XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Dalia Grybauskaitė (Page 1 of 3)

Apie prezidentinių kandidatų trūkumą ir realius konkurentus Gitanui Nausėdai

Šeštadienį LRT radijo žurnalistė Guoda Pečiulytė laidoje „Lietuvos diena“ kalbino apie prasidėjusias partinių kandidatų į prezidentus paieškas, kodėl tik dabar ir realius konkurentus dabartiniam šalies vadovui. Visas laidos įrašas LRT archyve (nuoroda), pokalbio pradžia nuo ~00:55.

Automatinė pokalbio transkripcija:

(Guoda Pečiulytė) Kodėl, likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, oficialiai žinome tik vieną jų dalyvį – kviečiu pasiklausyti mūsų pokalbio.

(Liutauras Ulevičius) Pirmas dalykas, reikia pripažinti, kad lietuviškos partijos lietuviškus prezidento rinkimus dėl kelių priežasčių vertina kaip fakultatyvinius ar šalutinius. Kuriuose garbė yra sudalyvauti, bet visi suvokia, kad ten laimėti partijų kandidatams praktiškai neįmanoma.

Iš to kyla keletas dalykų. Iš vienas pusės – taip, proga yra pasirodyt „koks aš gražus“, parodyti savo principus. Bet visi suvokia, kad maksimaliai skirti dėmesio pastangų ir pajėgų tam, racionaliai vertinant, neverta. Verta dėl kitų priežasčių – dėl žinomumo, dėl matomumo, dėl natūralaus visuomenės dėmesio. Bet jeigu per daug ten sudėsi akcentą, pralaimėjęs patirsi „Šimonytės efektą“ – Šimonytė tvarkingai sudalyvavo, gavo ir balsų, ir taip toliau, bet vis tiek, išėjus iš rinkimų, buvo pralaimėjusi.

Todėl visi į šiuos rinkimus žiūri kaip į paruošiamąją kovą kitiems rinkimams. Ypač, turint omeny, kad Lietuvoje kitais metais (ankstesniais irgi panašiai) prezidento rinkimai labai dažnai susiję su Europos Parlamento rinkimais. Tai automatiškai partijos turi galvoti visą kampaniją planuodamos, negali skaidyti, o turi dėlioti kaip sistemą, kaip vieningus veiksmus. O kitais metais (kalbant apie 2024-uosius) Seimo rinkimai yra pagrindinis prizas, dėl kurio politinės partijos kovos, tai pagrindinis tikslas.

Tai yra toks dvilypis tikslas – būti matomiems prezidento rinkimuose, pasiūlyti kažką, kad žmonės ateitų ir balsuotų už ir Europos Parlamento rinkimuose, o, dar svarbiau, pasidaryti sau tinkamą trampliną (arba, mažų mažiausiai, nesusigadinti galimybių) Seimo rinkimų maratone.

Turėdami omenyje visą lietuvišką sanklodą valdžių sistemos ir svertų sistemos, dalyvauti arba laimėti partijai prezidento rinkimus nėra tikslas pats savaime tai yra šalutinis – „būtų gerai“, bet visi suvokia, kad to niekada nebus.

Ir, aišku, kaip ir visada, iš viso to seka, kad finansų paskirstymas tada neskiriamas kaip prioritetas, pagrindinis dėmesys į kitus rinkimus. Tad lieka, pavadinkim taip, „nemokamos galimybės“ – kiek tu jas turi, jas išnaudoji žinomumo, matomumo procese. Tokio viešojo cirko, jeigu taip galima sakyti, nepolitine prasme.

Su rimtais resursais, su rimtais kandidatais niekas nedirba, nes politinės partijos iš esmės šiandien neturi politinių lyderių, kurie galėtų tapti jungiamaisiais visos visuomenės lyderiais, nes prezidento rinkimuose būtina turėti bent jau pusės balsuojančių piliečių palaikymą. Tuo tarpu politinės partijos yra ganėtinai susiskaldžiusios, ganėtinai priešiškos ir turi ganėtinai didelį „nemėgėjų“ ratą. Tai tada automatiškai – jeigu politinis kandidatas patektų į 2 turą, tad didžioji šių nemėgėjų dalis nueitų pas oponentą pas nepoliką.

Iš jūsų atsakymo galima taip apibendrinti Lietuvos prezidento rinkimų situaciją Lietuvoje, kad tai yra nepartinių kandidatų rinkimai. Kaip suprantu, taip istoriškai susiklostė? Kas tai lėmė?

Tai lemia visiškas nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Kaip minėjau, akivaizdus politinių jungiančių arba visuotinai visuomenėje pripažįstamų, gerbiamų politikos lyderių trūkumas. Partijos lygiu yra – kiekvienas savo partijos lyderis yra gerbiamas, puoselėjamas, bet kad jis turėtų rimtą pasitikėjimą už partijos ribų – tokių lyderių mes turim, pavadinkime, „ant rankos pirštų“.

