XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 1 of 82)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Dujinio katilo keitimas šilumos siurbliu – ar verta?

Gyvenu individualiame name, šilumą ir karštą vandenį gamina dujinis katilas. Šiais metais uždėjome ir paleidome ~10 kW galios saulės elektrinę. Kyla klausimas, ar verta šiuo metu veikiantį (~8 metų amžiaus) dujinį katilą sunaikinti ir vietoj jo įdiegti šilumos siurblį oras-vanduo?

Ko šiame tekste nenagrinėju – tai energetinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Tai papildomas svarbus motyvas pokyčiui, tačiau pirmiau norisi matyti bazinius skaičius.

Baziniai dalykai, prielaidos ir konstantos

Analizuosiu 2015-2021 metų duomenis – dujų ir elektros vartojimą. Per šį laikotarpį vidutinis metinis energijos vartojimas:

  • elektros energijos – 4 449 kWh; (dien. 2 324, nakt. 2 124)
  • dujų – 1 940 m3.

Kaip konstantą skaičiavimams imu prielaidą (konstantą), kad dujų katilas 1 m3 paverčia 10,35 kWh šilumos energijos.

Remiuosi prielaida, kad šilumos siurblio gaminamos šilumos energijos poreikis nebus didesnis dėl to, kad name naudojama mišri šildymo sistema (t.y. ir radiatorinis, ir grindinis šildymas, ir boileris nuo to paties dujų katilo), nes energijos poreikis (t.y. galinio taško temperatūros lygis) išlieka toks pat.

Skaičiavimuose analizuoju 364 dienų metus.

Skaičiavimuose nevertinu elektros energijos poreikių skirtumų dieną/naktį, nors skirtumas atsiranda, nes dieną ją bent iš dalies saulės elektrinės energija.

Vidutinis energijos poreikis vienai dienai

Skaičiavimui naudoju mokėjimų už elektrą/dujas rodiklių duomenis. Kitaip tariant, remiuosi prielaida, kad tarp atsiskaitymų naudojimas buvo tolygus:

Dienos suvartojimo vidurkis skaičiuojamas pagal formulę (skaitiklis_naujas – skaitiklis_senas)/dienų_skirtumas

Tokį pat principą naudoju apskaičiuoti tiek šilumos energijos gamybai dujų katile, tiek tiesiogiai skaičiuojant elektros energijos vartojimą.

Vidutinis energijos poreikis šilumos energijos gamybai

Surinkus 2015-2021 metų duomenis ir išvedus vidurkį gaunu tokį dienos energijos vartojimą:

Vidutinė energija, sunaudojama šilumos energijai gaminti (šildymas, karštas vanduo) per dieną

Vidutinis poreikis elektros energijai

Tie patys 2015-2021 duomenys, dienos vidurkis įprastiniams elektros energijos poreikiams:

Vidutinė elektros energija, sunaudota elektrai per dieną

Faktinis energijos poreikis

Vidutiniškai 2015-2021 metais:

Faktiškai vidutiniškai suvartojama energijos šildymui ir elektrai

Šilumos siurblio efektyvumo kaitos prielaida ir energijos taupymas

Šilumos siurbliai oras-vanduo turi santykinį efektyvumo rodiklį CoP (angl. Coefficient of Performance), kuris reklamos tikslais duodamas geresnis, tačiau Lietuvoje turi būti taikomas realus šiauriniam klimatui taikomas SCOP (seasonal COP) arba SEER (angl. Seasonal Energy Efficiency Ratio).

Bendru atveju Lietuvoje siūlomi įrenginiai geriausiu atveju garantuoja 3-3,5 rodiklį.

