XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 1 of 38)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

„Vyrai kalba“ – birželio 21 d. laida

Šią savaitę „Žinių radijo“ laidoje „Vyrai kalba“ su Raigardu Musnicku aptarėme:

  • Nusnausti pogulio per pietus tiesiog būtina. Gal darbdavys turėtų sudaryti sąlygas? (šaltinis)
  • Tokijas kuria savo Tinder programą. Kada turėsim Vilniuje? (šaltinis)
  • Vilniaus moksleiviai savo lytį nurodo „kebabas“, „kruasanas“, „Maximos maišelis“. Kodėl labai ribotai galime remtis vaikų apklausomis? (šaltinis)
  • ES planuoja sekti visus. Kur einame? (šaltinis)
  • Kaip tą pačią varškę parduoti trečdaliu brangiau? (šaltinis)
  • Laikas cukraus mokesčiui? (šaltinis)
  • Kiek blogybių atsitinka kūnui, jei atsisakome sekso? (šaltinis)
  • Kokios veiklos žmonėms maloniausios ir teikia daugiausia laimės? (šaltinis)

Laidos anonsai – „LinkedIn“ (nuoroda), „Facebook“ (nuoroda).

Apie antrąją Gitano Nausėdos kadenciją ir konservatorių perspektyvas

Gegužės 20 dieną „Delfi“ laidoje „Iš esmės“ Daiva Žeimytė-Bilienė kalbino Rimvydą Valatką, Tadą Ignatavičių ir mane apie tai, ką rodo Prezidento rinkimų I turo rezultatai ir kokia bus Gitano Nausėdos antroji kadencija laimėjus II ture.

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Vieną iš esminių dalykų, kodėl įdomus antrasis turas, aš gal vadinčiau gulbių šokiu prieš Seimo rinkimus, nes dabar kaip gulbės šoka parlamentinės partijos, siūlydamos neva savo rinkėjus Nausėdai paremti. Paskui visą vasarą visos tos politinės jėgos tikėsis Nausėdos gero žodžio, užtarimo prieš Seimo rinkimus.
  • Intrigos dėl nugalėtojo nėra, tas procentas, 60 ar 70 proc., priklauso nuo rinkėjų aktyvumo. O tokio dalyko, kaip rinkėjas, kuriam patiktų Nausėda, manyčiau, nėra. Tiesiog reikia kažką rinkti, tai Nausėda yra tas, kuris parodė, kad bent jau nesugriovė didelės prezidento institucijos dalies, ir už tai rinkėjai įskaitė pasitikėjimo kreditą, nes visi kiti kandidatai buvo gerokai blogesni.
  • Tas vienintelis jungiantis darinys (aut. past. – G. Nausėdą prieš I. Šimonytę) tikrai padės laimėti antrąjį turą, bet kad tie žmonės sakytų, jog Nausėda yra tas, kuris išves Lietuvą į priekį, tai tokių Nausėdos rinkėjų nesu matęs. Be to, Nausėdai yra pavojaus zona, kad daug rinkėjų į rinkimus gali neateiti, nes visi tiek įtikėję, kad viskas išspręsta.
  • Nemanau, kad tai bus tokia stipri banga, juo labiau kad visi suvokia, jog Šimonytė dar irgi turi šansą, ypač po to, kai didžiuosiuose miestuose ji pasirodė labai labai gerai. Taigi, išankstinio laimėjimo nuotaikos Nausėdos pusėje tikrai nėra, ir, manau, net žinau, kad žmonės dirba nenuleisdami rankų. Manau, rezultatas tikrai bus, tik nesutinku, kad jis viršys 70 proc. Jei Nausėda surinks 70 proc., tai bus jo sėkmė ir Šimonytės nesėkmė, o jei Nausėda surinks mažiau nei 60 proc., tai bus Nausėdos nesėkmė ir Šimonytės sėkmė. Manau, turėsime tarp 60–70 proc. už Nausėdą ir likusi dalis – už Šimonytę
  • Šiuo atveju kiekvienam normaliam piliečiui norėtųsi, kad demokratija būtų tokia sistema, kad mes turėtume puikių lyderių, kurie būtų aiškūs, ryškūs ir vestų visą šalį į priekį. Deja, Lietuva yra mažas kraštas ir realių lyderių mes turime santykinai mažai. Kas atsitinka tada? Ilgalaikis de facto valstybės vadovas įgauna didžiulę įvaizdžio, atpažįstamumo, pripažįstamumo galią, ir, jei jis nepraranda vidinės motyvacijos būti politikoje, kas yra įvykę su Grybauskaite, tai toks lyderis turi didžiulį potencialą tapti politinių organizacijų ar polinių judėjimų lyderiu. Dabartinis prezidentas save jau į tai projektuoja, ir neatmesčiau tos ilgalaikio žaidimo partijos, kurią jis žaidžia tiek rudens formatu, tiek, dar svarbiau, – formatu po penkerių metų. Konstitucija draudžia prezidentui būti politinės partijos atstovu, bet de facto imtis lyderystės ir formuoti kokius nors junginius, judėjimus, pavyzdžiui, centro kairės judėjimą, sujungti tris, keturis ar šešis darinius ir imtis lyderystės, – kodėl gi ne? Ir toks jo sprendimas toje lietuviškoje politikos dykumoje iš esmės būtų ganėtinai išskirtinis, atkreiptų dėmesį ir, manau, kad sulauktų nemažai piliečių paramos
  • (dėl TS-LKD partijos krizės) Neseniai oro uoste kaip tik sutikau du konservatorių korifėjus iš Europos Parlamento ir pasakiau: grįžkite greičiau į Lietuvą, nes jei ten ilgiau užsibūsite, tai vietinis jaunimas tikrai praloš ne tik rudens Seimo rinkimus, bet ir partijos ateitį.
  • Tie nesibaigiantys konfliktai su valdančiąja koalicija buvo ir jo problema, bet ne tik jo. Tam, kad sakytum, jog jis per pirmąja kadenciją galėjo ką nors padaryti, reikia būti labai dideliam optimistui. Iš tiesų, jis negalėjo nieko padaryti. Taip, karas jam padėjo, be karo jis būtų visiškai nykus, pirmoji kadencija jam nepasisekė, koalicija jam buvo labai neparanki. Taigi, manau, kad neatsitiktinai galvoja ir kalba, ką daryti, jog nuo rudens galėtų kažkiek dirbti. Gal radikaliai pasakysiu – jis neturėjo įrankių ir niekas neleido jam prie jų prisiliesti.
iš „Delfi“ laidos „Iš esmės“ (laidos transkripcija)

