XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 2 of 80)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Pažintis, kurios neturėjo būti

Šis kūrinys dalyvauja virtualiame Kalėdinės fantastinės miniatiūros (proza) konkurse. #FantastinėKalėdinėMiniatiūra

„Po Perkūnu!“, – nusikeikė Laima ir akimirksniu sustingo. Ji suprato. Tiksliau, savo liaunu laumės kūnu pajuto, ką reiškia šis slystelėjimas. Tai ne tik didokas guzas virš kairės akies, iškilęs ten jai tik keliantis nuo šlapio po pelkės samanomis pasislėpusio didžiojo aukojimo apeigų akmens.

Už Perkūno vardo paminėjimą ji atsiims kaip visada – įprastiniais nurodymais iš vietines pelkes prižiūrinčios Gabijos. Tikriausiai, vėl teks lėkti į pagalbą čionykščiams aitvarams, nesugebantiems sutalpinti savo eilinės aukos turtų. Tvarkyt, šluostyt, kraut, ir vėl tvarkyt, ir vėl šluostyt, ir vėl kraut…

Gerokai svarbesnė bus kita kalba – jos slystelėjimas buvo neatsitiktinis. Čia veikė rimti (jei ne patys rimčiausi) kerai. Ir tokius reikalus tvarko ne kažkokia, o dešinioji Perkūno ranka – Puškaitis. Jį Laimai yra tekę sutikti vos kartą, kai po pirmojo šventinio vidurvasario šokio pas juos kilo rimtos grumtynės dėl sugužėjusių juodvelnių. Sumaišyti burtai tuokart buvo klaida ir jaunystei daug ką galima atleisti. Bet dabar… dabar Laimai reikės pasiaiškinti ir paaiškinti dalykus, kurie tiesiogiai keičia daugelio žmonių likimus. O tai jau pagrindinių Perkūno priesakų laužymas. Tai ribos tarp žmonių ir dievų valdų peržengimas…

„Tai kaip ten, sakei, Tavo vardas?“, – paklausė ir krauju atsikosėjo dar gulintis, bet jau bandantis kilti karys. Jo kaktą vagojo dar šviežias gilus randas, kurį paliko visos Aukso Ordos chano Timūro Kutlugo kardo ašmenys. – „Ir ką čia, toli nuo mūsų girių ir laukų, gali veikti jauna lietuviškai kalbanti mergina? Ar į Vorkslą Tave atsitempė kaip belaisvę iš stepių? Ir… tpfu tpfu (spjaudosi krauju), atsiprašau, aš Vytas, Vytautas iš Trakų. Ir ačiū, lieku amžinai dėkingas, kad mane iš ten už plaukų ištempei. Dabar prisimenu tik tiek, bet būsiu Tau skolingas amžinai už savo gyvybę. O kaip Tave vadinti?“

Laima nužvelgė šalia klūpantį karį. Išties bus prisivirusi košės – Vytautu prisistatęs karys buvo ne iš eilinių.. Dabar tai buvo akivaizdu vien iš jo šarvų kokybės. Užtektų vieną kartą ranka perbraukti per kokybišką medžiagą, pajausti meistrų sukaltas jungtis, raiščius ir kiekvienos menkos dalelės užbaigtumą.

Gelbėdama Vytautą nuo totorių chano kirčio ji tik truputį pagudravo, niekas nepamatė kaip ji stumtelėjo chano alkūnę ir kalavijas kirto per akmenį, geležtė (vėlgi, ne be jos pastangų) skilo ir skeveldra kirto pačiam užpuolikui į veidą. O vėliau, supuolus kone visai ordai, jau buvo juokų darbas kario kūną niekam nepastebėjus paprasčiausiai nušvilpti. Bet ji niekados nebūtų pagalvojus ir dar svarbiau – niekada nebūtų sau leidus – pakeisti tūkstančių žmonių likimus. Bet pakeitė, štai Didysis Kunigaikštis jau klūpo šalia jos ir Laima galėjo jausti, kaip tūkstančių likimų našta palengva užgula ant jos gležnų pečių…

Apie toleranciją ir „kitokių“ priėmimą

Žinių radijas, 2020-12-04

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su ryšių su visuomene kolega Linu Kontrimu „Žinių radijo“ laidoje diskutavome apie toleranciją. Kelios mano mintys:

[..] apie 05:15
Per II pasaulinį karą viskas pervirto atvirkščiai ir mes tapom viena iš NEtolerantiškiausių bendruomenių, kai savo 10% bendrapiliečių kartu su vokiečiais išžudėm.