Skaičiavimams naudosiu prielaidą, kad dėl įvairių techninių niuansų realus COP mano atveju būtų:

  • lapkritį-vasarį – 2,5
  • kovą-gegužę – 3
  • birželį–rugpjūtį – 3,5
  • rugsėjį-spalį –3

Tada faktinis energijos poreikis (veikiant šilumos siurbliui) sumažėja:

Jeigu skaičiuotume suminį energijos poreikį be siurblio ir su siurbliu:

  • elektros energijos poreikis – 4 545 kWh ir šilumos siurblys to nekeičia;
  • šilumos energijos gamybos poreikis:
    • be siurblio – 20 030 kWh;
    • su siurbliu – 7 306 kWh.

Saulės elektrinės gamyba

Saulės elektrinė paleista gegužės pabaigoje ir per keletą mėnesių turim ribotus duomenis, bet galim remtis „liaudies išmintimi“, kad 1 kW per metus generuoja apie 1 000 kWh. Tokiu atveju mano turimos saulės elektrinės sugeneruotos elektros energijos pritrūks:

  • 9 750 – 4 545 – 7 306 = 2 101 kWh trūkumas

Kas blogiausia – sugretinus gamybos/poreikio grafikus akivaizdu, kad didžiausias atotrūkis bus žiemos mėnesiais, t.y. pagal teisės aktus balandžio mėnesį padarius sukauptos elektros energijos „nunulinimą“ per vasaros perteklių sukauptos energijos užteks iki ~gruodžio-sausio mėnesių, o kovą, balandį ir gegužę grėstų elektrą pirkti rinkoje:

Grubus energijos poreikio (veikiant šilumos siurbliui) ir saulės elektrinės generavimo palyginimas

Tarpinė išvada

Nors šiuos skaičiavimus dar reikis tikrinti, tikslinti konstantas ir pan., tačiau jiems pasitvirtinus, šilumos siurblio atveju galimi tokie sprendimai:

  • galingesnio (nei formaliai skaičiuojama) šilumos siurblio statymas;
  • ~20% didesnės galios (nei 10 kW kompensuojama) saulės elektrinės įrengimas;
  • rezervinio dujinio katilo įrengimas (žiemos mėnesiams, kai sukauptos elektros energijos „likučio“ nebebus).

Be to, rezervinio dujinio katilo įrengimas (esant visai infrastruktūrai) perspektyvus ir tuo, kad tai iš tiesų atsarginis energijos tiekimo šaltinis, jeigu dingtų elektra.

Atveriantys vartus

pro memoria Direktorius, aka Bronislovas Burgis

Tikriausiai tai buvo mano – aštuntoko iš humanitarinės Utenos I-osios vidurinės – pavasaris, kai nugalėjęs rajono programavimo olimpiadoje jau ruošiausi keliauti į respublikinį etapą Biržuose. O gal buvo tos pačios ar devintos klasės ruduo. Mūsų mokyklos informatikos būreliui vadovavusi Giedrė Sudniūtė pakviesdavo į V-osios vidurinės kompiuterių klasę. Tuo metu (berods, kokie 1994-ieji) tai buvo kone kosminis laivas su 486-ukų lygio kompiuteriais, kai visi tenkinomės sovietiniais БК-0012 ar garažuose konstruotais „ZX Spectrum“ klonais (aka Santaka).

Eilinio būrelio metu, kai su BASIC‘u iš dešimčių linijų piešdavom kosminius laivus ar bandydavom programuoti „kamuoliukų atmušinėjimo“ žaidimus, sulaukiau būrelio vadovės klausimo, ar norėčiau susitikti su į Uteną atvažiuosiančiu vienos programavimą labai propaguojančios Kauno mokyklos direktoriumi. Tuo metu žodis „gimnazija“ skambėjo keistai, nors ir kiek pažįstamai – savo mokykloje irgi buvom „eksperimentinės klasės“ moksleiviai. Bet „programavimas“ jau buvo kasdienybė ir, kartu, magnetas.