O tai yra didelė problema, nes, mechaniškai žiūrint iš politikos technologijų pusės, neišeina dalyvauti tokiam kandidatui, nėra didelių teorinių galimybių. Iš kitos pusės, taip istoriškai pas mus susiklostė, kad partijos ganėtinai susiskaldžiusios (jeigu visada lyginamės, pavyzdžiui, su JAV – ten tos 2 partijos, kaip bepažiūrėsi, vis tiek turi 90-95% rinkėjų palaikymą). Tai pas mus, kad partija rimtuose nacionaliniuose rinkimuose surinktų 30 ar 40 % balsų – jau yra išimtis iš taisyklės.

Tai jeigu partija negauna tokio palaikymo, tai tikėtis, kad jos vienas lyderis gaus – dar sudėtingiau. Tai yra iššūkis ir net jeigu žiūrėtume į tą patį Šimonytės atvejį – iš esmės ji tam tikra prasme buvo nepartinė kandidatė, nes vis tiek ją palaikė ne tiktai konservatoriai, bet ir didelis liberalų flangas. Kitaip tariant, ta dešiniųjų pažiūrų visuomenės dalis.

Ir tuomet jinai dar net nebuvo partijos narė.

Būtent! Net ir į ją žiūrint kaip į konservatorių dabar – jau ne. Tuo metu vis tiek buvo ne tik konservatoriai ir dėl to galėjo gauti didesnį palaikymą. Deja, bet pas mus tokia situacija susiklosčiusi, toks, pavadinkim taip, „politinis peizažas“, partijų susiskaldymas ganėtinai smarkus ir tada politiniam vienas partijos lyderiui būti kažkokiu jungiančiu yra uždavinys, kurį labai sunku pasiekti.

Bet, pone UIevičiau, kodėl tuomet tą katės-pelės žaidimą žaidžia ir pareigas einantis Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris pagal nuomonių apklausas yra ateinančių Prezidento rinkimų lyderis, ir taip gauna daug žiniasklaidos dėmesio ir, kitaip tariant, galėtų turbūt savo kasdienį darbą jau išnaudoti rinkimų kampanijai. Kodėl jam reikia sakyti, kad tik iki metų galo praneš?

Čia jau yra mūsų rinkimų teisės specifika. Kad visiems paskelbusiems kandidatams gerokai pasunkėja gyvenimas viešoje erdvėje. Tol, kol jis nepasiskelbęs, jis iš esmės gali vykdyti savo rinkiminę kampaniją ir jam nebus taikoma jokių rimtesnių apribojimų – tiek viešai skelbiant informaciją, tiek dalyvaujant diskusijose, tiek apskritai teikiant kažkokias savo idėjas.

Tuo tarpu, vos tiktai tu viešai deklaruosi, kad tu eini, kad tu planuoji ir taip toliau – tu atsiduri po didinamuoju stiklu visų stebėsenos institucijų, pavyzdžiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos monitoringas atsiranda ir taip toliau iš visų konkurentų pusės. Prezidentas, jeigu paskelbtų, kad eis, tai kiekvienas jo žingsnis po to paskelbimo, kurį jis darytų viešoje erdvėje, iš karto būtų vertinamas „tai čia jau politinės kampanijos dalis“, „čia jau jis taip ruošiasi rinkimams“.

Bet jau ir dabar panašiai yra, išskyrus, ką jūs sakėt, VRK galbūt ne, bet ir žiniasklaida.

Taip, čia taip jau teigia jo konkurentai, visi tą argumentą naudoja, bet ir supranta, kad jis kol kas dar toks „medinis“, jis nėra tikras ir netvirtas. O jeigu tai būtų oficialiai deklaruota, automatiškai būtų stipru. Netgi, sakyčiau, atsirastų pasąmoniniame lygmenyje iš žiniasklaidos pusės – žurnalistų ir redaktorių – toks papildomas barjeras „Ha! Pasakė, bet ar aš galiu apie tai kalbėti? Ar čia nebus jau pripažinta politine reklama?“. Kol kas to barjero nėra kaip tokio. Čia yra, man atrodo, vienas iš racionalių argumentų, kodėl einantiems pareigas neverta į tai lįsti.

Aišku, atskira istorija yra tiems, kurie neina jokių pareigų. Tarkim, kažkoks visuomenės lyderis, kultūrininkas, menininkas, elito atstovas, dar kažkas ir jis nori pradėti kampaniją. Tokiems asmenims didžiausia bėda yra finansavimas. Čia kita Lietuvos politikos bėda, kai, gal nelabai gražiai išsireiškus „ubagų standartas“ – lietuviškos partijos iš esmės neturi jokių pinigų net minimaliai normaliai politinei kampanijai padaryt. Jos vos vos turi pinigų savo einamąją veiklą finansuoti. Mes apsisaugojome nuo visų lobistinių įtakų ir taip toliau (uždrausdami išorinį finansavimą), bet valstybinis finansavimas de facto šiandien virto maksimum 1-2 partijų lyderiaujančių finansavimu. O visiems kitiems tik dėl vaizdo. Tiems, kurie išvis nedalyvauja politikoje, gauti teisėtą politinį finansavimą yra išvis misija neįmanoma.