Visas laidos įrašas portale „Delfi“ (nuoroda ir kopija „YouTube“ platformoje).

Apie „vaiko paėmimo istoriją“ ir mūsų reakciją į ją

Gruodžio 6 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjome, kaip iš šalies atrodo visa „vaiko paėmimo istorija“ (paviešintą vaiko paėmimo vaizdo įrašą galima rasti čia), kai neva Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai kartu su policija naudojo perteklinę fizinę jėgą ir psichologinį smurtą.

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Negalima apie (jokią) krizę išvadų daryti iš nuotrupų (8 minučių irašo, kai istorijai bent 5 metai).
  • Negalima reaguoti „ant karštųjų“ – atidėkim karštį ir emocijas, surinkim visą pasiekiamą informaciją.
  • Taisant dantį irgi skauda, bet reikia, jeigu norime jį išgydyti. vaikui irgi gali (ir kartais turi) skaudėti, jeigu norime jam padėti.
  • Visa istorija naudingiausia tiems, kurie nori diskredituoti valstybę, mūsų institucijas, neva jos prieš žmones, neva jos klysta ir nemoka dirbti.
iš „Žinių radijo“ laidos „Dienos klausimas“

Visas laidos įrašas „Žinių radijo“ archyve (mano komentaras įraše nuo 37:50).

Ištrauka ir diskusija mano „Facebook“ įraše (nuoroda).

Apie prezidentinių kandidatų trūkumą ir realius konkurentus Gitanui Nausėdai

Šeštadienį LRT radijo žurnalistė Guoda Pečiulytė laidoje „Lietuvos diena“ kalbino apie prasidėjusias partinių kandidatų į prezidentus paieškas, kodėl tik dabar ir realius konkurentus dabartiniam šalies vadovui. Visas laidos įrašas LRT archyve (nuoroda), pokalbio pradžia nuo ~00:55.

