XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 2 of 33)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Apie „CityBee“ žalą klientams ir ilgą kelią atkuriant reputaciją

2021-02-18, lrytas.lt

Portalo lrytas.lt žurnalistė Iveta Danieliūtė pakalbino, kaip vertinu „CityBee“ pastangas valdyti žalą įvaizdžiui, kokios galimybės ir grėsmės laukia bandant jį atkurti. Kelios mano mintys:

[..] ši situacija turės ilgalaikę žalą ir atkurti pasitikėjimą šiuo prekės ženklu gali tapti iššūkiu.

[..] Kol kas dar per anksti daryti galutines išvadas, tik galima sutarti dėl to, kas yra akivaizdu: grėsmė didelė, žala bus ilgalaikė. Pasitikėjimas gali būti visiškai sužlugęs ir atkurti jį bus sudėtinga. Klausimas, ar įmonė sugebės išspręsti problemas, ar sugebės pasiūlyti kelią į priekį.

[..] skaudžiausias smūgis suduotas fiziniams asmenims, kurie ir lemia šios įmonės ateitį – naudosis jie „CityBee“ paslaugomis ar nebe.

[..] Verslams didelė žala nebus padaryta. Ten gali būti rezervacijų duomenys ar maršrutų informacija, kur ir ką įmonė veža, iš kur perka, kur parduoda. Iš tų duomenų teoriškai tai būtų galima atsekti. Bet fiziniai asmenys jaučia didžiausią nuoskaudą. Jeigu jie akivaizdžios žalos artimiausiu metu nepajus, tai palaipsniui nusės į užmarštį ir tie fiziniai asmenys grįš prie šio prekės ženklo. Bet jau mačiau, kad dalis tų žmonių, kurių duomenys nutekėjo, neva jau sulaukia skambučių iš kitų valstybių su visokiais pasiūlymais. Jei ta informacija bus piktavališkai naudojama ir žmonės tą jaus, tai darys neigiamą įtaką ir užmiršti visa tai bus gana sudėtinga.

[..] finansinę žalą ši bendrovė patirti gali, tačiau ji nebus tokia didelė, kad įmonei tektų užsidaryti ar stabdyti veiklą. Būtent reputacinė žala gali būti daug reikšmingesnė ir visi šio įvykio sprendimo įrankiai tik „CityBee“ organizacijos rankose.

[..] Jeigu įmonė veiks sąžiningai ir spręs šią problemą atvirai, tai tik padės jiems grįžti greičiau į normalią veiklą.

[..] priminė prieš kelis metus įvykusią duomenų iš „Grožio chirurgijos“ klinikos vagystę. Buvo pavogti klientų vardai, pavardės, asmens kodai, prieš ir po operacijų darytos nuotraukos. [..] tokių duomenų nutekinimų ateityje bus tik dar daugiau, todėl iš to reikėtų pasimokyti visiems.

[..] Tokie atvejai leidžia visuomenei geriau suvokti grėsmes, nors ir ne pačiu gražiausiu būdu. Bet visuomenė mokosi apie pavojus, pradeda ugdyti savo informacinį raštingumą, atsparumą kibernetiniams pavojams.

iš lrytas.lt

Visą publikaciją „Įvertino didžiausią gresiančią žalą „CityBee“: atkurti pasitikėjimą bus itin sudėtinga“ rasite interneto portale lrytas.lt.

Apie Nausėdos ir konservatorių kovos ateitį

2021-02-18, Žinių radijas

Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ vedėjas Raigardas Musnickas pakvietė kartu su politologe Rima Urbonaite aptarti konfliktų virtinę tarp Prezidento Gitano Nausėdos ir TS-LKD, iškėlusios idėją pakeisti Lietuvos atstovavimą Europos vadovų taryboje. Pagrindinės mano mintys:

(nuo 04:40)
– Ar tai yra noras pakankamai realiai dalyvauti sprendžiant pandemijos klausimus, ar tai vis dėl to tam tikra proga dar vieną poziciją išsikovoti?
– Tai yra kova dėl galios. Ir mūsų konstitucinė sąranga, prezidentinis, bet ne visai prezidentinis valdymas leidžia diskusiją „Kas yra viršesnis? Kas tokiu atveju turi vienokią ar kitokią funkciją?“. Natūralu, kad kol Prezidentas yra stiprus, kol Prezidentė buvo stipri, tol nekilo klausimų, ar Ministras Pirmininkas galėtų kažko tikėtis.