Tad tą eilinę pavasario (ar rudens) dieną būtent V-osios vidurinės koridoriuje šalia kompiuterių klasės pirmą kartą ir sutikau Direktorių. Neprisimenu ir jau niekas nebeprimins, apie ką tuo kartu kalbėjome. Tikriausiai Direktorius pasakojo apie KTU Gimnazijos viziją, apie gabiausius šalies moksleivius, kurie kartu mokosi ir kuria aplinką, kurioje vien buvimas šalia geresnių verčia augti ir patį.

Dabar pro miglą prisimenu ir pirmąją nacionalinę informatikos olimpiadą (Biržuose), kur sutikau gerą būrį dalyvių „iš tos pačios gimnazijos“. Tuo kartu jie (ping, Audrius Pundzevičius, Tomas Vitulskis, …?) man – vienam niekam nežinomam dalyviui aštuntokui tarp nacionalinio turo „tūzų“ iš vyresniųjų klasių (nacionaliniame ture visi sprendė tuos pačius uždavinius) – atrodė kaip tie patys kosmonautai – toli ir nepasiekiami. Likimo pokštas, kad jau tik gal po metų Klaipėdoje pats buvau jų vietoje – nacionalinėje olimpiadoje jaunesniesiems dalyviams (pinga, Remigijus Staniulis, …?) skelbiau Gimnazijos idėją ir raginau atvažiuoti mokytis į Kauną, Studentų gatvę.

Žinoma, Direktorius nieko nežadėjo, tik kvietė išbandyti. Devintos klasės savaitgaliais išbandžiau Mokslo lyderių turnyrus. Keistai tuomet aš – tėčio vežamas devintokas iš Utenos – jaučiausi tarp rimtų „viską žinančių ir patyrusių“ kauniečių, suvažiavusių iš legendinių, tuomet jau girdėtų kitų Kauno ir kitų miestų bei rajonų mokyklų. Po pirmųjų turnyrų su nerimu laukdavau jų rezultatų, bet paskui supratau – čia tokie pat žmonės, aš ne ką prastesnis ir GALIU!

„Baltic Way“ komandinė matematikos olimpiada Kopenhagoje gal 1997-ųjų pavasarį, kai tapo aišku, kad akademija – gerai, bet gerokai svarbiau yra tiesiog gyvenimas 🙂

Vėliau sekė daugybė kitų žingsnių Gimnazijoje ir ne tik. Kai kurie sėkmingi, kiti – mažiau. Žiūrėdamas atgal dabar jau žinau, kad už visus juos esu atsakingas tik aš pats. Tačiau daug tų žingsnių nebūtų galėję atsirasti, jeigu šiame mano kelyje nebūtų atsiradusi Gimnazija, jeigu Direktorius nebūtų atvažiavęs tą pavasarį į Uteną, jeigu Giedrė Sudniūtė nebūtų pasiūliusi susitikti.

Gali skambėti keistai, tačiau per visą laiką Gimnazijoje ir po jos su Direktoriumi esame bendravę labai mažai. Galėčiau prisiminti gal tik keletą legendinių pokalbių jo kabinete – visi jie apie Gimnazijos reikalus (teko garbė 1998-ųjų žiemą būti išrinktam pirmuoju Gimnazijos moksleivių prezidentu), apie moksleivių atstovavimą. Po Gimnazijos vis sau fiksuodavau, kad reikia susitikti, reikia pasikalbėti, reikia pasitarti (įvairiausiais nepakalbėtais svarbiais ir nelabai klausimais apie reikalus ir apie gyvenimą iš esmės), bet vis sutrukdydavo ta mūsų gyvenimo skuba. Ir tragikomiška, kad kone prieš pat pandemijos pradžią jau buvome sutarę susitikti. Tačiau dabar viena iš paskutinių žinučių iš Direktoriaus jau skamba tik kaip nebylus priekaištas: „[..] Vis tik su Tavimi labai noriu susitikti! Todėl štai telefono numeris [..]“.

