Vienas pirmųjų naujojo generalinio prokuroro žygių – į Kauną – baigėsi
dviprasmiškai šiandienos Lietuvoje skambančiu šūkiu daugiau dėmesio skirti
prokuratūros ryšiams su visuomene. Būtent tas dviprasmiškumas ir neleido
pažvelgti į vieną pagrindinių šiandienos prokuratūros veiklos trūkumų –
demokratijos vertybių ir principų stoką.

Prokuratūra – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas teisės
institutas. Kasdienėje vartosenoje „prokuroras“ yra tapęs ikiteisminio tyrimo
simboliu, tačiau toks požiūris akivaizdžiai pasenęs (gal net atvirai tarybinis)
ir iškreiptai pateikia prokuratūros vietą demokratinėje visuomenėje.

Demokratijos palaikymui jaunose valstybėse prokuratūra turi žymiai svarbesnę
užduotį, kurią nurodo iš mūsų Konstitucija: „Prokuroras įstatymo nustatytais
atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“.
Tam prokuratūrai užtikrinama nepriklausomybė ir pavaldumas tik įstatymui. Tiesa,
netiesiogiai Generalinę prokuratūrą veikia Respublikos Prezidentas ir Seimas,
kai antrojo pritarimu pirmasis skiria ir atleidžia generalinį prokurorą. Kitas
(ir efektyvesnis) poveikio svertas – tai prokuratūros veiklos finansavimo srautų
valdymas (čia „valdo“ pasiūlanti Vyriausybė ir palaiminantis Seimas).

Ar pagal tokią sampratą prokuratūra iš tiesų turi skirti dėmesio ryšiams su
visuomene? Generalinio prokuroro Algimanto Valantino noras „perpaišyti“
prokurorų įvaizdį gali būti dvejopas. Pesimistai sakys, kad prokurorai užsidės
dar vieną „pliusą“, išvysime dar daugiau reklamos tekstų apie sėkmingai augantį
nusikaltimų išaiškinamumą ir profesionalius prokurorus. Optimistai prieštaraus,
jog tik nuoseklus visuomenės informavimas apie prokuratūros veiklą, demokratijos
principų ir vertybių gynimas gali tapti realia priemone ugdyti visuomenės
pasitikėjimą prokuratūra, padaryti šią šiuo metu tik deklaratyviai nepriklausomą
instituciją į iš tiesų galingu demokratijos garantu.

Tad kokie galėtų būti prokuratūros strateginiai tikslai, vystant ryšius su
visuomene?

Pirma, generalinis prokuroras turi paskelbti aiškią viziją, kokioje rolėje
jis įsivaizduoja prokuratūrą, kokiomis vertybėmis grindžia savo veiklą, kokius
konkrečius tikslus kelia sau ir apskritai visai prokuratūrai. Manyčiau,
pagrindinis sunkumas šiame etape – tai įtikinti visus sistemoje dirbančius
prokurorus, kad pagrindinė jų funkcija nėra „bausti nusikaltėlius“, o „ginti
demokratiją, žmogaus teises“.

Antra, prokuratūra turi imtis iniciatyvos ir aktyviai įsikišti į viešąją
erdvę, kurioje aktyviai diskutuotų dėl grėsmių demokratijai ir prieš jas imtųsi
atitinkamų priemonių. Nors kai kuriais atvejais tai gali ribotis su Specialiųjų
tyrimų tarnybos ar Valstybės saugumo departamento veikla, tačiau aktyvus
generalinis prokuroras turėtų nebijoti pareikšti griežtą demokratijos principus
ginančią poziciją, kuri (būtų visai sveika) net ir prieštarautų minėtų kolegų
nuomonei.

Trečia, generalinis prokuroras ir kiekvienas prokuroras tiesiogiai turi
mokytis viešos kalbėsenos ir bendravimo įgūdžių. Sugebėti kalbėti tiegiamai
(„ginam dėl nusikaltimo nukentėjusių piliečių teises“) apie neigiamus dalykus
(„baudžiame nusikaltėlius“) iš tiesų sudėtinga, tačiau ši pradinė pozicija iš
esmės ir atriboja prokuratūros ideologiją. Atsisakydami tarybinio „baudimo“ ir
tapę demokratiniais „žmogaus teisių“ gynėjais prokurorai ne tik taps artimesni
kiekvienam iš mūsų, bet ir generalinis prokuroras galų gale sugebės atsilaikyti
prieš politikų spaudimą, o kartu – išbūti visą paskirtą kadenciją.

Paskelbta www.omni.lt

Eilinio sekmadienio rytmetį iš numerio +370 633 92 106 gaunu SMS žinutę: Sveikiname! Jusu numeris tapo laimingas „Ogmina“ jumsdovanoja mobiluji telefona „Nokia 9300“ bei 1000 Lt. ceki. Del prizu kreiptis siuo.nr 867296979,863373653.

