais su atnaujinimais) pažingsniui išdėstyti visi #CoronaVirus situacijoje darytini veiksmai ir laukiantys iššūkiai.

Teorinis pagrindas CERC modeliui plačiau apibrėžtas moksliniuose straipsniuose:

  • Barbara Reynolds & Matthew W. Seeger (2005), Crisis and Emergency Risk Communication as an Integrative Model, Journal of Health Communication: International Perspectives, 10:1, 43-55.
  • Barbara Reynolds (2006), Response to Best Practices, Journal of Applied Communication Research, 34:3, 249-252, DOI: 10.1080/00909880600771593.
  • Barbara J. Reynolds (2011), When the facts are just not enough: Credibly communicating about risk is riskier when emotions run high and time is short, Toxicology and Applied Pharmacology 254 (2011) 206–214, DOI: 10.1016/j.taap.2010.10.023.

Krizių ir nenumatytų atvejų rizikos komunikacija: 5 etapai

Dar 2005 metais B.Reynolds išskyrė penkis etapus, kuriuose komunikacija telkiama skirtingiems uždaviniams spręsti:

  1. Ikikrizinis – rizikos žinutės, įspėjimai, pasiruošimas
  2. Pradinis įvykis – nežinomybės mažinimas, asmeninis pasiruošimas, palaikymas
  3. Valdymas – besitęsiančios nežinomybės mažinimas, asmeninis pasiruošimas, palaikymas
  4. Sprendimas – informacija apie sprendimą, diskusija apie priežastis ir naujus pavojus, rizikos suvokimas
  5. Įvertinimas – diskusija apie atsako adekvatumą, sutarimas dėl gautų pamokų ir pavojų supratimo

Nors šiuo metu situaciją reikėtų vertinti kaip pasiekusią 3 etapą, tačiau atskirose tikslinėse grupėse (nutolusiose nuo centrinių valstybės jungčių, ribotai besinaudojančiose žinių sklaidos priemonėmis ir pan., o taip pat ir susidariusiose klaidingą suvokimą apie faktinę padėtį) situacija dar gali būti ir 2 etapo ribose.

Komunikacijos tikslai II-ajame krizės etape

Taigi, II etapo komunikacija turi būti orientuota į visas (!) paveiktas tikslines grupes. Šiuo atžvilgiu akivaizdu, kad valstybės institucijų komunikacija remiasi prielaida, jog tiek piliečiai, tiek žiniasklaida yra sąmoningi ir savo iniciatyva ieškos informacijos. Deja, mažiausiai 20-30 proc. gyventojų yra pasyvūs ir nesuras tų žinių, kurios būtinos. Todėl valstybės institucijos turi imtis pro-aktyvios tiesioginės komunikacijos su riboto pasiekiamumo ar socialiai atskirtomis gyventojų grupėmis.

Žinių turinys turi:

  • Reikšti empatiją – suprasti ir raminti emocinę būklę;
  • Būti pateikiamas per tikslinių grupių gerbiamus lyderius ir jų naudojamas priemones;
  • Paaiškinti (gavėjams suprantama kalba) krizės aplinkybes ir pasekmes, tikėtinus rezultatus;
  • Mažinti su krize susijusią nežinomybę;
  • Paaiškinti nenumatyto atvejo valdymo sistemą ir bendruomenės medicinos priemones;
  • Paaiškinti, kaip asmeniškai pasiruošti, kaip elgtis.

Komunikacijos tikslai III-iajame krizės etape

Po pirminių žinių apie nenumatytą įvykį visa susijusi informacija turi būti tęsiama ir atnaujinama (vėlgi, visoms visuomenės grupėms). Naujienų srautas iš esmės turi remtis geresnio pažinimo ir situacijos supratimo duomenimis.

Žinių turinys turi:

  • Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
  • Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
  • Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
  • Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
  • Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
  • Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Tai ką daryti?

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai:

  • tikslinės grupės (t.y. kam būtina perduoti informaciją)
  • komunikacijos kanalai (t.y. kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus)
  • žinių forma (t.y. kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei)
  • nešėjas (t.y. koks autoritetas neša šią žinią)
  • kalendorius (t.y. kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta)

Darbų – daugiau nei (šiuo metu) yra pasiruošusių rankų. Tai ir yra krizių komunikacijos realybė. Todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų RsV ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

« Older posts Newer posts »