Pradžiai pažiūrėkite į šią iliustraciją – joje dvi hipotetinės taurės, į jas metami teniso kamuoliukai. Į vieną (didesnę) pataikyti lengviau, o į antrą (mažesnę) sudėtingiau. Žaidėjai mėtė dviejų rūšių reikšmingai skirtingus kamuoliukus, kol į kiekvieną surinkta po 10 teniso kamuoliukų. Pirmoje (didesnėje) taurėje radome 7 mėlynus ir 3 rožinius. Antroje (mažesnėje) radome 9 mėlynus ir 1 rožinį.
Klausimas: jeigu jums būtų duota galimybė rinktis ir galėtumėte pradėti žaidimą iš pradžių – kurios spalvos kamuoliuką rinktumėtės? Mėlyną ar rožinį?
Antrasis pavyzdys – iš realaus objektyvių lietuviškų duomenų tyrimo išvadų. Skaidrėje pateikti pagal tam tikrą loginį algoritmą palyginti skirtingų organizacijų atstovai ir jų sugeneruotas viešosios komunikacijos rezultatas (daugiau – geriau). Raudonai pabraukti atvejai turi reikšmingai skirtingą požymį nuo nepabrauktų atvejų.
Po pristatymo uždaviau klausimą: „Ar tai reiškia, kad organizacijoms (siekiančioms didesnio organizacijos komunikacijos efektyvumo) racionaliai verta rinktis savo atstovus tokius asmenis, kurie neturi raudonai-pabraukto požymio?“.
Už šį klausimą buvau visuotinai renginyje išvadintas seksistu, pusiau nušvilptas, buvo siūlančių (tiesa, kol kas neviešai) taikyti kitokias cancel‘inimo priemones. Nes raudonai pabrauktas požymis – moteris. O nepabraukti atvejai – vyrai.
Per 21+ metų darbo viešoje erdvėje aš turiu užsiauginęs storą odą. Man nebaisūs ūbavimai ar kitokie emociniai „vertinimai“. Mane veikia tik duomenys ir jais paremti faktai (jeigu jie kategoriškai paneigia mano ankstesnę nuomonę – dar įdomiau!). Tačiau kur eina visuomenė, kuri pradeda bijoti klausti ir abejoti? O juk daugeliui mano kolegų toks klausimas jau šiandien atrodė amoralus…
P.S. šiuo atveju objektyviai gali būti keliamos mažiausiai dvi lygiavertės ir tikrintinos hipotezės: (a) tokia padėtis susidarė dėl organizacijų išankstinių nuostatų atstovais rinktis vyrus; (b) tokia padėtis yra viešosios erdvės (t.y. visko, kas ima, apdoroja ir toliau platina bei vartoja organizacijų turinį) išankstinių nuostatų veidrodis, kai prioritetizuojama vyrų teikiama informacija.
Pastaba! Šis įrašas kol kas yra juodraštis, po truputį bus išgrynintas ir paruoštas ilgalaikiam naudojimui, todėl eigoje keisis.
Šiandien yra išlikę įvairūs genealoginiams tyrimams naudingi istorijos šaltiniai. Sąlyginai juos galima skirstyti į šias pagrindines grupes:
Romos katalikų bažnyčios duomenys – Vyžuonų parapijos, Kupiškio ir Utenos dekanatų metrikai (krikšto, santuokos, mirties), parapijonių surašymai, parapijos būklės aprašymai (šiuose individualių gyventojų duomenų iš esmės nėra);
Civilinės administracijos dokumentai – 1790 metų LDK Vilkmergės pavieto gyventojų surašymas, carinės Rusijos revizijos, 1897 metais vykęs carinės Rusijos visuotinis gyventojų surašymas, 1887 ir 1908 metų kaimo bendruomenių revizinis sąrašas, carinės Rusijos rekrūtų sąrašai, 1942 metais okupacinės Vokietijos valdžios vykdytas gyventojų surašymas;
Privačių dvarų inventoriai ir kiti dokumentai – privačių dvarų turtą ir valstiečius aprašantys sąrašai.
Carinės Rusijos revizijos, surašymas
XIX a. pirmoje pusėje caro administracija vykdė penkias revizijas (Nr. 6 – Nr.10). Plačiau apie jas galima rasti čia. 1887 ir 1908 metais buvo sudarinėjami šeimų sąrašai. O 1897 metais vykdytas pirmasis visuotinis carinės Rusijos gyventojų surašymas.