Atsiverčiu 2001-aisiais Budapešte Europos Tarybos priimtą Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų, kurią 2004-ųjų sausį ratifikavo Seimas. Skaitau 8 straipsnį („Kompiuterinis sukčiavimas“): „Kiekviena Šalis priima tokius teisės aktus ir kitas priemones, kurių gali prireikti pagal jos vidaus teisę nustatyti baudžiamajai atsakomybei už sąmoningus ir neteisėtus veiksmus, sąlygojusius kito asmens nuosavybės praradimą: <…> b) <…> nesąžiningai arba nedorai ketinant gauti neteisėtos ekonominės naudos sau arba kitam asmeniui.“

Jeigu mobilųjį telefoną būčiau įsigijęs tik vakar, vis tiek turėčiau susirūpinti, ar save gerbianti įmonė, tokia kaip „Ogmina“, galėtų savo klientams žinutes siuntinėti neištaisiusi elementarių lietuvių kalbos klaidų. Dar labiau turėtų kelti nerimą faktas, kad „Ogminoje“ paskutinį kartą pirkau prieš penkerius metus. O kaip apie informacines technologijas šiek tiek besigaudantis žmogus susirūpinčiau, kodėl „Nokia 9300“ vadinamas tik mobiliuoju telefonu.

Tačiau puikiai suprantu, jog tai tik dar viena mobiliųjų nusikaltėlių apgaulė. Reikėtų būti visiškai atsietam nuo viešos informacijos, kurios pastarųjų metų sraute pilna pranešimų apie įvairius apgaulės būdus. „Jūsų giminaitis padarė rimtą avariją ir sužalojo mano žmoną“, „Čia skambina anūko draugas“, „Užsiregistruokite prieš atsiimdami prizą“ – tai tik keli neišsenkančios lietuvių nusikaltėlių išmonės pavyzdžiai.

Šioje situacijoje keisčiausia yra Lietuvos mobiliojo ryšio operatorių pozicija. Visi tyliai pripažįsta, kad bene geriausi išankstinio mokėjimo kortelių pardavimo rezultatai pasiekiami šalia įkalinimo įstaigų esančiuose platinimo taškuose. Gyvos legendos sklando apie „Lietuvos spaudos“ kioską, įsikūrusį šalia Lietuvos Respublikos Seimo. Nors šiuo atveju galima spėti, kad pardavimus didina ir Seimo narių noras kartais skambinti specialiųjų tarnybų nefiksuojamais numeriais, tačiau priežastis, ekspertų teigimu, kita – tai didžiulė Lukiškių tardymo izoliatoriaus rinka.

Ar mobiliojo ryšio operatoriai galėtų imtis priemonių prieš mobiliuosius nusikaltėlius? Įvertinant milžiniškas operatorių informacinių sistemų galimybes, nuolatines investicijas į CRM įrangą, tokios priemonės būtų itin paprastos. Pirma, išeinančių SMS žinučių blokavimas. Akivaizdu, kad sistemiškai ir reguliariai siunčiamos tokio pat turinio žinutės su sveikinimais laimėjus, pranešimus apie artimųjų sukeltas avarijas patenka į tokių kategoriją. Antra, atskirų telefono numerių blokavimas, kai veikiama pagal įprastą schemą „nepažįstamojo skambutis – perkama išankstinio mokėjimo kortelė – grįžtantis skambutis“. Ją turėtų papildyti įvairios loginės sekos (pavyzdžiui, fiksuojami tik 100 pirmųjų išankstinio mokėjimo kortelės skambučių, vertinami tik nakties metu daromi skambučiai ir pan.). Trečia, jungtinės operatorių pastangos. Kai kuri prevencinių priemonių taikymui svarbi skambučių ir abonentų įtartinumo informacija yra tik tinklo operatoriaus nuosavybė, todėl būtina sukurti sąlygas ja keistis.

Šios mintys – tai tik keletas „žalių“ idėjų, kilusių po gautos mobiliojo nusikaltėlio žinutės. Statistika ir detalus nusikaltėlių veiklos metodų tyrimas leistų sukurti išbaigtas prevencijos, o nukentėjusiųjų atvejais – nusikaltėlių paieškos, tolesnio neutralizavimo (pavyzdžiui, anuliuojant atitinkamą išankstinio mokėjimo kortelės papildymo numerį), žalos atlyginimo priemones. Tuo tarpu dabar galime nebent tyliai ignoruoti mobiliųjų nusikaltėlių veiksmus, o apimti nevilties – skųstis Kriminalinės policijos Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo skyriui. Tačiau realūs pokyčiai galimi tik tada, kai realių veiksmų imsis mobiliojo ryšio operatoriai. Deja, jie kol kas mieliau atsiriekia dalį nusikaltėlių pelno…

Išspausdinta žurnale „Naujoji komunikacija“

Paskelbta www.elektronika.lt

Lietuvos radijo laida „Ryto garsai“ vieną iš savo gruodžio 13 reportažų skyrė interneto dienoraščiams (blog'ams). Keletą minčių išdėsčiau ir aš:

• Interneto žiniasklaida nugalės kitas žiniasklaidos rūšis;
• Blog'ai laimi savo nepriklausomumu ir šaltinių įvairove;
• Internetas – puiki erdvė pilietinės visuomenės kūrimui ir palaikymui.

Laidos įrašą galite rasti Lietuvos radijo interneto svetainėje. Reportažo pradžia ~03:08:15, trukmė ~12 minučių.