Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau kiekvienas viešas konkursas (nuo
pieštukų įsigijimo iki valstybės modernizavimo projektų) gimsta skaidriai.
Konkreti vieša institucija suformuluoja poreikį, jį perduoda finansines lėšas
skirstančiai organizacijai ir šiai patvirtinus projektas gimsta – t.y.
subsidijos (ar kitais atvejais kitaip pavadintas lėšas) gavėjai pradeda leisti
pinigus.

Šis tekstas – tai patarimų rinkinys biurokratams, ES paramos ar kitų viešų
lėšų valdytojams, kurie ruošiasi priimti patį protingiausią sprendimą, tačiau
nenori ar negali visų argumentų skelbti viešai. Taigi tai patarimai, kaip
paskelbus viešą konkursą pasirinkti tą projekto vykdytoją, kuris a
priori aiškiai turi geriausias idėjas.

Pirmas etapas – konkurso paskelbimas. Konkursą skelbkite vidutiniam dalyviui
kuo nepalankesniu metu (geriausia, kai pagrindiniai darbai susikerta su
intensyviu darbymečiu). Taip iš anksto suderinę su numatytuoju laimėtoju,
garantuosite sau, kad tinkamai konkursui pasiruoš tik iš anksto įspėtas dalyvis.
Konkurso sąlygų jokiu būdu neskelbkite viešai ir niekada neplanuokite priiminėti
visų norinčių dalyvauti konkurse pasiūlymų. Idealu, jeigu sugebėtumėte paruošti
specialų techninių sąlygų paketą, kuriame detalizuotumėte keletą pagrindinių
sąlygų, o paketą įsigyti galėtų tik sumokėję gana didelę pinigų sumą
(pavyzdžiui, 1 proc. nuo planuojamų projekto pajamų). Patartina konkurso sąlygas
formuluoti taip, kad konkurse galėtų dalyvauti ir artimų sričių numatytam
laimėtojui bendrovės. Pavyzdžiui, skelbdami konkursą dėl renginio organizavimo,
pakvieskite numatytąją renginių organizatorių atstovę ir bent keletą reklamos
agentūrų, kurios tokias paslaugas teikia tik išimtiniais atvejais.

Antras etapas – konkursinių pasiūlymų ruošimas. Nustatykite keistas
bendravimo sąlygas. Pavyzdžiui, skambutis viešą konkursą skelbiančios
organizacijos vadovui gali būti prilygintas poveikio darymui, o papildomą
informaciją pažymėkite teiksiantys tik į raštu gautus ir notaro patvirtintus
paklausimus. Tačiau praktiškai į visus klausimus atsakinėkite tik neigiamai,
kitaip tariant – konstatuodami, kad atsakymas į gautą klausimą šiuo metu yra
konfidencialus, nes iki konkursui pasibaigiant nė vienas dalyvis neturi teisės
pasirašyti konfidencialumo sutarties. Tuo pačiu metu visai naudinga pakeisti
konkurso užduotį – apie tai dalyviams praneškite likus vos kelioms dienoms iki
numatytų terminų pabaigos.

Trečias etapas – gautų pasiūlymų vertinimas. Idealu, kai vertinimą vykdo iš
anksto nepaskelbta, tačiau dėl išaiškėjusios klausimo svarbos ad hoc
sudaryta komisija. Taip ne tik išvengsite asmeninės atsakomybės už priimtus
sprendimus, tačiau kartu galėsite šioje komisijoje patvirtinti sau tinkamus
pasiūlymų vertinimo metodinius nurodymus, kuriais iš esmės pakeisite konkurse
išdėstytų vertinimo kriterijų prioritetus ir svorį gavę galutinį rezultatą. Be
to, komisija galės kolegialiai priimti svarbiausius sprendimus – pripažinti
atskirų dalyvių darbus netinkamais, nuspręsti, kad nebūtina laikytis
procedūrinių konkurso paskelbimo metu numatytų taisyklių, atmesti atskirus
pasiūlymus, jei jie susiūti ne trigubu, o tik dviejų siūlų siūlu, notaro
antspaudas uždėtas tik ant 7 puslapio, o jo neaptikote ant rekomenduojamojo
14-ojo.