Pabaigai, pone Ulevičiau, dabartinė situacija tokia – naujausi reitingai rodo Gitanas Nausėda pirmas, antras advokatas Ignas Vėgėlė, trečia Ingrida Šimonytė, labai permainingai vienas kitą lenkia Vilija Blinkevičiūtė ir Saulius Skvernelis. Jie kas mėnesį maždaug pasikeičia 4-5 vietomis. Saulius Skvernelis sako, kad jų „Vardan Lietuvos“, pavyzdžiui, kandidatu galėtų būti Linas Kukuraitis. Aš noriu ne apie juos klausti, aš noriu paklausti, ar jūs matote viešojoje erdvėje kažkokių signalų? Kažkokių būtent elgsenos kažkokių politinių dividendų kaupiu. Kad galėtų iki kitų metų atsirasti nepartinis kandidatas, kaip suprantu, nes jis būtinas norint realiai pretenduoti bent į antrąjį turą, kuris galėtų gerokai sujaukti visas prognozes?

Vienintelis toks kandidatas iš tų, kurie paminėti, vieninteliu realiu laikyčiau Igną Vėgėlę, kuris turi šansų patekti į 2 turą, bet neturi galimybių laimėti 2 turą. Tai vienintelis iš tų paminėtų. Visi kiti, deja, bet yra tie „politiškai susitepę“, jeigu taip galima kabutėse sakyt.

O vienintelis variantas, kuris realiai visuomenei gali būti priimtinas ir atkreipti, sudaryti rimtą konkurenciją dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai. tai yra Dalia Grybauskaitė, kuri kol kas yra viešai pasakiusi, kad jokiu būdu nedalyvaus rinkimuose. Bet, kaip sakant, gyvenimas keičiasi ir jos pozicija gali po truputį pasikeisti, pašvelnėti. O, žiūrėk, paskui į rinkimų finiše ir pasikeisti į teigiamą.

Tam tikruose koridoriuose, užkulisiuose yra kartais keliama buvusio Konstitucinio teismo teisėjo Dainiaus Žalimo pavardė – ar nematytumėte tokios galimybės?

Su visa pagarba jam kaip profesionalui, vis dėlto jis neturi didelio žinomumo visuomenėje. Taip, jis žinomas dešinėje pusėje kaip vienas iš nuomonių lyderių, bet kairėje jis praktiškai neturi jokio rimtesnio palaikymo. Esminis dalykas yra, kad tu turėtum maksimaliai platų padengimą visose visuomenės grupėse.

IŠ LRt radijo laidOS „Lietuvos diena“

Apie skiepų komunikacijos principus ir vėluojančią kampanijos pradžią

2021-03-10, LRT radijas

Žurnalistė Agnė Skamrakaitė LRT radijo laidoje 10-12 kalbino apie kovo viduryje planuojamą pradėti aktyvią vakcinacijos kampaniją. Visas laidos „10-12. Kaip vertinti informavimą apie vakcinavimą nuo COVID-19?“ įrašas LRT interneto portale, pokalbio pradžia nuo 01:03:50.

– [..] Kovo viduryje – taip teigia SAM – bus pradėti aktyvi vakcinacijos kampanija. Esminis klausimas, ar ne per vėlai?
– Galima visokių nuomonių išgirsti, tačiau aš sakyčiau, kai esi dykumos viduryje, tai nesirenki, ar geri mineralinį vandenį gazuotą ar be gazų. Šioje vietoje panašioje situacijoje mes esam, todėl bet kokia informacija dabar yra reikalinga ir prasminga. Duok Dieve, greičiau prasidėtų, nes mes matom, kas darosi dabar, kai tos informacijos viešai prieinamos nėra arba ji nėra kryptinga, nuosekliai pateikiama labai skirtingom visuomenės grupėm. Mes patiriam, tą vakuumą užpildo visokie gandai, nesąmonės. Ir tada, iš tiesų, tiems žmonėm, kurie neturi galimybės patys asmeniškai gilintis, nagrinėtis, pavyzdžiui, šaltinius anglų kalba, kitom – rusų, prancūzų, vokiečių kalbom, kur būtų patikima informacija, tada eina, visi klauso Kremliaus kanalų, kur totaliai pilamos nesąmonės, purvas. Ir, natūralu, tada visiems žmonėms susiformuoja vaizdas, kad neva čia „AstraZeneca“ yra bloga ar „Pfizeris“ yra blogas, nors Europos vaistų agentūra yra ne vieną kartą nuosekliai padariusi atlikusi tyrimus ir parodžiusi, kad viskas ten yra tvarkoj. Ir čia tiesiog yra sąmokslo teorijų skleidimas, pigus būdas kažkam pakenkti visai Europos Sąjungai.