Automatinė pokalbio transkripcija:

(Guoda Pečiulytė) Kodėl, likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, oficialiai žinome tik vieną jų dalyvį – kviečiu pasiklausyti mūsų pokalbio.

(Liutauras Ulevičius) Pirmas dalykas, reikia pripažinti, kad lietuviškos partijos lietuviškus prezidento rinkimus dėl kelių priežasčių vertina kaip fakultatyvinius ar šalutinius. Kuriuose garbė yra sudalyvauti, bet visi suvokia, kad ten laimėti partijų kandidatams praktiškai neįmanoma.

Iš to kyla keletas dalykų. Iš vienas pusės – taip, proga yra pasirodyt „koks aš gražus“, parodyti savo principus. Bet visi suvokia, kad maksimaliai skirti dėmesio pastangų ir pajėgų tam, racionaliai vertinant, neverta. Verta dėl kitų priežasčių – dėl žinomumo, dėl matomumo, dėl natūralaus visuomenės dėmesio. Bet jeigu per daug ten sudėsi akcentą, pralaimėjęs patirsi „Šimonytės efektą“ – Šimonytė tvarkingai sudalyvavo, gavo ir balsų, ir taip toliau, bet vis tiek, išėjus iš rinkimų, buvo pralaimėjusi.

Todėl visi į šiuos rinkimus žiūri kaip į paruošiamąją kovą kitiems rinkimams. Ypač, turint omeny, kad Lietuvoje kitais metais (ankstesniais irgi panašiai) prezidento rinkimai labai dažnai susiję su Europos Parlamento rinkimais. Tai automatiškai partijos turi galvoti visą kampaniją planuodamos, negali skaidyti, o turi dėlioti kaip sistemą, kaip vieningus veiksmus. O kitais metais (kalbant apie 2024-uosius) Seimo rinkimai yra pagrindinis prizas, dėl kurio politinės partijos kovos, tai pagrindinis tikslas.

Tai yra toks dvilypis tikslas – būti matomiems prezidento rinkimuose, pasiūlyti kažką, kad žmonės ateitų ir balsuotų už ir Europos Parlamento rinkimuose, o, dar svarbiau, pasidaryti sau tinkamą trampliną (arba, mažų mažiausiai, nesusigadinti galimybių) Seimo rinkimų maratone.

Turėdami omenyje visą lietuvišką sanklodą valdžių sistemos ir svertų sistemos, dalyvauti arba laimėti partijai prezidento rinkimus nėra tikslas pats savaime tai yra šalutinis – „būtų gerai“, bet visi suvokia, kad to niekada nebus.

Ir, aišku, kaip ir visada, iš viso to seka, kad finansų paskirstymas tada neskiriamas kaip prioritetas, pagrindinis dėmesys į kitus rinkimus. Tad lieka, pavadinkim taip, „nemokamos galimybės“ – kiek tu jas turi, jas išnaudoji žinomumo, matomumo procese. Tokio viešojo cirko, jeigu taip galima sakyti, nepolitine prasme.

Su rimtais resursais, su rimtais kandidatais niekas nedirba, nes politinės partijos iš esmės šiandien neturi politinių lyderių, kurie galėtų tapti jungiamaisiais visos visuomenės lyderiais, nes prezidento rinkimuose būtina turėti bent jau pusės balsuojančių piliečių palaikymą. Tuo tarpu politinės partijos yra ganėtinai susiskaldžiusios, ganėtinai priešiškos ir turi ganėtinai didelį „nemėgėjų“ ratą. Tai tada automatiškai – jeigu politinis kandidatas patektų į 2 turą, tad didžioji šių nemėgėjų dalis nueitų pas oponentą pas nepoliką.

Iš jūsų atsakymo galima taip apibendrinti Lietuvos prezidento rinkimų situaciją Lietuvoje, kad tai yra nepartinių kandidatų rinkimai. Kaip suprantu, taip istoriškai susiklostė? Kas tai lėmė?

