XXI a. kasdienybės dienoraštis

Kai žmonių gyvenimas pradės blogėti

Melancholiški vaikystės prisiminimai – tai vienas dažniausiai pasitaikančių „anksčiau buvo geriau“ minčių pavyzdžių. Dabarties nuskriaustieji žertų „prie ruso buvo geriau“.

Tokias mintis psichologai aiškina Stokholmo sindromu, tačiau praeities kokybė atskirais žmonijos istorijos etapais, nepaisant sutelktų visuomenės pastangų, iš tiesų gali būti tikra, o ateities gėrovė tik mažėjanti.

Bene pirmasis didžiulių problemų pavyzdys – biblinis tvano aprašymas, kurį šiandieną jau galime lyginti su dar gyvais Naujojo Orleano vaizdais. Visą pasaulį (o tiksliau – visą mūsų sąmonę) užliejantis vanduo reiškia pagrindinių fiziologinių Abraomo Maslou piramidės poreikių trūkumą – oro, maisto, gėrimo ir dauginimosi deficitą.

Senolių priesakas „niekada neišsižadėti karo, maro ir ubago lazdos“ nukelia į tuos kelis tūkstantmečius sąmoningos žmonijos veiklos, kurią siejame su dabartimi. Tad nesiliaujantys karai – tai antroji žmonijos vystymosi stadija, kai absoliučios daugumos gyventojų gyvenimo kokybė blogėja. Net ir humaniškoji Europa su JAV pagalba atsikvošėjusi po poros pradėtų pasaulinių karų, XX amžiuje pabaigoje turėjo pripažinti skaudžią Balkanų pamoką. Vos už kelių valandų kelio nuo prašmatniųjų europiečių namų vyko paprastų paprasčiausias genocidas…

Pasaulinės epidemijos (pandemijos) – vis dar nūdienos rūpestis. Paradoksalu, bet būtent ligos tapo bene galingiausiu europiečių ginklu prieš Amerikos žemynų civilizacijas. Iš viduramžių paveikslų žvelgiančios giltinės – dar vienas priminimas, kad to laikmečio Europa negalėjo nugalėti užkrečiamųjų ligų plitimo skaitlingoje bendruomenėje, o ypač – dideliuose (įvertinant anais laikais turimas higienos priemones) miestuose. Dar net XIX amžiaus pabaigoje ligos buvo vienas baisiausių žmonijos prakeiksmų.

Galbūt keisčiausiai šiais laisvosios rinkos laikais skamba ubagystės pavojus, tačiau ta pati uragano pradėta diskusija Jungtinėse Amerikos Valstijose tik paryškino dar vieną paradoksą – turtingiausioje pasaulio valstybėje skirtumai tarp turtingų ir vargšų nuolatos tik didėja. Suprantama, kad iš dalies šis reiškinys susijęs su pačių žmonių nusiteikimu ir nenoru keistis, tačiau statistika, teigianti, kad gimimo momentas dažnai nulemia ir visą gyvenimo kelią, yra negailestinga.

Nuo visų didžiųjų blogybių XX amžiaus antrojoje pusėje žmoniją gelbėjo nafta (teikė pigi šilumą, rėmė dvipolio pasaulio idėją, garantavo cheminius preparatus ir vaistus, leido finansuoti socialines programas), tačiau netrukus ji baigsis. Ar tai reikia, jog mažės gyvenimo kokybė?

Esame įpratę kasdieną susidurti su žiniomis apie įvairiausias nelaimes, nuosmukius, tačiau tuo pat metu šventai tikime, kad BVP rodikliai turi nuolatos kilti, atlyginimas didėti sparčiau už infliaciją, o žmonių skaičius pasaulyje praktiškai neturi lubų. Ar tik nebus taip, kad visi šie reiškiniai – tai energijos pertekliuje gyvenančio XX amžiaus trumparegystė? Jau esu plačiau „Verslo klasėje“ rašęs, kad naftos ištekliai nuolatos senka ir kasdieną naujus visų laikų rekordus mušanti naftos kaina – naujas nuolatinis reiškinys. Tereikia kiek dažniau pasklaidyti tarptautinius leidinius ir iš karto į akis krenta nuolatinis alternatyvių energetinių išteklių propagavimas. Autoriai – „Shell“, BP, „Chevron“ ir kiti šiuolaikinės naftos pramonės „banginiai“. Nereikia būti ekonomikos guru, kad galėtum suvokti, kad šis reiškinys tiesiogiai sietinas su santykinai brangstančia naftos energija ir santykinai pingančiais alternatyviais šaltiniais. Deja, absoliučia išraiška energija – o kartu ir mūsų gėrovė – tik brangsta.

Kol kas naftos energijai neturime realių alternatyvų. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių parko pastatymo kaina ir jo pagaminamos elektros energijos savikaina (be valstybės subsidijų) – tai garantuotas neigiamas efektyvumas (t.y. suminė statybos ir palaikymo energija yra mažesnė už generuojamą). Naujųjų „efektyvesnių“ technologijų užkaborius dar XIX amžiuje pastebėjo Viljamas Stenlis Ževonas.

Jau galime ruoštis moraliniam šokui, kuris neišvengiamas suvokus, jog naftos energija paremtas gėrovės laikotarpis baigiasi. Kaip Sovietų Sąjungos santvarkos pabaigą iš dalies lėmė žema pasaulinių rink naftos kaina, taip XXI amžiaus pradžioje kylančios barelių kainos šaukia apie naują visos žmonijos gerovės mažėjimo laikotarpį.

Paskelbta vz.lt

6 Comments

  1. Kestas G.

    Linkas i Verslo klase neteisingas.

  2. liutauras

    pataisiau, pilnas txt vz.lt archyve

  3. Anonymous

    gErovė

  4. liutauras

    o kaip žodžio daryba – nuo "geras, -a" ar nuo "gėris"?

  5. Aphex

    Kalbėdamas apie alternatyvius energijos šaltinius, paminėjai vėjo jėgaines, tačiau dabar tai ne vienintelė alternatyva…

    Iš kitos pusės, manau, kad rezervuaro dugne rasime ne vieną iki tol naftoje paskandintą technologiją 🙂

    Suprantu, kad šio straipsnio tikslas pateisina dramatišką formą 🙂 bet vis tik ar tikrai velnias toks baisus kaip jį maliavoja? Atvirai pasakius, laukiu tos dienos, kai pasibaigs nafta…

  6. liutauras

    be vėjo – saulė? geoterminiai vandenys? potvyniai? kas realaus?

    bent vieną paskandintos technologijos pvz?

    šiaip aš nenorėčiau tos dienos sulaukt, nenorėčiau net pradinių konvulsijų sulaukt, tik, spėju, jas jau ir dabar jaučiam

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *