XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 1 of 35)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Prieš mus „užsakė straipsnį“?! Kaip atpažinti paslėptą konkurentų reklamą?

Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?

Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?

Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:

Straipsnis žurnalo 72-73 puslapiuose.

Visą tekstą „Kaip atpažinti konkurentų veiksmus“ galite taip pat rasti ir elektroninėje portalo vz.lt versijoje.

Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.

Pokalbis apie dezinformaciją „Laisvės TV“ akcijoje

„Laisvės TV“ organizuotoje akcijoje „Laisvė šviečia“ dalyvavau kaip „Ugdymo meistrų“ svečias. Su mane kalbinusiu Luku Benevičiumi dalinausi mintimis apie dezinformaciją – kaip atpažinti, kaip saugotis, kaip ieškoti autentiškos informacijos, kokie visiems žinomi dezinformacijos pavyzdžiai, kodėl karo metu pirmiau reikia sustoti, pamąstyti, o tik paskui reaguoti į karo tekstus, vaizdus ir garsus.

Pagrindiniai klausimai:

  • Kaip atpažinti tikrą ir netikrą informaciją?
  • Kas yra pirminis šaltinis? Ar ir jis gali būti nepatikimas?
  • Kas vyksta Lietuvoje – ar daug netikros informacijos Lietuvoje?
  • Kokie visiems matyti dezinformacijos pavyzdžiai?
  • Kas dar be emocijų užgožia faktus?
  • Ilgalaikis dezinformacijos poveikis – ar įmanoma „ištaisyti“
  • Kaip dešimtokams pasakoti apie dezinformaciją?
  • Emocijos – priedas prie fakto, o ne atvirkščiai
2022-03-04 pokalbio įrašas

„Vyrai kalba“ apie Viktoriją Lubytę prieš profsąjungas ir tautininkų galą – Petrą Grąžulį

Šįkart pasikalbėjome apie:

  • Ką nori prie privataus lėktuvo (už 6000+ €/val.) besifotografuojanti Viktorija Lubytė pasakyti savo (bene 12% akcijų) „Achemos“ streikuojantiems darbuotojams?
  • Ar jau laikas keisti (ar bent sutrumpinti „Google“ kartai) Lietuvos himną?
  • Ar laimės Euroviziją lietuviška daina? Čia kultūrinė olimpiada ar verslo planas?
  • Šveicarija pritarė tabako reklamos ribojimams referendume. Ar mums jau irgi laikas? Ar sugebėtume?
  • Tautininkų istorijos pasididžiavimas – partijos vadovu tapęs snarglinis Petras Gražulis?

Visą laidą galima peržiūrėti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje, o anonsas radijo interneto svetainėje (nuoroda) ir žemiau:

2022-02-17 laidos ištrauka

Lietuvos užsienio politikos vertybės – prieš eilinio Lietuvos piliečio norą aukotis?

Ar yra bent vienas sveiko proto ir jau suaugęs Lietuvos pilietis, kuris norėtų pasaulyje mažiau demokratijos, mažiau žmogaus teisių ir teisės viršenybės? Akivaizdu, kad ne. Todėl išties malonu, kad pasaulyje Lietuva įvardinama kaip drąsi šalis, nebijanti ginti savo vertybių net nuo didžiausių tironų – ar tai būtų nusikaltėlių gauja Kremliuje, ar kone milijardu durtuvų mosikuojantis Kinijos komunistų vadas.

„Lietuva – drąsi šalis“. Tokį šūkį ir pagrindinį skiriamąjį požymį mūsų valstybei siūlė dar 2008 metais Vyriausybėje suburti prekių ženklų kūrimo profesionalai. Anuomet idėjos autoriai teigė, jog istorinėje išlikimo kovoje susiformavo drąsaus ir ryžtingo, tvirto ir kovingo, užsispyrusio ir atkaklaus, tiesmukiško, nors kiek ir stačiokiško, lietuvio būdas.

Galima būtų pasidžiaugti, kad šį rudenį Lietuva žengė nuoseklų žingsnį ir pagaliau bando tokią idėją įtvirtinti pasaulio bendrijos sąmonėje. Diplomatinių santykių su Taivanu intensyvėjimas ir atšalimas su Kinija – realiai drąsus ir principingas nepriklausomos valstybės elgesys. Ar jį galime lyginti su Islandijos drąsa 1991 metų vasarį? Atsakymo pirmiausia reikia ieškoti JAV pozicijoje. Nereikia būti orakulu, norint suvokti, kad Lietuva – tik pėstininkas epinėje JAV ir Kinijos priešpriešoje. Todėl dėsningas aukščiausio lygio JAV lyderių dėmesys, pagyros ir įvertinimai mūsų užsienio politikos veidams.

Visgi, yra dalykai, kurie kelia rimtų abejonių, ar Vyriausybė, imant bendrai, suvokia žaidimo mastą ir realiai (o ne teoriškai) vertina lietuvių liaudies patarlę „Mišką kerta – skiedros lekia“? Kokio masto „skiedras“ Lietuva yra pajėgi toleruoti? Kokius namų darbus mes atlikome, ruošdamiesi įbrėžimams ir žaizdoms? Kiek būsimą ir kiekvienam asmenišką žalą supranta, priima ir ruošiasi eilinis Lietuvos pilietis?