Pirmas dalykas, kad mes susipykom net su bajorais. 1918-20 metais mes juos išstūmėm iš Lietuvos ir pasakėm, kad LDK bajorai – ne mūsų bajorai, mes čia etniniai būrai valstiečiai.

[..] apie 07:45
Aš būčiau labiau pesimistas ar labiau realistas, kaip iš kurios pusės pažiūrėsi. Aš galvočiau, kad mes nemokam priimti kitokio kito, mes nesivadovaujam savo Konstitucija, vat 26 straipsnis: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją, tikėjimą ir t.t. Konstitucijoj mes labai aiškiai esam deklaravę, kad mes priimam kitokius, bet jeigu mes pažiūrėtumėm į tyrimus – aš tik pacituosiu gyventojų grupes, kurias iš karto mūsų „raudonas skuduras“: iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys, romai, asmenys su psichikos negalia, homoseksualūs asmenys, Jahovos liudytojai, pabėgėliai, musulmonai, čečėnai, induistai, pakistaniečiai ir t.t.

Aš paminėjau tik keletą, kurie labiausiai radikalizuoja ir jeigu mes paimtumėm eilinį Lietuvos pilietį, tai bet kuri šita kategorijos asmenį ar kaimyną mes pasakytumėm, kad yra toks, tai iškart pas daugelį būtų jeigu ne atmetimo, tai tokia labai didelio įtarumo „cha! čia jis man toks nea… neaiškus“.

Tai mes deklaruojam taip, labai gražiai. Ir iš tiesų, ta mūsų istorinė patirtis šimtametė yra labai graži, bet tie lūžiai, kurie įvyko XX amžiaus pradžioj, kai mes savo dalies labai atsisakėm didelės kultūrinės, kai mes paskui gavom sovietinį antspaudą ir presą, mes praradom sugebėjimą, mes neturim tradicijos, mūsų tėvai, mūsų seneliai nebemoka priimti kito. Jie priešingai, iš kaimo išvys kitokį, luošą ar LGBT žmogų vietoj to, kad priimtų ir iš tos įvairovės mes pasisemtumėm ir būtumėm turtingesni. Nes visas to kitokio priėmimas yra demokratijos pagrindas ir demokratijos stiprybė. Nes jeigu tu sugebi priimti kitokį žmogų, tu tampi stipresnis, įvairesnis, įdomesnis.

Taip, yra sunkumų. Yra sunku sugyventi su kitokiu, reikia save kažkiek perlaužti. Vat man kartais su žmona sunku sugyventi. Žmona sako „kodėl nesitvarkai kiekvieną rytą, to nedarai?“. Sako, „kambarį susitvarkyk, darbo stalo gražų palik“ ar dar kažką, ar ne? Ir jau „kitoks“, mažesniam mastely, bet kitoks požiūris į gyvenimą, kitokie įpročiai ir t.t.

[..] nuo 12:30
Turiu gerą pavyzdį su visais ekonominiais migrantais, kurie apsimetinėja karo pabėgėliais ir t.t. Yra didelė problema, kad daugelis jų visiškai nenusiteikę būti tolerantiškais priimančiai visuomenei. Jie atvažiuoja į Švediją, Norvegiją, Vokietiją, t.t. ir jie ten diktuoja savo sąlygas, o nesiruošia priimti kitokių. Kai jie mato, kad mergina ar moteris eina su trumpu sijonu, jie jau nebesugeba toleruoti, kad tai mergina, turi savo teises. Aš jau nekalbu, kad jie savo žmonoms ir savo vaikams, ir savo merginoms nesuteikia lygių moterų teisių. Kas mūsų visuomeonėj yra priimtina. Čia ir gaunasi tas atvirkštinis arba grįžtamasis toleravimas, jis tampa paradoksu, nes tam tikra prasme mūsų visuomenės tampa priverstos toleruoti barbarybę, o barbarybė mūsų netoleruoja.

