Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. įtvirtintas draudimas viešinti užpildytą (-us) rinkimų biuletenį (-ius). Poįstatyminiuose teisės aktuose, detalizuojančiuose šios normos įgyvendinimą nueita dar toliau ir rinkimų patalpose jau galite pamatyti įspėjimus, kad fotografuoti negalima, rinkimų komisijų nariai ir stebėtojai daro atitinkamas pastabas balsuojantiems.
Manau, tai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių apribojimas, kuris yra neteisėtas.
Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtintas bazinis principas, jog piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Konstitucijoje įtvirtina, kad Seimas (55 str. 1 d.), Prezidentas (78 str. 2 d.) ir vietos savivalda (119 str. 2 d.) renkami slaptu balsavimu.
Tačiau slaptas balsavimas yra sudėtinė rinkimų TEISĖS dalis. Tai nėra piliečio pareiga. Kitaip tariant, pilietis gali pasinaudoti savo teise, tačiau tai nėra pareiga. Lygiai taip pat pilietis gali naudotis slapto balsavimo galimybe, o gali ja ir nesinaudoti.
Pilietis gali pasirinkti balsuoti neslaptai. Todėl Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. prieštarauja LR Konstitucijai.
Tai, kad dalis piliečių parduoda savo balsą ir biuletenių fotografavimą naudoja įrodyti savo balsavimo versiją, visiškai nesusiję su normalių piliečių teisių apimtimi. Nusikaltimai turi būti persekiojami ir užkardomi normaliomis priemonėmis, o ne ribojant ir paminant konstitucines sąžiningų piliečių teises.
Sąmoningai dedu savo paskutinio balsavimo biuletenį (jeigu rasiu, vėliau papildysiu ir ankstesnių biuletenių nuotraukomis). Su malonumu lauksiu, kol VRK surašys man administracinio nusižengimo protokolą ir jį skųsiu teismui prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Rinkimų kodekso normos atitikties Konstitucijai ir jos principams patikros.
Prieš trejus metus rašiau apie konservatorių partijos naudojamus netikrus „Facebook“ profilius ir pateikiau vieną konkretų pavyzdį. Šį kartą – apie kitos dešiniosios jėgos, liberalų iš Laisvės partijos, naudojamas informacines manipuliacijas didžiausiame lietuviškame socialiniame tinkle.
Igno Žumingio Facebook profilis
Susipažinkite – išgalvotas personažas Ignas Žumingis. Pagal autorių užmanymą jis yra senjoras, profesinę mokyklą Vilniuje baigęs pensininkas, kuris dabar gyvena provincijoje (o 2022-aisiais metais ir neva daug keliavęs po Europos šalis). Socialiniame tinkle jis registravosi 2015 metų antroje pusėje, o aktyviau pradėjo čia dalyvauti 2016 metais, prieš rinkimus į Seimą.
Personažas sukurtas taip, tarsi atstovautų pagyvenusių piliečių auditoriją. Kurioje neva „sveiko proto“ senjorai remia ir palaiko liberalių idėjų darbotvarkę. Šio profilio komentarais kuriamas įvaizdis, neva senjorai palaiko liberalias idėjas, jos jiems priimtinos ir patrauklios. Tinklas realių žmonių, kurie tapę šio netikro personažo sekėjais ir net draugais, yra dirbtinis autentiškumo garantas ir sukuria tikrumo fikciją.
Nuo 2018 metų personažas pradėtas naudoti ir kituose kanaluose, pavyzdžiui, jo vardu pradėta rašyti įvairius teminius tekstus Delfi portalo piliečių nuomonių rubrikoje. Taip netikras profilis tampa priemone fiktyviai diskusijai užkurti ir joje palaikyti vieną iš autoriams reikalingų pozicijų.
Tačiau 2020 metų Seimo rinkimų kampanijos metu profilyje pradėta atvirai agituoti už liberalus ir konservatorius. Šio profilio informaciją vertinusi VRK to nepripažino politine reklama, nes laikė šio profilio autorių gyvu žmogumi, reiškiančiu savo nuomonę:
Kaip matyti iš teksto – profilio autoriai tiesiogiai agitavo už liberalus, o kaip antrą pasirinkimą siūlė konservatorius.