Ne vienas klausimas, kurio taip ir nespėjau užduoti Direktoriui, matyt, taip ir liks neatsakytas. Į kitus, kad ir neužduotus, atsako pats Direktoriaus pavyzdys – gyvenančio SAVO gyvenimą, ginančio SAVO vertybes, net jeigu prieš susimoko ir VISAS pasaulis.

Mano prisiminimuose Direktorius visada lieka tuo, kuris atvėrė bene svarbiausius vartus į gyvenimą – su visais jo iššūkiais, galimybėmis ir prieskoniais.

Liutauras Ulevičius, VII KTUG laida

TŽIANP (Tautos žygis į Aukštaitijos Nacionalinį Parką, 1997-ųjų vasara). Už poilsio foto – ačiū Vyteniui ir Jurgiui 😉

„Vyrai kalba“ apie Viktoriją Lubytę prieš profsąjungas ir tautininkų galą – Petrą Grąžulį

Šįkart pasikalbėjome apie:

  • Ką nori prie privataus lėktuvo (už 6000+ €/val.) besifotografuojanti Viktorija Lubytė pasakyti savo (bene 12% akcijų) „Achemos“ streikuojantiems darbuotojams?
  • Ar jau laikas keisti (ar bent sutrumpinti „Google“ kartai) Lietuvos himną?
  • Ar laimės Euroviziją lietuviška daina? Čia kultūrinė olimpiada ar verslo planas?
  • Šveicarija pritarė tabako reklamos ribojimams referendume. Ar mums jau irgi laikas? Ar sugebėtume?
  • Tautininkų istorijos pasididžiavimas – partijos vadovu tapęs snarglinis Petras Gražulis?

Visą laidą galima peržiūrėti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje, o anonsas radijo interneto svetainėje (nuoroda) ir žemiau:

2022-02-17 laidos ištrauka

Kur veda ministrų atstovų spaudai „konkurencija“?

Nagrinėjamas žinios apie galimybių paso atsisakymą atvejis.

Prieš kokius penkerius metus solidžių valstybės aparato sprendimų priėmėjų grupei siunčiau tokią įžvalgą: „[..] darbotvarkės planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, atmetant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo potencialą. [..] „Savarankiškos“ ministerijos bei kitos centrinės valdžios institucijos yra visiškai nepriklausomos nuo [..] darbotvarkės, kartais tampa net atviro oponavimo centrais ir organizatoriais [..]“.

Šiandien už lango 2022-ieji, tačiau situacija ne ką pasikeitusi. Jeigu takoskyrą tarp Vyriausybės ir Prezidento galima paaiškinti natūraliu poreikiu konkuruoti politinėje erdvėje, tai konkurencija valdančiosios koalicijos viduje nei pateisinama, nei duoda naudą bent kiek ilgesniu vertinimo laikotarpiu. Tačiau šiandien akivaizdžiai matoma, nagrinėjant atskirų ministrų ir premjerės komunikaciją.

Kas ir kaip pranešė apie galimybių paso atsisakymą?

Naujausias pavyzdys – premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimas sausio 28 dieną Varėnos rajone, kai nepasiruošus ir „tarp kitko“ formatu paskelbiama esminė žinia apie vieno iš pagrindinių (iki šiol) pandemijos valdymo įrankių – galimybių paso – atsisakymą (čia ir toliau pabraukta mano): „Galiu pasakyti, kad Vyriausybė planą sustabdyti galimybių pasą jau turi keletą savaičių, tiesiog šias savaites buvo derinami operacijų vadovo sprendimai, buvo diskutuojama su verslu, kokie reikalavimai galimybių pasą galėtų pakeisti, ir aš manau, kad sprendimas dėl galimybių paso sustabdymo bus priimtas Vyriausybės kitą trečiadienį“.

Svarbus šios citatos kontekstas. Dar sausio 19 dieną operacijų vadovas ir Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys viešai teigė: „Šiai dienai su galimybių pasu pakeitimų nesame numatę, nei šiandien svarstėme, nei kitą savaitę ruošiamės. Tikrai nei artimiausias kelias savaites, o gal ir daugiau“.