Šių pirmųjų trijų etapų daugeliu atvejų turėtų pakakti, tačiau kartais
nusivylę dalyviai gali vis tiek jus paduoti į teismą, esą komisijos priimti
sprendimai buvo neteisėti. Šiuo atveju belieka iš anksto pasirinkti
veiksmingiausią gynybos strategiją, tačiau, aišku, dažniausiai veiksmingiausia –
rėmimasis ekspertų nuomonėmis, jau minėtais kolegialiai priimtais komisijų
sprendimais.

Suprantama, nuoseklus visų paminėtų priemonių taikymas itin sudėtingas, todėl
visai pakaks, jei bent keletą elementų pavyktų įdiegti ir savo veikloje.
Galėsite būti tikri, kad iš tiesų pasirinkote tinkamiausią skirtų lėšų
panaudojimo variantą, o atsitiktiniai konkurso dalyviai po keleto kartų turėtų
susivokti ir prarasti norą ieškoti skaidrumo apraiškų jūsų skelbiamuose
projektuose.

Patarimai surinkti kaip ryšių su visuomene bendrovės „PR Service
/ Edelman affiliate“ projektų vadovui rašant įvairius pasiūlymus viešai
skelbiamiems konkursams.

Paskelbta www.omni.lt

Lietuvos radijo laida „Ryto garsai“ vieną iš savo vasario 17 dienos
reportažų skyrė cenzūrai internete, o tiksliau – „Google.com“
sprendimui filtruoti paieškos sistemos rezultatus, kurie pateikiami
vartotojams Kinijoje. Keletą minčių bandžiau išdėstyti ir aš:

• Kinai pripratę prie cenzūros, „Google.com“ žingsnis jiems nėra itin didelė naujiena;
• „Google.com“
  sprendimas nėra itin etiškas, tačiau aiškiai argumentuotas verslo
  sprendimų tikslingumu – Kinija yra didžiulė rinka;
• Mums
  Lietuvoje šis paieškos sistemos sprendimas nėra itin pavojingas
  šiandien, tačiau parodo, kokią galią turi informacinių sistemų
  valdytojai – iš esmės vieno mygtuko paspaudimu galima riboti arba net
  visiškai panaikinti prieigą prie tam tikros informacijos. Demokratinėms
  šalims tai gresia situacijomis, kai tokius sprendimus priimantys
  asmenys juos panaudos asmeniniais tikslais. Pavyzdžiui, manau, kad
  nušalintojo Prezidento Rolando Pakso apkaltos procesu metu ne vieną
  kartą buvo pažeistas asmens privatumas, kai Valstybės saugumo
  departamentas rinko bylos medžiagą. Suprantama,„Google.com“ galimybės
  tai daryti – milžiniškos. Bėda, kad paieškos sistema – tik viena iš
  daugelio sričių, kur mes „atiduodame“ savo likimus į kažkieno rankas.
  Ar jos visada patikimos – klausimas retorinis;
• Manau, tam
  tikra cenzūros dalis internete būtina, tiesiog pradinėje jo vystymosi
  stadijoje tokios priemonės nebuvo sukurtos (atrastos), dabar kyla
  klausimas, kiek ir kam jas galima būtų taikyti. Kinai taiko vieniems
  tikslams, mes – kitiems. Kiekviena visuomenė turi teisę rinktis.

Laidos įrašą galite rasti Lietuvos radijo interneto svetainėje.
Reportažo pradžia ~01:06:00, trukmė ~11 minučių. Laidoje nuomones taip
pat pateikė „Reporteriai be sienų” atstovas, Povilas Gylys (teisingai
nurodęs dalinės ar visiškos cenzūros atvejus – pavyzdžiui, pedofilija,
pornografija), cituotos Vakarų spaudos ištraukos.

