Россиский стабилизационный фонд = $142 bln (ft.com)
The War in Iraq cost = $421 bln (nationalpriorities.com)
Russian dis-ability is clear. Moscow could not finance even one third of the Iraq II campaign..
Author: Liutauras (Page 151 of 216)
Vakar pasirodė gegužės mėnesio žurnalo „Verslo klasė“ numeris, kuriame ir mano straipsnis apie 1791-ųjų gegužės 3-iosios Konstituciją. Keletas ištraukų:
- Vienas Vilniaus skveras tikriausiai jau nebebus pavadintas Gegužės 3-iosios Konstitucijos vardu. Konstitucija, kurios kryptis nubrėžė vienas garsiausių pasaulio filosofų Žanas-Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), o pirminį tekstą pasiūlė kitas prancūzas Gabrielis Mablis (Gabriel Bonnot de Mably), lietuviams neįtinka nebe pirmą kartą. Prieš daugiau nei pora šimtų metų lietuviai rinkosi ne būtinas reformas, o Gardino seimą, kuriame grąžino Rusijos tvarką ir antrą kartą padalijo Abiejų Tautų Respubliką.
- Daugeliui įprasta, kad antrojo pasaulinio karo pradžia – tai ir penkiasdešimties metų trukusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos okupacijos pradžia. Tačiau mažai kas žino, kad 1791-aisiais Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padėtis faktiškai buvo dar blogesnė. Šalies gyvenimą dar 1717 metais užkonservavo Petro I-ojo kariuomenės apsuptas Tylusis Seimas.
- Gegužės 3-ioji išaušo ne per vieną dieną. Tai ilgų Ketverių metų Seimo diskusijų rezultatas, nors paskelbtas beveik pogrindinėmis sąlygomis. Tai, jog permainos būtinos, dalis visuomenės suvokė jau gerokai anksčiau – dar 1768 metais į Baro konfederaciją susijungę bajorai bandė priešintis Rusijos statytiniam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
- Paradoksalu, tačiau konfederacijai pralaimėjus, kai kurios filosofų pasiūlytos reformos buvo pradėtos realizuoti. 1773-iaisiais įsteigta Edukacinė komisija, kuri padėjo nuoseklaus tautos švietimo pamatus. 1776-aisiais Seimas įpareigojo kanclerį Andrejų Zamoiskį (Andrzej Zamoyski) parengti naują įstatymų sąvadą, kurio projektas ir buvo pateiktas svarstymui 1780 metais.
- Prieš pat 1990-ųjų kovo 11-ąją, kai buvo konstatuotas nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas, vietos komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas po vasario 16-osios minėjimo renginių ekstremistinėmis nuotaikomis apkaltino Sąjūdį, kuris Aukščiausios Tarybos 3-ioje sesijoje išreiškė ryžtą siekti Lietuvos nepriklausomybės. Per Lietuvos radiją vėliau nepriklausomos Lietuvos Prezidentu tapęs asmuo teigė: „kai kuriuose renginiuose <…> nuskambėjo tokių lozungų, kurie mus jaudina, kurie jokiu būdu nepriimtini. Ir kurie netgi klaidina gyventojus. <…> nepriklausomybės šūkiai – kraštutinis žingsnis“. Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto XVII plenume komunistai pasisakė už Sąjūdžio veiklos suvaržymą, o Algirdas Brazauskas būgštavo, kad Lietuva „visiškai netoli tos ribos, už kurios seka ypatinga valdymo forma ir sugrįžimas į niūrius praeities laikus“. Laimei, kai kas jau žinojo istorijos pamoką, kad toks ryžto vengimas vestų į dar pora šimtmečių trunkančią maskolių priespaudą.
Savo kailiu jaučiu, kad studentams atsirado nauja didelė tyrimų erdvė – blogosfera. Štai vakar neakivaizdžiai atsakinėjau į Deimilės iš Vilniaus universiteto klausimus:
Kada pradėjote rašyti savo blogą?
Jeigu neklystu, 2005 metų pavasarį
Kaip kilo mintis jį pradėti?