[..] nuo 18:00
Pakantumas turi būti pozityvus, o ne prievartinis.

[..] nuo19:30
Tolerancija irgi iš esmės yra Maslow piramidės dalis. Kai tu sakai, Linai, apie saugumo jausmą, tai tolerancija ir atsiranda tik tada, kai mes bazinius savo poreikius patenkinam. Tolerancija nėra bazinis poreikis, nes ji tikrai yra aukštesnėj piramidės dalyje. Ir šioje vietoje natūralu, kad kol mes patys, kol mūsų vidutinis atlyginimas yra gerokai negu Europos vidurkis, kalbėti, kad mes galėtume siekti tai, kas Europai yra priimtina ir kas jiems yra kasdienybė, mes iki dar nedagyvenom. Mums dar reikia duonai ir sviestui užsidirbti prieš tai kad galvoti, su kuo čia dešrą pasidalinti. [..] Toleracimas nereiškia išlaikymas.

[..] nuo 24:05
Iš kur atsiranda tolerancija kaip tokia, kaip sakai, „gaujų mechanizmas“? Visuomenė veikia kaip masių – didesnių ar mažesnių – visuma. Viena grupelė tokia, kita tokia. Ir visuomenė reaguoja neracionaliai, vadovaujasi emocijomis. Ir šioje vietoje siekis būti tolerantišku jau yra racionalus, protingas siekis būti neemocingu. O žmonijos pradas ir pagrindas yra emocijos. Dėl ko atsiranda, kaip sakai, skaidymasis į kažkokias „gaujas“ ir jų bandymas apginti savo interesus, jis ir kyla iš natūralaus žmogiško, gal gyvuliško, jeigu taip galima pasakyti, instinktų lygio. O reikalavimas būti tolerantišku yra racionalus pradas, nes demokratija yra racionalus mechanizmas ir turi racionalų pagrindą.

Bet aš norėčiau nukreipti į kitą pusę. Citavau 26 Konstitucijos straipsnį, bet užmirštam 28 straipsnį, kur rašoma „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip tariant, jeigu mane Lietuva priima ir aš atvažiuoju iš Pakistano ar kažkokios panašios šalies su 5-iom žmonom, aš vis dėlto turiu tas žmonas gerbti ir prižiūrėti pagal Lietuvos įstatymus, o ne vadovaudamasis kokiu nors šariato normos. Šioje vietoje gaunasi paradoksas. Mes į tas įvairias mažumas užmerkiam.. suteikiam joms laisves ir teises, bet užmirštam pareikalauti, kad jie laikytųsi Lietuvos įstatymų, kad moteris būtų lygiateisė, kad mergaitės galėtų turėti vienodas teises kaip berniukai ir t.t. Tai kur tas mūsų nuoseklumas? Ir va čia tolerancija turi turėti ribas. Tolerancija negali būti visaapimanti ir į visas puses. Priešingai, tolerancija eina kartu su atsakomybe. Ir mes toleruojam, bet kartu ir reikalaujam.