Įprasta, kad Lietuvoje politikai – vagys, kad jų veikla – pirmoji greta prie
lovio. Neva „visi jie tokie“ ir todėl eiliniam piliečiui viešoji politika gali
suteikti tik blogį, jokio „bendrojo gėrio“ surasti net nebandoma, abejotina, ar
apskritai toks egzistuoja.

Vis dėlto nesutikčiau, kad visi Lietuvos politikai neturi sąžinės, kad veikia
tik asmeninių paskatų vedami, kad nesugeba įkūnyti mūsų vilčių ir atsilyginti už
mūsų pasitikėjimą. Todėl šiame tekste pabandysiu į visus juos pažvelgti „pro
rožinius akinius“, ieškoti dėl kasdienybės rutinos kylančių ginčų, paprasčiausio
žmogiško nesusikalbėjimo, o ne galvažudiško niekšiškumo.

„Senieji šeimininkai“ – socialdemokratų partija. Algirdo Mykolo Brazausko
nuoširdūs žodžiai apie baltamūrei Lietuvai atiduotus metus nėra be pagrindo.
Maskvos, o dabar Briuselio koridorių šlifavimas – tikrai ne naujokams skiriamos
užduotys. Neginčytinas faktas, kad tarybinėje ir europinėje biurokratijoje AMB
„atitinka kirvis kotą“. Todėl tarp visų garbingų metų iškilę antrosios žmonos
perimtos „Draugystės“, giminaičių kelininkų protekcionizmo ir kiti klausimai –
neišvengiami tokio masto politikui. Logiška, kad tiesiog negali asmuo neturėti
asmeninių interesų, o paskutinis teisėsaugos žodis jau tartas. Svarstant Adolfo
Šleževičiaus ir bankų griūties istoriją bene geriausias paaiškinimas –
naujagimio vystymasis. Ar daugelis esame „gimę su marškinėliais“? Lygiai taip
pat ir socialdemokratų partija nesugebėjo žinoti visko iš karto, patikrinti visų
žmonių, jų profesionalumo.

„Revoliucijos vaikai“ – Lietuvos konservatoriai. Dažnai jiems metami
kaltinimai, kad į valdžią atvedė Gediminą Vagnorių, Rolandą Paksą ir dar
primokėjo, nemokamai atiduodami „Mažeikių naftą“. Kritikai, ypač gyvenantys po
tų įvykių, užima daug palankesnę padėtį – jiems jau nebereikia rūpintis, kuo
baigsis 1998-ųjų Rusijos finansų krizė, jie žino buvusio eksprezidento istoriją.
Tačiau konservatoriams viską reikėjo spręsti gyvai, įvykiams besirutuliojant
pašėlusiu greičiu. Muzikalus lyderis ir taip parodė puikią uoslę taikios
revoliucijos metu. Tai, kad vėliau padarytos klaidos – iš tiesų
neišvengiamybė.

Savo progos neišnaudojęs centras itin platus. Į jį lengviausia būtų įrašyti
bent kelias politines jėgas, kurias istoriškai vienija žodžiai „liberalus“ ir
„centras“. Valdo Adamkaus bandymas visas jas sujungti į Naujosios politikos
bloką akivaizdžiai parodė, kad bent principų lygmeniu jie visi kartu dirbti
gali, kad kasdienybė ir asmenybių ambicijos tokį darbą skaldo į šypulius –
patyrėme visi kartu. Romualdas Ozolas, Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, iš
konservatorių „iškritęs“ Rolandas Paksas ir net buvęs generalinis prokuroras
Artūras Paulauskas – visi jie daug galimybių turėjusio „centro“ atstovai. Deja,
keliskart gavę besiformuojančios Lietuvos vidutinės klasės piliečių paramą, jos
neįvertino ir daug kam netikėtai galią praradusios Centro sąjungos keliu seka
visos kitos centro jėgos. Dėl to Lietuva netenka ne tik kompromisą (socialios
kairės ir elitinės dešinės) siūlančios politikos, tačiau kartu verčia bent kiek
savigarbos ir karjeros ambicijų turinčius politikus prisijungti prie
marginalinių jėgų (pavyzdžiui, daug centristines idėjas palaikančių lyderių tapo
Darbo partijos nariais).