Nuo 2004 metų pradėjau interneto portalams, savaitraščiams rašyti komentarus, kurių vėliau jau nebespėjau „kaupti“. Todėl blogas tapo puikia priemone, kur galėjau dėti visų savo tekstų kopijas. Palengva atsirado ir įrašai, kurie buvo grynai „asmeninės pastabos“, kurios gali būti įdomios ne tik man
Kovo mėnesį dalyvavote pirmojoje Lietuvos blogų konferencija. Jūsų nuomone ar ji buvo naudinga, nusisekusi?
Kaip vienas iš jos iniciatorių, esu gana reiklus, todėl vertinčiau tik „patenkinimai“. Jeigu būčiau pašalietis, tai, manau, galėčiau skirti ir įvertinimą „gerai“. Manau, puiku, kad pirmoji konferencija įvyko. Kokybę tobulinsime
Ar reikėtų daugiau renginių skirtų blogams?
Renginių yra tiek, kiek visuomenė tam turi noro. Noro daugėja – daugėja ir renginių. Tai tiesioginis ryšys. Blogosfera nepasiduoda dirbtiniam „gaivinimui“. Tai natūralus ir stichiškas reiškinys.
Kiek Jūsų nuomone Lietuvoje yra vertų dėmesio blogų? Kodėl taip manote?
Mano „skaitytinų“ blogų sąraše – beveik 200 nuorodų. Todėl grynai mano asmeninė nuomonė – tiek ir yra vertų dėmesio.
Kadangi Jūs blogosferos dalyvis, gal susidarėte nuomonę, kokie žmonės rašo blogus (pvz. jauni, neturintys patirties)?
Skirstyčiau į kelias grupes:
a) technologijų žinovai;
b) reflektuojantys neigiamas emocijas (išreiškiant jas kartu jų atsikratoma);
c) atskirų sričių ekspertai, kuriems blogas – saviraiškos priemonė;
d) kasdienybės aprašinėtojai;
e) …
Manau, daugelis blogerių dabar yra jaunimas tarp 15-30 metų.
Kodėl Lietuvos blogeriai nėra tokie aktyvūs palyginus su kitomis šalimis? O gal yra? Kodėl Jūsų nuomone padėtis užsienyje (pvz. Amerikoje) kitokia?
Lietuvoje blogosfera iš tiesų „gimė“ prieš 1-2 metus, todėl natūralu, kad reikia laiko „sniego gniūžtei“ formuotis ir jai pradėti riedėti. Pastebėjau, kad per pastarąjį pusmetį blogosfera žymiai išaugo ir jo populiarumas auga toliau.
Dėl aktyvumo – matyt, kol kas nėra poreikio. Bet ta pati pirmoji konferencija ir parodė, kad pirmieji žingsniai jau daromi.
Blogai Lietuvoje turbūt nėra tokie populiarūs. O gal kai bus daugiau žinančių kas yra blogas, atsiras didesnis susidomėjimas?
Blogai yra populiarūs. Lietuvoje yra iki 5 tūkst. žurnalistų ir apie 50 tūkst. blogų. Laiko klausimas, kada didžioji visuomenės dalis apsigyvens internete. Jau dabar čia gyvenantys nebežiūri tebevijos ir nebeklauso radijo. Laiko klausimas, kada blogai taps pagrindine žiniasklaidos rūšimi.
Kokio tipo blogai Lietuvoje populiariausi (asmeniniai, verslo, politiniai ir pan.)?
Manyčiau, populiariausi yra gyvenimo dienoraščiai ir technologijų blogai
Ar lietuviški blogai profesionalėja, darosi kokybiški?
Taip. Pokyčiai akivaizdūs ir, kaip jau minėjau, tendencija tik toliau ryškėja. Esminis etapas, kurį netrukus pasieksime – tai viešų įprastinių lyderių blogai. Artūras Zuokas čia iš tiesų puikus pavyzdys.