Kai dabartinis Prezidentas savo palaikymu visuomenėje ir ypač palaikymu politinėj bendruomenėj turi gerokai mažiau galių, mažiau pasitikėjimo, natūralu, kad kyla klausimas dėl net ir tokio „politinio legitimumo“ [..] Grybauskaitę rėmė labai aiškios politinės jėgos. [..] (valstiečiai) iš esmės nerėmė, nebuvo tiesioginio palaikymo. Buvo priešingai – „geriau šitas“, geresnė blogybė iš dviejų blogybių. Ir tai lemia, kai neturi atsparos parlamente… Grybauskaitė turėjo ryškią konservatorių paramą praeitoj kadencijoj.

[..] Abi pusės, tiek valstiečiai, tiek Nausėda turi tokią „ambicijų atmintį“ ir tos užgautos ambicijos, kai praeitos kadencijos Seime valstiečiai iš esmės diktavo, ką Nausėda turi daryt… na, Nausėda turi tam tikrą pyktį, jam tai neleidžia eiti į kompromisus arba į santykius, artimesnius su dabartine opozicija. Kai jis neturi santykių su opozicija, jo galios yra po dideliu kirviu, kuriam tik valios konservatorių , ar jie nori imtis kažkokių permainų, ar ne. Teisine prasme erdvė yra plati, nes šiuo metu nėra jokių aiškių tiek europinių, tiek Lietuvos teisės aktų, kurie primygtinai imperatyviai sakytų „tas ir tas turi atstovaut“. Čia yra politinio susitarimo reikalas ir tas susitarimas visada yra konkrečių žmonių susitarimo reikalas. Pasikeitė žmonės, atsirado kita jėgų pusiausvyra… na, į vieną pusę jėgos nusvirusios, lyginant parlamentą ir Prezidentą, ir gavosi tas skandalas ir natūraliai gavosi tas klausimas.

(nuo 08:00)
– [..] Ar (konservatoriai) bandytų lygiai taip pat „stumtelėti pečiu“ ją?
– Prisiminkim, mes turėjom tokią sandarą nuo 2009 iki 2012 metų. Tai buvo Kubiliaus Vyriausybė ir Prezidentė Grybauskaitė. Tuo metu tas konsensusas buvo surastas ir aktyvi Grybauskaitės veikla, neleidimas vienaip ar kitaip interpretuoti galimų tokių situacijų reiškė, kad ji užsiėmusi ir pasiėmusi tą galią sau. Dabartinio Prezidento pozicija – jis jau atėjo į konfliktinę situaciją ir jam reikėjo ieškoti sąjungininkų. Jis tų sąjungininkų nuo 2019-2020 metų rinkimų nesugebėjo pasikeisti, nesugebėjo susirasti sąjungininkų politinėje arenoj ir, natūralu, jis lieka vienas.

(nuo 16:40)
[..] Konservatoriai užsiima politika. O politika visada yra nuolaidų ir kompromisų menas. Jeigu jie ant stalo turės penkis reikalavimus kurioj nors politinėj – idėją pakeisti mokestinę, idėją patvarkyti aplinkosaugą, … Ir čia va tarp tų visų kitų politinių klausimų dar vienas papildomas politinis argumentas politinei politikų diskusijai. Kai yra 15 argumentų ant stalo, tai tada prasideda derybos. Vat tu nori va to – mes tau atiduosim, bet atiduok šitą. Jeigu jie turėtų tik tris argumentus ant stalo, tai būtų labai sunku laviruoti ir derėtis. O dabar jie šitą klausimą „atiduoti“, jeigu norės gauti kažkurį kitą, jiems svarbesnį. Ir sakys „Prezidente, nevetuok to įstatymo, mes nuimsim šitą klausimą“. Arba priešingai. Jeigu tu vetavai šitą, mes tada šitą iki galo dastumsim ir priversim gauti atgalios.