Kuris iš jų melavo? Premjerė ar ministras?

Tarkim, situacija tiek sparčiai keitėsi, kad viena Vyriausybės ranka nežinojo, ką darė kita ir savo veiksmų nekoordinavo. Tačiau tokiu atveju premjerė negalėjo užtikrintai teigti, jog „sprendimas bus priimtas kitą trečiadienį“. Tai ne premjerės kompetencija – tai pirmiausia specialistų, tada operacijų vadovo ir tik tada Vyriausybės reikalas.

Dar keisčiau, kad šioje dviprasmybėje viešą asmeninę poziciją sekmadienį, sausio 30 dieną, savo „Facebook“ paskyroje paskelbė Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Ji rašė: „[..] dabar siūlau padėkoti galimybių pasui ir pradėti ruoštis jo išjungimui bei kitam pandemijos valdymo etapui. Taigi keletas svarbių dalykų, kuriais asmeniškai tikiu ir kuriuos su komanda siūlome SAM, Vyriausybei ir visiems dalyvaujantiems sprendimų priėmime [..]“.

Jau tik formalumas buvo pirmadienį, sausio 31 dieną, paskelbta žinia, jog „(Vyriausybės) Ekspertų tarybos nariai pritaria galimybių paso sustabdymui, galutinis sprendimas bus priimtas Vyriausybės posėdyje“.

Pastabos apie galimybių paso žinios paskelbimą

Ką tokia viešos informacijos seka rodo apie komunikacijos procesus Vyriausybėje, ministerijose ir, bendrai imant, Lietuvos valdyme?

Pirma, akivaizdu ir suprantama, kad pandemija yra sparčiai besikeičiantis fiziologinis-socialinis reiškinys. Būtina nuolat stebėti situaciją, ją vertinti, priimti sprendimus ir keisti valdymo priemonės. Bet negalima apie būsimą (galimą) sprendimą pranešinėti viešai kaip apie įvykusį faktą asmenims, kuriems pagal pareigas tokia našta nėra priskirta. O būtent tai padarė premjerė, penktadienį anonsuodama kitos savaitės Vyriausybės sprendimą.

Tokios žinios paskelbimas iš pagrindinės vykdomosios valdžios atstovės paleidžia visą tolesnę gandų, lūkesčių formavimosi, sprendimų paruošimo ir elgsenos pokyčių grandinę. O kas, jeigu sprendimas bus ne toks, koks pažadėtas?

Dar svarbesnė antroji aplinkybė – didelės demokratiškai veikiančios organizacijos vadovas negali be argumentų atmesti ankstesnių šakinių vadovų pozicijų ir vienašališkai teigti, kad sprendimas „bus priimtas“. Išlyga „manau“ Vyriausybės atveju yra fiktyvi, nes visi žinome, kad ši Vyriausybė sprendimus priiminėja vienbalsiai, jokių esminių diskusijų svarbiais klausimais posėdžiuose nevyksta.

Šiuo atveju kyla rimta abejonė dėl funkcijų pasidalinimo – premjerė negali (be papildomų procedūrų) vienašališkai paneigti operacijų vadovo oficialios pozicijos, atmesti nepriklausomų ekspertų rekomendacijų. Juo labiau, atvirai prieštarauti operacijų vadovo teiginiams „nesvarstėme“ ir teigti „šias savaites buvo derinami sprendimai“.

Trečia, tokiais opiais klausimais kaip vienas iš pagrindinių pandemijos valdymo įrankių – galimybių pasas – pokyčiai turi būti planuojami įvertinant įvairius šalutinius poveikius. Aušrinės Armonaitės tekstas tik atskleidžia, kiek yra tiesiogiai susijusių klausimų, kurių neišsprendus kartu su pagrindiniu sprendimu kyla didžiulės rizikos dėl klaidingai besiformuojančių visuomenės lūkesčių ar sampratų. Ir tai stebime gyvai – daugelio galimybių paso kritikų būsimas Vyriausybės sprendimas iš karto pradėtas aiškinti kaip ir bet kokių kitų pandemijos valdymo tikslais įvestų ribojimų neadekvatumo įrodymas.

