XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: knyga apie RsV (Page 1 of 7)

Įrašai apie mintis, įvykius ir žmones, kurie ištiko berašant knygą

Kas yra propaganda?

Propaganda – tai įtikinėjimas.

Žmonių (ir ne tik) bendruomenė turi priimti bendrus sprendimus, jeigu nori išlikti bendruomene, o ne atskirų asmenų rinkiniu. Todėl vieni bendruomenės nariai ir siekia įtikinti kitus bendruomenės narius ta dalimi, kiek jų nuomonės skiriasi. Priežastys, kodėl kažkas „įtiki“, būna labai įvairios, tačiau propagandos požiūriu svarbu tik pats faktas, jog įtikinėjamas bendruomenės narys priima jam peršamą mintį.

Totemas Otavoje, Kanada

Propagandos istorija – tai ir žmonių tarpusavio bendravimo istorija. Net ir nudobus mamutą reikėjo sutarti, jog kažkam atiteks sultingiausias mėsos gabalas, o kai kam teks tenkintis tik kaulais. Tuo kartu, matyt, lemdavo stipresnė kuoka (kas – fizinė jėga – irgi yra įtikinėjimo priemonė). Tačiau lygia greta ėjo ir pirmieji istorijų pasakotojai, siūlę vertingą mėsos gabalą paaukoti, pavyzdžiui, medžioklėje padėjusiam protėviui ar bendruomenės simboliui.

Kartu su žmonių vaizduotės plėtra įtikinėjimas tapo prasminga veikla, kuri sudarė galimybę vertę kurti ne tik kažką priverčiant fiziniais argumentais, bet ir pasinaudojant bendruomenės psichologija. O ši ne ką skiriasi ir nuo šiuolaikinės minios – visų jos baimių, kitų silpnybių ir racionalaus mąstymo ribų.

Komunikacijos (bendravimo) priemonių kaita lėmė ir propagandos kaitą – iš tete-a-tete ji tapo efektyvesne, kai buvo suprasta, jog vieną kartą atliktą veiksmą verta panaudoti kelis kartus. Taip ant baslio pamauta priešo galva tapo vaizdiniu ir daugybę kartų pakartojamu argumentu – tokia lemtis lauks ir kitų, drįstančių manyti kitaip. Įvairūs pirmykščiai simboliai (gamtos reiškiniai, totemai ir pan.) tapo skiriamaisiais požymiais, o pasikartojantys ritualai (karo šokiai, burtai ar net kasdieniai pasisveikinimai) – tam tikras savybes įprasminančiomis tradicijomis.

Vaizdinės išraiškos priemonės (architektūra, vėliau ir dailė) atvėrė naują erdvę įtikinėjimui. Ribotos prieigos erdvės (pavyzdžiui, ritualinių apeigų vietos) tapo ne tik paslaptimi, bet ir apjungė architektūros, ritualų ir meno pasiekimus. Kartu tai formavo ir stiprino atskirų asmenų išskirtinumą, jų statuso bendruomenėje kaitą.

Įvairių formų rašto atsiradimas istorijų pasakojimą pavertė nauja įtikinėjimo „verslo“ šaka – nuo Egipto šventovių, inkų piramidžių iki kinų hieroglifų raštas tapo specifinių žinių ir įgūdžių prielaida ir sėkmės garantu. Pradėjo formuotis atskiros profesinės grupės žinios, o, svarbiausia – atsirado galimybė jas kaupti ir perduoti dideliam (t.y. gerokai didesniam, nei spėja vienas žmogus) skaičiui žmonių.

Raštas, istorijos ir jas saugantys papirusai, knygos tapo galingu ginklu, leidžiančiu vienoms bendruomenėms gerokai efektyviau kaupti informaciją, ją analizuoti ir gausinti. O tai lėmė kokybinius šuolius visose srityse – nuo maisto gamybos, karybos iki sveikatos apsaugos ar viso pasaulio pažinimo.

Propagandos plėtrai esminę įtaką padarė Johann Gutenberg – galimybė dideliais kiekiais dauginti informaciją atvėrė iki tol nematytas manipuliacijos galias. Ir jeigu krikščionims reikėjo daugiau nei trijų šimtmečių „įtikinti“ Romos imperiją, tai vietinėms kalboms pritaikę Bibliją reformatai senojoje Europoje paplito per mažiau nei šimtmetį. Neatsitiktinai dabartinę „propagandos“ sampratą ir galima sieti su kova prieš reformaciją – 1622 metų birželio 22 dieną popiežiumi išrinktas Grigalius XV savo bule „Inscrutabili Divinae Providnetiae“ įsteigė Tikėjimo skleidimo kongregaciją (lot. Congregano de Propaganda fide), kuriai pavedė rūpintis visomis katalikybės plėtros misijomis.

