XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 1 of 86)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

„Vyrai kalba“ – birželio 21 d. laida

Šią savaitę „Žinių radijo“ laidoje „Vyrai kalba“ su Raigardu Musnicku aptarėme:

  • Nusnausti pogulio per pietus tiesiog būtina. Gal darbdavys turėtų sudaryti sąlygas? (šaltinis)
  • Tokijas kuria savo Tinder programą. Kada turėsim Vilniuje? (šaltinis)
  • Vilniaus moksleiviai savo lytį nurodo „kebabas“, „kruasanas“, „Maximos maišelis“. Kodėl labai ribotai galime remtis vaikų apklausomis? (šaltinis)
  • ES planuoja sekti visus. Kur einame? (šaltinis)
  • Kaip tą pačią varškę parduoti trečdaliu brangiau? (šaltinis)
  • Laikas cukraus mokesčiui? (šaltinis)
  • Kiek blogybių atsitinka kūnui, jei atsisakome sekso? (šaltinis)
  • Kokios veiklos žmonėms maloniausios ir teikia daugiausia laimės? (šaltinis)

Laidos anonsai – „LinkedIn“ (nuoroda), „Facebook“ (nuoroda).

dienoraštis #16182

Socialinių tinklų diktatūros laikais žiebė mintis, jog tik mes patys esame savo gyvenimo valdovai. Kai viską lemia, kiek ginčų ir neapykantos sukurs mano ar tavo facebook‘o įrašas, yra laikas sustoti.

O sustojus – pradėti skaičiuoti esminius dalykus:

  • mano pirmoji diena žemėje buvo 1980-01-25
  • šiandien yra 2024-05-14, tai 16 182-oji diena žemėje
  • mano sukaupti tiesioginių protėvių gyvenimo laikotarpiai leidžia spėti, kad vidutiniškai turiu galimybę gyventi ~83 metus, t.y. mirsiu ~2063 metais
  • tarkim, mirsiu 2063-06-17, t.y. savo 30 460-ąją dieną žemėje
  • tai reiškia, kad man liko gyventi 14 278 dienos

Kaip AŠ NORĖČIAU praleisti šias ribotas, tačiau vis dar gana skaitlingas dienas?

AŠ TURIU DARYTI, kad tai pasisektų?

Yra apie ką pagalvoti! Yra dėl ko pasistengti!

Kliudžiau 2.0

Jono Biliūno tekstą XXI amžiui adaptavo Liutauras Ulevičius

Tai buvo nedidelis ir ramus klasiokas. Jo menkas ir retai atnaujinamas socialinio tinklo profilis drebėjo nuo kiekvieno prisilietimo: jo nuotrauka, tarsi sušlapusi ir purvais apskretusi, visa tarsi šaukė ir šiaušėsi, tarsi priminė tą seną katytę iš XIX amžiaus kaimo. Radau aš jį atsitiktinai, kažkokios diskusijos kampe pakomentavusį, susirietusį, nelaimingą. Mane perskaitęs, jis taip gailestingu balsu tegalėjo atsidusti, o mintyse turėjo šviesti ir baimė, ir viltis. Jis buvo dar visai visai jaunutis, bet koks beviltiškas! Gal jį kas skriaudė namuose, gal jį jau ne kartą buvo aprėkę ir iškoneveikę, bet paskui vis tiek paleido į mokyklą, išmetė čia, kad ji sudorotų čionykščiai negailestingi berniūkščiai: žmonėse jau nebebuvo jam vietos, gal jau nebe pirmą kartą jis taip išlenda su komentaru ir gauna atgal…

Bet kas man darbo? Juk jis niekam nereikalingas…

Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia, pamatęs kiškį, medėjas. O aš juk buvau kiečiausias klasėje. Ant profilio žibėjo daugiausia draugų, įrašai sulaukdavo daugiausia like‘ų: maniau esąs tikras socialinio tinklo gyventojas, tikras influenceris. Nors buvau tik antros klasės mokinys, tačiau jaučiaus milžinas esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs, neišsigąstų.

O čia buvo tik mažas nežinomas klasioko profilis…

Atmatavęs tris sakinius, sustojau, pasižiūrėjau į klaviatūrą ir sieninį laikrodį, padėjau rankas ant mygtukų ir pradėjau rašyti. Nežinojo nelaimėlis, kas jo laukia, tarsi nebyliai ir nesąmoningai klausdamas, ką aš darau… ir laukė.

Mano įrašas pasirodė socialiniame tinkle, ir pamačiau, kaip like‘ai pradėjo pildytis, kaip pasipylė palaikantys ir dar labiau pašiepiantys komentarai, o klasioko profilis, bepradedąs rašyti trumpą atsakymą, jį staiga ištrynė ir užtilo …

Kliudžiau. Kaip tikras medėjas atsidariau profilio puslapį, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir sustingau nustebęs: profilio nuotrauka buvo dingusi, įrašai pradėjo dingti man bežiūrint; iš visos dar likusios galios akimirkai buvo pasirodęs atsakymas, tačiau netukus dingo: profilio likučiuose pradėjo rastis nauji pikti kitų klasiokų komentarai ir patyčios pradėjo lietis po kiekviena dar likusia nuotrauka.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka pastūmiau klaviatūrą tolyn nuo savęs ir neatsigręždamas išlėkiau iš savo kambario. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik trečią dieną drįsau vėl sugrįžti į socialinį tinklą: klasioko profilis buvo tuščias. Tiesa, į jį dar vedė vienas kitas komentaras. Tačiau pradėjau trinti visus savo įrašus ir komentarus, prirašiau naujų atsiprašymų kitiems klasiokams ir pats pradėjau trinti savo nuotraukas bei įrašus. Tik nedrįsau išimti to įrašo, kurį parašiau apie klasioką, kuris buvo įsisiurbęs į jo profilį ir dabar stypsojo atsikišęs like‘ų rekordais.

Tai buvo 40-as toks mano įrašas. Bet vienintelis laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…


Tekstas parašytas tinklalaidės „Piknikas kaukų draustinyje“ konkursui „XIX“. Visų konkurso darbų rinkinį galite atsisiųsti iš čia.

Iliustracija sukurta tinklalaidės autoriaus Gintauto K. Ivanicko ir generatyvinio DI.

Originalų Jono Biliūno kūrinį galite atsisiųsti iš čia.

« Older posts