[..] nuo 27:40
Galima įdomių atvejų iš Lietuvos istorijos, kai mes Vilniuje turėjom viduramžiais pravoslavai katalikus, katalikai pravoslavus. Vieni ten strėlę, kiti ten ženklą kur nors nupaišo. Tų istorijų mes išties turim ir čia klausimas. Ok, mes priimam. Vytauto, atrodo, privilegija žydams buvo viena pirmųjų. Tai jau tada buvo priimta – ok, tu ateik pas mus, bet yra reikalavimai. Tu turi mokėt mokesčius, jeigu karas, turi išstatyt arba pats atbėgt, arba kažką atsiųst savo kažkokį pavaldinį. Tai reikalavimas elgtis pagal taisykles – lygiai taip pat. Jeigu tai yra romai, tai susitvarkykit, baikit platinta narkotiku, ane? Jeigu jūs esat emigrantai, tai jūs dirbkit ir laikykitės mūsų tvarkos, mūsų kultūros, mūsų reikalavimų, mūsų įstatymų, kuriais mes remiamės. Tas toleravimo klausimas, man atrodo, pas mus yra pamirštama antra pusė, kad kartu su toleravimu ateina ir pareiga laikytis. Jeigu mes toleruojam LGBT asmenis – ok, bet jūs lygiai taip pat elkitės atsakingai ir laikykitės įstatymų, kur bėda?

[..] nuo 31:15
Šioje vietoje paskutinę Kristoferio Dikmano (Christoph Dieckmann) knygą labai rekomenduoju. Pas jį yra labai atviras ir sąžiningas diskursas. Jis mato vienos pusės argumentus, trečios ir dar mato labai daug konteksto, kuris labai įprasminą tą dalyką. Kai matai visą kontekstą ir skirtingas puses, tada žymiai lengviau suprasti, kas vyko nedarant savo subjektyvaus kažkokio sprendimo.

[..] nuo 33:25
Šita analogija yra gera. Mes kaip karinga tauta, vis dar karinga, mes užkariaudami ne tik užkariavom teritoriją, gal net priešingai, mes esam tiek stipžžžrūs, kad mes neužkariavom teritorijos, bet mes perimam tai, kas geriausia. Ir tai labai svarbus tolerancijos dėmuo, sugebėjimas mokytis ir pažinti. Ir kai tu pažįsti, perimi tik tai, kas geriausia. Mūsų, pavyzdžiui, virtuvė, daugeliu atvejų yra ar iš vienur, ar iš kitur perimta tai, kur mes kažkur kitur mes radom skanaus, gražaus padaryti ir mes parsivežėm. Bulvės nebuvo lietuvių daiktas, mes jį atsivežėm ir paskui čia pradėjom auginti.

Tolerancija kaip tokia yra nuolatinis besimokymas ir sugebėjimas kitame pamatyti kažką vertingo. [..] Tos bendruomenės, pavyzdžiui, musulmonai, kurie gyvena Lietuvoje, jie tikrai duoda tą koloritą ir tą papildomą naudą visuomenei Lietuvai ir mes nuo to turtingėjam. [..] Švietimo dalis toleravimo, kitokių priėmimo dalyje yra labai svarbi. Nes švietimo pirmoji dedamoji yra supratimas, kad yra kitaip. Ne visur gyvena žmonės vyras su žmona, kai kur gyvena vyras su vyru arba moteris su moterim arba dar kitaip. Kažkur yra trys vyrai arba dv moterys. Pirma sužinai, paskui supranti ir tada gali kažką perimt, kas tau tinka, kas tau patinka, kas tau duoda naudą.

Tolerancijos pagrindas ir yra – neatmesk kitokio emocijos pagrindu. Tiesiog, jis spalvotas ir man jis netinka. Ne, pirma susipažink, įsivertink. Bus dalykų, kuriuos tu priimsi, bus, kuriuos atmesi. Bet tą padaryk racionaliai, mąstydamas, o ne apsižodžiuodamas ar išvadindamas visais būdvardžiais.

[..] nuo 37:15
Tai, kad aš jau daug pažįstu draugų ir draugių, kurie yra homoseksualūs ir homoseksualios, tai mane praturtino. Aš netapau homoseksualu nuo to, kad aš juos pažįstu. Priešingai, aš matau daug vertybių, ką jie turi savo gyvenime ir ką jie neša su savo gyvenimo būdu.

iš ziniuradijas.lt

Žiūrėkite „Žinių radijos“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar mes pakantūs kitų nuomonei ir gyvenimams?“ radijo stoties interneto svetainėje.