Tai lemia visiškas nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Kaip minėjau, akivaizdus politinių jungiančių arba visuotinai visuomenėje pripažįstamų, gerbiamų politikos lyderių trūkumas. Partijos lygiu yra – kiekvienas savo partijos lyderis yra gerbiamas, puoselėjamas, bet kad jis turėtų rimtą pasitikėjimą už partijos ribų – tokių lyderių mes turim, pavadinkime, „ant rankos pirštų“.

O tai yra didelė problema, nes, mechaniškai žiūrint iš politikos technologijų pusės, neišeina dalyvauti tokiam kandidatui, nėra didelių teorinių galimybių. Iš kitos pusės, taip istoriškai pas mus susiklostė, kad partijos ganėtinai susiskaldžiusios (jeigu visada lyginamės, pavyzdžiui, su JAV – ten tos 2 partijos, kaip bepažiūrėsi, vis tiek turi 90-95% rinkėjų palaikymą). Tai pas mus, kad partija rimtuose nacionaliniuose rinkimuose surinktų 30 ar 40 % balsų – jau yra išimtis iš taisyklės.

Tai jeigu partija negauna tokio palaikymo, tai tikėtis, kad jos vienas lyderis gaus – dar sudėtingiau. Tai yra iššūkis ir net jeigu žiūrėtume į tą patį Šimonytės atvejį – iš esmės ji tam tikra prasme buvo nepartinė kandidatė, nes vis tiek ją palaikė ne tiktai konservatoriai, bet ir didelis liberalų flangas. Kitaip tariant, ta dešiniųjų pažiūrų visuomenės dalis.

Ir tuomet jinai dar net nebuvo partijos narė.

Būtent! Net ir į ją žiūrint kaip į konservatorių dabar – jau ne. Tuo metu vis tiek buvo ne tik konservatoriai ir dėl to galėjo gauti didesnį palaikymą. Deja, bet pas mus tokia situacija susiklosčiusi, toks, pavadinkim taip, „politinis peizažas“, partijų susiskaldymas ganėtinai smarkus ir tada politiniam vienas partijos lyderiui būti kažkokiu jungiančiu yra uždavinys, kurį labai sunku pasiekti.

Bet, pone UIevičiau, kodėl tuomet tą katės-pelės žaidimą žaidžia ir pareigas einantis Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris pagal nuomonių apklausas yra ateinančių Prezidento rinkimų lyderis, ir taip gauna daug žiniasklaidos dėmesio ir, kitaip tariant, galėtų turbūt savo kasdienį darbą jau išnaudoti rinkimų kampanijai. Kodėl jam reikia sakyti, kad tik iki metų galo praneš?

Čia jau yra mūsų rinkimų teisės specifika. Kad visiems paskelbusiems kandidatams gerokai pasunkėja gyvenimas viešoje erdvėje. Tol, kol jis nepasiskelbęs, jis iš esmės gali vykdyti savo rinkiminę kampaniją ir jam nebus taikoma jokių rimtesnių apribojimų – tiek viešai skelbiant informaciją, tiek dalyvaujant diskusijose, tiek apskritai teikiant kažkokias savo idėjas.

Tuo tarpu, vos tiktai tu viešai deklaruosi, kad tu eini, kad tu planuoji ir taip toliau – tu atsiduri po didinamuoju stiklu visų stebėsenos institucijų, pavyzdžiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos monitoringas atsiranda ir taip toliau iš visų konkurentų pusės. Prezidentas, jeigu paskelbtų, kad eis, tai kiekvienas jo žingsnis po to paskelbimo, kurį jis darytų viešoje erdvėje, iš karto būtų vertinamas „tai čia jau politinės kampanijos dalis“, „čia jau jis taip ruošiasi rinkimams“.

Bet jau ir dabar panašiai yra, išskyrus, ką jūs sakėt, VRK galbūt ne, bet ir žiniasklaida.

Taip, čia taip jau teigia jo konkurentai, visi tą argumentą naudoja, bet ir supranta, kad jis kol kas dar toks „medinis“, jis nėra tikras ir netvirtas. O jeigu tai būtų oficialiai deklaruota, automatiškai būtų stipru. Netgi, sakyčiau, atsirastų pasąmoniniame lygmenyje iš žiniasklaidos pusės – žurnalistų ir redaktorių – toks papildomas barjeras „Ha! Pasakė, bet ar aš galiu apie tai kalbėti? Ar čia nebus jau pripažinta politine reklama?“. Kol kas to barjero nėra kaip tokio. Čia yra, man atrodo, vienas iš racionalių argumentų, kodėl einantiems pareigas neverta į tai lįsti.