Esu tikras, kad daugelis nišinių ir jau minėtų marginalinių politinių jėgų
atstovų nuoširdžiai dirba Lietuvos labui – gina moterų teises, kovoja už
tautinės tapatybės išsaugojimą, gina socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių
interesus. Net ir minėtosios Darbo partijos nariai neturėtų būti kaltinami aklu
politiškai-verslininkišku išskaičiavimu. Darbo partijos sėkmę lėmė ne tik jos
lyderio charizma, tačiau ir akivaizdus jai oponuojančių politinių jėgų
bejėgiškumas. Tokioje situacijoje daug kam tampa patrauklesnis, kad ir rusiškų
trūkumų pilnas, tačiau bent minimalios tvarkos modelis.

Suprantama, „rožinė politika“ – tai hiperbolizuotas žvilgsnis į nūdieną. Vis
dėlto jis padeda suvokti, kad gali klysti šaukiantys „visi jie vagys!“. Kad
Valdas Adamkus gali ir turi bendrauti su Viktoru Uspaskichu. Kad nebūtinai
teisūs, reikalaujantys tučtuojau grąžinti nuvertėjusius rublinius indėlius.
Pasitikėjimas, net jei jis naivus, turi būti pilietinės visuomenės pagrindu. Nes
tik pasitikėjimas leidžia ramiai miegoti naktį, nes tik įtarumas neleidžia
džiaugtis laime. O teisėsauga lai ruošia savo namų darbus.

Paskelbta www.omni.lt

Tarp kasdienybės darbų
tenka kartais pamąstyti apie dalykus, kurie išlekia už „šiandien ir
rytoj“ ribų. Kartais tos mintys tampa įdomių diskusijų užuomazga. Vieną
iš tokių, kurioje teko diskutuoti su vienos itin sparčiai augančios
videoreklamos gamybos bendrovės bendrasavininkiu Audrium Rimkūnu (Bruno), šiek tiek perfrazuodamas pateikiu toliau.

– Ar teko girdėti
apie „high gravity“ technologiją? Pasirodo, Lietuvos alaus pramonės
lyderiai nesivargina gaminti skirtingą alų. Visas jų darbas – tai
pridėti vieno ar kito saldiklio, rūgšties ar dar kitokių cheminių
elementų, dėl kurių gaunamas stipresnis, tamsesnis ar dar koks kitoks
pagal rinkodaros skyriaus tyrimų rezultatus reikalingas „-esnis“ alus.

–
Tai, kad čia visai nebe naujiena – internete lengvai rastum pasakojimų,
kaip didžiausi cigarečių gamintojai „apgaudinėja“ rūkalius, skiesdami
tabaką įvairiais priedais ar tiesiog apskritai stiprumą reguliuodami
mikroporų skersmenį popieriuje.

– Nors dalykas visuotinai
priimtas, tačiau kai jis slepiamas, tai vis tiek bent moralinę žalą už
„teisybės nutylėjimą“ galima būtų bandyti prisiteisti. O dar svarbiau –
kyla įdomių minčių dėl masinės gamybos naudos. Juokingiausia, kai
viešėdamas Rygoje matai tą pačią lietuviškojo „Ugninio“ reklamą, tik „Švyturį“ visur pakeitęs „Aldaris“ ir „Uguns“.
Absurdiška, kai toks alus dar žymimas specialiu kokybę ir tradicijas
turinčiu reikšti ženklu „Švyturio alaus kolekcija“. Apskritai
prasilenkiama su teisybe, kai spaudoje skaitai apie kažkokią mistinę
„Švyturio“ aludarę, kuri esą kuria unikalias alaus rūšis. Tiesa,
konkurentų naujasis šokoladinis porteris (berods „Horn“ produktas) irgi „stumiamas“ tuo pačiu reklamos klipu.