Nuotolinio ne(si)mokymo chaltūra – proga ministrui ir komandai atsistatydinti

Mokslo metai prasideda už 10 dienų. Vakar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristatė „Nuotolinio mokymo(si) / ugdymo(si) vadovą“ (visas dokumentas – čia), kuriame pateiktos rekomendacijos tokiais sudėtingais klausimais kaip ugdymo organizavimas, mokymo, mokymosi ir vertinimo praktika, infrastruktūra, virtualioji mokymosi aplinka / įrankiai, skaitmeninis ugdymo turinys, profesinis tobulinimas(is), kokybės užtikrinimas, personalo ir mokinių gerovė, bendradarbiavimas ir tinklaveika.

Tam, kam mokyklos ir jų bendruomenės turėjo laiko nuo birželio pradžios (realiai – ir didelę dalį gegužės), dabar paliekama vos dešimt dienų. Suprantama, jog visos rekomendacijos ir tvarkos bus nagrinėjamos ir diegiamos (tų, kurie bent kažką suspės) skubos ir klaidų tvarka. Už tai visa atsakomybė tenka ministerijai, kuri nepateisinamai vėluoja diegti esminius ugdymo proceso pokyčius.

Atsakomybė ministerijai tenka ne tik moralinė, bet ir teisinė . Vyriausybės dar birželio 10 dieną savo pasitarime nusprendė (protokolo Nr. 28, 1 klausimas) patvirtinti „Covid-19 valdymo strategijos įgyvendinimo priemonių planą“. Šio plano 4.5. punktas aiškiai nurodo priemones, kurios turėjo būti įgyvendintos pasiruošiant nuotoliniam ugdymui rudenį.

Galiu tik priminti, kad iki šiol…

… ministerija nėra parengusi centralizuoto ir atviros prieigos nuotolinio mokymo TURINIO.

… ministerija nėra parengusi nuotolinio mokymo METODIKŲ mokytojams, nėra aišku, kaip jas turės vykdyti ir patys mokiniai (su tėvų pagalba).

… ministerija nėra paruošusi (apmokiusi) MOKYTOJŲ ir MOKINIŲ (bei jų tėvų) dirbti nuotoliniu būdu.

… ministerija nėra pateikusi pakankamai techninės ir programinės įrangos MOKYTOJAMS ir MOKINIAMS dirbti nuotoliniu būdu.

Kiek tam skirta papildomų lėšų, kad būtų pasitelktos visos įmanomos edukologų ir ne tik pajėgos? Klausimas – retorinis… Tuo pat metu Vyriausybė yra skyrusi šimtus milijonų eurų įvairiems nereikalingiems ir beprasmiams statybos darbams – t.y. mokyklų betonui. Ką jau kalbėti apie tomaševskių lygio sprendimus, kai korupciniais sprendimais Covid-19 pretekstu vėlgi šimtai tūkstančių ir milijonai eurų skiriama asmeninių ministrų asmeninių kelių asfaltavimui.

Visa tai yra tiesioginė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovų komandos atsakomybė. Ir proga atsistatydinti.

Ministerijos paskelbtame nuotolinio mokymo(si) vadove deklaruojama, kad vienintelis pradinukų tėvų rūpestis – emocinio mokymosi fono sukūrimas. Tuo metu visiškai ignoruojama, kad būtent tėvams tenka pareiga rūpintis visa nuotolinio mokymo technine baze, jos priežiūra ir problemų valdymu. Akivaizdu, kad daugelis Lietuvos tėvų tam ne tik neturi tinkamų kompetencijų, bet dažnai (įvertinant aukštus techninius reikalavimus siūlomoms mokymo priemonėms) ir finansinių išteklių.