– Kadenciją baigusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė pati pasiskiepijusi sakė, kad komunikacija viešojoje erdvėje, bent jau nacionaliniu lygmeniu, iš valdžios pusės praktiškai neegzistuoja. Ir todėl atsiranda daug nišos ir galimybių visiems dalyvauti įvairia forma diskusijose. Iš esmės tą patį ir jūs pasakėt. Bet ji minėjo, kad jinai pati, ieškodama informacijos, rėmėsi užsienio šaltiniais – ne rusų kalba, matyt, skaitė. Bet esmė, matyt, yra ta, kad lietuviškai tos informacijos, suprask, yra didžiulis trūkumas?
– Iš tiesų, jeigu mes didžiąją dalį Lietuvos, kurie moka tik lietuvių kalbą, istoriškai iš sovietinio palikimo dalis moka rusiškai, bet rusiškai didžioji dalis informacijos – skiedalai, visiška nesąmonė, o patikima, korektiška pasiekiama tiktai daugeliu atvejų arba anglų kalba, arba prancūziškai, jeigu Europos Sąjungos institucijose. Ir pagrindinė institucija, centrinis šaltinis apie visus skiepijimus – Europos ligų ir prevencijos centras, įsikūręs Stokholme, tai iš tiesų didžioji dalis informacijos yra anglų kalba. Dalis informacijos jau yra išversta į lietuvių, bet labai maža dalis tos visos. Mokslo pasiekimai yra didžiuliai, per tą laiką sukurta daug tyrimų, daug padaryta gerų darbų, bet, aišku, kiekvienos valstybės narės (ir Lietuvos tarp jų) užduotis ir funkcija yra sugebėti atrinkti tą informaciją ir ją suskaidyti, supjaustyti, padalinti toms skirtingoms visuomenės grupėms, kurioms tos informacijos reikia. Nes, pavyzdžiu, senjorams ta informacija turi vienu būdu pateikti, vaikams – visiškai kitokiu būdu, ar ne? Dirbantiems vienu atveju, namų šeimininkėms – visiškai kitaip. Tai šioje vietoj kur didžiausia bėda, sakyčiau, Lietuvoje, kad manoma, kad neva tai protingas kelių mokslininkų pakalbėjimas, gydytojų, gal patikimų, savo srityje žinomų, tačiau visuomenė yra pernelyg įvairi ir spalvota, kad vienas kurpalius tiktų ant visų klausytojų.

– Dar vienas momentas, kad tie ekspertai, kurie net ir kalba, jie nedėlioja tų argumentų, nesigilina į tas žmonių baimes, tiesiog sako „Yra faktas, Europos vaistų agentūra patvirtino, kad vakcinos yra saugios, viskas yra gerai“. Gal per mažai gilinimosi į tai, kogi žmonės bijo, dėl ko jie abejoja ir pan.?
– Labai teisinga pastaba, iš tiesų, visuomenė yra tiek spalvinga ir tiek įvairi, kad ji sprendimus priiminėja labai skirtingai būdais. Vieniems reikia jų gero draugo patarimo, kitiems jau reikia žinomo žmogaus palaiminimo, tretiems reikia detalios mokslinėms informacijos, kur būtų detaliai paaiškinta viskas nuo A iki Z. Tai kiekvienai tai visuomenės grupei turi būti ta informacijos paruošta ir pateikta. Ir, kas svarbiausia, jinai turi būti paruošta ir pateikta gerokai iki tol, kol pradeda dominuoti kažkokie gandai, nesąmonės, baimės. Tuščios erdvės informacinės nebūna. Jeigu mes jos neužpildom kokybiška informacija, ten pradeda dominuoti nesąmonės. Ir tas, deja, bet šiandien tas Lietuvoje yra.

– Tai geriausiu atveju, kada reikėjo pradėti visą informacinę kampaniją, susijusią su vakcina?
– Iš esmės – prieš metus. Kitaip tariant, prasidėjo pandemija, buvo aišku, kad skiepų ilgai nebus ir buvo aišku, kad gandai, baimės pradės dominuoti. Tai tam ruoštis europinės institucijos (man pačiam tenka šiek tiek dirbti su Europos Komisija), jos pradėjo ruoštis dar praeitų metų pavasario gale, gegužės–birželio mėnesį prasidėjo aktyvios diskusijos, kaip ką reikia daryti. Buvo iš tiesų išskirta daug rekomendacijų, pateikta daug medžiagos, kurias daugeliu atvejų tiesiog reikėjo imti, adaptuoti į lietuvių kalbą ir taikyti savo gyvenime. Jeigu netinka Europos Komisija, tai galima imti kitą mokslinės informacijos centrą – tai JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC), kur vėlgi yra didžiuliai talmudai, galima sakyti, informacijos – kaip reikia dirbti su pandemijos informacija, kaip apskritai dirbti su ligų, skiepų informacija. Ne tik Covid, bet kokia.

