Kai kuriems dalykams reikia susigulėti. Taip nutiko ir su Liu Cixin trilogija. Gal net tiksliau būtų ją pavadinti visatos dydžio veikalu, nes retas mokslinės fantastikos kūrinys bando pažvelgti tiek plačiai. Ir tada trijų kūnų problema virsta trijų knygų iššūkiu.
Kino (kiniečio) požiūris į pasaulį
Matyt, tai pírmosios mano perskaitytos knygos, kurias parašė šiuolaikinės Kinijos kultūros žmogus. Ir tas antspaudas duoda savo.
Nuo paprastos problemos skaitytojui, kai tampa sunku sekti pasakojimą ir jo eigą dėl to, jog nesuvedi veikėjų, kas yra kas, kokie jų vardai, kokios jų istorijos ir keliami klausimai. Jų per daug, jie pernelyg panašūs, o trilogijoje dar ir kinta. Iki iš to kylančių niuansų, kai komunistinės Kinijos istorija daro specifinius įspaudus veikėjų likimuose ir santykiuose.
Kitas dalykas – išoriškai atsargus kalbėjimas apie komunistų partiją ir jos nusikaltimus. Tai išnyra tarp eilučių glūdinčiu gyvenimo liūdnumu, asmeninės motyvacijos stoka ir kone fizinė savęs prievarta gyventi dėl to, jog reikia bendruomenei, valstybei, kažkam…
Kartu skaitant įspūdį daro bendruomenės „reikia“ sprendimo galia ir svoris – panašu, kad ši jėga gali priversti visą visuomenę daryti Vakarų kultūroje neįmanomus posūkius ir virsmus. Iš dalies tai padeda autoriui spręsti ir pagrindinės istorijos problemines vietas (pavyzdžiui, heroizuotas žmonijos kosminių laivų „pabėgimas“ ir vėlesnis grįžimas)
„Tamsaus miško“ alegorija ir daugiamatės erdvės pelkė
Mokslinės fantastikos trilogija daro įspūdį dėl savo bandymo apimti visos visatos laiko tėkmę, tačiau „trumpoje perspektyvoje“ bene pirmą kartą teko susidurti su išplėtota idėja, jog protingos būtybės visatoje turi gerokai daugiau priešų, nei draugų ar neutralių kolegų. Ši idėja remiasi prielaida apie realią galimybę skirtingoms būtybėms kovoti dėl energijos ir išteklių, tačiau tuo pat metu ją tarsi iš esmės paneigia faktiniai fizikinių dydžių ribojimai.
Pasakojimas kuriamas ir ant tariamos trijų saulių sistemos idėjos. Ji įdomi, tačiau tuo pat metu sukuria specifinę mistinę istoriją, kuri griauna pagrindinio pasakojimo solidumą. Gaunama savotiška istorijų pynė, kur susimaišo mokslinė fantastika su sunkiai apibrėžiama mistine pasakojimo forma.
Arba vertime į lietuvių kalbą to neįveikė vertėjai, arba ir autoriaus bandymas paaiškinti kelių matmenų panaudojimą kitų būtybių ginklų kūrimui bei žmonijos technologinio proveržio blokavimui – nepavykęs. Tenka jį priimti kaip stebuklinės pasakos dalį, kuri tiesiog yra tokia, nors ir griaunanti pagrindinę pasakojimo liniją. Kita vertus, pasakojimo pabaigoje aprašomas atvirkštinis daugelio matmenų erdvės susitraukimas į dvimatę jau gerokai suprantamesnis.
Kritikai siūlo atkreipti dėmesį į moralės/išlikimo problemą
Trilogijoje herojai vis renkasi tarp moralės ir bendruomenės išlikimo. Jeigu reikia elgtis moraliai – kyla grėsmė bendruomenei (civilizacijai). Ir atvirkščiai. Tai savotiška „tamsaus miško“ pasekmė, kai džiunglėse nėra draugų. Yra tik tie, kuriuos valgai tu, ir kiti, kurie valgo tave.
Asmeninės istorijos paklysta trečioje knygoje
Pagrindinių knygos herojų asmeninės linijos antroje knygoje dar randa tam tikrą loginę grandinę ir įtraukiamos į pagrindinį pasakojimą, tačiau trečioje visa tai virsta dirbtiniu bandymu išlaikyti intrigą ir nepamesti loginės pagrindinės istorijos sekos.