Aišku, atskira istorija yra tiems, kurie neina jokių pareigų. Tarkim, kažkoks visuomenės lyderis, kultūrininkas, menininkas, elito atstovas, dar kažkas ir jis nori pradėti kampaniją. Tokiems asmenims didžiausia bėda yra finansavimas. Čia kita Lietuvos politikos bėda, kai, gal nelabai gražiai išsireiškus „ubagų standartas“ – lietuviškos partijos iš esmės neturi jokių pinigų net minimaliai normaliai politinei kampanijai padaryt. Jos vos vos turi pinigų savo einamąją veiklą finansuoti. Mes apsisaugojome nuo visų lobistinių įtakų ir taip toliau (uždrausdami išorinį finansavimą), bet valstybinis finansavimas de facto šiandien virto maksimum 1-2 partijų lyderiaujančių finansavimu. O visiems kitiems tik dėl vaizdo. Tiems, kurie išvis nedalyvauja politikoje, gauti teisėtą politinį finansavimą yra išvis misija neįmanoma.

Pabaigai, pone Ulevičiau, dabartinė situacija tokia – naujausi reitingai rodo Gitanas Nausėda pirmas, antras advokatas Ignas Vėgėlė, trečia Ingrida Šimonytė, labai permainingai vienas kitą lenkia Vilija Blinkevičiūtė ir Saulius Skvernelis. Jie kas mėnesį maždaug pasikeičia 4-5 vietomis. Saulius Skvernelis sako, kad jų „Vardan Lietuvos“, pavyzdžiui, kandidatu galėtų būti Linas Kukuraitis. Aš noriu ne apie juos klausti, aš noriu paklausti, ar jūs matote viešojoje erdvėje kažkokių signalų? Kažkokių būtent elgsenos kažkokių politinių dividendų kaupiu. Kad galėtų iki kitų metų atsirasti nepartinis kandidatas, kaip suprantu, nes jis būtinas norint realiai pretenduoti bent į antrąjį turą, kuris galėtų gerokai sujaukti visas prognozes?

Vienintelis toks kandidatas iš tų, kurie paminėti, vieninteliu realiu laikyčiau Igną Vėgėlę, kuris turi šansų patekti į 2 turą, bet neturi galimybių laimėti 2 turą. Tai vienintelis iš tų paminėtų. Visi kiti, deja, bet yra tie „politiškai susitepę“, jeigu taip galima kabutėse sakyt.

O vienintelis variantas, kuris realiai visuomenei gali būti priimtinas ir atkreipti, sudaryti rimtą konkurenciją dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai. tai yra Dalia Grybauskaitė, kuri kol kas yra viešai pasakiusi, kad jokiu būdu nedalyvaus rinkimuose. Bet, kaip sakant, gyvenimas keičiasi ir jos pozicija gali po truputį pasikeisti, pašvelnėti. O, žiūrėk, paskui į rinkimų finiše ir pasikeisti į teigiamą.

Tam tikruose koridoriuose, užkulisiuose yra kartais keliama buvusio Konstitucinio teismo teisėjo Dainiaus Žalimo pavardė – ar nematytumėte tokios galimybės?

Su visa pagarba jam kaip profesionalui, vis dėlto jis neturi didelio žinomumo visuomenėje. Taip, jis žinomas dešinėje pusėje kaip vienas iš nuomonių lyderių, bet kairėje jis praktiškai neturi jokio rimtesnio palaikymo. Esminis dalykas yra, kad tu turėtum maksimaliai platų padengimą visose visuomenės grupėse.

IŠ LRt radijo laidOS „Lietuvos diena“

Apie Prezidento metinį pranešimą

LNK laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė klausė, kaip vertinu Prezidento metinį pranešimą, ką galima išskirti lyginant jį su ankstesnėmis ir kitų Prezidentų kalbomis?