–
Šiaip dėl „Aldario“ tai viskas gerai – gamykla priklauso vienoms
rankoms, tai pastebėjau dar tyrinėdamas „Montavit“ mineralinio vandens
užrašus. O tarptautinėje praktikoje itin dažnai naudojamas vietinis
pozicionavimas. Rinkodaroje seniai žinoma, kad vietinis produktas
vartotojams patinka labiau nei tarptautinis, todėl ir pateikiama kaip
„nuostabus vietos aludarių produktas“.

– Vis dėlto manyčiau,
kad BBH atveju tai yra atviras melas – kaip gali tas pats „Ugninis“
vienu metu būti sukurtas ir „Aldaryje“, ir „Švyturyje“? Dėl vietinių
adaptacijų akivaizdžiai nukenčia pasiūla, nes rinkos de facto
yra monopolizuotos (geriausiu atveju – tai oligopoliai), o monopolistai
mažina R&D (tyrimų ir plėtros) sąnaudas, todėl unikalių produktų
mažėja, o jų vietas užima „Coca-Cola“ tipo produktai, kai tas pats ir
Abchazijoje, ir Lietuvoje, ir Naujojoje Zelandijoje.

– Tai
natūralus procesas. R&D sąnaudas nori mažinti visi, tačiau tai
padaryti gali tik didieji (dėl apimčių, investicijų dydžio, lobizmo ir
t.t..) Smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) atstovai turi sukti galvas,
kaip save pozicionuoti, kad išgyventų. Yra teisingas posakis: „Ir JAV
gali gauti natūralaus pieno ar kitų sveikų produktų, tačiau tai yra
labai sunku“. Mažieji yra užspausti didžiųjų gamintojų į kampą, jų
reklamos žinios paskęsta labai greitai, todėl ir nuvažiuojam
„kokalizacijos“ link. Kariavimas su monopoliu yra sena diskusija,
tačiau kol kas, kiek žinau, niekam nepavyko laimėti tokio karo. Ar ne
taip?

– Yra keletas pavyzdžių – „AT&T“ išskaidymas,
paskutinis Europos Sąjungos konkurencijos komisarės laimėjimas prieš
„Microsoft“. Tačiau net jei nepavyktų laimėti – ar tai reiškia, kad
neturim kovoti? Aišku, klausimas retorinis.

– Matai, tos sėkmės istorijos, drįsčiau teigti, ne visai sėkmės, o karas toks, kuris velniažin kur nuveda.

– Visi šitie karai – tai priverstinis rinkos reguliavimas ir vartotojų teisių gynimas.

–
Dėl antrojo pavadinimo sutinku, o dėl pirmojo – rinka labai gerai
atsirenka pati. Aišku, gal priima sau kenksmingas sąlygas (kaip kad JAV
dabar gyvena kola ir mėsainiais, tačiau ne „McDonald‘s“ kalti, kad
gyventojai stori ir jų verslas klesti). Ar ne taip?

– Esi
prigrūstas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) dogmų: „nematoma
ranka sutvarko geriausiai“, tačiau pats sau prieštarauji JAV gyventojų
pavyzdžiu. Problema, kad realiai laisvoji rinka iš tiesų optimizuoja
gamybos sąnaudas, tačiau realybėje optimizuojant sąnaudas kiti svarbūs
kriterijai pamirštami. Tarp tokių – kultūrinė įvairovė (ar JAV turi
savo tradicinę virtuvę? BBH niekada netaps regiono pasididžiavimu, kaip
Biržai didžiuojasi savo aludariais), mažumų interesai (saviti lietuvių
interesai globalioje rinkoje), vartotojų trumparegiškumas ir hedonizmas
(TV kaip laisvalaikio leidimo priemonės populiarumas) ir t.t.

