XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 2 of 82)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Apie eglučių įžiebimo koncertų kaštus ir jų vertę

2021-12-02, Kas vyksta Kaune

Portalas „Kas vyksta Kaune“ lygino skirtingų Lietuvos miestų kalėdinių eglučių įžiebimo švenčių organizavimą, tikslus ir kaštus. Mano komentaras:

Kaip naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ komentavo viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius, Kauno šventines išlaidas reikėtų nagrinėti pagal tai, kas yra naudos gavėjas.

„Jeigu šventė pavyko, buvo kokybiška, didelė ir joje dalyvavo daug žiūrovų, galima tik pasveikinti. Miestas savo miestiečiams padarė šventę – tokia miesto funkcija. Tačiau jeigu tai buvo uždaras vakarėlis su neaiškia kaštų struktūra, šitoje vietoje klausimas yra, ar šventė verta išlaidų“, – teigė jis.

L. Ulevičius neatmetė galimybės, kad po renginių organizavimu gali būti paslepiamos kitos išlaidos, pavyzdžiui, eglutės pastatymas ir papuošimas: „Kai kuriais atvejais tos išlaidos pasiteisina. Pavyzdžiui, Vilniaus situacija. Praeitais ir užpraeitais metais eglučių statymas buvo nepigus, bet miestas sulaukė tarptautinio dėmesio ir miestiečiai žavėjosi.“

Visgi, pasak L. Ulevičiaus, kategoriškai teigti, kad šventiniams papuošimams ar koncertui skirta suma per didelė ar per maža – dar per anksti.

„Tiesiog reikia matyti visą kaštų eilutę ir tada spręsti, ar reikėjo kokio nors stebuklingo atlikėjo, ar šviesų spektaklio ir kokią tai naudą davė. Jeigu tai davė naudą apčiuopiamą, jeigu didžioji dalis patenkinti ir laimingi, tada reikia paploti miestui. Tačiau jeigu tai buvo vienkartinis veiksmas, kuris „suvalgė“ atliekamo biudžeto dalį ir didžioji dalis miestiečių tuo nei pasidžiaugė, nei kažkokią kitokią naudą gavo, tada kyla pagrįstas klausimas, kad tokios išlaidos ant ribos“, – svarstė viešųjų ryšių specialistas.

Priminus, kad Kauno eglutės įžiebimo šventiniame koncerte dalyvavo rinktinė publika, o uždara šventė buvo transliuojama per televiziją ir skirta ne tik kauniečiams, L. Ulevičiaus iškėlė klausimą, ar toks Kauno ėjimas miestui bus naudingas.

„Čia išeina skaičiavimas sudėtingesnis. Ar iš tiesų tas renginys pritrauks svečių dėmesį, ar į Kauną plūstelės gyventojų iš Zarasų, Akmenės ar iš Marijampolės? Ir ar jie grąžins miestui kažkokią naudą? Teoriškai toks variantas įmanomas, tačiau mes puikiai suvokiame, kad dabartinėje situacijoje vargu, ar labai didelė Lietuvos gyventojų masė svečiuosis Kaune“, – komentavo L. Ulevičius.

iš kaunas.kasvyksta.lt

Visa publikacija „Kaune ne tik eglutė brangiausia: įžiebimo koncertas su TV transliacija kainavo 120 tūkst. eurų“ skelbiama interneto svetainėje kaunas.kasvykstalt.

Akademinis interesų konfliktas: parama gydytojams ir jų „moksliniai tyrimai“

Spalio 29 dieną Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba paviešino LABAI įdomius duomenis – oficialiai vaistų tiekėjų deklaruotą paramą įvairiems Lietuvos juridiniams asmenims.

Šiuo kartu nesileisiu į plačiai paplitusios ir visiškai ignoruojamos korupcinės praktikos tyrimą, kai vaisto X gamintojas skiria paramą gydytojų, išrašinėjančių vaistą X savo pacientams, mokslinėms stažuotėms ar kitokiai neva-profesinei veiklai egzotiškuose kraštuose.

Panagrinėsiu konkretų atvejį.