– Kaip jums ta valandos saugumo kalba nuskambėjo? Ji buvo jau lyginta ir su kadenciją baigusios Dalios Grybauskaitės kalbomis, kai kurios iš jų trukdavo ir 20 minučių.

Natūralu, kalba ilga, yra teksto, skaityti ir klausyti, beklausant galima ir pamesti mintį, kas norima pasakyt.

– Kai kas kritikavo, kad nuobodi.

Sakyčiau, visi pipirai palikti pabaigai, kur galima rasti kritikos aštresnės. O visa prieš tai… natūralu, pradėta nuo Ukrainos, Čia visiem suprantama, kitaip negalima buvo, ar ne? Ukraina, paskui ekonomika, regionai, socialinė politika ir taip toliau, Ir aštrumas jau paliktas pabaigai, kur, galima sakyti, aštuntadalis kalbos tiktai liko.

– Ką apie Prezidento Gitano Nausėdos komunikaciją visuomenei, kaip jinai skamba, gal kokias technikas galėtumėt išskirti?

Pagrindinis dalykas, kad jis kalba bendrybėmis. Jis labai retai pamini konkrečias idėjas, jis pamini – vieną, kitą, taip toliau. Tai ideali politiko rinkiminė kalba, kai jis bando komunikuoti ir parduoti save, kad „vat, koks aš geras, aš matau jūsų problemas, mes jas tikrai išspręsim, darysim, dėsim daug pastangų“. O kaip spręsim, ką darysim – tokių atsakymų niekas neturi.

– Ką tik atsakėte į būsimą klausimą. Ideali rinkiminė kalba. Tai ar ta kalba, galima sakyti, jau kloja pamatus būsimiems Prezidento rinkimams?

Man trūksta kelių dalykų. Jeigu jeigu kalbėt apie rinkiminę, tai turėtų būti vis dėlto vizija į priekį. Šioj kalboj aš mačiau daugiau miglų ir daugiau klaustukų į priekį negu atsakymų. Kitaip tariant, vizijos joje aš nematau.

Yra netgi apskritai kai kurie dalykai, kurie anksčiau buvo Lietuvai tarsi savaime suprantami ir privalomi. Pavyzdžiui, „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“. Dabar visiškai jau jis… „reikia užmiršti, reiškia atsisakyti“ – visiškai keičiasi idėjos. Netgi, sakyčiau, tokio strateginio lygio idėjos, ar ne?

Natūralu, užsienio situacija, karas Ukrainoje – tą keičia. Bet… koks atsakymas, į kur mes einam – va šito atsakymo kalboje nėra, yra tiktai konstatavimas, kad „tas blogai, tas gerai, tas blogai, tą aš gerai tą dariau, tie blogai darė tą ar aną dalyką“.

Natūralu, politikas taip ir turi elgtis. Kaip valstybės vadovui man trūksta ėjimo į priekį ir pasakymo „vat reikėtų daryti taip, darysim taip“, kaip tas pavyko įgyvendinti ir kur žiūrėti į paties Prezidento veiklą? Vienas iš pavyzdžių – teisingumo poreikis, ane? Ir jis kritikuoja, kad „oi, blogai, kaip čia vieni užmiršti teismai“. Tai aš atsiprašau – kas atsakingas už teismų sistemą Lietuvoje, kas skiria teisėjus ir kas prižiūri visą jų korpusą? Prezidentas!

Kai kas už tai ir sakė, kad buvo girdėti labai daug “aš, aš, aš” ir buvo Vyriausybės nuopelnai prisiimti sau,

Aš netgi negalėčiau pasakyti, pavyzdžiui, užsienio politika, kuri pagrindinė arba viena iš pagrindinių prezidento politikos sričių, ar ne? Jis netgi apskritai negalėjo išvardinti… neradau tekste aiškių iniciatyvų, kur vat pasireiškia jo lyderystė. Priešingai, jisai konstatavo, kad „va, tas gerai, tas blogai“, Tai.. konstatuoti – taip.

LNK, laidos „Labas vakaras, Lietuva“ reportažas

Visą reportažą „Ekspertai apie metinį prezidento G. Nausėdos pranešimą“ galima pažiūrėti LNK portale (nuoroda).

« Older posts