Kartais iš tiesų patiriu, kad Dievas būna. Jis būna dvejopas –
neužmirštamais įspūdžiais ir prisiminimais, o kartais būna išbandymais
ir kliūtimis.
Šiandien jis man rodosi antruoju pavidalu – statydamas kliūtis,
palikdamas mažą mažą takelį, kuriuo galiu eiti į priekį. Kiekviename
takelio vingyje – po naują netikėtumą. Tai ir miego trūkumas, ir
prabudimas pačiu laiku, ir darbai, tarsi gulę pirmą dienos pusę. Net ir
niekam tikusi būsena popiet, ir skambutis naujojo buto šeimininkei, ir
bandymas nusnūsti valandėlę, pasibaigęs trūkusios apšildymo sistemos de javu..
Tokiais momentais eilinį kartą patiriu dvilypį Dievo (Likimo) buvimą.
Tas įdomus balanso jausmas, kai jauti kenčiąs pelnytai, tačiau turįs
pilną teisę ginti savo kitą erdvę. Antroji realybė tarsi veda ir rodo –
štai kelias, kuriuo gali eiti tiesiai. Tai tarsi ranka, kuri ištiesta
kiekvienam iš mūsų. Tai tarsi atleidimas ir bausmė viename – priimk
sunkumus, iškęsk juos, atsisakyk per didelio kąsnio ir džiaukis
likusiu gyvenimu, kurk grožį ir gausink gėrį 🙂
Įdomu, kad kažkuo perdėm panašios būna ir atvirkštinės akimirkos. Kai
džiaugsmas apima visą pasaulį, o kitoms mintims tarsi lemta mirti,
visada lieka neaiškus akimirkos trapumas. Tarsi už kiekvieno atodūsio
pasaulis grįžtų pas save, į savo nekartojamą pusiausvyrą. Būtent ši
pusiausvyra ir apima tas akimirkas, kai jauti abu kelius, kai jauti,
kad Dievas (Likimas) tuokart yra.
Būna
Būna akimirkų mano žavių,
Būna akimirksnių kito kelių.
Tikėjimo jausmas šviesia viltimi
Visad būdraus, nes šalia vis kiti
as kartais abejoju ar Dievas yra…
o mano Dievas irgi Likimas.
jutimai ir suvokimas visada subjektyvus.
Atskirti tai – didis menas… Pajauta atsiranda kartais kaip iliuzija – žmogui reikia kažko antgamtiško, norint paaiškinti iki galo nepaaiškinamus dalykus.
Na o kalbant apie Jo esybės jutimą, tai ją galima justi kasdien: pradedant teigiamom mintim, afirmacijom ir baigiant darbais, apie kuriuos sakoma ''ubi caritas et amor, Deus ibi est…''
wiki
daugeliu atvejų sunku atskirti, ar tai eilinė kasdienybė, ar kažkas daugiau. vat kai kuriais momentais daugiau negu akivaizdžiai jaučiu, kad žaidimas nesibaigia jusliniu pasauliu. kur ir kokios ribos slypi už jo – atsakymo neturiu ir vargu, ar kas nors iš mūsų dabar galėtų tokį atsakymą surasti
Dažnai man atrodo, kad kažkur, nesuvokiamoje ir neįsivaizduojamoje erdvėje, Dievas atlaidžiai šypsosi, žiūrėdamas į mūsų pasaulį, į visą tą blaškymąsį, bandymą suvokti jo buvimą, rasti jo įrodymų, ar sukurti kuo įtikinamesnę jo "biografiją", ar jį garbinančią religiją.