Atskira visiškai ignoruojama nuotolinio mokymo(si) problema – saugaus interneto principų laikymasis. Pavyzdžiui, daugelis saugaus interneto programų aiškiai draudžia jaunesniems nei 13 metų vaikams kurti socialinių tinklų ar kitų platformų paskyras ir leisti jomis laisvai naudotis. Tuo metu pagal ministerijos rekomendaciją tokios paskyros „Google“ (Classroom) arba „Microsoft“ (Teams) platformose turėtų būti sukurtos jau net pradinukams (~6-7 metai) ir jiems būtų suteikta prieiga naudotis neribotai! Kaip daugelis Lietuvos mokyklų sukontroliuos, ką veikia pradinukai (bijau pagalvot ir apie vyresniųjų „galimybes“) su tomis paskyromis? Kokį turinį siuntinėjasi tarpusavyje? Kieno ištekliais ir kieno darbo valandomis bus vykdoma ši priežiūra? Galų gale – kurios mokyklos tam turi bent teorinę kompetenciją? O juk kiekvienoje klasėje turime gabių vaikų, kurie šią galimybę greitai atras ir išnaudos bet kam, bet tik ne mokymuisi.

Deja, bet tenka konstatuoti, kad per tris vasaros mėnesiu pagrindinė už švietimą atsakinga ministerija iš esmės tik imitavo procesą ir mokiniai (bei jų tėvai) rudenį turės grįžti į balandžio ir gegužės mėnesio chaosą, kuriame galios tik bazinė taisyklė – „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.

Ir būtent dėl to – dėl sužlugdytos galimybės ramiai pasiruošti nuotoliniam mokymuisi – ministras Algirdas Monkevičius su visa komanda turi atsistatydinti.

Tiesiog priminsiu – ministerijos VAKAR pristatytame Vadove pateiktos rekomendacijos dėl nuotolinio mokymo/ugdymo: (a) organizavimo, (b) mokymo, (c) mokymosi, (c) vertinimo, (d) infrastruktūros, (e) virtualios mokymo aplinkos, (f) įrankių, (g) ugdymo turinio, (h) profesinio tobulinimosi, (i) kokybės užtikrinimo, (j) personalo gerovės, (k) mokinių gerovės, (l) bendradarbiavimo, (m) tinklaveikos.

Liko 10 dienų.

Komentaras skelbtas interneto portale lrt.lt.

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Apie koronaviruso ir politikų komunikaciją – diena.lt

Iš „Kauno dienos“ žurnalistės Aušros Lėkos sulaukiau klausimo: „Paskaičiau jūsų skelbiamus patarimus, kokia turi būti komunikacija krizių metu. O gal galėtumėte pakomentuoti, kaip tai Lietuvoje atrodo praktiškai – kokie “koronakomunikacijos” pliusai ir minusai?

Pirma, visos krizės yra apie žalą kažkam. Todėl ir ši – tai žala visuomenei, atskiroms grupėms ir kažkam asmeniškai. Žala neišvengiama ir ji bus. Todėl visas krizės valdymas (ir jo dalis – komunikacija) yra apie tos žalos mažinimą. Ji neišvengiama. Klausimas – kurios dalies (ir kam tenkančios) sugebėsim išvengti?

Antra, komunikacija yra tik bendros vadybos dalis. Komunikacijai labai lengva suversti visą kaltę, nes ji “kraštinė” ir geriausiai matoma. Tuo metu realybėje krizės valdymo pagrindas – vadyba. Komunikacija yra svarbi tik operatyviai ir efektyviai perduodant informaciją visoms susijusioms grupėms. “Koronaviruso” atveju susijusi visa visuomenė, todėl būtent dėl to šios krizės atveju komunikacija yra santykinai svarbesnė, nei konkrečių situacijų krizių valdyme. Jos svarbą didina ir tai, jog žala gresia iš esmės visiems visuomenės nariams asmeniškai, todėl būtina valdyti masių psichologijos procesus (pavyzdžiui, išlaikant balansą tarp dėmesio, susitelkimo ir neleidžiant jam virsti į paniką), o tam geriausiai tinka komunikacijos įrankiai.

