XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: žiniasklaidoje (Page 2 of 32)

Kartais mano nuomonę pastebi ir panaudoja žiniasklaida. Čia surinktos nuorodos ir mintys.

Apie „blatą“ – vieną iš korupcijos formų

Žinių radijas, 2021-01-22

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su profesijos kolega Mindaugu Lapinsku „Žinių radijo“ laidoje nuotoliniu būdu diskutavome apie „blatą“, kuris apie save priminė, kai Lietuvos ligoninėse buvo pradėta skiepyti nuo Covid-19. Kelios mano mintys:

[..] – Liutaurai, gal didelio nusikalimo nėra? Anksčiau ar vėliau visa populiacija vis tiek turės pasiskiepyti.

– Naudotis pažintimis yra gerai, visada naudojamės ir tai natūrali socialinės visuomenės sudėtinė dalis. Bet, jeigu kažkas neteisingai taiko taisykles ir kažkam suteikia pirmenybę prieš kitus, išeina taip, kad jie pasinaudoja savo padėtimi. Čia tampa vos ne prekyba poveikiu. Tarkime, skiepų atveju, nors ministerijos sudaryta tvarka ar eiliškumas yra vienokie, gydytojas ar sprendimus priimantis administratorius randa kokį nors būdą savo draugą paskiepyti anksčiau. Pavyzdžiui, buvo Anykščiuose uždaryta sanatorija ir jos darbuotojai įtraukti į aukštesnį lygį, anksčiau skiepijami. Čia jau yra korupcijos požymis.

– Tai rodo, kad nepasitikima valstybės tvarka. Visada galima ginčytis, kodėl kraujo vėžiu sergančius skiepija pirmiau, o ne visus sergančius vėžiu, kodėl virš 65 metų, o ne virš 70-ies…

– Ginčytis galima, bet jeigu nesiginčiji, o tiesiog pasinaudoji savo užimamomis pareigomis ir priimi kitokį sprendimą nei numato tvarka, tai jau pažeidimas. Pažintis – nėra nusikaltimas. Problema atsiranda tada, kai sąmoningai pažeidžiama nustatyta tvarka kažkokio pažįstamo naudai. Tai suponuoja, kad atgal bus gaunama kažkokia nauda – pakvies į medžioklę, gaus bilietus į rungtynes. Tai – baudžiamosios teisės dalis.

[..] – Liutaurai, kaip paprastas žmogus pakliūva pas gydytoją? Jis skambina į poliklinikos registratūrą, jam vizitą duoda po dviejų savaičių. Jeigu žmogus turi draugą gydytoją, jis skambina jam ir sako, kad serga. Daktaras priima jį jau rytoj ar poryt. Kiek toks elgesys sistemai skausmingas?

– „Blatas“ visais atvejais susijęs su visuomeniniu gėriu arba tam tikru sistemos skirstomu turtu, privalumais, privilegijomis. Visa problema su skiepais ir sveikatos sistemos prieinamumu yra ta, kad teisėtumą ar neteisėtumą lemia informacijos turėjimas ar neturėjimas. Tarkime, gydytojas per dieną gali priimti 8 pacientus, bet dienos eigoje paaiškėja, kad septintas pacientas neateina, lieka laisva vieta, galima ją užpildyti. Daugelis potencialių septintų pacientų nežinos, kad gali ateiti, o kažkas tą informaciją turės. Informacijos turėjimo pirmenybė yra biurokratinio mechanizmo lėtumo ar klaidos rezultatas. Lankstus pažinčių išnaudojimas iš dalies kompensuoja biurokratinio mechanizmo ydingumą. Kalbant apie skiepus, turime šešto skiepo problemą. Pagal visas metodikas, iš vienos ampulės – 5 skiepai. Šeštam, iš esmės, užtenka, bet pagal tvarką jo naudoti negalima. Tada, kai penkis paskiepija ir lieka šešta dozė, gydytojas sprendžia, ką su ja daryti: ar pilti ją į unitazą, ar panaudoti.

– Izraelyje tai daroma: yra penki skiepai, bet šeštą gali gauti gyvoje eilėje laukiantys žmonės.

– Čia ir atsiranda informacijos turėjimo klausimas. Jei gydytojas skambina ir sako, kad turi likusių dozių, gali atvažiuoti, pasiskiepyti, tada gal važiuoji ne tu pats, o atsiunti savo kaimyną senuką, kuriam rizikos faktorius yra kur kas didesnis.

– Sako, kad korupcija 30 proc. pabrangina paslaugas. Iš kitos pusės, gydytojas gali nekeisti eilės, o atlikti kitus darbus greičiau ir tada priimti savo draugą, arba tai gali padaryti po darbo valandų. Bet mes vis tiek tai traktuosime kaip rafinuotą korupciją.

– Manyčiau, kad skirtumas atsiranda tada, kai savivaldybės pareigūnas ar gydytojas daro gerą darbą draugui, nesitikėdamas gauti ką nors atgal. Tai vertinčiau nuolaidžiau. Teoriškai „blatas“ neturi nieko žalingo, bet praktika rodo, kad daugeliu atveju „blato“ gavėjas ar visuomeninį gėrį skirstantis žmogus tikisi grąžos.

[..] – Liutaurai, ar „blatas“ yra mokančių suktis žmonių privilegija?

– „Blatas“ atsiranda iš to, kad kažko trūksta. Jeigu tiekimas būtų užtikrintas, „blato“ nereikėtų. Ar visuomeninis, valstybinis mechanizmas sugebės kada nors panaikinti tą trūkumą ar deficitą? Ne, nesugebės.

iš ziniuradijas.lt ir lrytas.lt

Žiūrėkite visą „Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar „blatas“ – sovietmečio palikimas?“ arba galite perskaityti pagrindines mintis laidos santraukoje portalo lrytas.lt publikacijoje „Bandymą per pažintis gauti skiepų gretina su sovietmečiu populiariu „blatu“: kodėl kiti nori būti lygesni už kitus“.

Apie vlogerių (video blogerių) teisinį statusą – ar jie laikytini „žurnalistais“?

Portalo lrt.lt žurnalistė Aida Murauskaitė pakalbino mane, kaip vertinu Skirmanto Malinausko poziciją, jog veikdamas kaip video tinklaraštininkas jis savęs nelaiko žurnalistu.

Kelios mano mintys žemiau:

„Pagal dabartinį Visuomenės informavimo įstatymą ir teismų praktiką, kurią kuriant man ir pačiam teko dalyvauti, žurnalistu laikytinas žmogus, kuris profesionaliai renka, doroja ir viešina informaciją“, – sakė L. Ulevičius.

Jis sakė, kad teisine prasme asmuo tampa žurnalistu, kai jis profesionaliai nuosekliai dirba su informacija.

„Ar tai būtų influenceris, rašantis apie keksiukų kepimą, ar tai būtų žinomas žmogus, kuris kelia į viešumą blogybes ir gina viešąjį interesą. Ir tas, ir tas teisine prasme laikytinas žurnalistu“, – sakė tinklaraštininkas.

Jis kritikavo Visuomenės informavimo etikos asociaciją ir jos komisiją, kuri pripažino, kad S. Malinauskas nėra žurnalistas.

„Žmonės bando pritaikyti senas taisykles naujai realybei. Į šią asociaciją žmones deleguoja žiniasklaidos dariniai, kurie su socialiniais tinklais neturi nieko bendra. Ten nėra nė vieno tinklaraštininko, nė vieno nuomonės formuotojo. Tuomet išeina, kad tinklaraštininkus netiesiogiai teisia žmonės, kurie menkai išmano šią sritį. Tuomet natūraliai kyla noras atsiriboti nuo šios sistemos. Todėl ir suprantu, kodėl Skirmantas bando nutolti nuo viso šito“, – kalbėjo L. Ulevičius.

Prieš dešimt metų, anot jo, buvo kitokios aplinkybės, socialinė žiniasklaida buvo kitokio lygio. Netgi europine prasme teisės principai dar nebuvo aiškūs.

„Net ir dabar vyksta diskusija dėl naujos direktyvos perkėlimo į teisės aktus, yra Visuomenės informavimo įstatymo projektų paketas, jais bandoma pakeisti tą įstatymą, įtraukiant socialines platformas. Bet tai tik procesas, mes dar nesame sutarę, kaip tai darysime. 2009 metais kilo klausimas, kaip žurnalistu gali būti laikomas tas, kas nėra klasikinis žurnalistas. Dabar daugelis pagal nutylėjimą pripažintų, kad tai yra žurnalistas. Tačiau dabar kyla jau kitas klausimas: jei jie – žurnalistai, tuomet kaip dėl atsakomybės, pareigų, teisių?“ – apie vis dar neaiškumo gaubiamas sąvokas kalbėjo L. Ulevičius.

IŠ LRT.lt

Visas straipsnis „Laidos apie Pukelį Malinauską įvarė į kampą: gresia tūkstantinės baudos, iškilo senas keblus klausimas, kas yra žurnalistas“ portale.

Apie toleranciją ir „kitokių“ priėmimą

Žinių radijas, 2020-12-04

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su ryšių su visuomene kolega Linu Kontrimu „Žinių radijo“ laidoje diskutavome apie toleranciją. Kelios mano mintys:

[..] apie 05:15
Per II pasaulinį karą viskas pervirto atvirkščiai ir mes tapom viena iš NEtolerantiškiausių bendruomenių, kai savo 10% bendrapiliečių kartu su vokiečiais išžudėm.

Pirmas dalykas, kad mes susipykom net su bajorais. 1918-20 metais mes juos išstūmėm iš Lietuvos ir pasakėm, kad LDK bajorai – ne mūsų bajorai, mes čia etniniai būrai valstiečiai.

[..] apie 07:45
Aš būčiau labiau pesimistas ar labiau realistas, kaip iš kurios pusės pažiūrėsi. Aš galvočiau, kad mes nemokam priimti kitokio kito, mes nesivadovaujam savo Konstitucija, vat 26 straipsnis: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją, tikėjimą ir t.t. Konstitucijoj mes labai aiškiai esam deklaravę, kad mes priimam kitokius, bet jeigu mes pažiūrėtumėm į tyrimus – aš tik pacituosiu gyventojų grupes, kurias iš karto mūsų „raudonas skuduras“: iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys, romai, asmenys su psichikos negalia, homoseksualūs asmenys, Jahovos liudytojai, pabėgėliai, musulmonai, čečėnai, induistai, pakistaniečiai ir t.t.

Aš paminėjau tik keletą, kurie labiausiai radikalizuoja ir jeigu mes paimtumėm eilinį Lietuvos pilietį, tai bet kuri šita kategorijos asmenį ar kaimyną mes pasakytumėm, kad yra toks, tai iškart pas daugelį būtų jeigu ne atmetimo, tai tokia labai didelio įtarumo „cha! čia jis man toks nea… neaiškus“.

Tai mes deklaruojam taip, labai gražiai. Ir iš tiesų, ta mūsų istorinė patirtis šimtametė yra labai graži, bet tie lūžiai, kurie įvyko XX amžiaus pradžioj, kai mes savo dalies labai atsisakėm didelės kultūrinės, kai mes paskui gavom sovietinį antspaudą ir presą, mes praradom sugebėjimą, mes neturim tradicijos, mūsų tėvai, mūsų seneliai nebemoka priimti kito. Jie priešingai, iš kaimo išvys kitokį, luošą ar LGBT žmogų vietoj to, kad priimtų ir iš tos įvairovės mes pasisemtumėm ir būtumėm turtingesni. Nes visas to kitokio priėmimas yra demokratijos pagrindas ir demokratijos stiprybė. Nes jeigu tu sugebi priimti kitokį žmogų, tu tampi stipresnis, įvairesnis, įdomesnis.

Taip, yra sunkumų. Yra sunku sugyventi su kitokiu, reikia save kažkiek perlaužti. Vat man kartais su žmona sunku sugyventi. Žmona sako „kodėl nesitvarkai kiekvieną rytą, to nedarai?“. Sako, „kambarį susitvarkyk, darbo stalo gražų palik“ ar dar kažką, ar ne? Ir jau „kitoks“, mažesniam mastely, bet kitoks požiūris į gyvenimą, kitokie įpročiai ir t.t.

