LNK laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė klausė, kaip vertinu Igno Vėgėlės fenomeną, kurio reitingų šuolis jau antrą mėnesį kelia klausimą – ar ir kiek jis yra realus kandidatas dalyvauti Prezidento rinkimuose 2024 metais?
Žinių radijo laidoje „Mes tikriname“ (video ir audio įrašai) kartu su Raigardu Musnicku ir Jurga Tvaskiene kalbėjome apie skandalus žiniasklaidoje. Pagrindinės mano mintys:
žiniasklaidos cirkas (angl. media circus) – natūralus žiniasklaidos reiškinys;
redakcinė redaktorių atsakomybė – kaip būtinas filtras;
nemokamo turinio žiniasklaida natūraliai linksta į dėmesio pritraukimą bet kokia (net kokybės) kaina;
Prezidento Gitano Nausėdos pasisakymas apie Vokietiją ir „mergelę prie ežero“ – ar buvo pagrindas skandalui;
žiniasklaidos priklausomybė nuo naujienų šaltinių – kodėl žiniasklaida nenori pyktis;
„YouTube“ žiniasklaidos populiarumo priežastys ir maitinimasis skandalais.
LNK televizijos „Labas vakaras, Lietuva“ laidos vedėja Karolina Liukaitytė kalbino apie trejus Prezidento Gitano Nausėdos metus – kaip jam sekėsi įgyvendinti savo pažadus, komunikuoti viešai ir politikos koridoriuose.
Pagrindinės mano mintys:
– [..] Prezidentas tikrai mokosi. Palyginti pirmuosius metus ir dabartinę situaciją – mažiau klaidų viešojoje komunikacijoje, pozicijoje. [..]
– [..] Pirmaisiais ir antraisiais metais buvo stengiamasi ieškoti idėjų, iniciatyvų, bandoma imtis iniciatyvos – geros ar blogos. Dabar G.Nausėdos veikimo moto – kaip nesusipykti. [..]
– [..] Dabartinėje situacijoje aktyvios arba viešos diskusijos, pavyzdžiui, kas važiuos į Europos Vadovų Tarybos susitikimus, nebekeliama, tačiau tai nėra Prezidento laimėjimas, o tylus pripažinimas, kad jis padarė nuolaidų konservatorių vadovavimui Vyriausybei, t.y. jam buvo pateikta pasiūlymų, kurių negalėjo atsisakyta, ir taip jam palikta galimybė atstovauti šaliai. [..]
– [..] Ar prisimenate reikšmingą pastaruoju metu teiktą Prezidento projektą? Kokią idėją jis pasiūlęs, kuri tapo realybe? Deja, visi jo programiniai pažadai, net ir racionalūs ir prasmingi, negalėčiau sakyti, kad tapo realybe. Dar liko dveji metai, gali būti, kad pavyks padaryti proveržį. [..]
Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?
Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?
Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:
Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.
„Laisvės TV“ organizuotoje akcijoje „Laisvė šviečia“ dalyvavau kaip „Ugdymo meistrų“ svečias. Su mane kalbinusiu Luku Benevičiumi dalinausi mintimis apie dezinformaciją – kaip atpažinti, kaip saugotis, kaip ieškoti autentiškos informacijos, kokie visiems žinomi dezinformacijos pavyzdžiai, kodėl karo metu pirmiau reikia sustoti, pamąstyti, o tik paskui reaguoti į karo tekstus, vaizdus ir garsus.
Pagrindiniai klausimai:
Kaip atpažinti tikrą ir netikrą informaciją?
Kas yra pirminis šaltinis? Ar ir jis gali būti nepatikimas?
Kas vyksta Lietuvoje – ar daug netikros informacijos Lietuvoje?
Kokie visiems matyti dezinformacijos pavyzdžiai?
Kas dar be emocijų užgožia faktus?
Ilgalaikis dezinformacijos poveikis – ar įmanoma „ištaisyti“
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.