Ši asmeninių santykių intriga tampa keista aliuzija į žmogiškų santykių amžinumą ir trapumą neaiškios ir nepaaiškintos visatos gniaužtų fone. Būtent toks jausmas ir lieka pabaigus trilogiją – pasakojimas baigiasi, o pabaigos nesulaukiame. Tai savotiškas parodymas (ar klausimas), kodėl vieno žmogaus ir visatos istorijos tėkmės – tai du nesuderinami laikrodžiai. Tad lieka retorinis klausimas – nejaugi neturi reikšmės žmogaus gyvenimas ne savo laikmetyje?
Jau kone pusmetį nuolatos nešioju kelis „rausvo“ atspalvio akinius. Dažnai susilaukiu klausimo, kam man net uždarose patalpose reikalingi tokie „saulės akiniai“, todėl šis tekstas – tai trumpas įvadas į migreną, jos dirgiklius ir FL-41 technologiją, skirtą mažinti dalies tų dirgiklių poveikį.
Apie klasikinę migreną su aura (G43.1)
Pradėsiu nuo to, jog su migrena „susipažinau“ paauglystėje, kai kažkur apie 12-14 metus pirmą kartą sužinojau, kas yra migrenos priepuolis, pasireiškęs aktyviu mirgėjimu akyse ir vėlesniu itin stipriu galvos skausmu, išmušančiu iš gyvenimo gerai dienai. Migrena šeimoje nebuvo naujovė, tačiau sovietinė medicina Utenos rajone nei žinojo, nei turėjo realių sprendimų, todėl migrenos priepuolius teko valdyti tam iš esmės visiškai netinkamu citramonu ar panašaus lygio „vaistais“.
Palyginimui – tiesiogiai tam skirtų triptanų grupės vaistų klinikiniai bandymai prasidėjo ~1989 metus, o 1991-aisiais Europoje jau buvo registruotas sumatriptanas.
Klasikinė migrena pasireiškia aura – viduramžių tvirtovės perimetro formos mirgančiu lanku, kuris plečiasi nuo centrinės regos dalies į kažkurią vieną pusę. Procesas trunka ~30-40 minučių ir sutampa su smegenų žieve einančiu specifiniu elektrinių impulsų iškrova (dėl jos ir susiformuoja bei matomas šis lankas).
Būna ir migrena be auros, tačiau su tokia nesu susidūręs ir nesu specialiai gilinęsis.
Paauglystėje migrenos priepuoliai buvo santykinai reti, gal 1-2 per metus, iki pilnametystės jie praktiškai išnyko, vėliau pasitaikydavo retai, gal kartą į kelerius metus. 2025-ųjų rudenį priepuoliai vėl grįžo. 2026 vasarį-kovą teko kreiptis pas gydytoją ir imtis aktyvaus situacijos valdymo. Šiuo metu pereidinėju privalomą beta-blokatorių stadiją, kai pigiais (ir pasenusiais, jie prieš migreną pradėti naudoti dar ~1970 metus) vaistais Valstybinė ligonių kasa reikalauja laukti stebuklo, iki skiriant normalią, šiuolaikinę CGRP profilaktiką (pavyzdžiui, JAV neurologai ją jau rekomenduoja iš karto, kaip pirminę priemonę).
Kaip prasideda ir kas paskatina migrenos priepuolį?
Migreną galima įsivaizduoti kaip smegenų atsparumą (lankstumą) įvairiems dirgikliams. Normaliuose smegenyse jie yra gana lankstūs ir gali sėkmingai „kentėti“ įvairius dirgiklius. Tačiau pas dalį žmonių šis slenkstis yra arba nuolat mažas, arba dėl įvairių priežasčių reikšmingai sumažėjęs (beje, šis lankstumas sumažėja ~45-50 metų ribą ir tai trunka iki ~10 metų). Būtent jie ir patiria migrenos priepuolius. Migrenos priepuolis savo esme yra tam tikras smegenų „įtampos perkrovimas“, kai dėl įvairių dirgiklių įvyksta bendros būklės grąžinimas į pirminę.
Jautrūs smegenys patiria įvairius dirgiklius ir jų sukeliamą prodromą – tam tikrą išankstinę (įspėjamąją) smegenų būklę, kuri gali virsti priepuoliu, o gali nevirsti. Daugeliui žmonių prodromo simptomai yra ir skirtingi, ir panašūs. Pavyzdžiui, mano atveju tie simptomai yra:
padidėjęs akių jautrumas aktyviems šviesos šaltiniams (pavyzdžiui, tiesioginiai ar atspindėti saulės spinduliai, aktyvios LED lempos ir pan.);
kaklo-pečių juostos sunkumas ir/ar maudimas;
sudėtingesnis fokusavimasis į teksto sekimą skaitant;
įvairūs regėjimo šešėliavimo variantai, vaizdo dubliavimas ir pan.;
regos „akli“ plotai (prieš pat priepuolį arba pirminiai jo požymiai);
ir t.t.