– Čia bendrieji principai turėtų būti taikomi?
– Taip, būtent. Apie ką dabar kalba JT Pasaulinė sveikatos organizacija – jie kalba apie infodemiją. Kitaip tariant, jeigu mes esam pripratę kalbėti apie ligų pandemijas, tai dabar reiškinys yra infodemija. Aišku, galima jį kritikuoti, jis gal ydingas ir t.t., bet. Faktas, kad visuomenės/šalys jų administracijos nebuvo pasiruošusios reaguoti į tokio masto informacijos srautus. Ir socialinės medijos padarė tai, kad dabar bet kam, kas nori greitos šlovės, kuris paskelbia bet kokią melagingą žinią socialiniame tinkle, jeigu jinai pagauna bangą, ta informacija labai gali smarkiai išplisti. Pradiniame laikotarpyje tą ir matėm – visokios baimės, gandai, kurie be jokio mokslinio pagrindo, jos dominavo. Ir tokiu atveju, kai jos įsitvirtina, kai prarandi tą pradinį momentą, grąžinti situaciją atgalios arba atsukti atgal yra labai sudėtinga. Nes egzistuoja toks priming‘o efektas, kai žmonės labai lengvai pagauna pirmą situacijos aiškinimą ir labai sudėtingai keičia tą pirminį savo suvokimą. Čia mes ir esam toj situacijoj, kai jau yra primos pėdos įspaustos, o mums dabar reikia užpilinėti, išlyginti naujai pradėti aiškinti.

– Kokia galėtų būti sėkminga informacinė kampanija? Ką dabar daryti su situacija, kurią dabar mes turim?
– Pirmas ir dabar svarbiausias dalykas – labai detalizuotis ir pabandyti susiskirstyti, susipjaustyti visuomenę į skirtingas visuomenės grupes. Kokias baimes jie turi, kokios visuomenės grupės dominuoja toj baimių kategorijoj, kas labiausiai bijo? Ar bijo moksleiviai, ar bijo studentai, ar dirbantieji, ar bijo senjorai? Ar bijo lietuvių kalbą naudojantys, ar bijo rusų kalbą naudojantys, ar bijo anglų kalbą naudojantys? Ar jie gyvena rajonų centruose, ar miestuose. Ir t.t. ir t.t. – pagal kiekvieną sociodemografinį pjūvį galima tą situaciją pjaustytis, aiškintis, kur yra bėdos šaltinis arba, kitaip tariant, kur dominuoja bėdos. Mes netgi matom pagal pačių sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų skiepijimosi mastą, ar ne? Mes labai galim pasidaryti žemėlapį, kur dominuoja gandai ir sąmokslo teorijos? Galima atskira ligonines netgi rajonų lygyje išskirti – vienos raudonos, kitos žalios. Tai jau ir tai yra tam tikras signalas, nes ligoninės yra tam tikras pirmas karys tam fronto linijoje. Nes jeigu gydytojas nesiskiepija, tai labai tikėtina, kad jis ir savo visus savo pacientus įtikinės nesiskiepyti arba bent jau netiesiogiai darys tokią įtaką.

Šioj vietoj pirmas ir pagrindinis dalykas yra nuotraukos turėjimas, kur mes turime bėdas. Nes jeigu mes pakalbėtume, pavyzdžiui, pagal išsilavinimo lygį, kur didžiausios bėdos – akivaizdu, kad didžiausios bėdos ten, kur mažiausias išsilavinimo lygis – kur nėra aukštojo išsilavinimo, kur nėra vidurinio išsilavinimo. Ten ir didžios baimės, nes žmonės nesugeba suvokti, jiems atsakymas taip ir ne yra lygiavertis. Nors, pavyzdžiui, šalutinis poveikis, jeigu pasitaiko vienu atveju iš 100 tūkstančių, tai yra nulis, t.y. Lietuvos atveju 30 tokių žmonių būtų, kai visa kita Lietuva būtų apsaugota. Tai šitų šalutinių poveikių hiperbolizacija, jų sureikšminimas yra to menkai išsilavinusio, nelabai sugebančio mąstyti apie realų pavojaus mastą ir realų realią įrankių arba sprendimų galią naudą.

Tai va čia labai poveikis arba požiūris turėtų būti toks labai žingsnis po žingsnio. Suvokiam, kad vat turim bėdą, tarkim, tarp vairuotojų automobilių – ok, bandom juos pasiekti, tarkim, per radiją. Kitoj vietoj pamatom, kad problemą turim, tarkim, vyrų grupėj senjorų amžiuje virš 70 metų – ok, galvojam, kuo jie užsiima, ką ir kokią informaciją per ką jie gauna, ar jie per medžiotojų kokius būrelius gauna informaciją, ar per radiją, ar per kažkokį savo žurnalą ir per tą liniją bandom eiti. Labai nuosekliai, žingsnis po žingsnio susiskaidant visuomenės grupes ir aiškinantis, kaip lengviausia juos pasiekti.