[..] nuo 12:30
Turiu gerą pavyzdį su visais ekonominiais migrantais, kurie apsimetinėja karo pabėgėliais ir t.t. Yra didelė problema, kad daugelis jų visiškai nenusiteikę būti tolerantiškais priimančiai visuomenei. Jie atvažiuoja į Švediją, Norvegiją, Vokietiją, t.t. ir jie ten diktuoja savo sąlygas, o nesiruošia priimti kitokių. Kai jie mato, kad mergina ar moteris eina su trumpu sijonu, jie jau nebesugeba toleruoti, kad tai mergina, turi savo teises. Aš jau nekalbu, kad jie savo žmonoms ir savo vaikams, ir savo merginoms nesuteikia lygių moterų teisių. Kas mūsų visuomeonėj yra priimtina. Čia ir gaunasi tas atvirkštinis arba grįžtamasis toleravimas, jis tampa paradoksu, nes tam tikra prasme mūsų visuomenės tampa priverstos toleruoti barbarybę, o barbarybė mūsų netoleruoja.

[..] nuo 18:00
Pakantumas turi būti pozityvus, o ne prievartinis.

[..] nuo19:30
Tolerancija irgi iš esmės yra Maslow piramidės dalis. Kai tu sakai, Linai, apie saugumo jausmą, tai tolerancija ir atsiranda tik tada, kai mes bazinius savo poreikius patenkinam. Tolerancija nėra bazinis poreikis, nes ji tikrai yra aukštesnėj piramidės dalyje. Ir šioje vietoje natūralu, kad kol mes patys, kol mūsų vidutinis atlyginimas yra gerokai negu Europos vidurkis, kalbėti, kad mes galėtume siekti tai, kas Europai yra priimtina ir kas jiems yra kasdienybė, mes iki dar nedagyvenom. Mums dar reikia duonai ir sviestui užsidirbti prieš tai kad galvoti, su kuo čia dešrą pasidalinti. [..] Toleracimas nereiškia išlaikymas.

[..] nuo 24:05
Iš kur atsiranda tolerancija kaip tokia, kaip sakai, „gaujų mechanizmas“? Visuomenė veikia kaip masių – didesnių ar mažesnių – visuma. Viena grupelė tokia, kita tokia. Ir visuomenė reaguoja neracionaliai, vadovaujasi emocijomis. Ir šioje vietoje siekis būti tolerantišku jau yra racionalus, protingas siekis būti neemocingu. O žmonijos pradas ir pagrindas yra emocijos. Dėl ko atsiranda, kaip sakai, skaidymasis į kažkokias „gaujas“ ir jų bandymas apginti savo interesus, jis ir kyla iš natūralaus žmogiško, gal gyvuliško, jeigu taip galima pasakyti, instinktų lygio. O reikalavimas būti tolerantišku yra racionalus pradas, nes demokratija yra racionalus mechanizmas ir turi racionalų pagrindą.

Bet aš norėčiau nukreipti į kitą pusę. Citavau 26 Konstitucijos straipsnį, bet užmirštam 28 straipsnį, kur rašoma „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip tariant, jeigu mane Lietuva priima ir aš atvažiuoju iš Pakistano ar kažkokios panašios šalies su 5-iom žmonom, aš vis dėlto turiu tas žmonas gerbti ir prižiūrėti pagal Lietuvos įstatymus, o ne vadovaudamasis kokiu nors šariato normos. Šioje vietoje gaunasi paradoksas. Mes į tas įvairias mažumas užmerkiam.. suteikiam joms laisves ir teises, bet užmirštam pareikalauti, kad jie laikytųsi Lietuvos įstatymų, kad moteris būtų lygiateisė, kad mergaitės galėtų turėti vienodas teises kaip berniukai ir t.t. Tai kur tas mūsų nuoseklumas? Ir va čia tolerancija turi turėti ribas. Tolerancija negali būti visaapimanti ir į visas puses. Priešingai, tolerancija eina kartu su atsakomybe. Ir mes toleruojam, bet kartu ir reikalaujam.

