Category: politika (Page 108 of 137)

2007 metų kovo 20 diena tapo naujos Lietuvos pradžia. Nauja Lietuva užgimė tada, kai septynios rankos formaliai viršijo savo kompetenciją, tačiau savo sprendimu iš esmės ir negrįžtamai nugalėjo albinus. Nepriklausomybę atgavusi jau trečioji Lietuvos Respublika 17 metų ir 9 dienas ėjo sunkiu keliu vidinės laisvės link. Tikroji laisvė dar tik horizonte, tačiau dabar tai tik technikos klausimas, o ne abejonė, ar ją galima pasiekti.

Tikrųjų valstybininkų darbotvarkėje klausimą „ar realu?“ pakeitė trys techniniai klausimai: a) kaip apsaugoti ateities matulevičius, kad jie galėtų dirbti savo darbą? b) kaip užtikrinti iškeltų problemų likvidavimą? c) ką daryti su paslydusiais bendrapiliečiais?

Pirmąjį klausimą spręsti mielai padės pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėją Tadą Kosciušką itin geru žodžiu mininčios Jungtinės Amerikos Valstijos. Dar 1912 metais priimtas Lloyd-La Follette aktas numatė specialią apsaugą valstybės tarnautojams, Kongresui pranešantiems apie netoleruotinus valstybės institucijų ar jų vadovų veiksmus. Šie darbuotojai pavadinti švilpikais (angl. whistleblower). Tai vaizdžiai parodo jų rolę – garsiai pranešti apie pavojų ir remiantis visuomenės pagalba bendrai įveikti nenaudėlius ar apgavikus valstybės tarnyboje.

Tad šiomis dienomis iš vis dar VSD vadovų ir juos palaikančiųjų pasigirdę kaltinimai, esą Seimo komitetas viršijo savo įgaliojimus, JAV tesukeltų pašaipą. Abejonių dėl formalumų nesilaikymo nepaisoma, jeigu akivaizdus reikalas saugoti valstybės pamatus.

Sudėtingesnis antrasis klausimas, nes kiekvieną švilpuko garsą reikia vertinti nuosekliai ir rezervuotai. Nepriklausomos institucijos turi įvertinti ne tik teisinius aspektus, bet ir etinį, socialinį poveikį visuomenei. Todėl algirdų mykolų sapaliojimai apie „всё законно“ turėtų lėkti tiesiai į šiukšlių dėžes. Vien faktas, jog Albinas derina savo veiksmus su Rimandu, turėtų amžinai tokiam užkirsti kelią į valstybės tarnybą.

Nepriklausomą tyrimą turėtų vykdyti pakankamai įgaliojimų turinti valstybės institucija, pavyzdžiui, Seimo laikinosios komisijos lygio subjektas. Toliau perimant JAV patirtį (pavyzdžiui, istorija dėl karo Irake pradžios) būtina išlaikyti maksimalų viešumą, nes kitaip galimos įvairios manipuliacijos „po stalu“ (pavyzdžiui, Seimo daugumai demokratinėmis procedūromis užslaptinant politiškai nepatogius liudijimus).

Trečias techninis klausimas yra bene sunkiausias kiekvienam piliečiui asmeniškai. Kaip žiūrėti į akis bendradarbiui, kuris „prasukinėjo“ rusų interesus? Kaip elgtis su klientu, kuris, pasirodo, gyvena nustekendamas Lietuvos dujų vartotojus? Kaip skaityti naujienas ar žiūrėti reportažus žiniasklaidos priemonėje, kuri dirba prieš Lietuvą? Ką daryti su vaikystės draugu, kuris nurodymus priima Maskvoje ir juos įgyvendindamas bando grąžinti Lietuvą į draugiškų respublikų sąjungą?

Būtent šie asmeniniai sprendimai ir lems, kaip greitai pasieksime horizontą. Klausimas „ar?“ jau praeityje, nes supratome, kad švilpuką turime!

Paskelbta vz.lt

Visas posėdis buvo įrašinėjamas, tai tikiuosi paskelbti garso įrašą, o esminė komiteto pozicija:

1. Akreditavimą reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymo 12 straipsnis:
   
   12 straipsnis. Žurnalistų akreditavimas
   
   1. Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas turi teisę akredituoti savo žurnalistus prie valstybės institucijų, politinių partijų, politinių organizacijų ir asociacijų, taip pat kitų institucijų šalių susitarimu.
   2. Žurnalistas gali dalyvauti jį akreditavusios institucijos ar organizacijos posėdžiuose, kituose renginiuose, jis yra aprūpinamas stenogramomis, protokolais ir kitais dokumentais ar jų nuorašais tarpusavio susitarimu numatytomis sąlygomis.
   3. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos akredituoti kitų valstybių žurnalistai turi tokias pat teises rinkti ir skelbti informaciją kaip ir Lietuvos žurnalistai.
2. Tai, kad kiekviena vieša interneto svetainė yra viešosios informacijos rengėjas, klausimų nekyla;
3. „Žurnalisto“ sąvoką paaiškina to paties įstatymo 2 straipsnio 72 dalis:

   Žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys.

4. Todėl esminis blogerių akreditavimo klausimas – ar juos galime laikyti žurnalistais įstatymo prasme. Tam reikalinga teigiamas loginis atsakymas:

   „fizinis asmuo“ AND (((profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą) AND (sutartis su vieš.inf.rengėju)) OR (yra LŽS narys))

Taigi, turint omeny, kad www.blogas.lt tokį raštą jau pasirašė, tai galiu ruoštis keliauti atsiimti akreditacijos pažymėjimo 🙂 P.S. žinau žinau – optimistas aš, optimistas 😉

Papildymas Nr.1 – visgi, esminė tokios komiteto pozicijos problema yra ta, jog tai žengia ganėtiną žingsnį į šoną ir formaliai atitinkantys „žurnalisto“ reikalavimus įgauna žymiai privelegijuotesnę teisinę padėtį nei eiliniai piliečiai, todėl piliečių žiniasklaidai mažinamos galimybės veikti.

Kitas svarbus aspektas – neaiški situacija, kai viešosios informacijos rengėjas ir žurnalistas yra tas pats asmuo. Pavyzdžiui, interneto svetainės www.vardasvardas.lt autoriui ir valdytojui tereikėtų profesionaliai rinkti, rengti ir teikti medžiagą.

Juda mano akreditacijos Seime reikalai – šiandien kaip Visuomenės informavimo įstatymo darbo grupės narys gavau kvietimą į posėdį:

Tai ką? Ruošiam argumentus ir piketą prie Seimo? 🙂

Jūsų Ekscelencija, arba pradėkit mąstyt, arba savo noru eikit į pensiją. Švelnesnių komentarų nerandu:

Gražu gražu gražu…

Atkreipčiau dėmesį: a) ką eiliniam žmogui reiškia 48 tūkst. t pieno? kokia dinamika – didėja/mažėja?; b) ką reiškia „nemažai“ kefyro, varškės?; c) dienos darbai, jeigu perfrazavus, būtų „paimu pažymą, padalinu pažymo skaičius, paspaudžiu mygtuką“.

Įdomu, pagal kokius kriterijus brigadininkė Violeta Žukauskaitė buvo pripažinta „spartuole“? Ar čia lygiai taip pat, kaip Nobelio premija skiriama kokiam nors mokslo instituto vadovui, nors jam dirbo šimtai ar net tūkstančiai pagalbininkų?

O šiaip, kaip komunistui, man vis tiek gražu 🙂