– O reikia įtikinėti tuos, kurie abejoja, ar tuos, kurie galvoja, kad nereikia skiepytis? Kokia yra prasmingesnė, į ką reikia nukreipti savo dėmesį?
– Žiūrint prioritetų lygyje, pirma banga yra tie, kurie neutralūs, kurie nėra visiškai apsisprendę. Toj skalėj žiūrint „labai už“, „labai prieš“. Jie jau turi nuomonę ir ją labai sunku pakeisti. Bet tie, kurie neutralūs arba svyruojantys, juos lenviausia paveikti. Tai šioj vietoj svyruojanti visuomenės dalis yra lengviausiai pagaunama, lengviausia pakeičiama jos preferencijos arba tai, ką jie galvoja vienu arba kitu klausimu. Tai netgi labai primityvių gali būti motyvacinių elementų. Pavyzdžiui, pažiūrėk, tavo draugas pasiskiepijo, tai ir tau nieko nebus. Kiekvienu atveju mes turim kažkokias baimes šiek tiek skirtingas. Vienas labai bijo adatos, kitas labai vijo, ką kaimynai pagalvos, trečias dar kažką, ketvirtas labai nori su anūkais susitikt ir t.t. Motyvai jie vėlgi turi būti išsiaiškinti ir išnagrinėti, patikrinti. Tyrimų pagrindas, nuo pirminių duomenų atsispirti ir tada eiti ieškoti atsakymų. Nes įtikinėjimo būdas racionalusis, ką daro mokslininkai, gydytojai, jie veikia, deja, bet labai mažą visuomenės dalį. Racionalus pagrindimas, kodėl reikia skiepytis, veiks labai mažai ką. Tuo tarpu emociniai argumentai (įžymybės, vietiniai lyderiai, kunigai, vietiniai gydytojai, ir t.t. – jie yra tas pavyzdys, kuris gali emociniu būdu, ne per racionaliąją pusę, bet grynai – reikia, eik! Kai kuriais atvejais gal net įsakymas galėtų būti. Tai yra būdas, kaip prieiti prie rezultato greičiau, nes racionaliu būdu (vėlgi, jeigu žmogus menkai išsilavinęs) jam paaiškinant kad ir visą sudėtingą Europos vaistų agentūros patikrinimų metodiką, kaip jie priėjo prie išvados, kad viskas gerai – jam tai vienodai rodys, nes jis nesuvokia, kad tie patikrinimai reikalingi. Kam reikia aiškinti, kad reikia daryti dešimtis tūkstančių patikrinimų, kuo skiriasi vienas procentas nuo 10 procentų – tai menkai išsilavinus tie skaičiai nieko nerodo. Tuo tarpu kažkokie autoritetai, emociniai argumentai – „reik“, „mes visi einam“, „apsaugok savo žmoną“, „apsaugok savo vaikus“, yra tie dalykai, kurie gali būti naudojami ir tokiais atvejais tikrai taikytini.

– Paskambino Irena iš Kauno, laba diena.
– Laba diena, [..] jis tik dėsto, kad reikia, reikia, reikia. Bet tai kodėl šito nieko nedaroma? Kas vyksta, mes visi žinom ir matom, kaip veikia viskas. Bet kodėl niekas nieko nedaro? O tas dėstymas, kas vyksta šiuo metu – tuščia kalba, visi žino, kas vyksta. [..] Ką reikėtų daryt, bet kodėl nedaroma? Mes žinom, kad to reikėtų, bet kodėl to nedaroma?
– [..] Tuoj mes pamatysim, kaip Vyriausybei seksis tą daryti. Kaip ir minėjau, tą aktyvią vakcinacijos kampaniją ketinama pradėti kovo viduryje. Galėsim įvertinti, kaip jie tą daro, bet klausimas, aišku, akivaizdus Irenos apie tai – kodėl keitėsi Vyriausybės, viena Vyriausybė, Kita Vyriausybė buvo, bet komunikacija nuo to, kaip ir suprantame ir iš jūsų teiginių, netapo geresnė šiuo klausimu?

– Aš esu biškį tarp dviejų spaustų įspaustas, tai nesinorėtų sakyti, kad Vyriausybė daro blogai, nes aš matau ir kitas Vyriausybes kaip dirbdamas su Europos Komisija, ir kitose valstybėse nėra pasiruošimo arba sugebėjimo, drąsos imtis lyderystės šitoj vietoj. Kai kurios valstybės geriau, kai kurios prasčiau, bet, aš manyčiau, bėda yra tai, kad mes susidūrėm su nauju reiškiniu ir prieš tą reiškinį reikėjo drąsos imtis sprendimų. Pavyzdžiui, Švedijos pavyzdys, kai jie priėmė kitokį visiškai modelį – reikėjo turėti didelės drąsos visiems pareigūnams Švedijos sveikatos apsaugos sistemos sakyti, kad „ne, nėra tas radikalus sprendimas ilgalaikis“. Tai lygiai taip pat ir su viešinimo kampanija – reikėjo drąsos sakyti „čia ir dabar mes turime pradėti kovoti prieš melą, prieš melagienas, prieš kažkokią dezinformaciją“. Bet tos drąsos nebuvo nei praėjusios ministerijos vadovybėj, nei dabartinė to neatsineša. Ir tai, kad jie bent jau kažką pradeda ruoštis ir daryti – duok Dieve, tai pasisektų. Nes aš galėčiau matyti problemų ir tai, ką jie ruošiasi daryti, tai nėra pats idealiausias ar pats tinkamiausias sprendimo būdas. Bet vėlgi – aš esu išorinis ekspertas, kuris galiu kritikuoti ir tokia mano pareiga. Bet jeigu atsakant į klausytojos klausimą „Kodėl nedaroma?“, aš manyčiau, kad mes, visuomenė, esam pernelyg kritiška į bet kokį veiksmą iš Vyriausybės pusės. Ir tada biurokratai yra linkę geriau nieko nedaryti, negu daryti klaidas. Ir čia mes turim bėdą, nors ir visiems tarytum aišku „na, reikėtų visiems pasakyti, kad čia netiesa, čia melas ir t.t.“, bet tam, kad greitai pradėt daryt, reikėjo sprendimų, reikėjo investicijų, reikėjo pinigų. Tie pinigai tarsi buvo, bet vėlgi, juos išleisi – o jeigu čia niekas jokio naudos nepamatys? Dabar mes matom, kad tie gandai daro bėdą, o jeigu kažkas būtų padaręs praeitais metais prevencinius veiksmus, tie gandai nebūtų paplitę ir būtum sakę „O! Tuščiai išleido milijonus eurų, o čia nieko nebuvo“. Tai dabar šiek tiek mes esam kitoj padėty, kurioje mes galim sakyti, kad bėda akivaizdi ir privalom kažką daryti. O biurokratai visada, žinoma, geriau susilaikys nuo veiksmo, jeigu nėra akivaizdaus būtinybės tą daryti.