[..] nuo 27:40
Galima įdomių atvejų iš Lietuvos istorijos, kai mes Vilniuje turėjom viduramžiais pravoslavai katalikus, katalikai pravoslavus. Vieni ten strėlę, kiti ten ženklą kur nors nupaišo. Tų istorijų mes išties turim ir čia klausimas. Ok, mes priimam. Vytauto, atrodo, privilegija žydams buvo viena pirmųjų. Tai jau tada buvo priimta – ok, tu ateik pas mus, bet yra reikalavimai. Tu turi mokėt mokesčius, jeigu karas, turi išstatyt arba pats atbėgt, arba kažką atsiųst savo kažkokį pavaldinį. Tai reikalavimas elgtis pagal taisykles – lygiai taip pat. Jeigu tai yra romai, tai susitvarkykit, baikit platinta narkotiku, ane? Jeigu jūs esat emigrantai, tai jūs dirbkit ir laikykitės mūsų tvarkos, mūsų kultūros, mūsų reikalavimų, mūsų įstatymų, kuriais mes remiamės. Tas toleravimo klausimas, man atrodo, pas mus yra pamirštama antra pusė, kad kartu su toleravimu ateina ir pareiga laikytis. Jeigu mes toleruojam LGBT asmenis – ok, bet jūs lygiai taip pat elkitės atsakingai ir laikykitės įstatymų, kur bėda?

[..] nuo 31:15
Šioje vietoje paskutinę Kristoferio Dikmano (Christoph Dieckmann) knygą labai rekomenduoju. Pas jį yra labai atviras ir sąžiningas diskursas. Jis mato vienos pusės argumentus, trečios ir dar mato labai daug konteksto, kuris labai įprasminą tą dalyką. Kai matai visą kontekstą ir skirtingas puses, tada žymiai lengviau suprasti, kas vyko nedarant savo subjektyvaus kažkokio sprendimo.

[..] nuo 33:25
Šita analogija yra gera. Mes kaip karinga tauta, vis dar karinga, mes užkariaudami ne tik užkariavom teritoriją, gal net priešingai, mes esam tiek stipžžžrūs, kad mes neužkariavom teritorijos, bet mes perimam tai, kas geriausia. Ir tai labai svarbus tolerancijos dėmuo, sugebėjimas mokytis ir pažinti. Ir kai tu pažįsti, perimi tik tai, kas geriausia. Mūsų, pavyzdžiui, virtuvė, daugeliu atvejų yra ar iš vienur, ar iš kitur perimta tai, kur mes kažkur kitur mes radom skanaus, gražaus padaryti ir mes parsivežėm. Bulvės nebuvo lietuvių daiktas, mes jį atsivežėm ir paskui čia pradėjom auginti.

Tolerancija kaip tokia yra nuolatinis besimokymas ir sugebėjimas kitame pamatyti kažką vertingo. [..] Tos bendruomenės, pavyzdžiui, musulmonai, kurie gyvena Lietuvoje, jie tikrai duoda tą koloritą ir tą papildomą naudą visuomenei Lietuvai ir mes nuo to turtingėjam. [..] Švietimo dalis toleravimo, kitokių priėmimo dalyje yra labai svarbi. Nes švietimo pirmoji dedamoji yra supratimas, kad yra kitaip. Ne visur gyvena žmonės vyras su žmona, kai kur gyvena vyras su vyru arba moteris su moterim arba dar kitaip. Kažkur yra trys vyrai arba dv moterys. Pirma sužinai, paskui supranti ir tada gali kažką perimt, kas tau tinka, kas tau patinka, kas tau duoda naudą.

Tolerancijos pagrindas ir yra – neatmesk kitokio emocijos pagrindu. Tiesiog, jis spalvotas ir man jis netinka. Ne, pirma susipažink, įsivertink. Bus dalykų, kuriuos tu priimsi, bus, kuriuos atmesi. Bet tą padaryk racionaliai, mąstydamas, o ne apsižodžiuodamas ar išvadindamas visais būdvardžiais.

[..] nuo 37:15
Tai, kad aš jau daug pažįstu draugų ir draugių, kurie yra homoseksualūs ir homoseksualios, tai mane praturtino. Aš netapau homoseksualu nuo to, kad aš juos pažįstu. Priešingai, aš matau daug vertybių, ką jie turi savo gyvenime ir ką jie neša su savo gyvenimo būdu.

iš ziniuradijas.lt

Žiūrėkite „Žinių radijos“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar mes pakantūs kitų nuomonei ir gyvenimams?“ radijo stoties interneto svetainėje.