Farmacijos įmonių parama UAB „Medicinos spaudos namai“

VVKT duomenys rodo, kad UAB gavo paramą iš:

  • Baxalta Lithuania – 1 800
  • Berlin Chemie Menarini Baltic – 25 800
  • Bayer – 500
  • Ferring – 1 573
  • Grindeks – 1 815
  • Novartis – 2 178
  • Meda Pharma SIA  – 25 307
  • Mylan Healthcare – 5 600
  • Sanofi – 1 210
  • Servier pharma – 8 300

Viso 74 083 eurų.

Medicinos krypties „mokslo žurnalų“ leidyba ir „mokslo renginių“ organizavimas

Greita paieška leidžia sužinoti, kad šis paramos gavėjas valdo www.emedicina.lt, t.y. įvairių sričių medicininių žurnalų leidybą, renginių organizavimą ir kita panašia veikla užsiimantį portalą.

Pavyzdžiui, čia leidžiami leidiniai gastroenterologijai, hepatologijai, oftalmologijai, otorinolaringologijai, psichiatrijai, pulmonologijai, imunologijai, alergologijai, skausmo medicinai, diabetui, gerontologijai, geriatrijai, urologijai ir kt.

Čia taip pat organizuojamos konferencijos gydytojams ir vaistininkams. Pavyzdžiui, dabar galima registruotis į specializuotą konferenciją urologams Urologiniai sindromai“. Konferenciją neva organizuoja Klinikinės medicinos ir farmacijos draugija, nors visi registracijos rekvizitai – UAB. Dar įdomiau, kad tokios konferencijos dalyviams žadamas net Kvalifikacijos kėlimo pažymėjimas – be to, užtenka tik prisijungti nuotoliniu būdu su pateiktu kodu. Konferencijoje pranešimus skaito įvairūs mokslo daktarai, tačiau NIEKUR ir NIEKAIP nėra nurodomas galimas esminis interesų konfliktas su organizatoriaus rėmėju.

Akademiniai interesų konfliktai

Dar įdomesnė dalis su UAB leidžiamų žurnalų „moksliniu“ statusu.

Mokslinių publikacijų duomenų bazėse greitai rasite daugybę publikacijų, kur mokslinių (!) leidinių leidėja nurodoma ta pati UAB. Pavyzdžiui:

UAB leidžiami leidiniai laikomi vertais „mokslinių leidinių“ statuso

Tačiau man nepavyko rasti nei vienos publikacijos, kurioje UAB būtų atvirai deklaravusi savo akivaizdų interesų konfliktą.

Tai rimtas akademinės etikos pažeidimas, kuris kelia klausimą dėl pasitikėjimo tokiomis lietuviškos medicinos publikacijomis, jų nešališkumu, o ir tokią paramą skirstančių farmacijos įmonių beigi ją priimančių gydytojų skaidrumu.

Juk jeigu koks nors „Springer“, „Wiley“ ar „Elsevier“ gautų paramą iš publikacijų turiniu tiesiogiai suinteresuotų korporacijų – skandalas būtų milžiniškas. O Lietuvoje kol kas tylu 🙂

Matematika prieš žmogaus teises

2004 gruodį dabar jau išnykusiame portale www.omni.lt rašiau: „Vakarų tradiciją puoselėjanti Europa jau dabar susiduria su kasdienėmis atviros visuomenės problemomis. Musulmonų nužudytas Nyderlandų menininkas – tai žiaurus kasdienybės įrodymas, kad demokratine dvasia auklėta Europa visiškai skiriasi nuo jos ekonominių imigrantų dvasios“.

Šiandien, prabėgus daugiau nei šešiolikai metų, problemos nepasikeitė. Gal tik Lietuva atsidūrė labiau Europoje, šiandien mes jau gyvai patiriame, ką išties reiškia tos „Vakarų demokratijos problemos“.

Tačiau tais 2004-aisiais dar niekas rimčiau nekalbėjo apie klimato kaitą. Dar nebuvo IPCC ataskaitos, kuri būtų nubrėžusi raudoną brūkšnį ties +1,5 Celsijaus laipsnių pokyčiu. Ką jau ten apie radikalius +3 scenarijus, į kuriuos, panašu, jau esame atklydę šiandien. Lygiai taip pat anuomet vargu ar kas būtų svarstęs apie Hanibalą už vartų ar, tiksliau, Lukašenkos ekonominių migrantų „versliuko“ modelį.
Tačiau ir tada, ir dabar, kai kurie dalykai nekinta. Visai nesvarbu, ar juos vertini iš postsovietinės visuomenės taško, ar žvelgdamas iš ramių Europos Sąjungos užutekių. Vienas iš tokių dalykų – matematika. Ir visiškai priešingas – žmogaus teisės.