Iš konservatorių pusės yra natūralus, protingas, profesionalus, aukšto lygio politinis žaidimas. Jie ant stalo rikiuoja atskirus klausimus ir tuos klausimus po truputį stumi į priekį. Spaudžia oponentą, kitaip tariant, Prezidentą, daryti nuolaidas vienoj ar kitoj sritį. Jeigu Prezidentūra nesugebės iš savo pusės išstatyti reikalavimų sąrašo ir turės pradėti daryti nuolaidas – konservatoriai santykinai laimės.

(nuo 18:20)
– [..] bet kalbėti apie kažkokią politinę kultūrą, gerą toną politikoje, tarpusavio pagarbą ir t.t.?
– Bet konservatoriai tą daro labai korektiškai. Aš gal tik vieną kitą komentarą mačiau, kuris būtų nuvestas tiesiogiai į kažkokį ad hominem argumentą. Priešingai, jie tą dėlioja iš argumentų pusės, iš racionalios poreikio, Lietuvos interesų gynimo pusės. Ką sunku atmušti. Aišku, yra atskirų konstitucionalistų nuomonės, kad tai būtų neteisinga, netvarkinga, bet čia jau yra politinės valios klausimas. Konstitucija to aiškiai nenustato ir tada jau yra politinio apsisprendimo klausimas, kur užtektų vieno įstatymo Seime, jį galima būtų priimti. Čia nebūtų konstitucinis įstatymas, paprastąja dauguma ir važiuotų viskas į priekį.

(nuo 20:05)
– [..] Pasitikėjimas tirpsta. Tai …
– Pasitikėjimą tirpdint pradėjo pats Nausėda. Kai pradėjo egzaminuoti konservatorių kandidatus ant kilimėlio su penkiais patarėjais. Tai čia nereikėjo veltis Prezidentui į mūšį, kurio, turėjo suprasti, kad negalėjo laimėt.
– O tai vėlėsi dėl ko?
– Kad parodyt savo poziciją, savo stiprumą, savo galias. Ir, aš manyčiau, vėlų rudenį – žiemos pradžioj buvo perlenkta, kai konservatorių teikti ministrai, jų kandidatūros buvo… galutiniam rezultate daugelis buvo patvirtinti be problemų, bet eigoje jis bandė rodyti tam tikrą savo principingą poziciją, kėlė reikalavimus, kurie kartais vieni kitiems prieštaraujantys. Ir, natūralu, konservatoriai turėjo reaguoti į tą iššūkį politine prasme ir jie sugalvojo, kaip tą atmušti.
– Galim taip pavadinti, kad kažkur buvo perlenkta lazda, tai dabar kitiems irgi reikia perlenkinėti, ar kaip?
– Aš nemanau, kad čia perlenkimas. Čia yra politinis žaidimas. Konservatoriai yra pernelyg didelė jėga, kad jie imtųsi ir vadovautųsi emocijom. Prezidentas yra vienas asmuo, natūralu, kad jam kartais ambicijos gali peržengt tam tikrą ribą. Bet konservatoriai žaidžia labai šaltą ir apskaičiuotą žaidimą – jie žaidžia žaidimą, kuris nepralaimintis. Jie iškėlė klausimą. Jeigu reiks – atsitrauks. Na kas? Na, vienas iš lyderių pateikė idėja. Na, idėja pasitvirtino-nepasitvirtino, atsiėmė-neatsiėmė. Viskas yra gerai. Galutiniam rezultate jie nuo to tik išloš.