Štai šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA Ekonomikos ir inovacijų (sic!) ministrė Aušrinė Armonaitė sakė, kad Lietuvos verslai turėtų artimiausiu metu sulaukti tam tikrų valstybės pagalbos priemonių (a) apyvartinių lėšų užtikrinimui ir (b) rinkų diversifikavimui. Tuo pat metu ministrė atskleidė tokių priemonių pagrindinį tikslą – „kad Lietuva išsaugotų savo vietas tiekimo grandinėse“. O būtent į tai ir taikosi Kinijos komunistai, kaip kad „Continental“ atveju, spausdami užsienio investuotojus ar tiekimo grandinių partnerius atsisakyti lietuviškų komponentų ar produktų.

Tai, kad bent kažkokios priemonės planuojamos – puiki žinia. Tačiau kodėl jos nebuvo paruoštos ir nepradėtos įgyvendinti dar iki prasidedant konfliktui su Kinija? Juk rimto konflikto užuomazgos – dar demonstratyviame Lietuvos demarše 2021-ųjų gegužę pasitraukiant iš 17+1 formato susitikimų su faktiniais Kinijos valdovais. Deja, bet Kinijos konflikto planavimo klaidos liūdnai kartoja baltarusiško kalio trąšų eksporto istoriją, kai užsienio politikos strategai neturėjo jokio ryšio su susisiekimo sektoriaus vadovais ir savo veiksmų nederino.

Ar buvo galima tikėtis, kad Kinija nereaguos į drąsius ir demokratines vertybes ginančius Lietuvos veiksmus? Taip galima buvo viltis arba iš kvailumo, arba iš nusikalstamo aplaidumo, arba tikintis nematomos pagalbos rankos (kurios šiandien nėra – beje, ar neprimena tai tuščių mūsų pokario partizanų vilčių sulaukti JAV įsitraukimo?). Akivaizdu, kad šiandien mes jau turime spręsti daugiau nei realius, o atskiruose sektoriuose net ir gyvybiškai reikšmingus verslo tęstinumo klausimus. Ką jau kalbėti apie galimybes sulaukti bent kiek didesnių su aukštosiomis technologijomis dirbančių investuotojų dėmesio.

Todėl norėtųsi matyti aiškius ir skaidrius atsakymus – kokios yra realios Lietuvos Vyriausybė prognozės, kokie optimistiniai ir, žinoma, patys pesimistiškiausi Kinijos komunistų ekonominių sankcijų poveikio scenarijai? Kokio masto BVP kritimui mes turime ruoštis ateinančius 5, o gal ir 10 metų? Tuščios deklaracijos apie „rinkų diversifikaciją“ gal ir būtų vertos dėmesio vidutiniu laikotarpiu, tačiau šiandien, pandemijos situacijoje, kai visos tiekimo grandinės laikosi ant garbės žodžio, tokia bravūra nėra drąsa – tai yra nacionalinių interesų nepaisymas.

Ir taip, teisūs bus Vyriausybės fanai, jog negalime toleruoti psichopato Minske, jog negalime užmerkti akių prieš komunistų nusikaltimus Tibete ar prieš uigūrus. Drąsi šalis turi apie tai kalbėti ir tiesmukai kelti šiuos klausimus. Tačiau kodėl tai darome nepasiruošę, nesubūrę bent kiek platesnės partnerių koalicijos, kodėl neturime paruoštų, čia ir dabar galinčių jau pilna apimtimi veikti „saugos pagalvių“? Tai ne vertybių klausimas, tai planavimo ir deramo pasiruošimo ilgam ilgam karui klausimas.

Toks pasiruošimas gyvybiškai svarbus ne tik ir ne tiek išoriniam konfliktui, o kaip ir kiek tokią iniciatyvą palaiko Lietuvos piliečiai. Visi mes už laisvę, tačiau pasitikėjimas kuriamas ant abipusio atvirumo pagrindo. Kai šiandien, deja, visas planas (jau drįsčiau abejoti, ar toks apskritai yra) slepiasi kelių „pašvęstųjų“ galvose. Pasitikėjimo kreditą ši Vyriausybė turi labai ribotą, todėl jos laisvas mandatas nėra jau toks stiprus ir garantuotas – pakaktų, kad vokiečių investuotojų raštai virstu vos vienos kitos stambesnės investicijos uždarymu bei iškėlimu, ir jaunųjų konservatorių Vyriausybė griūtų į prarają be teisės sugrįžti.

Kaip bebūtų gaila, bet tokios bazinės Vyriausybės planavimo klaidos – nei išimtis, nei pabaiga. Galima prisiminti tiek praėjusios, tiek šios Vyriausybės nesugebėjimą apginti šalies transporto sektoriaus. Pokyčius kol kas matome tik verslo plėtros brėžiniuose Lenkijoje. Lietuvoje uždarymai ir atleidimai kol kas paslėpti, bet, neabejokite – jau per artimiausius pora metų mes juos pajusime kasdienybėje, vos tik Poznanėje ar kitose vaivadijose architektų vizijos virs plytomis ir asfaltu.

Ir tokių pavyzdžių vardinimą galima būtų tęsti ir tęsti. Vyriausybės kompetencijos stoka ir buka bei melaginga teisės aktų projektų formuluotė „neigiamų pasekmių nenumatoma“ kerta ne tik ir ne tiek per ekonomiką. Tokios klaidos ir atvirumo baimė (nes patiems tai akivaizdu, kad daromos nesąmonės) griauna mūsų visų pasitikėjimą savo valstybe, savo visuomene, mūsų vis dar drąsiai ginamomis demokratinėmis vertybėmis. Ir taip, tai labai sumažina norą aukotis kiekvienam iš mūsų asmeniškai.

Komentaras skelbtas interneto portale delfi.lt/m360.

« Older posts