Trečia, dėl objektyvių priežasčių virusas Lietuvą pasiekė apytiksliai po 4-6 savaičių nuo esminio protrūkio Kinijoje. Lietuva viena pirmųjų priėmė svarbius vadybinius sprendimus (apribojo judėjimą, įvedė potencialių pacientų stebėseną ir pan.), todėl esminiai vietiniai protrūkiai fiksuojami tik dabar, t.y. praėjus beveik dviems mėnesiams nuo pirmųjų rimtų signalų. Šie du mėnesiai tapo apsaugine pagalve, kuri leido tiek pasiruošti vadybines priemones (klystant ir išradinėjant dviračius, bet pasiruošti). Panašiai ėjosi ir komunikacijai. Iš pradžių buvo siekiama pavojų nuvertinti ir rodyti neva visapusišką pasiruošimą. Vėliau pradėtos pripažinti klaidos ir jos taisomos. Pasitaikė krizės valdytojų bandymų manipuliuoti informacija ir situaciją spalvinti rožinėmis spalvomis, tačiau realybė greitai tokius bandymus sutalžė į šipulius. Dabar jau žengiama atvirumo didinimo keliu.

Ketvirta, krizei valdyti buvo pasitelkti SAM ir VRM ištekliai, tačiau pasirodė, kad jie nepasiruošę – tiek vadybiniai, tiek komunikaciniai įgūdžiai atitinka klasikinį biurokratinį požiūrį “nieko nedarysiu ir praeis”. Iš jo kyla itin ydinga komunikacijos strategija “nutylėti” ir “riboti informaciją”. Paradoksas, tačiau tokioje nacionalinės krizės situacijoje tik maksimalus skaidrumas leidžia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Tuo metu dabar informacija ribojama, ją bandoma “apipavidalinti” sau naudinga kryptimi, ji teikiama pasirinktinai tik daliai žiniasklaidos priemonių. Kai krizės situacijoje krizės valdymo komunikacija iš esmės turi remtis naujienų agentūros darbo principu – sausi patikrinti faktai kiek įmanoma operatyviau.

Penkta, akivaizdu, kad tiek krizės vadyba, tiek ir jos komunikacija yra kuriama nuo nulio, o ne naudojamasi iš anksto paruoštais planais ir ruošiniais. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ekspertai jau pora dešimtmečių vysto Krizių ir nenumatytų situacijų rizikos komunikacijos modelį (CERC, Crisis & Emergency Risk Communication), kurio išsamus vadovas yra atviras naudoti visiems, patekusiems į nenumatytą situaciją. Modelyje skiriami 5 etapai, o kiekvienam iš jų numatytos gana skirtingi komunikacijos uždaviniai.

Pavyzdžiui, pagal CERC šiuo metu esame 3 krizės etape, jame dėmesys turi būti skiriamas tokiems 6 uždaviniams:
1) Plėsti ir tikslinti visuomenės žinių lygį;
2) Supažindinti su pamatiniais klausimais ir iššūkiais;
3) Skatinti ir plėsti paramą reagavimo veiksmams ir paramos iniciatyvoms;
4) Remtis paveiktų visuomenės grupių reakcija ir tikslinti bei atsakyti į nesusipratimus bei gandus;
5) Tęsti ir kartoti asmeninio pasiruošimo ir elgsenos bei reagavimo svarbą;
6) Sudaryti sąlygas ir skatinti visuomenės narius priiminėti sąmoningus sprendimus, paremtus rizikos/prasmės suvokimu.

Kiekviena iš šių rekomendacijų turi virsti atskirų priemonių planu, kuriame turi būti atsakyti šie klausimai: 1) kam būtina perduoti informaciją (tikslinės grupės); kokiomis priemonėmis informacija garantuotai pasieks numatytus gyventojus (komunikacijos kanalai); kokia naudojama išraiškos forma, kuri tinkama atitinkamai gyventojų grupei (žinių forma); koks autoritetas neša šią žinią (nešėjas); kaip bus užtikrinama, kad žinia atitinkamą gyventojų grupę pasieks pakankamai dažnai ir bus priimta (kalendorius).

