Lietuvos radijo laida „Ryto garsai“ vieną iš savo gruodžio 13 reportažų skyrė interneto dienoraščiams (blog'ams). Keletą minčių išdėsčiau ir aš:

• Interneto žiniasklaida nugalės kitas žiniasklaidos rūšis;
• Blog'ai laimi savo nepriklausomumu ir šaltinių įvairove;
• Internetas – puiki erdvė pilietinės visuomenės kūrimui ir palaikymui.

Laidos įrašą galite rasti Lietuvos radijo interneto svetainėje. Reportažo pradžia ~03:08:15, trukmė ~12 minučių.

Kada pavojingai susikerta interesai.

Du politikos mokslų ekspertai iš Kanados – Kenas Kernaghanas (Kenas Kernagenas) ir Johnas Langfordas (Džonas Langfordas) – savo knygoje „Atsakingas viešas tarnautojas” skiria net septynias interesų konflikto rūšis. Lietuvoje netylant skandalams, būtų pravartu jomis nuodugniau pasidomėti.

Pirma, tai susitarimai su savimi (angl. self–dealing) – tokios situacijos pasitaiko tada, kai įgaliotas asmuo priima sprendimą dėl konkrečių produktų ar paslaugų įsigijimo, o jas teikia subjektas, susijęs su sprendimą priimančiu asmeniu. Itin daug tokio pobūdžio konfliktų galima aptikti „grobikiškų” Lietuvos privatizavimų istorijoje (pavyzdžiui, mėsos perdirbimo pramonėje), kai pelningai dirbančiose įmonėse įsigijus valdantį paketą bendrovės sukuriamas pelnas buvo perkeliamas į kitas bendroves, visiškai priklausančias valdantįjį paketą valdantiems asmenims.

Antroji interesų konflikto rūšis – naudos gavimas. Tarptautinė organizacija „Transparency International” nuolatos vykdo tyrimus apie kyšius ir kyšininkavimą – tai bene dažniausiai pasitaikanti naudos gavimo forma viešajame sektoriuje. Itin brangios dovanos – viena iš šios interesų konflikto rūšies atmainų. Lietuvoje neabejotinai su kaupu pavyzdžių rastume sveikatos apsaugos sistemoje, kur jau beveik oficialiai skelbiamos kyšių už įvairias paslaugas dydžių lentelės.

Trečioji rūšis – įtakos mainai (angl. influence peddling). Kaip rašoma žemiau – trečiųjų šalių dalyvavimas dažnai reiškia interesų konflikto vengimą, tačiau praktikoje dažnai ta nepriklausoma šalis naudojasi savo įtaka, mainais iš vienos iš šalių įtaką ateityje. Savo Tėvynėje galėtume rasti daug įvairių ES konkursų pavyzdžių, kai „nepriklausomi” ekspertai atiduodavo savo balsus tiems konkurso dalyviams, kurie kitame konkurse jau analogiškai atsidėkodavo.

Ketvirtoji interesų konflikto rūšis – tai naudojimasis darbdavio turtu savo asmeniniais interesais. Lietuvoje taip pat nestinga pavyzdžių – nuo knygų ar laisvalaikio žurnalų kopijavimo darbovietėje iki kanceliarinių prekių nešimo namo. Pasitaiko ir gerokai sudėtingesnių šio interesų konflikto atvejų – pavyzdžiui, darbovietės įsigytą programinę įrangą įdiegiant savo asmeniniais interesais namų kompiuteryje. Jeigu tai leidžia darbdavys – tai tiesioginis autorinių teisių savininko interesų pažeidimas.

Konfidencialios informacijos panaudojimas – penktoji interesų konflikto rūšis. Vieša paslaptis, kad Lietuvos finansų rinkoje dažni atvejai, kai finansų makleriai neetiškai naudojasi vidine informacija – pavyzdžiui, sužinoję apie planuojamą didelį ilgalaikį akcijų supirkimą, iš anksto įsigyja akcijų žema kaina. Tai gali pasireikšti tiek asmeninių interesų atvejų (pavyzdžiui, per internetinius sprendimus formaliai akcijas superkant giminaičių vardu), tiek ir atskirų finansų maklerių įmonių veiklos metodais (pavyzdžiui, kai tokia slapta informacija skleidžiama tarp tos pačios įmonės finansų maklerių ir investicinių fondų valdytojų). Pažymėtina, kad ši interesų konflikto rūšis dažna ir kitose veiklos srityse – pavyzdžiui, nekilnojamojo turto rinkoje.