Kokių problemų matote lietuviškoje blogosferoje (gal mažai gero turinio, per jauna auditorija)?
Trūksta profesionalių ekspertų, kurie būtų savo srities žinovai. Pavyzdžiui, kur filosofai, politologai, fizikai, biologai, šunų augintojai ar muzikantai.
Lietuvoje yra žiniasklaidos blogų (kiek žinau delfi ir alfa). Ką apie juos manote, kaip vertinate?
Kol kas tai daugiau „pabandymai“. Galėčiau išskirti tik vz.lt dienoraščius, kurie nuosekliai aria savo vagą. Kiti blogai labiau panašėja į eksperimentus. Be to, žiniasklaidos blogai turi esminį trūkumą – jie kol kas neintegruoti su blogosfera, o tai panaikina daug privalumų.
Pas mus turbūt dar anksti kalbėti apie blogų atsvarą TV, radijui, spaudai? Kaip galvojate, ar kada nors blogai pakeis įprastą žiniasklaidą?
Manau, apie tai kalbėti jau per vėlu. Nepažįstu nei vieno savo aplinkos žmogaus, kuris neturėtų el.pašto adreso, tačiau tikrai žinau, kurie neturi televizoriaus ar bent jau jo visiškai nebežiūri. Svarstyklės jau persisvėrė. Pasauliniai „Edelman“ tyrimai tą tik patvirtina. Internetas žudo vienakryptę televiziją. Radijas ir analitinė spauda išlieka kaip lygiagrečios galimybės, kitos formos miršta.
Pabandykite surasti bent vieną žinią vakaro žinių laidose, apie kurią nebūtų parašyta interneto portaluose prieš 4-5 valandas.
Kokia blogų reikšmė? Ar jie prisideda prie informacijos įvairov�
�s? Ar tai reikėtų laikyti žurnalistika?
Blogų reikšmė – tai puiki erdvė kiekvieno piliečio saviraiškos laisvės realizavimui. Net Vladimiras Putinas neturi pakankamai galių suvaldyti 100 mln. Rusijos Federacijos piliečių mintims, reiškiamoms livejournal.com'e.
Informacijos įvairovė – taip, žmonės rašo apie tai, kas jiems įdomu ir svarbu, o ne apie tai, kas svarbu žinių tarnybos vadovui(-ei). Tai didžiulis žingsnis į priekį.
Riba tarp žurnalistikos ir ne-žurnalistikos nyksta. Jeigu anksčiau turėjome „žurnalistą“ ir „eilinį pilietį“, tai dabar turime „pusiau žurnalistą“, „iš dalies žurnalistą“ ir pan. plačiau – mano diskusija su Aurelijum Katkevičium mano bloge.
Jūsų nuomone blogai neklaidina? Ar galima jais pasitikėti? Juk jų pagalba galima laisvai manipuliuoti kitais?
Blogas – tai žmogaus iš autobuso stotelės mintys. Tikrai gali būti, kad jis klysta, nusišneka ar net sąmoningai meluoja. Tačiau antrą kartą tokio žmogaus neklausysite, t.y. nelankysite jo blogo. Tai puikus laisvos informacijos rinkos konkurencijos veikimo įrodymas.
Be to, blogosfera itin sunkiai pasiduoda manipuliacijoms – kaip sukontroliuoti 100 laikraščių? Kaip suspėti susitarti su 50 tūkst. autorių?
Kokia Jūsų nuomonė, ar galima blogerius vadinti žurnalistais? Kodėl? Skaičiau, kad Seimas Jums nesuteikė akreditacijos. Gal galite apie tai papasakoti plačiau?
Visa istorija mano bloge. Šiuo metu ruošiu skundą administraciniam teismui, tada turėsiu daugiau konkrečių argumentų.
Kodėl Jūsų manymu nėra naujienų blogų, t.y. rašomų neprofesionalių žurnalistų? Gal Lietuvoje pasitikima žiniasklaida, o gal per jauna auditorija ar nėra tokio poreikio?