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Apie „žvaigždžių“ likimą partijų sąrašuose ir politikoje

„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kartu su vedėju Raigardu Musnicku ir psichologu Gedminu Navaičiu kalbėjome apie politinių partijų sąrašuose dygstančias „žvaigždes“ ir šio reiškinio priežastis bei pasekmes.

Kelios mano mintys:

– (nuo 08:45) Nemaža dalis žmonių Seimo nariais tampa to nesitikėdami ir todėl – nepasiruošę.

– Veikia Maslow piramidė. Žmogui natūralu augti ir norėti daugiau. Versle, kultūroje, religijoje, kariuomenėje, … – tautos atstovybė atrodo kaip lipimas į viršų. Nors realiai nepatekus į valdančiąją daugumą nieko panašaus. Valdžia de facto – biurokratinėse institucijose ir jų sprendimuose.

– Žmogus gali būti geras amatininkas. Bet ieško daugiau – pripažinimo, sprendimo teisės.

– Dalis rinkimų mechanizmo dalyvių išrenkami dėl to, kad yra geresni techninis proceso dalyviai, o ne atskiro dalyko, amato žinovai. Todėl Seime daugiau techninio proceso žinovų, nei savo sričių specialistų.

– (nuo 18:35) Seime išlieka arba turintys kompetencijų, arba tapę mechanizmo detalėmis. Kiti keičiasi (ir išeina). Ir jiems tai tragedija – po 4 metų grįžti į savo sritį, kur esi ir atsilikęs nuo konkurentų, ir kompetencijas praradęs. Padarius tyrimus matytume, kad daugelis turi daug problemų grįžti atgal.

– (nuo 20:10) Seimas yra teisėkūros institucija. Tam reikia žinių, kaip tai vyksta. Neužtenka turėti gerą idėją – reikia žinoti vidines procedūras, smulkų „žaidimą“. Kitaip galima greitai patekti į aklagatvį. Ir todėl beveik pusė Seimo narių iš esmės yra statistai. Net ir valdančiojoj koalicijoj. Nors jie gali turėti pozą, kad dalyvavo priimant sprendimus, dalino 200 ar 100 €. Nors realiai sprendimus priima 5-10 žmonių. Visi kiti iš esmės statistai. Tai moralinis iššūkis – iš savo šakos atėjus kaip lyderiui čia reikia būti tik statistu. Dienos pabaigoje kiekvienas toks pradeda suvokti, kad yra tik proceso įformintojas.

– (nuo 25:05) Kiekvienas galvojam, kad esam kažko verti. Ir todėl kiekviena „žvaigždė“ galvoja, kad Seime gali kažką „nuveikti“. Politinių partijų siekis yra ciniškas ir racionalus – reikia lengvai atpažįstamo personažo, kurio pavardė sąraše būtų lengvai atpažįstama ir motyvas rinkėjui rinktis. Iš „žvaigždės“ pusės motyvai labai skirtingi – gal karjeros nuolydis žemyn, gal reikia stabilesnio gyvenimo etapo, gal nusibodo dabartinė profesinė veikla, gal kažkas įtikėjo, kad gali padaryti tam tikrus pokyčius. Motyvacija gali būti labai įvairi. Koks kompleksas veikia konkrečiu atveju – gali būti skirtingai.

– (nuo 37:15) Politika yra neefektyvus ir laikui imlus procesas, kuris profesinio pasitenkinimo neduoda. Aukščiausio lygio meno, sporto, verslo, religijos „žvaigždžių“ politikoje nepamatysime. Net ir pinigine prasme jie turi aukotis. Kartais juos galim pamatyti ministerijose, šakinėse institucijose. Seime mes matom B ar C lygio „žvaigždes“, kurių užtenka sugeneruoti motyvacijos rinkėjams srautą rinkimuose, bet nėra tai, dėl ko eitum į teatrą. Išimtis gal Arūnas Valinskas, kuris pats savaime buvo sąrašo lyderis.

iš ziniuradijas.lt

Laidos įrašas „Ko iš politikos nori „žvaigždės“ radijo stoties interneto svetainėje.

« Older posts Newer posts »