VI revizija (1811 metai)
Ji apėmė tik dvarininkus, Vyžuonų duomenų nesu radęs.
VII revizija (1815-1825 metai)
Vyžuonų duomenų nesu radęs.
VIII revizija (1833 metai)
Vyžuonų duomenų nesu radęs.
IX revizija (1850 metai)
Skirtingai, negu gretimos Utenos ar Tauragnų valsčių, Vyžuonų duomenys, panašu, neišlikę. Tiesa, revizijos pagrindas – bajorų valdomi dvarai, todėl kai kurie abėcėline tvarka gali būti dar neatrasti.
X revizija (1858 metai)
Skirtingai, negu gretimos Utenos ar Tauragnų valsčių, Vyžuonų duomenys, panašu, neišlikę. Tiesa, revizijos pagrindas – bajorų valdomi dvarai, todėl kai kurie abėcėline tvarka gali būti dar neatrasti.
Duomenys išlikę LVA, fondo nr. R-743. Nuotolinės prieigos nėra.
Romos katalikų bažnyčios dokumentai
Romos katalikų bažnyčios atveju Vyžuonų parapija priklausė Kupiškio dekanatui (iki 1834 m.), vėliau Utenos dekanatui. Todėl bažnytinių metrikų (krikšto, santuokos, mirties) įrašai gali būti išlikę dekanatų nuorašuose (LVIA fonduose 669 ir kituose) arba parapijos knygose (LVIA fondas Nr.1500).
Kupiškio dekanato metrikų nuorašai(1797-1798 ir 1834-1839 m.)
1797-1798 metų krikšto, santuokos ir mirties metrikai yra LVIA 604-11-26 p.3-30.
Kupiškio dekanatui Vyžuonų (taip pat Utenos, Užpalių, Sudeikių) parapijos priklausė nuo 1834 iki 1839 metų.
Google Drive sąraše (nuoroda, tačiau atsidarius reikia pasirinkti Vyžuonų lapą) yra visos krikšto/santuokos/mirties nuorodos pagal metus nuo 1840 iki 1923 metų.
Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. įtvirtintas draudimas viešinti užpildytą (-us) rinkimų biuletenį (-ius). Poįstatyminiuose teisės aktuose, detalizuojančiuose šios normos įgyvendinimą nueita dar toliau ir rinkimų patalpose jau galite pamatyti įspėjimus, kad fotografuoti negalima, rinkimų komisijų nariai ir stebėtojai daro atitinkamas pastabas balsuojantiems.
Manau, tai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių apribojimas, kuris yra neteisėtas.
Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtintas bazinis principas, jog piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Konstitucijoje įtvirtina, kad Seimas (55 str. 1 d.), Prezidentas (78 str. 2 d.) ir vietos savivalda (119 str. 2 d.) renkami slaptu balsavimu.
Tačiau slaptas balsavimas yra sudėtinė rinkimų TEISĖS dalis. Tai nėra piliečio pareiga. Kitaip tariant, pilietis gali pasinaudoti savo teise, tačiau tai nėra pareiga. Lygiai taip pat pilietis gali naudotis slapto balsavimo galimybe, o gali ja ir nesinaudoti.
Pilietis gali pasirinkti balsuoti neslaptai. Todėl Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. prieštarauja LR Konstitucijai.
Tai, kad dalis piliečių parduoda savo balsą ir biuletenių fotografavimą naudoja įrodyti savo balsavimo versiją, visiškai nesusiję su normalių piliečių teisių apimtimi. Nusikaltimai turi būti persekiojami ir užkardomi normaliomis priemonėmis, o ne ribojant ir paminant konstitucines sąžiningų piliečių teises.
Sąmoningai dedu savo paskutinio balsavimo biuletenį (jeigu rasiu, vėliau papildysiu ir ankstesnių biuletenių nuotraukomis). Su malonumu lauksiu, kol VRK surašys man administracinio nusižengimo protokolą ir jį skųsiu teismui prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Rinkimų kodekso normos atitikties Konstitucijai ir jos principams patikros.
Prieš trejus metus rašiau apie konservatorių partijos naudojamus netikrus „Facebook“ profilius ir pateikiau vieną konkretų pavyzdį. Šį kartą – apie kitos dešiniosios jėgos, liberalų iš Laisvės partijos, naudojamas informacines manipuliacijas didžiausiame lietuviškame socialiniame tinkle.