nuo 26:00
– Kiek iš tikrųjų galėtų būti ieškojimas paramos tarp kitų frakcijų?
– Pirmas dalykas, Prezidentui reikia grįžti prie klasikos ir prisiminti principą „Skaldyk ir valdyk“. Ir jeigu jis nori valdyti, o jis, man atrodo, šiek tiek nori valdyti, jam pirmiausia reikia prisiminti, kad vienas iš būdų, kaip jis gali kovoti prieš dabartinę koaliciją, tai pabandyt paskaldyt juos. Ir čia galimybių ieškoti plyčių ir tarpelių tarp dviejų liberalų partijų ir konservatorių – galybė. Jau nekalbu apie tai, kad pačios liberalų partijos yra skirtingos ir turi skirtingus požiūrio taškus, akcentus. Viena LGBT, kita verslą ir t.t. Ir nuo konservatorių linijos tai ganėtinai skiriasi. Čia didžiausia problema vėlgi yra politinio lankstumo ar vertybinio lankstumo, jeigu taip galima švelniai išsireikšt, kai Prezidentui tektų kalbėtis su vertybiškai ganėtinai skirtingom partijom, negu jo paties. Nes jis vis tiek yra labiau konservatyvių pažiūrų tradcionalistas, kai liberalai gali eiti su idėjom, projektais ir prašymais, kurie visai į kitą pusę nulinkę. Bet. Jeigu jis iš tiesų nori „atstovėti“ prieš konservatorius, jam tą vis tiek vienaip ar kitaip teks daryti, nes kitu atveju jam alternatyvos lieka nelabai kokios ir nelabai ką galinčios – t.y. valstiečių frakcija, darbiečių frakcija ir socialdemokratai. Kiekviena iš jų dalim idėjų gali jį palaikyti, pavyzdžiui, socioekonominėj politikoj, bet realiai žiūrint pagrindiniai partneriai jam vis tiek reikia skaičiuotis balsus lemiamų diskusijų arba lemiamų balsavimų metu. Ir tie balsai koalicijoj iš principo yra pagrindiniai. Jeigu jis koalicijos nesuskaldo, tai užtenka vien pačios koalicijos perversti situaciją.
– [..] Ką galima pažadėti dabar tiems patiems liberalams?
– Paprasčiausias greitas pavyzdys, gal radikalus, bet ateina dabar, pavyzdžiui, partnerysčių projektas, kurio, sakyčiau, pusė konservatorių nepalaikys. Natūralu, kad liberalios jėgos dėl to pyks ir Prezidento įsitraukimas arba aiškesnis dalyvavimas ar parėmimas vienos iš pusių gali sukurti draugų ratą. Vėlgi, tas draugų ratas vienoj vietoj susikuria, kitoje jis atneša naudą. Čia Prezientas turi matyti šitą galimybę ir turi matyti šitą žaidimą. [..] Jis kaip galios turėtojas gali daryti įtaką ir, pavyzdžiui, atvesti kažkokią kitą papildomą frakciją tam klausimui palaikyt. Ar jis yra tas pavadinkim „naudos nešėjas“ ne tiktai sau, bet ir savo partneriams, čia ir yra pagrindinis iššūkis. Kai tu dirbi su abipusės naudos situacijom, tu duodi ir gauni, tu tampi ilgalaikiu draugu. Dabar jis iš esmės tik visada reikalauja ir niekada neduoda.
– Įdomu, kaip čia Prezidentas sakytų išstojęs dekriminalizavimo žolės klausimu?
– Galima surasti daug tarpinių pozicijų. Net jo pozicija ne visiškai konservatyvi, per vidurį jau būtų pliusas į kitą pusę.