Žmogaus teisių katalogą konstruoti pradėjo ir nuosekliai plėsti (iki tragikomiškų idėjų apie „teisę į internetą“) ėmėsi ne kuri kita organizacija, o bene visas valstybes po WWII apjungusios Jungtinės Tautos. Kol pasaulio globaliu dar nebuvo padariusi interneto revoliucija ir kol apie ekonominį Europos ar Amerikos rojų eilinio III pasaulio šalies gyventojas negalėjo pamatyti savo išmaniojo įrenginio ekrane, tol situacija buvo sąlyginai stabili.

Šiandien situacija kita.

Tos pačios Jungtinės Tautos prognozuoja, kad bet kuri didesnė, pavyzdžiui, Afrikos valstybė artimiausius dešimtmečius gimdys dešimtis milijonų naujų žemės gyventojų. Ką jau kalbėti apie supergigantes Azijoje. Visus juos turėtų išmaitinti ne kas kita, o ta pati baigtinių išteklių motina žemė. Kaip tai atrodo ir baigiasi laukinėje gamtoje, visi, dar mokęsi biologijos ir geografijos ne B lygiu, puikiai žinome.

Tuo tarpu teisininkų sukurta žmogaus teisių fikcija su įvairiausiomis savo versijomis sako, kad ištekliai yra neriboti ir žmogaus teises privalome užtikrinti nepaisydami šio nepaneigiamo apribojimo. Kaip – teisininkai nesugeba ir nesiima aiškinti. Inovacijų fanatikai žada technologinius ir ekonominius perversmus, tačiau dienos pabaigoje viskas susiveda į viena – „žmogaus teisių garantijas“. Jomis aprūpinti visi dar tik ateityje gimsiantys žemės gyventojai, nebetilpsiantys savo tėvynėse, gyvenimui būtinus išteklius atiminės iš kitų kraštų gyventojų. Kol kas karai dėl pinigų, naftos ar vandens vyksta tolokai nuo mūsų, tačiau pastaroji „Lukašenkos migrantų“ krizė parodė, kaip atrodys gerokai rūstesnė mūsų kasdienybė po 10 ar 20 metų.

Ir čia iškyla naujas esminis klausimas apie Vakarų demokratijos vertybes.
Kiek savo per ilgus amžius sukaupto turto (Valstybės!) galime / turime / privalome atiduoti nepailstamai gimdomiems ir įvairiausių priežasčių konfliktų ir nepriteklių į Lietuvą stumiamiems ekonominiams migrantams, karo pabėgėliams ar tiesiog visiems, norintiems nemokamai pasėdėti ant svetimo sprando?

Matematikos neapgausi – Lietuva (Lietuvos piliečiai) yra labai turtinga valstybė. Šimtai milijonų kitų šalių gyventojų norėtų tapti Lietuvos (ir kitų demokratinių valstybių) piliečiais – nes čia saugu, čia galima gyventi ir kurti. Bėda, kad įsileidę net mažą dalį tų milijonų svetimšalių valstybės vartų jau nebegalėsime užverti – Lietuva, kokią šiandien turime, palaipsniui išnyktų.

Ir tai labai sudėtinga dilema – ar atiduoti paskutinį savo kąsnį tvarkos savo Tėvynėje nesugebantiems įvesti svetimšaliams ir krikščioniškai atsukti žandą jų pajuokai, ar ginti savo valstybę, jos sienas ir vienas kitą – Lietuvos piliečius? O jeigu įsileisti – koks yra sveiko proto balansas tarp humaniškumo ir Lietuvos valstybės išsaugojimo? Kokią dalį sriubos iš savo lėkštės galime / turime / privalome atiduoti?

Blogiausia bus, jeigu matematiką tiesiog ignoruosime.

Komentaras paskelbtas interneto portale www.lrt.lt.

« Older posts Newer posts »