Tikrai yra – pavyzdžiui, „ŽudykReklamą“, „DievųŽiniasklaida“. Pirmajame pasklebtas faktas apie 25-ą kadrą LNK reklamose tapo LRTK tyrimo pradžia. Dar anksčiau apie dviejų interneto svetainių susijungimą pranešė blogosfera, įprasta žiniasklaida tai „pamatė“ tik po poros savaičių.
Jeigu neklystu, 2005 metų pavasarį
Kaip kilo mintis jį pradėti?
Nuo 2004 metų pradėjau interneto portalams, savaitraščiams rašyti komentarus, kurių vėliau jau nebespėjau „kaupti“. Todėl blogas tapo puikia priemone, kur galėjau dėti visų savo tekstų kopijas. Palengva atsirado ir įrašai, kurie buvo grynai „asmeninės pastabos“, kurios gali būti įdomios ne tik man
Kovo mėnesį dalyvavote pirmojoje Lietuvos blogų konferencija. Jūsų nuomone ar ji buvo naudinga, nusisekusi?
Kaip vienas iš jos iniciatorių, esu gana reiklus, todėl vertinčiau tik „patenkinimai“. Jeigu būčiau pašalietis, tai, manau, galėčiau skirti ir įvertinimą „gerai“. Manau, puiku, kad pirmoji konferencija įvyko. Kokybę tobulinsime
Ar reikėtų daugiau renginių skirtų blogams?
Renginių yra tiek, kiek visuomenė tam turi noro. Noro daugėja – daugėja ir renginių. Tai tiesioginis ryšys. Blogosfera nepasiduoda dirbtiniam „gaivinimui“. Tai natūralus ir stichiškas reiškinys.
Kiek Jūsų nuomone Lietuvoje yra vertų dėmesio blogų? Kodėl taip manote?
Mano „skaitytinų“ blogų sąraše – beveik 200 nuorodų. Todėl grynai mano asmeninė nuomonė – tiek ir yra vertų dėmesio.
Kadangi Jūs blogosferos dalyvis, gal susidarėte nuomonę, kokie žmonės rašo blogus (pvz. jauni, neturintys patirties)?
Skirstyčiau į kelias grupes:
a) technologijų žinovai;
b) reflektuojantys neigiamas emocijas (išreiškiant jas kartu jų atsikratoma);
c) atskirų sričių ekspertai, kuriems blogas – saviraiškos priemonė;
d) kasdienybės aprašinėtojai;
e) …
Manau, daugelis blogerių dabar yra jaunimas tarp 15-30 metų.
Kodėl Lietuvos blogeriai nėra tokie aktyvūs palyginus su kitomis šalimis? O gal yra? Kodėl Jūsų nuomone padėtis užsienyje (pvz. Amerikoje) kitokia?
Lietuvoje blogosfera iš tiesų „gimė“ prieš 1-2 metus, todėl natūralu, kad reikia laiko „sniego gniūžtei“ formuotis ir jai pradėti riedėti. Pastebėjau, kad per pastarąjį pusmetį blogosfera žymiai išaugo ir jo populiarumas auga toliau.
Dėl aktyvumo – matyt, kol kas nėra poreikio. Bet ta pati pirmoji konferencija ir parodė, kad pirmieji žingsniai jau daromi.
Blogai Lietuvoje turbūt nėra tokie populiarūs. O gal kai bus daugiau žinančių kas yra blogas, atsiras didesnis susidomėjimas?
Blogai yra populiarūs. Lietuvoje yra iki 5 tūkst. žurnalistų ir apie 50 tūkst. blogų. Laiko klausimas, kada didžioji visuomenės dalis apsigyvens internete. Jau dabar čia gyvenantys nebežiūri tebevijos ir nebeklauso radijo. Laiko klausimas, kada blogai taps pagrindine žiniasklaidos rūšimi.
Kokio tipo blogai Lietuvoje populiariausi (asmeniniai, verslo, politiniai ir pan.)?
Manyčiau, populiariausi yra gyvenimo dienoraščiai ir technologijų blogai
Ar lietuviški blogai profesionalėja, darosi kokybiški?