nuo 34:25
– Prie ko toliau gali vesti tas pasitikėjimo tirpimas tarp valdžių? Jis tik aštrės ar vis dėl to apsitrins tie aštrūs kampai?
– Aš norėčiau, kad tas tirpimas arba apsitrynimas būtų greitesnis ir būtų labiau kreipiamas dėmesys konstruktyviam darbui. Dabar galima kartais pamesti pačią pagrindinę liniją, dėl ko dirba tos valdžios šakos. Pavyzdžiui, dabartinis Prezidento ir Dulkio ne konfliktas, bet toks bendravimas su konkurencijos elementais, jeigu taip galima sakyt. Tarsi turėtų dirbti visi vienon rankon, siekti labai aiškiai pamatuojamo tikslo, o prasideda visokie politiniai priedai, kurie keičia arba trukdo siekti tų pagrindinių tikslų. Net ir dabar vakar ar užvakar buvo Prezidento interviu, kur jis pradėjo aiškint, kad Dulkys neva tai neteisingai komunikuoja, nepakankamai komunikuoja ir taip toliau. Aš galėčiau pasakyt, o tai kur jūs pats buvot, Prezidente, pastarąjį pusmetį? Kodėl irgi nelabai teisingai komunikavot, nes ir jūsų komunikacija tikrai neblizga šituo klausimu. Tai vat vėlgi, ko akivaizdžiai trūksta, tai trūksta komandinio darbo, turiu omeny, Lietuvos naudai arba Lietuvos labui. Ir va čia, deja, bet kol kas didelių perspektyvų, teigiamų poslinių aš nematau.
– Bet man atrodo, kad Dulkys čia nebus ta centrinė figūra, dėl kurios..
– Tiesiog tai yra priežastis.
– Man atrodo, kad čia tik pradžioj buvo principinis klausimas, ateinantis iš kažkokių ankstesnių dalykų dėl paskyrimo. Dabar, kai paskyrė..
– Sakau, tai yra vienas iš elementų toj didelėj šachmatų partijoj, kur yra daug konservatorių figūrų ir Prezidentas bando tarp jų laviruot.

nuo 39:20
– Visiškai pritariu (Rimai Urbonaitei), tas 2024-ų metų faktorius tikrai įsijungs. Ar jis jau veikia dabar? Aš gal nebūčiau tiek, nesuteikčiau tiek daug bonusų abiem žaidėjams, kad jie taip toli į priekį žiūrėtų. Būkim biedni, bet teisingi, mes nežinom, kas čia po pusmečio toj Lietuvoj dėsis. Tai 24-i dar yra oj kaip toli. Iš tos pusės vienas dalykas, bet kita dalykas, aš iš tiesų manau, kad didžioji dalis arba pagrindinė problema, kurią konservatoriai puikiai išnaudoja, tai yra Prezidento emocinis veikimo būdas, kai jis daugeliu atvejų veikia ne racionaliai, ne pamatuotai ir logiškai, o būtent per ambicijas, per emocinį pagrindą ir, neturėdamas rimtos komandos patenka į spąstus. Jo ambicijų niekas nesuvaldo, komanda nesugeba jų ištaisyti arba nesugeba paruošti atitinkamų sprendimų ir gaunasi kas gaunasi – jisai lieka vienas prieš didelį oponentų būrį. Ir, kas svarbiausia, pastaruoju metu ne tik politinių oponentų būrį. Dabar net jau bendrai visuomenėj daugėja. Jeigu anksčiau didelė dalis visuomenės lyderių buvo neutralūs ar net iš dalies palankūs jam, dabar vis daugiau daugėja grupių, kurios dėl tų pačių ambicijų yra nuviliamos arba tiesiog įsižeidžia. Turėjom net ir žurnalistų atvejį, ar ne? Kai dėl nepaaiškinamų kažkokių asmeninių klausimų, ambicijų jie buvo išlydėti iš Prezidentūros, iš renginio ir t.t. Ir tai yra tik vienas pavyzdys, kaip galima susikurti priešų lygioj vietoj. Tai šitoj vietoj Prezidentas deja, bet kuo toliau, tuo daugiau kuriasi tų priešų daugiau ir, natūralu, konservatoriai tą išnaudoja.

iš ziniuradijas.lt

Visą laidos „Ką reiškia trintys tarp valdžių?“ įrašą rasite Žinių radijo interneto svetainėje. Taip pat laidos santrauką publikacijoje „Nausėdai siūlo ieškoti sąjungininkų parlamente: politinio žaidimo svertai – konservatorių rankose“ skelbia interneto portalas Delfi.lt.

Apie Vyriausybės komunikacijos klaidas (ne)atlaisvinant karantiną

LRT radijas, 2021-02-08

Laidos vedėjas Deividas Jursevičius laidoje kalbino ryšių su visuomene kolegą Arijų Katauską ir mane. Kelios mintys:

(nuo 06:10)
– Kiek pagrįsta Vyriausybei kritika?

Vienas dalykas, kas iš tiesų yra pagrįstas, tai atidėliojimas. Šita Vyriausybė atidėlioja rimtą pasiruošimą skiepijimo kampanijai. Panašu, kad kartu atidėliodama skiepų komunikaciją atideda ir einamąją komunikaciją. Kitaip tariant, savo sprendimų paaiškinimą.

