XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: politika (Page 107 of 137)

Piliečių Santalkos veikloje neišvengiamai susiduriame, kai ką spėju ir aprašyti.

Kai žmonių gyvenimas pradės blogėti

Melancholiški vaikystės prisiminimai – tai vienas dažniausiai pasitaikančių „anksčiau buvo geriau“ minčių pavyzdžių. Dabarties nuskriaustieji žertų „prie ruso buvo geriau“.

Tokias mintis psichologai aiškina Stokholmo sindromu, tačiau praeities kokybė atskirais žmonijos istorijos etapais, nepaisant sutelktų visuomenės pastangų, iš tiesų gali būti tikra, o ateities gėrovė tik mažėjanti.

Bene pirmasis didžiulių problemų pavyzdys – biblinis tvano aprašymas, kurį šiandieną jau galime lyginti su dar gyvais Naujojo Orleano vaizdais. Visą pasaulį (o tiksliau – visą mūsų sąmonę) užliejantis vanduo reiškia pagrindinių fiziologinių Abraomo Maslou piramidės poreikių trūkumą – oro, maisto, gėrimo ir dauginimosi deficitą.

Senolių priesakas „niekada neišsižadėti karo, maro ir ubago lazdos“ nukelia į tuos kelis tūkstantmečius sąmoningos žmonijos veiklos, kurią siejame su dabartimi. Tad nesiliaujantys karai – tai antroji žmonijos vystymosi stadija, kai absoliučios daugumos gyventojų gyvenimo kokybė blogėja. Net ir humaniškoji Europa su JAV pagalba atsikvošėjusi po poros pradėtų pasaulinių karų, XX amžiuje pabaigoje turėjo pripažinti skaudžią Balkanų pamoką. Vos už kelių valandų kelio nuo prašmatniųjų europiečių namų vyko paprastų paprasčiausias genocidas…

Pasaulinės epidemijos (pandemijos) – vis dar nūdienos rūpestis. Paradoksalu, bet būtent ligos tapo bene galingiausiu europiečių ginklu prieš Amerikos žemynų civilizacijas. Iš viduramžių paveikslų žvelgiančios giltinės – dar vienas priminimas, kad to laikmečio Europa negalėjo nugalėti užkrečiamųjų ligų plitimo skaitlingoje bendruomenėje, o ypač – dideliuose (įvertinant anais laikais turimas higienos priemones) miestuose. Dar net XIX amžiaus pabaigoje ligos buvo vienas baisiausių žmonijos prakeiksmų.

Galbūt keisčiausiai šiais laisvosios rinkos laikais skamba ubagystės pavojus, tačiau ta pati uragano pradėta diskusija Jungtinėse Amerikos Valstijose tik paryškino dar vieną paradoksą – turtingiausioje pasaulio valstybėje skirtumai tarp turtingų ir vargšų nuolatos tik didėja. Suprantama, kad iš dalies šis reiškinys susijęs su pačių žmonių nusiteikimu ir nenoru keistis, tačiau statistika, teigianti, kad gimimo momentas dažnai nulemia ir visą gyvenimo kelią, yra negailestinga.

Nuo visų didžiųjų blogybių XX amžiaus antrojoje pusėje žmoniją gelbėjo nafta (teikė pigi šilumą, rėmė dvipolio pasaulio idėją, garantavo cheminius preparatus ir vaistus, leido finansuoti socialines programas), tačiau netrukus ji baigsis. Ar tai reikia, jog mažės gyvenimo kokybė?

Esame įpratę kasdieną susidurti su žiniomis apie įvairiausias nelaimes, nuosmukius, tačiau tuo pat metu šventai tikime, kad BVP rodikliai turi nuolatos kilti, atlyginimas didėti sparčiau už infliaciją, o žmonių skaičius pasaulyje praktiškai neturi lubų. Ar tik nebus taip, kad visi šie reiškiniai – tai energijos pertekliuje gyvenančio XX amžiaus trumparegystė? Jau esu plačiau „Verslo klasėje“ rašęs, kad naftos ištekliai nuolatos senka ir kasdieną naujus visų laikų rekordus mušanti naftos kaina – naujas nuolatinis reiškinys. Tereikia kiek dažniau pasklaidyti tarptautinius leidinius ir iš karto į akis krenta nuolatinis alternatyvių energetinių išteklių propagavimas. Autoriai – „Shell“, BP, „Chevron“ ir kiti šiuolaikinės naftos pramonės „banginiai“. Nereikia būti ekonomikos guru, kad galėtum suvokti, kad šis reiškinys tiesiogiai sietinas su santykinai brangstančia naftos energija ir santykinai pingančiais alternatyviais šaltiniais. Deja, absoliučia išraiška energija – o kartu ir mūsų gėrovė – tik brangsta.