Igno Žumingio Facebook profilis
Susipažinkite – išgalvotas personažas Ignas Žumingis. Pagal autorių užmanymą jis yra senjoras, profesinę mokyklą Vilniuje baigęs pensininkas, kuris dabar gyvena provincijoje (o 2022-aisiais metais ir neva daug keliavęs po Europos šalis). Socialiniame tinkle jis registravosi 2015 metų antroje pusėje, o aktyviau pradėjo čia dalyvauti 2016 metais, prieš rinkimus į Seimą.
Personažas sukurtas taip, tarsi atstovautų pagyvenusių piliečių auditoriją. Kurioje neva „sveiko proto“ senjorai remia ir palaiko liberalių idėjų darbotvarkę. Šio profilio komentarais kuriamas įvaizdis, neva senjorai palaiko liberalias idėjas, jos jiems priimtinos ir patrauklios. Tinklas realių žmonių, kurie tapę šio netikro personažo sekėjais ir net draugais, yra dirbtinis autentiškumo garantas ir sukuria tikrumo fikciją.
Nuo 2018 metų personažas pradėtas naudoti ir kituose kanaluose, pavyzdžiui, jo vardu pradėta rašyti įvairius teminius tekstus Delfi portalo piliečių nuomonių rubrikoje. Taip netikras profilis tampa priemone fiktyviai diskusijai užkurti ir joje palaikyti vieną iš autoriams reikalingų pozicijų.
Tačiau 2020 metų Seimo rinkimų kampanijos metu profilyje pradėta atvirai agituoti už liberalus ir konservatorius. Šio profilio informaciją vertinusi VRK to nepripažino politine reklama, nes laikė šio profilio autorių gyvu žmogumi, reiškiančiu savo nuomonę:
Kaip matyti iš teksto – profilio autoriai tiesiogiai agitavo už liberalus, o kaip antrą pasirinkimą siūlė konservatorius.
Iš to, kad autoriai 2021 metais kituose tekstuose aktyviai rėmė partnerystės įstatymo idėjas, daryti išvada, kad autorių kolektyvas yra tiesiogiai susijęs su Laisvės partija. Bet artėjant savivaldos rinkimams Laisvės partijai, panašu, kantrybė baigėsi, ir pradėta atvirai agituoti už Remigijų Šimašių – tą puikiai iliustruoja beatodairiška parama gatvių siaurinimo iniciatyvoms, kova už žolės nešienavimą Vilniuje ar kritika Skirmantui Malinauskui. Kelių kitų temų pavyzdžiai – pagyros Vilniaus eglei, Vilniaus kamščių problemos menkinimas, viešojo transporto darbuotojų streiko menkinimas, Kreivio palaikymas dėl elektros rinkos liberalizavimo, Šimašiaus oponentų rinkimuose juodinimas.
Keista ne tai, kad Laisvės partija ir jos meras naudojasi tokia manipuliatyvia technologija kaip netikras „Facebook“ profilis. Stebina, kad tokį netikrą personažą seka 1304 socialinio tinklo vartotojai, o savo drauguose jis turi net 107 bendrus su maninimi „Facebook“ draugus – tikrus, realius žmones. Tarp jų rimti žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai, akademikai, verslininkai ir šiaip normalūs piliečiai.
Nuo vienos tokios tikros diskusijos ir prasidėjo šitas įrašas – netikėtai Igno Žumingio ginče su Sergejumi Kanovičiumi apie nevalytus šaligatvius ir neprižiūrėtas senamiesčio gatves „išgirdau“ ir atpažinau vieno Vilniaus mero patarėjo žodyną, tik jam būdingus išsireiškimus. Pakako patikrinti pagrindinius profilio požymius ir laba diena…
Melagingam profiliui naudojama „Shuterstock“ nuotrauka
Pradėjus vynioti melo siūlų kamuolį darosi kuo toliau, tuo įdomiau – potencialiai melagingų profilių sąrašas sparčiai plečiasi. Bet juk niekas neišdrįs patikėti, kad ta lietuviškojo feisbuko dešinė savo veikimo būdais pernelyg jau panaši į jos taip aktyviai kritikuojamo Kremliaus metodus. Ar ne?
Knygos apie Lietuvos istoriją šviesą dažniausiai pasiekia tik kaip lengvai modifikuoti akademinių istorikų darbai – monografijos, specializuoti tyrimai ir pan. Todėl Roberto Petrausko „Poltava“ – maloni išimtis. Kai istorijos populiarinimu užsiima puikiai plunksną valdantis istorijos mėgėjas. Nors lentynoje tuo pat metu atgulė Roberto II pasaulinio karo trilogija, tačiau „Poltava“ buvo tai, kas asmeniškai buvo įdomiau ir laimėjo kovą dėl dėmesio.