Su šiuolaikiniais vaistais (pavyzdžiui, triptanais) įmanoma sėkmingai kontroliuoti priepuolio sukeliamą skausmą (dažniausiai jis pasiekia tik 2-3 balus iš 10). Tačiau pagrindinė problema – prodromo simptomų valdymas. Būtent jie yra pagrindinis gyvenimo trukdis, nes kiekvieną signalą organizmas linkęs vertinti „tai jau tuoj bus priepuolis“, kas reiškia pasiruošimą blogiausiam scenarijui (visi su tuo gyvenantys puikiai prisimena, kas yra priepuolio skausmas be vaistų – galvos skausmas pike gali siekti 7-9 balus iš 10).
Tačiau prodromo simptomus valdo iš esmės tik CGRP profilaktika, o beta-blokatoriai tam nedaro jokios reikšmingos teigiamos įtakos. Dėl to rimtas migrenos gydymas pirmus 3-6 mėnesius Lietuvoje yra tik jos imitacija.
Žinoma, prodromo simptomus galima valdyti (mažinti) ne tik medikamentiniais būdais. Itin griežtas miego režimas, aktyvi fizinė veikla, iki minimumo sumažinamas kompiuterių/kitų ekranų laikas – visa tai padeda atitolinti priepuolius. Jeigu to nepavyksta, tai prodromai nestabdomi progresuos ir per mėnesį gali tekti išgyventi iki 4-8 pilnų priepuolių.
Kas yra FL-41?
FL-41 istorija prasidėjo ~1980 metus Kembridžo universitete, Jungtinėje Karalystėje, kur dr. Arnold Wilkins su kolegomis eksperimentavo ir ieškojo sprendimo prieš 100Hz (dvigubas elektros dažnis) mirksėjimą iš fluorescencinių lempų (angl. fluorescent lighting). Iš čia ir santraupa „FL“. O 41 yra vieno iš bandinių (pasisekusio) numeris.
Taigi, FL-41 dabar yra akinių lęšių technologija, kuri sėkmingai sumažina į akis patenkančių aktyvių šviesios spindulių kiekį, ypač tame bangų ruože (480-520nm, mėlynų-žalių), kuris labiausiai skatina migrenos priepuolio formavimąsi.
Kitaip tariant, tai mokslo tyrimais patvirtinta technologija, kuri leidžia efektyviai mažinti prodromo dirgiklius ir atitolina pilno migrenos priepuolio susiformavimą. Žinoma, tam reikia, kad jūsų migrenos atveju būtent vizualūs dirgikliai būtų pagrindiniai ir lemiantys. Kitaip tai esminės įtakos nepadarys.
Pagrindiniai mokslo tyrimai, kurie nagrinėjo FL-41 poveikį:
1991 metai Good P.A., Taylor R.H., Ophth F.C., Mortimer M.J. The Use of Tinted Glasses in Childhood Migraine DOI nuoroda
2006 metai Adams Wesley H., Digre K.B., Patel B.C.K., Anderson R.L., Warner J.E.A., Katz B.J. The Evaluation of Light Sensitivity in Benign Essential Blepharospasm DOI nuoroda
2008 metai Blackburn M., Lamb R., Digre K., Smith A., Warner J., McClane R., Nandedkar S., Langeberg W., Holubkov R., Katz B. FL-41 tint improves blink frequency, light sensitivity, and functional limitations in patients with benign essential blepharospasm DOI nuoroda
2015 metai Ryan N. Hoggan, Amith Subhash, Steve Blair, Kathleen B. Digre, Susan K. Baggaley, Jamison Gordon, K.C. Brennan, Judith E.A. Warnerc, Alison V. Crum, Bradley J. Katz Thin-film optical notch filter spectacle coatings for the treatment of migraine and photophobia DOI nuoroda
2016 metai Hoggan E., Subhash A., Blair S., Digre K., Baggaley S., Gordon J., Brennan KC, Warner J., Crum A., Katz B. Thin-film optical notch filter spectacle coatings for the treatment of migraine and photophobia DOI nuoroda
2023 metai Posternack C., Kupchak P., Capriolo A., Katz B. Targeting the intrinsically photosensitive retinal ganglion cell to reduce headache pain and light sensitivity in migraine: A randomized double-blind trial DOI nuoroda
2023 metai Reyes N., Huang J., Choudhury A., Pondelis N., Locatelli E., Hollinger R., Felix E., Pattany P., Galor A., Moulton E. FL-41 Tint Reduces Activation of Neural Pathways of Photophobia in Patients with Chronic Ocular Pain DOI nuoroda
FL-41 technologijos akiniai dažniausiai būna trijų tipų: filtras 25%, 50% ir 75% (arba 80%). Kiekvienu atveju skiriasi filtro aktyvumas ir atitinkamai praleidžiamų šviesos bangų srautas.