Iš to, kad autoriai 2021 metais kituose tekstuose aktyviai rėmė partnerystės įstatymo idėjas, daryti išvada, kad autorių kolektyvas yra tiesiogiai susijęs su Laisvės partija. Bet artėjant savivaldos rinkimams Laisvės partijai, panašu, kantrybė baigėsi, ir pradėta atvirai agituoti už Remigijų Šimašių – tą puikiai iliustruoja beatodairiška parama gatvių siaurinimo iniciatyvoms, kova už žolės nešienavimą Vilniuje ar kritika Skirmantui Malinauskui. Kelių kitų temų pavyzdžiai – pagyros Vilniaus eglei, Vilniaus kamščių problemos menkinimas, viešojo transporto darbuotojų streiko menkinimas, Kreivio palaikymas dėl elektros rinkos liberalizavimo, Šimašiaus oponentų rinkimuose juodinimas.
Keista ne tai, kad Laisvės partija ir jos meras naudojasi tokia manipuliatyvia technologija kaip netikras „Facebook“ profilis. Stebina, kad tokį netikrą personažą seka 1304 socialinio tinklo vartotojai, o savo drauguose jis turi net 107 bendrus su maninimi „Facebook“ draugus – tikrus, realius žmones. Tarp jų rimti žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai, akademikai, verslininkai ir šiaip normalūs piliečiai.
Nuo vienos tokios tikros diskusijos ir prasidėjo šitas įrašas – netikėtai Igno Žumingio ginče su Sergejumi Kanovičiumi apie nevalytus šaligatvius ir neprižiūrėtas senamiesčio gatves „išgirdau“ ir atpažinau vieno Vilniaus mero patarėjo žodyną, tik jam būdingus išsireiškimus. Pakako patikrinti pagrindinius profilio požymius ir laba diena…
Melagingam profiliui naudojama „Shuterstock“ nuotrauka
Pradėjus vynioti melo siūlų kamuolį darosi kuo toliau, tuo įdomiau – potencialiai melagingų profilių sąrašas sparčiai plečiasi. Bet juk niekas neišdrįs patikėti, kad ta lietuviškojo feisbuko dešinė savo veikimo būdais pernelyg jau panaši į jos taip aktyviai kritikuojamo Kremliaus metodus. Ar ne?
Knygos apie Lietuvos istoriją šviesą dažniausiai pasiekia tik kaip lengvai modifikuoti akademinių istorikų darbai – monografijos, specializuoti tyrimai ir pan. Todėl Roberto Petrausko „Poltava“ – maloni išimtis. Kai istorijos populiarinimu užsiima puikiai plunksną valdantis istorijos mėgėjas. Nors lentynoje tuo pat metu atgulė Roberto II pasaulinio karo trilogija, tačiau „Poltava“ buvo tai, kas asmeniškai buvo įdomiau ir laimėjo kovą dėl dėmesio.
Apžvalgą reikia pradėti nuo teiginio, kad knygos pavadinimas – klaidinantis. Tai nėra knygą apie Poltavos mūšį. Tai nėra ir knyga apie Šiaurės karą. Tai nėra ir knyga apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos tris tragiškus dešimtmečius po Valkininkų tragedijos.
Tai knyga apie Švedijos karaliaus Karolio XII ir Rusijos imperatoriaus Petro I dvikovą laikotarpiu nuo 1695 iki 1710 metų. Visa kita (įskaitant LDK ir jos žmonių vaidmenį) yra tik fonas, atskleidžiantis dviejų pagrindinių veikėjų portretus. Lygiai taip pat ir pati dvikova nėra pabaigta – ji tęsėsi dar kone dešimtmetį.
Nepaisant šio neatitikimo tarp knygos pardavimų rinkodaros kuriamų lūkesčių ir faktinio turinio, knyga tinka ir gana menkai šį Lietuvos istorijos laikmetį žinančiam skaitytojui. Tam autorius skiria specialų dėmesį – praktiškai kiekvienas reikšmingas epizodas pradedamas nuo gana plataus to laikmečio geopolitinio įvado. Tai leidžia užpildyti spragas ir paruošia suprasti pagrindinių herojų veiksmų motyvus.