Apžvalgą reikia pradėti nuo teiginio, kad knygos pavadinimas – klaidinantis. Tai nėra knygą apie Poltavos mūšį. Tai nėra ir knyga apie Šiaurės karą. Tai nėra ir knyga apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos tris tragiškus dešimtmečius po Valkininkų tragedijos.
Tai knyga apie Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos imperatoriaus Petro I dvikovą laikotarpiu nuo 1695 iki 1710 metų. Visa kita (įskaitant LDK ir jos žmonių vaidmenį) yra tik fonas, atskleidžiantis dviejų pagrindinių veikėjų portretus. Lygiai taip pat ir pati dvikova nėra pabaigta – ji tęsėsi dar kone dešimtmetį.
Nepaisant šio neatitikimo tarp knygos pardavimų rinkodaros kuriamų lūkesčių ir faktinio turinio, knyga tinka ir gana menkai šį Lietuvos istorijos laikmetį žinančiam skaitytojui. Tam autorius skiria specialų dėmesį – praktiškai kiekvienas reikšmingas epizodas pradedamas nuo gana plataus to laikmečio geopolitinio įvado. Tai leidžia užpildyti spragas ir paruošia suprasti pagrindinių herojų veiksmų motyvus.
Šiandien, 2023-iųjų pradžioje, knyga jau šiek tiek senstelėjusi. Rašyta dar iki 2022 metais Maskvos pradėto karo prieš Ukrainą, todėl kai kurie geopolitiniai svarstymai, Maskvos rolės vertinimai ir Ukrainos nepriklausomybės kovos atrodo jau kitaip. Kita vertus, tai tik paryškina, kokie reikšmingi, 300 metų senumo pamatai, juda mūsų akyse.
Kaip trūkumą galima įvardinti ir beveik neslepiamą žavėjimą Petro I charakteriu, beatodairiška, gal net avantiūriška, drąsa. Susidaro įspūdis, kad autorius pasirinko remtis tais šaltiniais, kurie Petrą I ir paišė herojinėmis spalvomis. Jo sprendimai lėmė dešimtis ar net šimtus tūkstančių žūčių, o knygoje apie tai galime suprasti kaip strategiškai teisingą Petro I sprendimą. Panašiai šiandien Putinas aukoja šimtus tūkstančių savo piliečių Ukraino fronto linijoje.
Tuo metu Švedijos karaliaus paveikslas pernelyg supaprastintas, padarytų klaidų priežastys ir sprendimų logika pernelyg dažnai lieka po nežinomybės skraiste. Arba pateikiama per savo klaidas teisinusių generolų prisiminimų ištraukas.
Toks sprendimas iš esmės tęsia ir stiprina „Petro I – lango į Europą kirtėjo“ mitą. Ir tai rimtas ideologinis priekaištas knygos turiniui. Ji negriauna Kremliaus pasakojamų pasakų, o jas toliau kartoja. Net apibūdinant Kremliaus propagandos kampaniją ji tampa vos ne gėrėjimosi, o ne kritikos taikiniu.
Knygoje labai trūksta ir daugiau „lietuviško“ konteksto. Tik probėgšmiais joje galime rasti pagrindinių LDK giminių elgesio aprašymus, pagrindinių urėdų pozicijas, elgesį ir virsmus sudėtingomis karinių veiksmų sąlygomis. Tai vėlgi aiškintina knygos šaltiniais – kone visi jie ruso- ar švedo-centriniai. Tik keletas šaltinių skirti lenkų istorijos pjūviams. O tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos autoriai iš esmės lieka paraštėse (teisybės dėlei, ne tiek daug jų ir yra nagrinėję mūsų pačių – LDK piliečių – istoriją tuo laikotarpiu).
Tačiau visi šie kritiški aspektai – tik bandymas konstruktyviai ieškoti krypčių, ką Robertas Petrauskas galėtų papildyti ar pakeisti būsimuose naujuose knygos leidimuose. Knyga „Poltava“ yra verta kiekvieno savo istorija besidominčio lietuvio laiko. Puikus dėstymo stilius, lengvai ir suprantamai aiškinami gana skirtingo laikmečio klausimai – visa tai puiki atgaiva istorijos populiarinimo srityje atsilikusioje lietuviškoje bibliografijoje.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
Informacijos nutekinimo drama – neeilinėje Seimo sesijoje: ar bus rasti kaltieji?