Itin kenksminga šeštoji interesų konflikto forma – konkurencinė veikla. Aukšto lygio pardavimo vadybininkai gali turėti neformalų susitarimą su konkuruojančia įmone ar net turėti savą, kuriai iš pagrindinės darbovietės „perleidinėtų” pelningiausius klientus. Itin konkurencingoje Lietuvos gabenimų rinkoje žinoma bent keletas atvejų, kai perspektyvioms ir pelningai dirbusioms įmonėms buvo iškeltos bankroto bylos būtent dėl nesąžiningų aukšto lygio vadybininkų.

Septintoji interesų konflikto rūšis – įsidarbinimas susijusioje srityje. Šiuo atveju žala pirminei darbovietei gali būti daroma dviem būdais. Vienu atveju darbuotojas gali naudotis turėta vidine informacija (pavyzdžiui, kai viešosios tarnybos darbuotojas tampa nepriklausomu atitinkamos srities lobistu), o kitu – tai antrosios rūšies atmaina, kai įdarbinimas yra naujojo darbdavio atsilyginimas už sutartą neobjektyvų sprendimą, vykdant darbo funkcijas pirmojoje darbovietėje.

Straipsnis išspausdintas savaitraštyje „Atgimimas“

Procesai, prasidėję apkaltos procesu, galėjo tapti visuotinio viešosios
erdvės apsivalymo pradžia. Deja, netrukus išryškėjusios eksprezidento oponentų
silpnybės (ypač nenoras tuos pačius aukštus standartus taikyti sau patiems) bloškė
Lietuvą į tariamų ir laikinų vertybių erdvę.

Dabar pašalinis kasdien kelių alternatyvių informacijos šaltinių
nenagrinėjantis stebėtojas gali tapti puikiu tiek vienos, tiek ir kitos pusės
manipuliacijų objektu.

Bene daugiausiai emocinių diskusijų „prie arbatos puodelio“ (nes viešai
daugelis vis dar prisibijo savo nuotraukų pirmuosiuose puslapiuose) pastaruoju
metu sukėlė „Respublikos“ leidinių grupės pradėta diskusija dėl George‘o Soroso
(Džordžo Sorošo) finansuojamų organizacijų veiklos. Pagrindinis kaltinimas su
Atviros Lietuvos fondu (ALF)
susijusioms organizacijoms – jos puoselėja tik filantropo skleidžiamas idėjas,
uzurpuoja viešąją erdvę ir blokuoja kitaip mąstančius. Oponentai teigia, kad
„Respublikos“ pozicija visiškai nepamatuota,
naudojamos neetiškos priemonės, o priešiškos publikacijos esą liautųsi vos tik
ALF sutiktų pirkti daugiau reklamos ploto grupės leidiniuose.

Tenka apgailestauti, kad ši diskusija iš tiesų virto purvo drabstymusi. Tiek
„Respublikos“ leidinių grupė nesirinko priemonių, tiek oponentai nesugebėjo
viešai deklaruoti savo interesų. O padėtį galėtų neutralizuoti tiesus ir aiškus
atsakymas į ALF mestus kaltinimus – tiek ir tiek lėšų
gavome iš to ir to, tiek ir tiek iš ano, o taip ir anaip visus pinigus
išleidome, tokias institucijas, iniciatyvas ir asmenis parėmėme. Visuomenė,
turėdama aiškią informaciją, jau galėtų spręsti pati, kurioje barikadų pusėje
yra teisybė. Todėl skaudu, kai puikią į lietuvių kalbą išverstų knygų seriją
finansavęs, nuolatos lietuvių mokslus bei studijas užsienyje rėmęs ir įvairaus
pobūdžio diskusijas skatinęs ALF slysta tuščioje vietoje…

