XXI a. kasdienybės dienoraštis

Iš fronto!.. Virtualaus..

Kartu su savo
bendraamžiais esu tos naujosios Lietuvos – spalvotų Vilniaus daugiabučių,
blizgančių nuo „Statoil“ vaško automobilių ir žiemą besitrinančios ant
austriškų kalnų keltuvų – atstovas. Visi mes turim likimo ženklą – sunkiai
randam bendrą kalbą su savo seneliais ir močiutėmis (o kartais ir tėčiais, ir
mamomis), vos tik kalba pasisuka apie darbą ar poilsį.

Seneliams ir močiutėms
kraujas užverda prisiminus ginklus – ar tai būtų II-ojo pasaulinio karo, ar
pokario partizanų išmirimo, ar Sibiro įpročių aistros. Šios temos jiems – tarsi
aliejus į ugnį. O mums – tai tik jų prisiminimai ir pasakojimai vasaros
popietę, išblukusios nuotraukos ar trikampiai laiškai iš fronto linijos.

Mūsų laikmečio frontas
nematomas, tačiau ne mažiau aiškus. Nematomas konkurencijos frontas pražildo
net pačius jauniausius, plaukai išnyksta dar nepasiekus nė ketvirčio amžiaus.
Vladimiro Visockio dainos žodžiuose „septyniskart paimta aukštuma“ mūsų dienose
ne šautuvais matuojama, o ketvirčio rezultatais, dviženkliu augimu ar pelno
marža.

Todėl tris kartus mūsų
perklausia senoliai, kiek mes uždirbam – retas kuris gali girtis baigta
vidurine ar net pagrindine mokykla, todėl tūkstančiai ir jų dešimtys, lyginant
su kas mėnesį gaunama poros ar keleto šimtų pensija atrodo tarsi iš vaikystės pasakų
pasiskolintos devynios jūros. Tiesa, lygiai taip pat ir mes nustembame išgirdę,
kad net „prie Smetonos“ pomidorų niekas nevalgė ir neregėjo, o į bažnyčią
kiekvieną sekmadienį nuotaikingai buvo galima kulniuoti net ir dešimtį
kilometrų.

Karuose atkentėta fronto
linija davė savo – retas kuris iš mūsų galėtų džiaugtis mėnesį trunkančiomis
atostogomis. Nepažįstu nei vieno, kuriam darbovietė būtų nupirkusi butą. Net ir
darbą kiekvienas susiradome patys, pažymomis nešini mindėm bankų slenksčius ir
galime džiaugtis turį lopinėlį Vilniaus. Tiesa, kritiškos senolių akys niekada
nesutiks, kad blizgančių automobilių kiemas, įsikūręs vietoj ten turėjusios
būti mūsų ir mūsų vaikų žaidimų aikštelės ar net vienišo suoliuko žolėje, yra
mielesnis už dūzgiančius bičių avilius ir pavienes žalmarges laukuose.

Panaikinę ginkluoto
fronto linijas mes dabar jas brėžiami naujose erdvėse – prieš turinčius
neįprastus lytinius potraukius, prieš tamsesniais ar skurdesniais gimusius,
prieš kitus dievus pripažįstančius ar kitokiais automobiliais važinėjančius.
Įdomu ir kartu juokinga, kad būdami tiek skirtingi mes vis sugebame rasti naujų
priešų, kovoti prieš juos, o iš tiesų – patys prieš save..

Todėl kartais verta
sustoti ir paklausti, ką kalba pabuvoję paraku kvepiančiuose frontuose, kodėl jie
žiemą pataria vaikytis šilumos, o ne drabužių madų. Laikmetis, nuo mūsų
nutolęs, atrodo, negrįžtamai, iš tiesų slepiasi mūsų senolių prisiminimuose. Tačiau
ir virtualus frontas nedings ir, kaip bebūtų keista, mes jo nepanaikinsim kaip
ir pirmojo. Tik vienas visam amžiui liko atmintyje, o kitas įsitvirtinimo mūsų
kasdienybėje.

Paskelbta vz.lt

5 Comments

  1. Anonymous

    na liutaurai , kaip pats jau turetum zinoti istorija eina savotishka spirales forma. dabartinis "kapitalizmo frontas" irgi nera amzinas. isivaizduoji kad karinis konfliktas nera imanomas? :)) sekmes svajojant…pamenu priesh sausio ivykius bandziau aishkinti publikai, kad sovietu kariai tikrai gali shaudyti i beginkle minia be jokiu skrupulu…netikejo ir shaipesi. gerai kad visko buvo tik tiek:)

  2. rmtx

    gerai surašei

  3. Domasss

    Nuostabu 🙂

  4. liutauras

    Anonymous'e, aš tikrai suvokiu, kad tai gali būti. suvokimas atėjo tada, kai 2003-iųjų vasarą važiavau susipažinti su Baltarusija. ir netekau amo, kai pusvalandžio kelio nuo Vilniaus pakako, kad sugrįžčiau 20 metų į praeitį. taip, tai sukrėtimas, todėl nuo to laiko mano pažiūros smarkiai pasisuko į anti-Kremliškas

    rmtx'e, ačiū!

    Domasss'ai, sakyčiau, daugiau liūdna 😉

  5. tetasigita

    esu citavusi japonų tradiciją – nuo 40 metų atsigręžti į tautos šaknis. Kalbu, nes tai įsitikinau savo praktikoje. Kuo toliau, tuo labiau radikalėja mano pažiūros, o jaunystėje nieko panašaus nebuvo, gal tėvai saugojo, o gal ir patys buvo ne tokie politiškai angažuoti. Pamatysi pats 🙂 …

Leave a Reply

Your email address will not be published.