Teoriškai pasaulinėje rinkoje pagrindiniai FL-41 akinių lyderiai yra „Avulux“ / „Axon“, tačiau jų akinių kaina siekia kelis šimtus USD. Aš pirmiausiai įsigijau „ThereSpecs“ FL-Pro serijos (nuoroda) akinius, vėliau išbandžiau „Zenni“ (nuoroda), o paskui sužinojau, kad tokie patys FL-41 lęšiai gaminami ir pas mus, Vilniuje.
Lyderiaujanti „Avulux“ teigia (šaltinis), kad skirtingų gamintojų lęšiai turi reikšmingai skirtingus faktinius parametrus:
Žiniai apie gamybą Vilniuje buvo itin netikėta dėl to, jog FL-41 technologijos gaminių ieškojau jau nuo rudens, tačiau iš esmės nei vienas akinių mažmenininkas Lietuvoje nesiūlė tokios galimybės. Tik per aplinkui apie mane naujuosius akinius išgirdo „BOD Lenses“ (nuoroda) ir pakvietė susipažinti į savo gamyklą Vilniuje.
„BOD Lenses“ nuotrauka
Tik čia sužinojau, kad Vilniuje turim vieną moderniausių regione akinių lęšių gamybos liniją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ir tik akinių prekybos mažmenininkų vangumas naujovėms kol kas neleidžia šiais gaminiais džiaugtis reikšmingai didesnei nuo migrenos kenčiančių ligonių daliai. Bet, tikiuosi, viskas po truputį keisis į gera.
Klausimai ir atsakymai
Jeigu turite klausimų – susisiekite, mielai atsakysiu ir patarsiu. Kartu papildysiu šį tekstą visiems skaitantiems.
Kai iš „Aukso žuvų“ leidyklos pasiiminėjau internetu nusipirktą knygą, mane kažkodėl pavadino vardu – matyt, keliais eurais mokėti pigiau ir susirasti leidyklą gyvai šiais laikais sau leidžia tik keistuoliai 🙂 Tačiau būtent toks buvau ir aš, kai, nuslūgus visuotiniams trimitams, nusipirkau ir pasidėjau į skaitytinų knygų krūvelę „Paskutinę Lietuvos vasarą“ (leidyklos nuoroda, 17 €).
Praėjo dar metai, o gal ir daugiau, kol krūvelės prioritetai atvertė žalią Norberto Černiausko kūrinį.
Formos triumfas
Iš knygos įspūdžių likę daugybinių pagyrų aidai. Ir knyga išties yra puikus savo žaidybinės formos pavyzdys. Kai istorija pasakojama ne nuosekliai, ne išsamiai, o kaip tik priešokiais ir kone atsitiktinio aprašymo forma.
Autorius nėra tikrasis istorijos pasakotojas, o daugiau gidas po kitų asmenų pasakojimus ir istorijas. Taip ir Norbertas Černiauskas yra tik gidas, supažindinantis su skirtingų prieškario Lietuvos gyventojų įspūdžiais ir likimo įspaudais.
Tikrieji istorijos rašytojai – kunigas, aktorė, valdininkai, laikraščių publikacijų autoriai, net įvairių organizacijų ir įmonių buhalteriai ar sekretorės.
Kaip pripažįsta Norbertas Černiauskas, pirminis formos idėjos šaltinis – Florian Illies knyga „1913: The Year Before the Storm“ (nuoroda). Tačiau akivaizdu, kad lietuviška versija – puikiai pavykusi.
Selektyvinis aklumas
Giriant autorių už puikiai įgyvendintą lietuviškosios knygos versiją, perskaičius knygą lieka „nepilnumo“ ir „kažkas praleista“ jausmas. Tų aklų zonų prieškario Lietuvos paveiksle pernelyg daug, kad būtų galima viską nurašyti šaltinių trūkumui.