Labai panašu į tai, kad komunikacija šiuo atveju tapusi trečiaeile-ketvirtaeiliu klausimu ir Vyriausybė nusprendusi neva tai spręsti klausimus, o paskui jau „uždengti“ ir išspręsti komunikacijos problemas. Bet visa bėda, kad belaukiant sprendimų vakumo neegzistuoja, tą vakumą užpildo alternatyvios visokios informacijos. Vat Arijus jau minėjo visokias interesų grupes, taip toliau. Ir gaunasi, kad viešas diskursas viešojoje erdvėje nueina į visiškai priešingą pusę. Rezultate gaunasi, kad Vyriausybė ir neturi sprendimų, ir neturi paaiškinimų, kodėl neturi sprendimų. Rezultate mes piktinamės ir sakom, kad ji veikia blogai.

(nuo 09:35)
– Žinutės, konkrečios žinutės trūkumas – kiek visuomenei apskritai aiškiai išdėstyta, kaip kada vyks laisvinimas? Kiek suprantamai kalbama apie A, B, C, D planus – kiek jų ten bebūtų?

Pradžia, kuri prasidėjo nuo scenarijų planavimo A, B, C, D buvo gera, bet tai nebuvo pririšta prie konkrečių rodiklių. Gaunasi, kad dėl kiekvieno scenarijaus sprendžia.. kas? Sprendžia Arūnas Dulkys, sprendžia Ingrida Šimonytė. Taip neturėtų būti.

Rodikliai ir scenarijai turi būti pagrįsti objektyviais skaičiais. Vos pasiekiam rodiklį, automatiškai įsigalioja priemonių planas kažkoks. Šito aiškumo, kaip į tuos scenarijus bus reaguojama ir kaip bus valdoma, natūralu, nėra. Kai nėra aiškumo tada ir komunikacija tampa… na, Ingrida šiandien prisiėmė atsakomybę, rytoj jau nenorės prisiimti atsakomybės. Ir šitoj vietoj, natūralu, komunikacija tampa podukra, kuri turi dengti klaidas, kurių nepadaryta vadybiniam lygmeny.

(nuo 13:25)
– Sutiktumėt, kad šaltinių skleidžiamos informacijos sinchronizavimas ir būtų dabar labiausiai taisytinas dalykas ar matytumėt kitų?

Čia sisteminė problema, ką jūs ir minėjot. Tie skirtingi šnekėtojai, skirtingi lyderiai, kurių anksčiau tarsi nebuvo, tarsi buvo anksčiau vienas Aurelijus Veryga ir VESK’o informacinis centras. Dabar pasidarė keli ir jie, natūralu, pradeda vienas kitam prieštarauti, akcentus skirtingus parenka, detales kitokias mini. Ir gaunasi mišrainė. Tai šioje vietoje ankstesnės Vyriausybės praktika, kai visa komunikacija buvo sutelkta vienose rankose iš esmės tokioj situacijoj įnešdavo daugiau tikrumo, užtikrintumo atmetus visas kitas problemines sritis.

iš lrt.lt

Visą „LRT radijo“ laidos „60 minučių“ epizodą „Kaip vertinamas valdžios karantino valdymas ir komunikacija su visuomene?“ galima paklausyti nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje lrt.lt

Apie „blatą“ – vieną iš korupcijos formų

Žinių radijas, 2021-01-22

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su profesijos kolega Mindaugu Lapinsku „Žinių radijo“ laidoje nuotoliniu būdu diskutavome apie „blatą“, kuris apie save priminė, kai Lietuvos ligoninėse buvo pradėta skiepyti nuo Covid-19. Kelios mano mintys:

[..] – Liutaurai, gal didelio nusikalimo nėra? Anksčiau ar vėliau visa populiacija vis tiek turės pasiskiepyti.