Britų agitacinis plakatas, raginantis jaunuolius stoti į kariuomenę, kovoti I pasauliniame kare

Idėjų konkurencija ir jau pasiekiamų idėjų sklaidos technologijų buvimas vystėsi chaotiškai ir, kaip įprasta žmonijai, su visais privalumais ir trūkumais. Karyboje, mene, religijose, valstybių valdyme – visur propaganda rado savo pritaikymą. Iki XX amžiaus vidurio nebuvo rimtesnių bandymų visa tai įstatyti į rėmus. Reikėjo antrojo pasaulinio karo (pirmojo patirčių nepakako), dešimčių milijonų žmonių aukų, kad būtų suprasta ir sutarta – masių valdymas propagandos technologijų pagalba yra tokia priemonė, kuri yra tiek galinga, jog ją būtina naudoti laikantis tam tikrų taisyklių.

Deja, propagandą valdyti ir jai efektyviai priešintis gali tik išsamiai informuota ir kritiškai nusiteikusi bendruomenė. Ribotų žinių ir menkus informacinio raštingumo įgūdžius turintys nariai ne ką ir šiandien tesiskiria nuo to pirmykštės bendruomenės nario, kuris nudobto žvėries gėrybes pirmiausia paaukodavo dievams.

Tam – mūsų visų geresniam supratimui, kas yra propaganda, kodėl ir kaip su ja susiduriame kasdien ir nuolatos – ir yra skirta mano rašoma knyga „99 propagandos technologijos“.

P.S. tekstą iliustruoja Anubanini uolos (Irane) reljefas – vienas ankstyviausių išlikusių (datuojamas 2300 metų prieš Kristų) skulptūros ir rašytinės propagandos pavyzdžių.

Apie lietuviškus ryšius su visuomene – akademiniuose šaltiniuose

Dažnai sulaukiu klausimų, kur galima rasti atsakymų į vieną ar kitą principinę komunikacijos ar ryšių su visuomene problemą. Bendrinė nuoroda į knygas tokiais atvejais padeda retai, nes šiandien retas skaito knygas, retas perka pats, o visai vienetai vaikšto į bibliotekas, ką jau kalbėti apie tokias viešąsias saugyklas, kuriose galima būtų rasti nepasenusių ir Lietuvos realijoms atitinkančių knygų.

Būtent Lietuvos konteksto stoka daugelį puikių leidinių anglų ar kitomis kalbomis daro visiškai bevertėmis. Pavyzdžiui, Maskvoje dirbančių specialistų patarimai Lietuvoje dažnai verti tik įdomybių skyrelio. Tuo tarpu pasaulinio lygio komunikacijos grandai labai retai skiria dėmesį mažų rinkų situacijoms, kas Lietuvoje beveik visada yra taisyklė. Tuo tarpu jei ne dienomis, tai mėnesiais besikeičianti žinių sklaidos tikrovė verčia ieškoti įžvalgų, kurios aktualios mums čia, Lietuvoje.

Nors nuo 2006-ųjų, kada išleidau savo knygą, neprabėgo nė septyneri metai, ryšių su visuomene realybė Lietuvoje jau visai kita (apie tai ne kartą esu pastebėjęs šio tinklaraščio įrašuose). Knygų rašymas nėra finansiškai naudingas užsiėmimas, todėl neverta tikėtis, kad mūsų realybei galime turėti aktualių ir naudingų įžvalgų siūlančių knygų. Lieka ieškoti „spartesnės“ apyvartos informacijos sklaidos priemonių. Vienos iš tokių – akademiniai žurnalai.

Ką turime Lietuvoje leidžiamo (kad būtų aktualu ir artima) ir „einamomis“ kalbomis spausdinančio?

Nesigilinsiu į atskirų straipsnių turinį, tačiau kaip pavyzdį paimsiu specializuotų leidinių paskutinius leidimo metus ir juose nagrinėtas ryšiams su visuomene artimas temas (pagal abėcėlę):

  1. Access, loyalty, and trust: Changing audiences and media life in contemporary LithuaniaNB!
  2. Auditorijos sampratos paradigmų kaita
  3. Business Negotiations and Business Meetings: Communication in the Bargaining Process
  4. Corporate identity dimensions in Latvian health care enterprises: results of expert survey
  5. Lietuvos internetinės žiniasklaidos konstruojamo politinio diskurso kaita
  6. Media audience development in Latvia (2004-2012)
  7. New media usage and privacy policies of newspaper websites of the Baltic States
  8. Politikai kaip naujienų šaltinis: nepilnamečių apsaugos įstatymo priėmimo atvejis
  9. Prekės ženklo vaidmens tyrimas
  10. Questioning discourse quality online or how to deal with the deliberative character of contemporary (social) communication
  11. Significance of hidden advertising of the media business models in Latvia
  12. Skandalo pjūvis: kaip, kodėl ir su kokiomis socialinėmis pasekmėmis
  13. The Initiatives of Corporate Social Responsibility as Sources of Innovations
  14. Televizijos reklamos elementų vertinimo ir reklamuojamų prekių pirkimo tendencijos Lietuvoje krizės sąlygomis
  15. Vadovo reputacija: esmė ir pagrindiniai elementaiNB!
  16. Žurnalisto kompetencijos ir gebėjimai šiandienos žiniasklaidoje

Ką turime? Per metus turime net šešiolika straipsnių, kuriuose nagrinėjamos vienaip ar kitaip susiję temos, trumpas žvilgsnis rodo, jog bent pora straipsnių gali būti ypač vertingi praktinėje veikloje.