Taip. Pokyčiai akivaizdūs ir, kaip jau minėjau, tendencija tik toliau ryškėja. Esminis etapas, kurį netrukus pasieksime – tai viešų įprastinių lyderių blogai. Artūras Zuokas čia iš tiesų puikus pavyzdys.
Kokių problemų matote lietuviškoje blogosferoje (gal mažai gero turinio, per jauna auditorija)?
Trūksta profesionalių ekspertų, kurie būtų savo srities žinovai. Pavyzdžiui, kur filosofai, politologai, fizikai, biologai, šunų augintojai ar muzikantai.
Lietuvoje yra žiniasklaidos blogų (kiek žinau delfi ir alfa). Ką apie juos manote, kaip vertinate?
Kol kas tai daugiau „pabandymai“. Galėčiau išskirti tik vz.lt dienoraščius, kurie nuosekliai aria savo vagą. Kiti blogai labiau panašėja į eksperimentus. Be to, žiniasklaidos blogai turi esminį trūkumą – jie kol kas neintegruoti su blogosfera, o tai panaikina daug privalumų.
Pas mus turbūt dar anksti kalbėti apie blogų atsvarą TV, radijui, spaudai? Kaip galvojate, ar kada nors blogai pakeis įprastą žiniasklaidą?
Manau, apie tai kalbėti jau per vėlu. Nepažįstu nei vieno savo aplinkos žmogaus, kuris neturėtų el.pašto adreso, tačiau tikrai žinau, kurie neturi televizoriaus ar bent jau jo visiškai nebežiūri. Svarstyklės jau persisvėrė. Pasauliniai „Edelman“ tyrimai tą tik patvirtina. Internetas žudo vienakryptę televiziją. Radijas ir analitinė spauda išlieka kaip lygiagrečios galimybės, kitos formos miršta.
Pabandykite surasti bent vieną žinią vakaro žinių laidose, apie kurią nebūtų parašyta interneto portaluose prieš 4-5 valandas.
Kokia blogų reikšmė? Ar jie prisideda prie informacijos įvairov�
�s? Ar tai reikėtų laikyti žurnalistika?
Blogų reikšmė – tai puiki erdvė kiekvieno piliečio saviraiškos laisvės realizavimui. Net Vladimiras Putinas neturi pakankamai galių suvaldyti 100 mln. Rusijos Federacijos piliečių mintims, reiškiamoms livejournal.com'e.
Informacijos įvairovė – taip, žmonės rašo apie tai, kas jiems įdomu ir svarbu, o ne apie tai, kas svarbu žinių tarnybos vadovui(-ei). Tai didžiulis žingsnis į priekį.
Riba tarp žurnalistikos ir ne-žurnalistikos nyksta. Jeigu anksčiau turėjome „žurnalistą“ ir „eilinį pilietį“, tai dabar turime „pusiau žurnalistą“, „iš dalies žurnalistą“ ir pan. plačiau – mano diskusija su Aurelijum Katkevičium mano bloge.
Jūsų nuomone blogai neklaidina? Ar galima jais pasitikėti? Juk jų pagalba galima laisvai manipuliuoti kitais?
Blogas – tai žmogaus iš autobuso stotelės mintys. Tikrai gali būti, kad jis klysta, nusišneka ar net sąmoningai meluoja. Tačiau antrą kartą tokio žmogaus neklausysite, t.y. nelankysite jo blogo. Tai puikus laisvos informacijos rinkos konkurencijos veikimo įrodymas.
Be to, blogosfera itin sunkiai pasiduoda manipuliacijoms – kaip sukontroliuoti 100 laikraščių? Kaip suspėti susitarti su 50 tūkst. autorių?
Kokia Jūsų nuomonė, ar galima blogerius vadinti žurnalistais? Kodėl? Skaičiau, kad Seimas Jums nesuteikė akreditacijos. Gal galite apie tai papasakoti plačiau?
