XXI a. kasdienybės dienoraštis

Švilpuko problemos

2007 metų kovo 20 diena tapo naujos Lietuvos pradžia. Nauja Lietuva užgimė tada, kai septynios rankos formaliai viršijo savo kompetenciją, tačiau savo sprendimu iš esmės ir negrįžtamai nugalėjo albinus. Nepriklausomybę atgavusi jau trečioji Lietuvos Respublika 17 metų ir 9 dienas ėjo sunkiu keliu vidinės laisvės link. Tikroji laisvė dar tik horizonte, tačiau dabar tai tik technikos klausimas, o ne abejonė, ar ją galima pasiekti.

Tikrųjų valstybininkų darbotvarkėje klausimą „ar realu?“ pakeitė trys techniniai klausimai: a) kaip apsaugoti ateities matulevičius, kad jie galėtų dirbti savo darbą? b) kaip užtikrinti iškeltų problemų likvidavimą? c) ką daryti su paslydusiais bendrapiliečiais?

Pirmąjį klausimą spręsti mielai padės pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėją Tadą Kosciušką itin geru žodžiu mininčios Jungtinės Amerikos Valstijos. Dar 1912 metais priimtas Lloyd-La Follette aktas numatė specialią apsaugą valstybės tarnautojams, Kongresui pranešantiems apie netoleruotinus valstybės institucijų ar jų vadovų veiksmus. Šie darbuotojai pavadinti švilpikais (angl. whistleblower). Tai vaizdžiai parodo jų rolę – garsiai pranešti apie pavojų ir remiantis visuomenės pagalba bendrai įveikti nenaudėlius ar apgavikus valstybės tarnyboje.

Tad šiomis dienomis iš vis dar VSD vadovų ir juos palaikančiųjų pasigirdę kaltinimai, esą Seimo komitetas viršijo savo įgaliojimus, JAV tesukeltų pašaipą. Abejonių dėl formalumų nesilaikymo nepaisoma, jeigu akivaizdus reikalas saugoti valstybės pamatus.

Sudėtingesnis antrasis klausimas, nes kiekvieną švilpuko garsą reikia vertinti nuosekliai ir rezervuotai. Nepriklausomos institucijos turi įvertinti ne tik teisinius aspektus, bet ir etinį, socialinį poveikį visuomenei. Todėl algirdų mykolų sapaliojimai apie „всё законно“ turėtų lėkti tiesiai į šiukšlių dėžes. Vien faktas, jog Albinas derina savo veiksmus su Rimandu, turėtų amžinai tokiam užkirsti kelią į valstybės tarnybą.

Nepriklausomą tyrimą turėtų vykdyti pakankamai įgaliojimų turinti valstybės institucija, pavyzdžiui, Seimo laikinosios komisijos lygio subjektas. Toliau perimant JAV patirtį (pavyzdžiui, istorija dėl karo Irake pradžios) būtina išlaikyti maksimalų viešumą, nes kitaip galimos įvairios manipuliacijos „po stalu“ (pavyzdžiui, Seimo daugumai demokratinėmis procedūromis užslaptinant politiškai nepatogius liudijimus).

Trečias techninis klausimas yra bene sunkiausias kiekvienam piliečiui asmeniškai. Kaip žiūrėti į akis bendradarbiui, kuris „prasukinėjo“ rusų interesus? Kaip elgtis su klientu, kuris, pasirodo, gyvena nustekendamas Lietuvos dujų vartotojus? Kaip skaityti naujienas ar žiūrėti reportažus žiniasklaidos priemonėje, kuri dirba prieš Lietuvą? Ką daryti su vaikystės draugu, kuris nurodymus priima Maskvoje ir juos įgyvendindamas bando grąžinti Lietuvą į draugiškų respublikų sąjungą?

Būtent šie asmeniniai sprendimai ir lems, kaip greitai pasieksime horizontą. Klausimas „ar?“ jau praeityje, nes supratome, kad švilpuką turime!

Paskelbta vz.lt

4 Comments

  1. Anonymous

    I love the site, and I think your a great journalist!

    http://www.americanlegends.blogspot.com

  2. versus

    patiko tavo mintys. Ar manai, kad kas nors keisis? ar nebus drakonas mire, tegyvuoja drakonas? Vietoj vieno albino sedes kitas albinas, vietoj vienos dujotekanos, bus kita dutekana, tik pavadinimai skirsis. tas pats buvo ir su paksais, tas pats bus ir dabar.

    tas pats yra ir kitose, senos "senos demokratijos" valstybese. kai paskaitai K. Vonnegut "Žmogus be tėvynės", matai, kad tas pats visur, nieko naujo:) Tik gal mums skaudžiau, kai viskas vyksta pas mus – Lietuvoje.

  3. liutauras

    Anonymous, thank you! public support is essential in such cases

    versus'e, mano pagrindinė mintis – pagaliau atrastas ir panaudotas naujas mechanizmas. kas, prieš ką ir kada – jau antriniai klausimai. kol jo nebuvo, tol buvo pavojus, kad buldozeris "vsio zakonno" visgi gali laimėti. dabar buldozeris praranda prasmę

  4. Aphex

    Ačiū

Leave a Reply

Your email address will not be published.