Šiandien, 2023-iųjų pradžioje, knyga jau šiek tiek senstelėjusi. Rašyta dar iki 2022 metais Maskvos pradėto karo prieš Ukrainą, todėl kai kurie geopolitiniai svarstymai, Maskvos rolės vertinimai ir Ukrainos nepriklausomybės kovos atrodo jau kitaip. Kita vertus, tai tik paryškina, kokie reikšmingi, 300 metų senumo pamatai, juda mūsų akyse.
Kaip trūkumą galima įvardinti ir beveik neslepiamą žavėjimą Petro I charakteriu, beatodairiška, gal net avantiūriška, drąsa. Susidaro įspūdis, kad autorius pasirinko remtis tais šaltiniais, kurie Petrą I ir paišė herojinėmis spalvomis. Jo sprendimai lėmė dešimtis ar net šimtus tūkstančių žūčių, o knygoje apie tai galime suprasti kaip strategiškai teisingą Petro I sprendimą. Panašiai šiandien Putinas aukoja šimtus tūkstančių savo piliečių Ukraino fronto linijoje.
Tuo metu Švedijos karaliaus paveikslas pernelyg supaprastintas, padarytų klaidų priežastys ir sprendimų logika pernelyg dažnai lieka po nežinomybės skraiste. Arba pateikiama per savo klaidas teisinusių generolų prisiminimų ištraukas.
Toks sprendimas iš esmės tęsia ir stiprina „Petro I – lango į Europą kirtėjo“ mitą. Ir tai rimtas ideologinis priekaištas knygos turiniui. Ji negriauna Kremliaus pasakojamų pasakų, o jas toliau kartoja. Net apibūdinant Kremliaus propagandos kampaniją ji tampa vos ne gėrėjimosi, o ne kritikos taikiniu.
Knygoje labai trūksta ir daugiau „lietuviško“ konteksto. Tik probėgšmiais joje galime rasti pagrindinių LDK giminių elgesio aprašymus, pagrindinių urėdų pozicijas, elgesį ir virsmus sudėtingomis karinių veiksmų sąlygomis. Tai vėlgi aiškintina knygos šaltiniais – kone visi jie ruso- ar švedo-centriniai. Tik keletas šaltinių skirti lenkų istorijos pjūviams. O tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos autoriai iš esmės lieka paraštėse (teisybės dėlei, ne tiek daug jų ir yra nagrinėję mūsų pačių – LDK piliečių – istoriją tuo laikotarpiu).
Tačiau visi šie kritiški aspektai – tik bandymas konstruktyviai ieškoti krypčių, ką Robertas Petrauskas galėtų papildyti ar pakeisti būsimuose naujuose knygos leidimuose. Knyga „Poltava“ yra verta kiekvieno savo istorija besidominčio lietuvio laiko. Puikus dėstymo stilius, lengvai ir suprantamai aiškinami gana skirtingo laikmečio klausimai – visa tai puiki atgaiva istorijos populiarinimo srityje atsilikusioje lietuviškoje bibliografijoje.
Daugybė mūsų protėvių paslapčių tik ir laukia, kada jas atrasime.
Tuo teko dar kartą įsitikinti, kai neseniai kolega Aurelijus Gruodis pasidalino vienu 1897-ųjų metų carinės Rusijos gyventojų surašymo duomenų lapu – Radeikių kaime gyvenusio Karolio Gruodžio šeimynos sąrašu.
1897 metų gyventojų surašymo A formos antraštinis lapas
Ir nors su Radeikiais nuo 1908 metų mano prosenelių ir senelių gyvenimai susiję labai tvirtai, tačiau iki tol šiame kaime proseneliai negyveno, buvo įsikūrę tik gretimame Zamotiškyje. Todėl 1897-ųjų metų įrašas buvo netikėtas. Ir tikrai dar labai negreit būčiau sugalvojęs patikrinti carinės Rusijos gyventojų surašymo bylas būtent čia ieškodamas pats, vydamas loginės sekos siūlus.