–
Paimkim, tarkim, Charleso Roberto iš Darwinų kiemo teoriją –
evoliucija, kambro periodas ir t.t. Tada gyvūnų rūšių, klasių buvo daug
kartų daugiau nei prieš 2000 metų, o ką jau kalbėti apie nūdieną. Vieni
užgožė kitus. Niekas jų negynė ir nesaugojo. Gal ir nesu labai teisus
kalbėdamas apie neišvengiamybę, tačiau žmogus nėra aiškiaregys ir iš
savo ar kitų klaidų nesimoko, todėl ir yra taip, kad didžiosios rūšys
(monopoliai, korporacijos ir pan.), naudodamos įvairius įrankius
smaugia smulkesnius, nes jiems tiesiog reikia išteklių (pilnesnės
kišenės, laimingų akcininkų veidų ar kt.) tam, kad galėtų didinti savo
kapitalą. Todėl didelis dinozauras („Microsoft“) velnių gali gauti tik
nuo kitų „didžiųjų“ (Europos Sąjungos), o kiti arba gauna liekanų po
tokių dinozaurų, arba būna suvalgomi. Nesakau, kad nereikia kariauti,
tačiau kol „naujosios“ kartos politikoje nėra (o „naujoji karta“ tuoj
jau bus sena), tol nieko nebus. Nereikia žiūrėt toli į ES ar JAV, net
mūsų mažos Lietuvos galimybės globalioje rinkoje mažėja dienomis. Visur
tas pats – pas mus ar, tarkim, JAV. Procesai tie patys, nes principai
tie patys.

– Sutinku, jau dabar tokios korporacijos kaip
„Microsoft“ lengvai galėtų konkuruoti su visos ES ar Rusijos galia, ką
jau ten tokia smulkmė kaip Lietuva. Teorija būtų priimtina, tačiau
monopolis linkęs našiai dirbti iki tam tikros ribos. Vėliau pradeda
piktnaudžiauti savo padėtimi ir pelnosi ne iš savo tinkamo išteklių
paskirstymo ar rinkos poreikių numatymo, bet iš dominuojančios
padėties. 99 proc. „Maximų“ pirkėjų ten perka ne todėl, kad realiai
gauna prekes pigiau, o todėl, kad vadovaujasi stereotipu, jog „didelis
GALI pirkti daugiau, todėl PIGIAU“. Tačiau faktas ir tai, kad „Maximos“
„PERKA pigiau, tačiau parduoda BRANGIAU“… Žlunga visas laisvosios
rinkos našumas. Kartu velniop siunčiami ir vartotojų interesai.

– Sutinku. Kovoti reikia, tik, deja, procesai yra neišvengiami, nes santvarkoje yra trūkumų. Kokie siūlymai? Nacionalizacija?

–
Vaistai būtų aktyvus vartotojų teisių gynimas (tam būtinas aktyvus
visuomeninių organizacijų sektorius, plačiau – pilietinė visuomenė).
Šiek tiek padėtų valstybės lėšomis šiuo metu maitinamų organizacijų
revoliucinė pertvarka, plačiau taikomi monopolių varžymai (pavyzdžiui,
M&A (susijungimų ir įsigijimų) draudimai, kryžminio finansavimo
draudimai – „Maxima“ ir „Ermitažas“, „Maxima“ ir nekilnojamasis turtas,
„Maxima“ ir „Eurovaistinės“ – ir pan.).

– Pritariu, tačiau visa
tai yra draudimai, kuriuos atremia priešingos pusės argumentai – tai
kartu yra ir visų kitų teigiamų procesų varžymas. Be to, „tauta“,
priešingai nei tikiesi, labiau džiaugtųsi šalia „Maximų“ suremontuotais
gatvės ruožais ir naujais šviesoforais, nei piktintųsi globalizacijos
procesais…

Paskelbta www.omni.lt