Kol kas naftos energijai neturime realių alternatyvų. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių parko pastatymo kaina ir jo pagaminamos elektros energijos savikaina (be valstybės subsidijų) – tai garantuotas neigiamas efektyvumas (t.y. suminė statybos ir palaikymo energija yra mažesnė už generuojamą). Naujųjų „efektyvesnių“ technologijų užkaborius dar XIX amžiuje pastebėjo Viljamas Stenlis Ževonas.

Jau galime ruoštis moraliniam šokui, kuris neišvengiamas suvokus, jog naftos energija paremtas gėrovės laikotarpis baigiasi. Kaip Sovietų Sąjungos santvarkos pabaigą iš dalies lėmė žema pasaulinių rink naftos kaina, taip XXI amžiaus pradžioje kylančios barelių kainos šaukia apie naują visos žmonijos gerovės mažėjimo laikotarpį.

Paskelbta vz.lt

Propaganda: 1983 m. rugpjūčio 9 d. „Vakarinės naujienos“ (IV)

Neatsitiktinai krepšinis tapo ta sritimi, kur tautiniai jausmai veržėsi pro cenzūros gniaužtus.

Laimėtos pasaulio krepšinio čempionato finalo rungtynės prieš JAV suteikė progą ne tik pagirti „daugelį metų neturėjusias sau lygių oficialiosiose varžybose“, bet ir pažymėti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką atstovavusias sportininkes.

Ką dabar veikia anuometinės TSRS rinktinės narės?

 

Inspector of journalists' ethics: blogs should obey public information rules

Today inspector of journalists' ethics has announced his decision Nr. SPR-9, which equally identifies questionable information available for public access in newspapers „Giružis”, „Panevėžio rytas”, „L.T.”, „Respublika“ and blog www.blogas.lt/kaboom.

Such decision strengthens my position, that bloggers and journalists should enjoy the same rights in order to require them obey similar rules.

P.S. interesting question in this case – should inspector's decision be implemented by blog's author or the blog-farm owner, who is in charge under notice-and-take-down procedure.

Citizens – their rights – journalism

Yesterday AFP introduced to the global community my quest for accreditation in our parliament, therefore I feel obligation to explain a few additional issues for guests not reading Lithuanian.

Firstly, the factual background – I've applied for the accreditation in the Parliament of the Republic of Lithuania as a blogger. Yesterday a formal decision to deny access was made simply on the argument, that I have no employment or similar contract with a media channel. Clearly, no blogger has such a contract (except rules of blog-farm provider – the parliament described them as not sufficient “to be valued as a contract”).

Secondly, the main question to be answered is:

Should bloggers have the same legal rights and obligations as journalists?

If yes – it's ok and all citizens are encouraged to participate and use internet as the medium for communication and information transfer

If no – journalists would become a separate legal category, which would undermine rights of self-expression for every other citizen. From the legal point of view (as I'm a PhD student) such an answer contradicts to US theory of “lonely pamphleter”, but it is unclear, how should it be valued from the perspective of European Convention of Human Rights and its Article 10 (freedom of expression). The legal question is, whereas the status of journalist should depend on formal qualifications (e.g. diploma, employment contract) or real activities (e.g. gathering information and dissemination).

Simple example:

Scenario A (“yes”) – a blogger, using internal information, posts a public message, that employee X from public institution Y is laundering money into his own pockets. The court provides him right not to disclosure the source of this information. Blogger is protected as every journalist. People are necouraged to write about public problems.

Scenario B (“no”) – a blogger, using internal information, posts a public message, that
employee X from public institution Y is laundering money into his own
pockets. The court does not provide him right not to disclosure the source of
this information, the source is opened for everybody. Blogger is not protected as every journalist. People are
demotivated to openly discuss and write about public problems.

« Older posts Newer posts »