Kita pastarųjų metų įvykių virtinė – tai politinės minties griūtis.
Suprantama, politinės partijos, per metus teturinčios
13 mln. litų savo veiklai finansuoti, politinės minties galiūnų iš tiesų
neįpirks. Tačiau dabartinė padėtis, kai daugiausia Seimo narių turinčią partiją
valdo diplomo neturintis melagis, senstelėjęs politbiuro narys negali
paaiškinti, kaip žmona uždirba pinigus, sostinės meras nesugeba atsistoti į
vieną dujų barikadų pusę, primena Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metus.

Tiek tada, tiek dabar pagrindinė kliūtis – vertybių stoka, bijojimas jomis
grįsti savo kelią į politiką ir viešąjį gyvenimą. Mums vėl reikalingas naujas Tadas
Kosčiuška, sugebėjęs priešintis net dviems anuometinėms tironijoms – Maskvos
ir Londono, galbūt
net Jonušas Radvila – ant svarstyklių padėjęs visos didikų giminės gerovę ir
garbę. O dabartiniai Lietuvos lyderiai pasimetė tarp politines kampanijas
remiančių interesų, nesugeba formuluoti aiškios Lietuvos ateities plėtros
vizijos, siekia pardavinėti turimą turtą, o ne kurti ir išnaudoti naujas
galimybes.

Bene prasčiausia padėtis – eilinių piliečių mąstymo vingiuose, kuriuos
sužlugdė tarybinė sistema. Logiška, kad nuo 30 ir 5 proc. Lietuvos
gyventojų turintis sumažėti kaimo gyventojų skaičius kažkur turi persikelti,
tačiau liūdina, kad dauguma pasuko ne į miestus, o į užjūrius, kur pritaiko savo
menkas žemės ūkio žinias. Dar blogiau, kad susigundę trumpalaikiais kolumbų
siūlomais blizgučiais jie aukoja savo esmines vertybes – šeimas, palieka
seneliams auginti vaikus, atsisako savo tėviškės, o kartais – net
savigarbos.

Džiugu, kad Europos pamatas – krikščionybė – išlieka doroviniu vedliu tiek
tikintiesiems, tiek ir pasyviai pritariantiems jos idėjinėms vertybėms.
Naujausias Vatikano pareiškimas dėl
homoseksualizmo pavojų darniai visuomenei – puikus pavyzdys, kaip amžinosios
vertybės turi ir gali likti gyvenimo pagrindu.

Šie pavyzdžiai – tik atsitiktiniai atmintyje iškylantys vaizdiniai. Daug
svarbesnės tos kasdienybės dalys, kai patys renkamės tarp ramaus vakaro ir
principingos kovos visą nemigos naktį. Kovos už principus ir vertybes. O indų
plovėjų trūks visada.

Paskelbta www.omni.lt

Daugelis mūsų jau gyvename ne realiame pasaulyje, ne Vilniuje, ne Lietuvoje. Gyvename tarp www.delfi.lt, www.ieskok.lt ir www.autogidas.lt.
Kaip ir tikrame gyvenime – kai kurie daugiau laiko praleidžiame
Žirmūnuose, kiti gal – Šančiuose, o treti bastosi po atsitiktinius
interneto kaimus ir kalbasi su žmonėmis, savo minčių dar
nedėliojančiais www.blogas.lt.

Iš tikrųjų šiandien žmogaus „visuomeninį svorį“ jau lengvai galėtume
įvertinti pagal jo elektroninius ryšius. Kiek turite įrašų mobiliojo
telefono adresų knygelėje? Šis sąrašas – tai bene objektyviausias
liudijimas, su kiek žmonių nuolatos aktyviai palaikote ryšį. O
panagrinėję jų užimamas pareigas, įtaką, galėsite įvertinti ir save.
Lygiai tą patį rezultatą duotų elektroninio pašto adresų knygelė. Kiek
laiškų esate parašę Seimo nariams? O kiek gavote atsakymų? Kiek
apskritai gaunate elektroninio pašto žinučių per dieną, per valandą?
Puikus visuomeninių ryšių ir įtakos zonų pavyzdys – „juokų“
siuntinėjimai, kai kartais kas nors ima ir švysteli žinutę su visu
gavėjų sąrašu. Kokių tik dalykų gali sužinoti apie atskirų žmonių
ryšius ir pažintis!