Norbertas Ulevičius apie 1913 metus (~16 metų po surašymo)
Taigi, surašymo metu Radeikiuose pas Karolį Gruodį gyveno mano prosenelis Norbertas Ulevičius, užfiksuoti šie jo duomenys:
įprastai gyvena – Kauno gubernijos, Novoaleksandrovsko apskrityje
surašymo vietoje gyvena laikinai
Romos katalikų tikėjimo
gimtoji kalba lietuvių
moka skaityti lietuvių kalba
skaityti išmoko namuose
gyvenimui užsidirba – siuvėjas mokinys
Kartu su proseneliu gyveno ir jo „mokytojas“ siuvėjas – Jonas Šiaučiūnas, Kazimiero. Įdomu tai, kad mokytojas vyresnis vos 4 metais – turėjo 21 metus. Kol kas nesu patikrinęs, bet labai panašu, jog jis kilęs iš tų pačių Vėlaikių kaimo Šiaučiūnų giminės.
„WikiMedia“ nuotr.
Prosenelio istorija naujai nušviečia ir jo sūnaus, mano senelio Norberto, „papildomą“ veiklą tarybiniais metais, kai senelis pagal užsakymus žmonėms siūdavo įvairius paltus, lietpalčius ir pan. Iš tų laikų paveldėta ir legendinė koja minama „Singer“ siuvimo mašina.
Dar įdomiau, kad prosenelis dirbo kaime, į kurį 1936 metų vasarą užkuriom pas mano močiutę persikels jo sūnus. Tačiau 1897-aisiais Radeikiuose kitos šakos prosenelių dar nebuvo – prosenelis Liudvikas Kučinskas iš Kazimiero Mikulėno žemę nusipirks tik 1908 metais.
XXI amžiuje reikalingas paaiškinimas ir įžanga – kodėl apie TAI rašau? Nes pernelyg daug dirbu su komunikacija, nes pernelyg gerai suprantu, kas yra „sąvokų pakeitimas“, nes pernelyg jautriai reaguoju, kai kažkas manimi bando manipuliuoti.
Būtent tai vyksta, kai Laisvės partija registruoja „sutikimo seksui“ įstatymo projektą.
Įstatymo projektą pristatanti spaudos konferencija Seime.
Šeimos (santykių) esmė – besąlyginis įsipareigojimas
Man šeima – tai besąlyginis amžinas įsipareigojimas. Tai pasiaukojimas, priesaika (prieš Dievą, Likimą ar kas tai bebūtų) eiti kartu iki gyvenimo pabaigos be jokių „jeigu“.
Iš to natūraliai seka (nes TAU tai yra amžina, šventa), kad šeimoje yra neįsivaizduojama prievarta. Net dalinės prievartos faktas sunaikintų šeimą, TAVO priesaiką kaip tokią – prievartos autorius sulaužytų savo priesaiką. O tai yra užribis.
Todėl šeima savaime yra be prievartos. Todėl „sutikimas seksui“ savaime yra vedybų sutarties analogija, tai „šeimos iš išskaičiavimo“ požymis, tai savaime griauna šventos, besąlyginės šeimos sampratą.
Trumpalaikių (asmeninio malonumo) santykių tragedija
Ir visiškai priešingą išvadą gauname, jeigu gyventume vienkartinių, trumpalaikių santykių būklėje. Kai nėra ilgalaikių, neatšaukiamų įsipareigojimų. Kai viskas remiasi perku/parduodu ar duodu/gaunu santykiu.
Tada išties, visus „sekso santykius“ reikia versti komerciniais pirkimo-pardavimo santykiais. Tada „sutikimas seksui“ – natūralus ir būtinas.
Tiesa, galiu tik retoriškai paklausti – kuo (tokiu atveju) jis skiriasi nuo primityvios prostitucijos?
Beje, kaip ir bet kuri vedybų sutartis…
Beje, prostituciją draudžia Administracinių nusižengimų kodekso 487 straipsnis Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis:
Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. [..]
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.