Author: Liutauras (Page 150 of 216)

Kartu su savo
bendraamžiais esu tos naujosios Lietuvos – spalvotų Vilniaus daugiabučių,
blizgančių nuo „Statoil“ vaško automobilių ir žiemą besitrinančios ant
austriškų kalnų keltuvų – atstovas. Visi mes turim likimo ženklą – sunkiai
randam bendrą kalbą su savo seneliais ir močiutėmis (o kartais ir tėčiais, ir
mamomis), vos tik kalba pasisuka apie darbą ar poilsį.

Seneliams ir močiutėms
kraujas užverda prisiminus ginklus – ar tai būtų II-ojo pasaulinio karo, ar
pokario partizanų išmirimo, ar Sibiro įpročių aistros. Šios temos jiems – tarsi
aliejus į ugnį. O mums – tai tik jų prisiminimai ir pasakojimai vasaros
popietę, išblukusios nuotraukos ar trikampiai laiškai iš fronto linijos.

Mūsų laikmečio frontas
nematomas, tačiau ne mažiau aiškus. Nematomas konkurencijos frontas pražildo
net pačius jauniausius, plaukai išnyksta dar nepasiekus nė ketvirčio amžiaus.
Vladimiro Visockio dainos žodžiuose „septyniskart paimta aukštuma“ mūsų dienose
ne šautuvais matuojama, o ketvirčio rezultatais, dviženkliu augimu ar pelno
marža.

Todėl tris kartus mūsų
perklausia senoliai, kiek mes uždirbam – retas kuris gali girtis baigta
vidurine ar net pagrindine mokykla, todėl tūkstančiai ir jų dešimtys, lyginant
su kas mėnesį gaunama poros ar keleto šimtų pensija atrodo tarsi iš vaikystės pasakų
pasiskolintos devynios jūros. Tiesa, lygiai taip pat ir mes nustembame išgirdę,
kad net „prie Smetonos“ pomidorų niekas nevalgė ir neregėjo, o į bažnyčią
kiekvieną sekmadienį nuotaikingai buvo galima kulniuoti net ir dešimtį
kilometrų.

Karuose atkentėta fronto
linija davė savo – retas kuris iš mūsų galėtų džiaugtis mėnesį trunkančiomis
atostogomis. Nepažįstu nei vieno, kuriam darbovietė būtų nupirkusi butą. Net ir
darbą kiekvienas susiradome patys, pažymomis nešini mindėm bankų slenksčius ir
galime džiaugtis turį lopinėlį Vilniaus. Tiesa, kritiškos senolių akys niekada
nesutiks, kad blizgančių automobilių kiemas, įsikūręs vietoj ten turėjusios
būti mūsų ir mūsų vaikų žaidimų aikštelės ar net vienišo suoliuko žolėje, yra
mielesnis už dūzgiančius bičių avilius ir pavienes žalmarges laukuose.

Panaikinę ginkluoto
fronto linijas mes dabar jas brėžiami naujose erdvėse – prieš turinčius
neįprastus lytinius potraukius, prieš tamsesniais ar skurdesniais gimusius,
prieš kitus dievus pripažįstančius ar kitokiais automobiliais važinėjančius.
Įdomu ir kartu juokinga, kad būdami tiek skirtingi mes vis sugebame rasti naujų
priešų, kovoti prieš juos, o iš tiesų – patys prieš save..

Todėl kartais verta
sustoti ir paklausti, ką kalba pabuvoję paraku kvepiančiuose frontuose, kodėl jie
žiemą pataria vaikytis šilumos, o ne drabužių madų. Laikmetis, nuo mūsų
nutolęs, atrodo, negrįžtamai, iš tiesų slepiasi mūsų senolių prisiminimuose. Tačiau
ir virtualus frontas nedings ir, kaip bebūtų keista, mes jo nepanaikinsim kaip
ir pirmojo. Tik vienas visam amžiui liko atmintyje, o kitas įsitvirtinimo mūsų
kasdienybėje.

Paskelbta vz.lt

Lengviausia būtų pritarti Lietuvos žurnalistų sąjungos pozicijai, jog Anton Tunyla tapo žiniasklaidos verslo tarpusavio kovos veidu. Tačiau manau, kad kampanija turi keletą tikslų, kurių bus siekiama pagal tai, kaip rutuliosis visuomenės reakcija:

• išbandyti „absoliutaus susipurvinimo“ informacinio modelio taikomąją galią;
• išbandyti verslo nišą ir, galbūt, ją komercializuoti;
• siekti radikalizuoti ginčą ir iššaukti radikalius įstatymų leidėjo veiksmus (plačiau – mano pastaboje DievųŽiniasklaidos įraše).

Įdomu, kodėl lrytas.lt neprisijungė prie alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrt.lt, vz.lt?

The story began on February 27^th, when I've applied to the press office of Lithuanian Parliament for the accreditation as a journalist. Decision was negative, therefore on Thursday (April 26^th) I've initiated the case in Vilnius regional administrative court. A short overview of discussed question is presented here in English.

I ask the court: to state that a journalist can make a contract with any mass media entity in electronic form (i.e. – there is no specific requirement for a paper version); to state that my activities in collecting, preparing and publicizing public information in my blog fits into the definition of „journalist“; to oblige press office of Lithuanian Parliament to give me accreditation and corresponding rights.

My position is based on several arguments (full text and details – above in Lithuanian):

• the essence of media accreditation process;
• range of subjects, who are entitle to the right of self-expression (freedom of speech, free speech in US under I^st amendment);
• definition of „journalist“ in Law on Provision of Information to the Public;
• requirement of „professional basis“;
• form of a contract between natural person and mass media entity;
• position of the Lithuanian journalists' ethics inspector.

P.S. (for English readers) – please do not hesitate to comment or email me in case any specific details would help you to understand better the latest situation.