Tai nėra paprasta tinkamai įgyvendinti ir įprastu metu, todėl nuosekliai įgyvendinti tokius planus dabar – itin sudėtingas profesinis iššūkis. Pavyzdžiui, kaip dabar greitai “pravesti” viešuosius pirkimus žiniasklaidos plotų ir eterio rezervavimui valstybinei informacijai? Tačiau šių pasiruošimo darbų neatlikus ramiu laikotarpiu – dabar tai krizių situacijos užduotis ir prievolė. Tam reikia daug darbo rankų ir patyrusių protų, todėl jau senokai laikas pasitelkti visų ministerijų ir kitų centrinių įstaigų ryšių su visuomene ir net šakinius specialistus, pradėti skirstyti užduotis ir atsakomybę.

Šešta, baigdamas pasikartosiu, kad pagrindinis krizės valdytojų uždavinys – žalos mažinimas. Todėl net ir šiandien nėra vėlu pradėti dirbti tinkamai ir pagal geriausias rekomendacijas. Nes šiandien neatlikus būtinų darbų rytoj žala jau bus didesnė. Ir priešingai – sudarę sąlygas ir užtikrinę, kad visi gyventojai deramai suvoks medikų rekomendacijas, žiūrėk, ir priartėsim prie tikslo, kad niekam nepritrūks nei ligoninių vietų, nei gydytojų, nei specialios medicininės įrangos. O tai – kuo mažesni visuomenės nuostoliai – ir būtų krizės valdytojų darbo sėkmė.

O gal galite dar duoti vieną patarimą politikams: ką jiems dabar daryti? Ar geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, ar aktyviai reikštis bent jau mokant, kaip pasiūti apsauginę kaukę? ? Kaip politikams rasti savo vietą koronokomunikacijoje, jei net prezidentui tai sunkiai sekėsi? ?

Dėl patarimų politikams – pradėčiau nuo to, kad politikams labiausiai reikėtų vengti “štampų” kaip kad “susitelkime”, “visi kartu”, “iššūkių metas” ir pan. Viso to pakankamai daug sklinda iš krizės valdymo centro, todėl šių minčių kartojimas yra tik aidas, kuris viešoje erdvėje šiuo metu nesusilauks jokio dėmesio. Panaši bėda ir su neargumentuota kritika – “valdantieji nesugeba”, “nesuvaldė” ir pan. Kritika dabar prasminga tik tada, jeigu kartu teikiamas ir sprendimo būdas, geresnio veikimo pavyzdys.

Tuo pat metu politikams šis laikotarpis yra puikus metas rodyti tiek savo kūrybiškumą, tiek sugebėjimą vesti į priekį. Politinės partijos turi didelę organizacinę struktūrą, kurią gali išnaudoti įvairioms su krizės valdymu susijusioms funkcijoms. Jeigu partija neturi gerų idėjų, tai visada galima savo ištekliais prisijungti prie kurios nors prasmingos visuomeninės iniciatyvos – padėti senoliams, atvežti jiems maistą, užsiimti visuomenės švietimu ir pan. Tačiau aktyvios ir išteklių pakankamai turinčios politinės jėgos krizės situaciją tiesiog privalo išnaudoti rodydamos savo lyderystę ir gebėjimus – kurti visuomenines iniciatyvas, jas plėtoti, įtraukti kuo daugiau piliečių, konstruktyviai padėti mažinti krizės pavojus ir žalą. Tokios iniciatyvos (tik neprimityviai reklaminės), kurios sutelktų ir padėtų didelei visuomenės daliai, būtų puiki įžanga į rudens rinkimų kampaniją.

iš diena.lt

Dalis šių atsakymų pasirodė publikacijoje „Koronakomunikacija: kaip telkti, o ne pykdyti“ interneto naujienų portale diena.lt.

« Older posts Newer posts »