Visa istorija mano bloge. Šiuo metu ruošiu skundą administraciniam teismui, tada turėsiu daugiau konkrečių argumentų.
Kodėl Jūsų manymu nėra naujienų blogų, t.y. rašomų neprofesionalių žurnalistų? Gal Lietuvoje pasitikima žiniasklaida, o gal per jauna auditorija ar nėra tokio poreikio?
Tikrai yra – pavyzdžiui, „ŽudykReklamą“, „DievųŽiniasklaida“. Pirmajame pasklebtas faktas apie 25-ą kadrą LNK reklamose tapo LRTK tyrimo pradžia. Dar anksčiau apie dviejų interneto svetainių susijungimą pranešė blogosfera, įprasta žiniasklaida tai „pamatė“ tik po poros savaičių.
Jeigu kas nors manęs paklaustų, kas kaltas dėl pasaulio klimato kaitos, dažniausiai atsakyčiau, kad labiausiai kaltos tos šalys, kurios sparčiai auga ir naudoja aplinkai kenkiančius, daug anglies dvideginio į aplinką išskiriančius energijos šaltinius. Tačiau teisybė slepiasi šiapus kompiuterio ekrano – kiekvienas asmeniškai gyvename energijos pertekliuje, kurio ilgalaikių pasekmių ir poveikio masto nesugebame suvokti. Pakanka žingsnis po žingsnio prisiminti eilinę dieną.
Tikiu, kad prabudę daugelis prausiamės. Tačiau tikrai ne visi naudojame vandens maišytuvus ar kranus, mažinančius veltui bėgančio vandens srautą. Retai kada užsukame kraną plaudami dantis ar stovėdami duše. Net menki patobulinimai gali sutaupyti iki 50 proc. vandens!
Jeigu britas pusryčiams pjausto morką ir ji iš Pietų Afrikos, tai 1 kalorijai energijos, kurią ši morka suteiks, atvežti iki pusryčių stalo kainavo 66 kalorijas degalų energijos. Alternatyva? Vietos ūkininkų produkcija, kuri vežama mažiau nei 50 km. Žinoma, Jums tai kainuos brangiau, o kai kurių vaisių ar daržovių ragausite tik sezono metu. Beje – ar vakarykščius pirkinius parsinešėte popieriniame maišelyje? Ar žinote, kad plastikinis visiškai sudūlės tik gyvenant kokiai 30-ai jūsų palikuonių kartai? Neblogai palikimą jai paliksite, ar ne?
Pavalgę pusryčius kartais dalį maisto metate į šiukšliadėžę. O ar rūšiuojate? Ar skirstote plastiką, stiklą, popierių, organines atliekas?
Koks Jūsų drabužių amžiaus ciklas? Vienas sezonas? Du? Daugybė naudotų drabužių parduotuvių Lietuvoje tik patvirtina, kad apranga ir apavas šiais pertekliaus laikais yra gaminami ir švaistomi veltui. Tikrai galite dar kartą peržiūrėti savo senų drabužių kauges, batus ir, pasitelkę amatininkus, prikelti naujam gyvenimui. Jeigu esate naujienų auka, tai ir tokiu atveju pirkdami drabužius turėtumėte įsitikinti, ar naujausia Jūsų palaidinė ar eilutė kartais nebuvo siūta vaikų, neturinčių nė 12 metų. Net jeigu siuvėjai – suaugę, ar jie nebuvo verčiami dirbti 16 val. per parą? Ar jų darbo sąlygos sveikos ir nekenksmingos? Visada galite rinktis vietinių gamintojų produkciją, kurios gamybos procesą tikrinti žymiai lengviau.
Į darbą tikrai nevažiuojate dviračiu. Renkatės savo asmeninį automobilį, kurį kiekvieną vakarą grūdate ant kažkada buvusios „žalios“ vejos ploto šalia savo daugiabučio. Daugeliu atvejų atspėčiau, kad darbą pasiekiate vieni, pakeliui nepaimate bendradarbių ar pakeleivių iš autobuso stotelės. Paskaičiuokite. Jeigu paimtumėte, tai darbą kas rytą pasiektumėte 2-4 kartus sparčiau. Manau, tikrai verta aukoti savo asmeninį komfortą vardan sutaupyto pusvalandžio ar net valandos? O jeigu visi važiuotumėme viešuoju transportu?