– Naudotis pažintimis yra gerai, visada naudojamės ir tai natūrali socialinės visuomenės sudėtinė dalis. Bet, jeigu kažkas neteisingai taiko taisykles ir kažkam suteikia pirmenybę prieš kitus, išeina taip, kad jie pasinaudoja savo padėtimi. Čia tampa vos ne prekyba poveikiu. Tarkime, skiepų atveju, nors ministerijos sudaryta tvarka ar eiliškumas yra vienokie, gydytojas ar sprendimus priimantis administratorius randa kokį nors būdą savo draugą paskiepyti anksčiau. Pavyzdžiui, buvo Anykščiuose uždaryta sanatorija ir jos darbuotojai įtraukti į aukštesnį lygį, anksčiau skiepijami. Čia jau yra korupcijos požymis.

– Tai rodo, kad nepasitikima valstybės tvarka. Visada galima ginčytis, kodėl kraujo vėžiu sergančius skiepija pirmiau, o ne visus sergančius vėžiu, kodėl virš 65 metų, o ne virš 70-ies…

– Ginčytis galima, bet jeigu nesiginčiji, o tiesiog pasinaudoji savo užimamomis pareigomis ir priimi kitokį sprendimą nei numato tvarka, tai jau pažeidimas. Pažintis – nėra nusikaltimas. Problema atsiranda tada, kai sąmoningai pažeidžiama nustatyta tvarka kažkokio pažįstamo naudai. Tai suponuoja, kad atgal bus gaunama kažkokia nauda – pakvies į medžioklę, gaus bilietus į rungtynes. Tai – baudžiamosios teisės dalis.

[..] – Liutaurai, kaip paprastas žmogus pakliūva pas gydytoją? Jis skambina į poliklinikos registratūrą, jam vizitą duoda po dviejų savaičių. Jeigu žmogus turi draugą gydytoją, jis skambina jam ir sako, kad serga. Daktaras priima jį jau rytoj ar poryt. Kiek toks elgesys sistemai skausmingas?

– „Blatas“ visais atvejais susijęs su visuomeniniu gėriu arba tam tikru sistemos skirstomu turtu, privalumais, privilegijomis. Visa problema su skiepais ir sveikatos sistemos prieinamumu yra ta, kad teisėtumą ar neteisėtumą lemia informacijos turėjimas ar neturėjimas. Tarkime, gydytojas per dieną gali priimti 8 pacientus, bet dienos eigoje paaiškėja, kad septintas pacientas neateina, lieka laisva vieta, galima ją užpildyti. Daugelis potencialių septintų pacientų nežinos, kad gali ateiti, o kažkas tą informaciją turės. Informacijos turėjimo pirmenybė yra biurokratinio mechanizmo lėtumo ar klaidos rezultatas. Lankstus pažinčių išnaudojimas iš dalies kompensuoja biurokratinio mechanizmo ydingumą. Kalbant apie skiepus, turime šešto skiepo problemą. Pagal visas metodikas, iš vienos ampulės – 5 skiepai. Šeštam, iš esmės, užtenka, bet pagal tvarką jo naudoti negalima. Tada, kai penkis paskiepija ir lieka šešta dozė, gydytojas sprendžia, ką su ja daryti: ar pilti ją į unitazą, ar panaudoti.

– Izraelyje tai daroma: yra penki skiepai, bet šeštą gali gauti gyvoje eilėje laukiantys žmonės.

– Čia ir atsiranda informacijos turėjimo klausimas. Jei gydytojas skambina ir sako, kad turi likusių dozių, gali atvažiuoti, pasiskiepyti, tada gal važiuoji ne tu pats, o atsiunti savo kaimyną senuką, kuriam rizikos faktorius yra kur kas didesnis.

– Sako, kad korupcija 30 proc. pabrangina paslaugas. Iš kitos pusės, gydytojas gali nekeisti eilės, o atlikti kitus darbus greičiau ir tada priimti savo draugą, arba tai gali padaryti po darbo valandų. Bet mes vis tiek tai traktuosime kaip rafinuotą korupciją.

– Manyčiau, kad skirtumas atsiranda tada, kai savivaldybės pareigūnas ar gydytojas daro gerą darbą draugui, nesitikėdamas gauti ką nors atgal. Tai vertinčiau nuolaidžiau. Teoriškai „blatas“ neturi nieko žalingo, bet praktika rodo, kad daugeliu atveju „blato“ gavėjas ar visuomeninį gėrį skirstantis žmogus tikisi grąžos.

[..] – Liutaurai, ar „blatas“ yra mokančių suktis žmonių privilegija?

– „Blatas“ atsiranda iš to, kad kažko trūksta. Jeigu tiekimas būtų užtikrintas, „blato“ nereikėtų. Ar visuomeninis, valstybinis mechanizmas sugebės kada nors panaikinti tą trūkumą ar deficitą? Ne, nesugebės.

iš ziniuradijas.lt ir lrytas.lt

Žiūrėkite visą „Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar „blatas“ – sovietmečio palikimas?“ arba galite perskaityti pagrindines mintis laidos santraukoje portalo lrytas.lt publikacijoje „Bandymą per pažintis gauti skiepų gretina su sovietmečiu populiariu „blatu“: kodėl kiti nori būti lygesni už kitus“.

Apie vlogerių (video blogerių) teisinį statusą – ar jie laikytini „žurnalistais“?

Portalo lrt.lt žurnalistė Aida Murauskaitė pakalbino mane, kaip vertinu Skirmanto Malinausko poziciją, jog veikdamas kaip video tinklaraštininkas jis savęs nelaiko žurnalistu.

Kelios mano mintys žemiau:

„Pagal dabartinį Visuomenės informavimo įstatymą ir teismų praktiką, kurią kuriant man ir pačiam teko dalyvauti, žurnalistu laikytinas žmogus, kuris profesionaliai renka, doroja ir viešina informaciją“, – sakė L. Ulevičius.

Jis sakė, kad teisine prasme asmuo tampa žurnalistu, kai jis profesionaliai nuosekliai dirba su informacija.

„Ar tai būtų influenceris, rašantis apie keksiukų kepimą, ar tai būtų žinomas žmogus, kuris kelia į viešumą blogybes ir gina viešąjį interesą. Ir tas, ir tas teisine prasme laikytinas žurnalistu“, – sakė tinklaraštininkas.

Jis kritikavo Visuomenės informavimo etikos asociaciją ir jos komisiją, kuri pripažino, kad S. Malinauskas nėra žurnalistas.

„Žmonės bando pritaikyti senas taisykles naujai realybei. Į šią asociaciją žmones deleguoja žiniasklaidos dariniai, kurie su socialiniais tinklais neturi nieko bendra. Ten nėra nė vieno tinklaraštininko, nė vieno nuomonės formuotojo. Tuomet išeina, kad tinklaraštininkus netiesiogiai teisia žmonės, kurie menkai išmano šią sritį. Tuomet natūraliai kyla noras atsiriboti nuo šios sistemos. Todėl ir suprantu, kodėl Skirmantas bando nutolti nuo viso šito“, – kalbėjo L. Ulevičius.

Prieš dešimt metų, anot jo, buvo kitokios aplinkybės, socialinė žiniasklaida buvo kitokio lygio. Netgi europine prasme teisės principai dar nebuvo aiškūs.

„Net ir dabar vyksta diskusija dėl naujos direktyvos perkėlimo į teisės aktus, yra Visuomenės informavimo įstatymo projektų paketas, jais bandoma pakeisti tą įstatymą, įtraukiant socialines platformas. Bet tai tik procesas, mes dar nesame sutarę, kaip tai darysime. 2009 metais kilo klausimas, kaip žurnalistu gali būti laikomas tas, kas nėra klasikinis žurnalistas. Dabar daugelis pagal nutylėjimą pripažintų, kad tai yra žurnalistas. Tačiau dabar kyla jau kitas klausimas: jei jie – žurnalistai, tuomet kaip dėl atsakomybės, pareigų, teisių?“ – apie vis dar neaiškumo gaubiamas sąvokas kalbėjo L. Ulevičius.

IŠ LRT.lt

Visas straipsnis „Laidos apie Pukelį Malinauską įvarė į kampą: gresia tūkstantinės baudos, iškilo senas keblus klausimas, kas yra žurnalistas“ portale.

« Older posts Newer posts »