Tuo pačiu turiu pastebėt, kad kai kurie straipsniai yra žemo lygio – pavyzdžiui, greitai peržvelgiant užkliuvo Lietuvos verslo kolegijos leidžiamame žurnale „Vadyba“ 2012 metais (Nr.2) paskelbtas mokslų daktarės Margaritos Išoraitės straipsnis „Integruotų marketingo komunikacijų pramogų arenose tyrimas“, kuria išvardinami naujausi mokslo šaltiniai apie integruotą komunikaciją:

[..] Integruotas marketingo komunikacijas nagrinėja ir užsienio autoriai Caywood ir Schultz (1991), McDonald (1995), Prickton, Broderick, (2004), Keller (2003). [..]

Kaip mokslų daktarė gali 2012 metais remtis naujausiu šaltiniu, kuris datuotas 2004 metais? Galima laikyti tai technine klaida, bet ką tada veikia redakcija, kurioje 19-a profesorių ir dar net 11 profesorių, recenzavusių straipsnius? Ko verti tokiame leidinyje spausdinami straipsniai ir už ką redakcija gauna pinigus?

Taigi, daugelyje straipsnių pateikiamą turinį reikia vertinti kritiškai, tačiau tuo pat metu juose galima rasti įžvalgų, kurių kituose lietuviškuose šaltiniuose iš viso nėra nė kvapo.

Zarasų rajonas reikalauja tęsti misiją Kosove?

Kaip žinia, nemažai verslo reikalais bendrauju su norvegais, todėl šią savaitę šalia verslo reikalų turėjau progą pakalbėti ir bendresnėmis temomis. Viena jų – tai imigrantai ir jų įsiliejimas į mūsų bendruomenes.

Nebijau savo nuomonės, tačiau šiais tolerantų laikais iš karto turiu įspėti – mano nuomonė yra subjektyvi ir nesijaučiu nė kiek blogai, jog ji neatitinka viešoje erdvėje sklandančių politinio korektiškumo reikalavimų.

Eilinį kartą ir vis plačiau pasakodamas svečiams apie Lietuvos istoriją visada patenku į tolerancijos sritį. Kas tai bebūtų – vokiečiai, norvegai, japonai ar kitų valstybių atstovai, visiems daro įspūdį galybė skirtingų religijų šventovių Vilniuje. Ir kaip kontrastas – žymiai labiau homogeniškesnis Kaunas. Todėl natūraliai išsiskiria dvi tautinių/religinių mažumų grupės – „artimieji kaimynai“ ir „svetimieji“. Continue reading

Apklausa: ar tai etiška ryšių su visuomene technologija?

080119_poll.jpgJeigu kas pamena, tai vienas mano knygos „Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene“ poskyris buvo skirtas „juodosioms“ ryšių su visuomene technologijoms.

Dabar Lietuvoje jau galima suskaičiuoti ne vieną ir ne dvi ryšių su visuomene agentūras, kurioms neetiškos ryšių su visuomene technologijos yra kasdienė duona. Truputį pabandęs (ne, tai ne darbų su Rolandu Paksu laikotarpis) ir suvokęs, kuo tai kvepia, manau, kad tai yra kokybiškos ryšių su visuomene rinkos peilis, kurio ilgalaikė pasekmė būtų visiškas profesijos sunaikinimas ir virsmas į rinkos nišose dirbančius reklamos tekstų kūrėjus.

Šia apklausa noriu įvertinti, kaip Jūs vertinate, kas yra etiška, o kas netinka Lietuvai. Pažadu, jog apklausos dalyvių skaičiui pasiekus 100, savo atsakymus paskelbsiu viešai. Jeigu kam nesiseka balsuoti čia, galite pasinaudoti tiesiogine nuoroda. Dėl atskirų punktų formuluočių turinio diskusija galima – naudokime komentarų galimybes.

Antrosios knygos užuomazga!

Bebendraujant su keletu lietuvių, studijuojančių užsienyje, gimė idėja daryti antrą knygą 🙂 O šiandien gavau principinį pritarimą ir iš vienos leidyklos, tad belieka pasiraitoti rankoves..

Tiesa, antroji knyga pagrindinį dėmesį skirs ne ryšiams su visuomene. Spėkit, apie ką ji bus?

« Older posts