– Kaip tik jau pradėti platinti filmukai šiandien apie vakcinaciją. O mes turim ir kitokias dvi nuomones – Reda ir Viktorija mums elektroniniu paštu rašo ir sako, kad nesąmones kalbat, nes iš tiesų tos informacijos užtenka ir tai nepagarbus požiūris į žmones, nes žmonės patys viską atsirenka ir patys viską supranta. Danutė dar, vilnietė, laba diena.
– Laba diena, vat būtent, aš irgi pritariu, kad tai yra nepagarbus požiūris į žmones, žmonės ne durneliai. Nereikia laikyti mūsų darželinukais paprastų žmonių. Kam reklamuot tai, ko nėra, pirmiausia? [..] Kam reklamuot vakcina, kurios aš niekaip nesulaukiu? Man 68 metai, aš jos dar negaunu, kai tuo tarpu Grybauskaitė jau pasiskiepijo. Tai vienas klausimas. Antras klausimas, jeigu jinai būtų pasiskiepijus „AstraZeneca“, sakyčiau OK, įtikinot. Bet kai ji gavo „Pfizer“ [..] Nelaikykit mūsų kvailiais darželinukais. Grybauskaitė taip pat labai rūpinosi ir skaitė visą tą informaciją. Ir aš taip pat skaitau angliškai. Nereikia mūsų durninti. Ir nereklamuokit produkto, kurio nėra.
– Gerai, Danute, supratom jūsų mintį, Liutauras klausia jūsų.

– Ar galit pasakyt, kiek nuo „AstraZenecos“ Europoj buvo kokių nors esminių blogų komplikacijų? Vienetais.
– Aš šito dalyko neseku, man reikia fakto.
– Ar galite pasakyti – kiek, dešimt, šimtas, tūkstantis ar šimtas tūkstančių?
– Nu neišmušit manęs tokiu klausimu. Aš neskaičiuoju.
– Bet tai jūs nežinot. Jūs sakot, kad ta vakcina bloga, bet nežinot, kiek.
– Bet tai gerai, kodėl Grybauskaitė buvo „Pfizeriu“ paskiepyta, jei jai tik 65–i?
– Ačiū, Danute, mums liko 2 minutės iki žinių. Tai vienas momentas dėl „AstraZeneca“, Liutaurai – gal galit trumpai pasakyt, kodėl taip su „AstraZeneca“ nutiko?
– Šitoj vietoj iš tiesų man keista, kodėl mes, mūsų valdžios institucijos tam laiku neskyrė dėmesio ir vat labai konkrečiais pavyzdžiais – vat pasakykit, kiek mirė nuo „AstraZanecos“? Nulis. Kiek žmonių turėjo kažkokių esminių komplikacijų? Vienetai per visą Europą. Tai sakyti, kad tai kažkuo blogas skiepas ar kažkuo bloga vakcina – jokio pagrindimo. Bet kai nėra valdžios, kai nėra atsakingų institucijų reakcijos, natūralu, kad žmogus natūraliai bijo, jis natūraliai perskaitė, kad ten kažkokios blogybės ir visa kita. Dabar dėl „Pfizerio“ ir „AstraZaneca“ santykio – kodėl Grybauskaitė paskiepyta „Pfizeriu“, ne „AstraZaneca“? Tiesiog Lietuva gavo 9–ias dozes „Pfizerio“ ir 1–ą „AstraZanecos“. Net teoriškai „pataikyt“, kad tau bus „AstraZaneca“, reikia dar pasistengt.