Net jeigu vairuojate asmeninį automobilį, tai tikrai galite rinktis itin taupų, į aplinką išmetantį minimalų anglies dvideginio kiekį. Juk mieste net ir 0,8 litro variklio tikrai pakanka. Automobilyje įtaisius dujų įrangą anglies dvideginio į aplinką pateks 10-20 proc. mažiau. Naujausi hibridiniai modeliai šį parametrą sumažina per pusę.
Jūsų darbo kompiuteris senesnis nei pora metų? Katastrofa! Jis juk nebetinkamas naudoti! O gal klystame? Neseniai išbandžiau savo pirmąjį asmeninį IBM tipo kompiuterį (386sx), kurį pirkau 1997 metais – jis veikia! Ir daugelį bazinių užduočių galėjau puikiai atlikti… O kiek laiko gyvenate su savo mikrobangų krosnele, virtuvės kombainu arba garso/vaizdo įranga?
Atėjus pietų metui – užkandžiaudami brakonierių sugautais ikrais arba išbandydami banginių mėsą – ar pabandote įsivaizduoti, kokio masto grobuonis esate?
O galbūt dirbate namuose? Namuose įvedę greitaeigę interneto liniją ne tik skype, icq, bet ir vaizdo ryšiu galėsite tiesiogiai bendrauti su savo vadovais ar klientais. Tuo pat metu pasišalinsite iš ryto ar vakaro kamščių, sutaupysite degalus ir žalingos dujos nepateks į aplinką.
O galbūt šiandien kažkur skrendate? Ar pasirinkote tą oro linijų bendrovę, kuri valdo didžiausią miškų masyvą tropikų miškuose ir taip „atlygina“ atmosferai už išmetą anglies dvideginį?
Grįžę namo, ypač tokį žvarbų pavasarį, tikriausiai, mielai atsukate radiatorių žymeklį viena kita didesne padala. O ar žinote, kiek anglies dvideginio išsiskiria, Jūsų bute temperatūrai padidėjus 1 laipsniu? Kiek efektyviai veikia Jūsų pasirinktas šilumos tiekėjas? Ar Jums elektrą užtikrina degančios dujos, nafta ar skylantis atomas? Ir tradicinis klausimas – ar langai pakankamai sandarūs? O jeigu ne – tai ar skyles bent užkaišote, atėjus žiemai?
Dideli darbai prasideda nuo mažų. O didelės problemos – kiekviename mūsų žingsnyje.
Paskelbta vz.lt
 |
Rugsėjo 8 diena neišvengiamai skirta Vilniaus maratonui. Jau ketvirtus metus antras rugsėjo savaitgalis tampa dar vienu išbandymu. Ir kiekvienais metais maratono bėgimas reikalauja vis geresnio rezultato:
„Pusę“ maratono pirmą kartą pribėgau ~30-31 km, antrą kartą riba buvo dar anksčiau – apie 28 km, o 2006-aisiais kolega iš Jonavos privertė traukti iki pat 35 km 🙂 Būtų gražu, jeigu šiais metais nesustočiau visą trasą… Beje, pirmoji trasa buvo įdomesnė. Kai bėgi ratą antrą kartą, tai kažkaip įdomumas dingsta, nors ganėtinai juokinga situacija, kai pradedi bėgti antrą ratą ir pamatai, kad vienas po kito kolegos apsigalvoja ir suka pėstute atgalios… Nepratusiems bėgioti ilgų distancijų siūlyčiau pusę maratono – jį tikrai neskubant galima įveikti net ir beveik visiškai nesiruošus. |
paklausė – atsakiau
Apie vairuotojų egzaminus rusų kalba ir aukštų technologijų eksportą į Taivaną
LRT radijas, Radijo ringas