Todėl vieša tokio masto ir svarbos sprendimų komunikacija negali būti neparuošta, vykdoma improvizuojant ir neatsakingai, neparuošus atsakymų į visus kilsiančius antrinius klausimus bei abejones.

Vyriausybės ir ministerijų komunikacijos derinimas

Konkreti žinia apie galimybių paso atsisakymą – tik vienas iš daugelio pasikartojančių epizodų, kai šios Vyriausybės ministrai (tiksliau, jų komunikaciją formuojantys patarėjai) faktiškai konkuruoja tarpusavyje dėl vienos ar kitos žinios paskelbimo. Galima suprasti komunikacijos kolegas – pirmas žinią paskelbęs ne tik gauna daugiausiai scenos dėmesio, bet ir formuoja pasakojimo akcentus, gali išryškinti savo indėlį, nutylėti oponentų nuopelnus ar savo klaidas.

Tačiau Vyriausybės lygiu tokia ministerijų komunikatorių „konkurencija“ iš esmės reiškia, jog komandiniai Vyriausybės (o ir valstybės plačiuoju mastu) tikslai nukenčia. Ministrai sėkmingai „susirenka“ lengvas teigiamas temas ir kaip velnias kryžiaus vengia sudėtingesnių ar turimą neigiamą krūvį. Organizacijos (Vyriausybės) departamentai (ministerijos) demonstruoja puikius individualius rezultatus, tačiau bendra komunikacija tampa dalinė, viduje prieštaringa, jeigu ne atvirai konfrontuojanti. Ilgo laikotarpio tikslai tampa fiktyvia deklaracija, o ne realiai siekiamu tikslu.

Grįždamas prie pirminės citatos, galiu ją tik pakartoti ir papildyti šiandienos aplinkybėmis: „Vyriausybės komunikacijos planavimo ydos panaikina galimybę plėtoti nuoseklią ilgalaikę komunikaciją, ji tampa trumpalaikiu ir neefektyviu pasigyrimo įrankiu, prarandant nuoseklaus įvaizdžio kūrimo galimybę“. Tą ir matome Vyriausybės vertinimo rodikliuose.

Kaip dabar populiaru sakyti, vardan tos Lietuvos norėtųsi tikėti, kad ministrai, kad ir kokios politinės spalvos būtų, atras jėgų dirbti kartu šiais itin sudėtingais laikais.

Iliustracijai panaudota Jason RosewellUnsplash nuotrauka.


PAPILDYMAS. Apie tą pačią problemą – lrytas.lt tekstas ir laida „Premjerės pareiškimas dėl galimybių paso nustebino net koalicijos partnerius“.

„Vyrai kalba“ apie Lietuvos pilietybės kainą… eurais

Laidoje aptariame:

  • Ar mes išmokome ruoštis karantinui ar bet kokiai kitai ekstremaliai situacijai?
  • Kiek olimpinių medalių ar eurų kainuoja Lietuvos pilietybė? Ar reikia duoti pilietybę sportininkams?
  • Robertas Dargis prieš Aušrinę Armonaitę – ar valstybę valdyti gali tik kažką pasiekę versle?
  • Prekybos tinklų gudrybės, verčiant prisipirkti nereikalingų prekių
  • „Naudoti karstai“ – atsakingas gamtos saugojimas ar mirusiųjų apgavystės?
  • Ar galima trukdyti darbuotojus po darbo?

Visą laidą galite pamatyti „Žinių radijo“ paskyroje „Patreon“ platformoje (nuoroda) arba „Delfi Plius“ (nuoroda).

2022-01-20 laidos anonsas
« Older posts