Technologijos pasaulis jau dabar tapo
neįtikėtinai „plokščias“. Lentas kraunantys padieniai darbininkai
galėtų ginčytis ir sakyti, kad šios mintys niekaip netiktų jų darbui.
Tačiau čia dar kartą nesutikčiau. Spėju, jog kai kurie šiuolaikinių
laivų kapitonai tik iš filmų galėtų pasakyti, kam buvo reikalingas
didelis apvalus vairas buriniuose laivuose. O tokių, kurie nesutrikę
paaiškintų, kaip jis susijęs su laivo judėjimo kryptimi, – dar mažiau.

Besikeičiantis pasaulio matymas eilinio piliečio akyse tampa gryna
fikcija. Štai kad ir paprastas mobiliojo ryšio telefonas. Visi mes
nuoširdžiai tikime šneką su artimaisiais, draugais, verslo partneriais.
Tuo tarpu iš tikrųjų kalbamės su šiek tiek dėsningai traškančiais
telefonų garsiakalbiais. Mūsų balso stygų kuriami virpesiai dingsta čia
pat – nelygu, kiek garsiai kalbame. Taip pat būtų galima vardyti
kompiuterinius žaidimus. Manau, visiems, kam „iki 30-ties“, pažįstamas
jausmas, kurį patiria 3–5 valandas be perstojo į šaudykles pasinėrę
žaidėjai. Tas supaprastėjęs iki kelių klavišų kombinacijų pasaulis
juokiasi, kai bandome „strafinti“, lėtai sliūkinti ar bėgti, skubiai
pasirinkti dvivamzdį ar dar kitokį ginklą. Lygiai taip pat šachmatų
stalelius Sereikiškių parke neišdildomai keičia monitoriaus kuriamas www.chess.lt vaizdas.

Visa tai – pasekmė. Priežastis – skubančio šiandienos pasaulio noras
gauti kuo daugiau ir vis mažesnėmis sąnaudomis. Jau nenorime susitikti
su draugais ir gyvai (bei atvirai!) šnekučiuotis apie pasaulį, savo
mažas kasdienes bėdas. Vietoj to renkamės IRC kanalus, mezgame keistas
draugystes per www.draugas.lt ar www.pazintys.com.
Dar prieštvaniniuose terminaluose prasidėjusi universalių tariamų
pasaulių manija (pavyzdžiui, MUD) tęsiasi pasitelkiant naujas formas,
išnaudojant anksčiau neįmanomas vaizdo, garso ir tinklo priemones.

Todėl Pietų Amerikoje įsikūręs pašnekovas dažnai lieka geriau suprastas
nei pora dešimtmečių kaimynystėje gyvenantis draugas, lengviau
pasirenkama pornografija nei painus bendravimo su kita lytimi menas.
Todėl materialusis turtas jau pralaimi informacijai ir prieigai, o
fiziniai poreikiai – dvasiniams. Esminė vertybė tampa kontrolės
nebuvimas, o viršų ima interesų tenkinimas („plokščiame“ pasaulyje itin
lengva surasti sėbrų net ir itin egzotiškų pažiūrų asmenybėms).
Pilietybė tampa atgyvena, o valdo neformalios grupės (kad ir
elektroninių konferencijų forma). Penkiamečiai pypliai turi nuomonę
apie visus tabu ir jų laužymo galimybes. Propaganda ir šališkumas (ar
tai būtų niekam tikę naujo modelio alaus kamšteliai, ar čečėnus
žudantys rusų kariškiai) iš esmės praranda savo galią.

Dingus
elektrai ar sutrikus interneto ryšiui prabundame ir suvokiame, kad be
viso to jau nesugebame gyventi. Dėl to ir esame priklausomi…

Išspausdinta žurnale “Naujojoji komunikacija”

Paskelbta www.elektronika.lt