Sovietinio gaivalo išvakarėse tik keli epizodai dėmesį skiria socialinėms įtampoms visuomenėje – didėjanti turtinė nelygybė, aktyvi sovietų ir nacių propaganda, nuomonių įvairovės gniuždymas tarsi pamirštas, o tarsi jo nebūtų..
Vos metams likus iki Holokausto tragedijos knygoje kone nėra ir lietuvių-žydų santykių. Jie tarsi kasdieniai ir tarsi nėra jokių tarpusavio įtampos židinių. Taip pat keistokas ir šaltinių atrankos būdas, kai tautinėms mažumoms (tiek žydų, tiek lenkų, tiek kitoms) skiriama pabrėžtinai mažai dėmesio.
Iš prieškario metų tarsi dingusi lietuviškai-lenkiškoji bajorija, tarsi žemės reforma įvykęs ir uždarytas puslapis, kuriame visi naujieji žemdirbiai laimingi ir nepajudinami, o išvarytoji aristokratija pamiršta ir išmesta iš visuomenės gyvenimo. Kartu su lenkiškąja bajorijos dalimi, itin plačiai aprašytu Vilniaus grąžinimu atviras ir santykių su kaimynais (ne tik Lenkija) klausimas – tarsi pamiršti tarptautiniai santykiai, bendradarbiavimas su latviais, estais, skandinavų valstybėmis.
Reziume
Aukščiau paminėti knygos trūkumai ir „aklos“ vietos ne menkina, o tik paryškina knygos vertę. Tai, jog yra daugybė klausimų, kuriems nuostabiai tiktų pasirinktas pasakojimo būdas, tik patvirtina kūrinio vertę – ją skaityti verta, o ir būtina kiekvienam, norinčiam iš kasdienybės rūpesčių pažvelgti į tarpukario Lietuvą.
Lietuvių kalbos ir literatūros programoje gerokai per daug dėmesio su pasauliu vėlavusiems lietuvių autorių kūriniams ir per mažai pažinčių su geriausia pasaulio literatūra.
Mano laikais (baigiau 1998-aisiais) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programa buvo iš esmės vienintelė galimybė vidurinėje mokykloje susipažinti su grožine literatūra.
Dėl laiko stokos programos autoriai į ją stengėsi sudėti daugybę lietuvių autorių, kurių kūrybos kokybė net nepanaši į to paties laikotarpio ar stiliaus pasaulio literatūros kūrinius.
Dirbtiniu būdu bandyta išlaikyti dėmesį kūriniams, parašytiems lietuvių kalba, tačiau vietoj dėmesio ir meilės lietuvių literatūra tapdava dar didesnės atmetimo reakcijos ir paniekos objektu.
Viena iš tokių literatūros krypčių – sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) pasakojimo būdas, kurio viena iš pradininkių Virginia Woolf. Mano laikais kažkuo panašiu iš lietuvių galima būtų laikyti nebent Ričardą Gavelį ar Antaną Škėmą, tačiau abiems trūksta išbaigtumo ir sugebėjimo tą patį rezultatą pasiekti švariai, subtiliai britiškai.
Todėl ačiū „Pegasui“, kurio klasikos serija (nuoroda, „Ponia Delovėj“ dabar 10,79€) netyčia privertė atsigręžti ir susipažinti su geriausiais pavyzdžiais.
Kokį įspūdį paliko Virginia Woolf kūrinys?
Lengvas ir kone nepastebimas šokinėjimas tarp skirtingų veikėjų ir jų istorijų pasakojimo – vien už šį potyrį knyga verta dėmesio.
Santykinai daug veikėjų ir sudėtinga jų tarpusavio santykių struktūra kone pusę kūrinio neleidžia susitelkti į pasakojimą, o tenka bandyti prisiminti ir kone užsirašinėti, kas yra kas ir ką daro.
Knyga netolygi savo pasakojimo stiliaus nuoseklumu – pirmasis trečdalis yra labiau išbaigtas, vidurys įsivelia į istorijos detalių atskleidimus, o pabaiga gana nuspėjama ir nebenustebina veikėjų įžvalgomis.
Su sąlyga, kad Antanas Škėma buvo kone mėgstamiausias XII klasės autorius, tai, matyt, nėra labai netikėta, jog patiko ir Virginia Woolf stilius. Kita vertus, tarp autorių darbų – kone trys dešimtmečiai.
Šiais laikais kūrinį randu III gimnazinės klasės (11-okų) mokymo programoje, tačiau tik tų, kurie lietuvių kalbą mokosi kaip išplėstinį A kursą (nuoroda) ir kaip vienas pasirenkamasis (neprivalomas) kūrinys.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