– Bet šis momentas svarbus, kad mūsų valstybės vadovai, bent jau Gitanas Nausėda kalbėjo apie tai, kad jisai lauks savo eilės, nesiskiepys, rodydami pavyzdį. Ir situacija su Dalia Grybauskaite, ką Diana teisingai pastebėjo, tarkim, Vilniuje dar ir 80–mečių, man regis, yra nepaskiepytų. 70–mečių tikrai dar yra nepaskiepytų, bet Prezidentė paskiepyta. Tai žmonėm tas irgi – tiems, kurie neabejoja skiepų nauda ir laukia vakcinų, tai irgi natūraliai pikta.
– Pavyzdžiui, mano irgi tėvai, jie gyvena Utenoj, tai jie irgi nėra paskiepyti, nors pagal amžių vilniečiai tokio amžiaus paskiepyti. Čia turim ir pačią logistikos sistemą, kuri nėra ideali, nes tam vienas turi kokią nors komplikaciją, kokią nors rimtą ligą, kitas ne. Kuriam paskiepijo, kuriam nepaskiepijo. Vėlgi, įvairi labai situacija. Kodėl atvejis toks su Grybauskaitės atveju, kol kas sunku pasakyti – neturiu duomenų. Vėlgi, informacijos trūksta.

Apie Nausėdos ir konservatorių kovos ateitį

2021-02-18, Žinių radijas

Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ vedėjas Raigardas Musnickas pakvietė kartu su politologe Rima Urbonaite aptarti konfliktų virtinę tarp Prezidento Gitano Nausėdos ir TS-LKD, iškėlusios idėją pakeisti Lietuvos atstovavimą Europos vadovų taryboje. Pagrindinės mano mintys:

(nuo 04:40)
– Ar tai yra noras pakankamai realiai dalyvauti sprendžiant pandemijos klausimus, ar tai vis dėl to tam tikra proga dar vieną poziciją išsikovoti?
– Tai yra kova dėl galios. Ir mūsų konstitucinė sąranga, prezidentinis, bet ne visai prezidentinis valdymas leidžia diskusiją „Kas yra viršesnis? Kas tokiu atveju turi vienokią ar kitokią funkciją?“. Natūralu, kad kol Prezidentas yra stiprus, kol Prezidentė buvo stipri, tol nekilo klausimų, ar Ministras Pirmininkas galėtų kažko tikėtis.

Kai dabartinis Prezidentas savo palaikymu visuomenėje ir ypač palaikymu politinėj bendruomenėj turi gerokai mažiau galių, mažiau pasitikėjimo, natūralu, kad kyla klausimas dėl net ir tokio „politinio legitimumo“ [..] Grybauskaitę rėmė labai aiškios politinės jėgos. [..] (valstiečiai) iš esmės nerėmė, nebuvo tiesioginio palaikymo. Buvo priešingai – „geriau šitas“, geresnė blogybė iš dviejų blogybių. Ir tai lemia, kai neturi atsparos parlamente… Grybauskaitė turėjo ryškią konservatorių paramą praeitoj kadencijoj.

[..] Abi pusės, tiek valstiečiai, tiek Nausėda turi tokią „ambicijų atmintį“ ir tos užgautos ambicijos, kai praeitos kadencijos Seime valstiečiai iš esmės diktavo, ką Nausėda turi daryt… na, Nausėda turi tam tikrą pyktį, jam tai neleidžia eiti į kompromisus arba į santykius, artimesnius su dabartine opozicija. Kai jis neturi santykių su opozicija, jo galios yra po dideliu kirviu, kuriam tik valios konservatorių , ar jie nori imtis kažkokių permainų, ar ne. Teisine prasme erdvė yra plati, nes šiuo metu nėra jokių aiškių tiek europinių, tiek Lietuvos teisės aktų, kurie primygtinai imperatyviai sakytų „tas ir tas turi atstovaut“. Čia yra politinio susitarimo reikalas ir tas susitarimas visada yra konkrečių žmonių susitarimo reikalas. Pasikeitė žmonės, atsirado kita jėgų pusiausvyra… na, į vieną pusę jėgos nusvirusios, lyginant parlamentą ir Prezidentą, ir gavosi tas skandalas ir natūraliai gavosi tas klausimas.

(nuo 08:00)
– [..] Ar (konservatoriai) bandytų lygiai taip pat „stumtelėti pečiu“ ją?
– Prisiminkim, mes turėjom tokią sandarą nuo 2009 iki 2012 metų. Tai buvo Kubiliaus Vyriausybė ir Prezidentė Grybauskaitė. Tuo metu tas konsensusas buvo surastas ir aktyvi Grybauskaitės veikla, neleidimas vienaip ar kitaip interpretuoti galimų tokių situacijų reiškė, kad ji užsiėmusi ir pasiėmusi tą galią sau. Dabartinio Prezidento pozicija – jis jau atėjo į konfliktinę situaciją ir jam reikėjo ieškoti sąjungininkų. Jis tų sąjungininkų nuo 2019-2020 metų rinkimų nesugebėjo pasikeisti, nesugebėjo susirasti sąjungininkų politinėje arenoj ir, natūralu, jis lieka vienas.

(nuo 16:40)
[..] Konservatoriai užsiima politika. O politika visada yra nuolaidų ir kompromisų menas. Jeigu jie ant stalo turės penkis reikalavimus kurioj nors politinėj – idėją pakeisti mokestinę, idėją patvarkyti aplinkosaugą, … Ir čia va tarp tų visų kitų politinių klausimų dar vienas papildomas politinis argumentas politinei politikų diskusijai. Kai yra 15 argumentų ant stalo, tai tada prasideda derybos. Vat tu nori va to – mes tau atiduosim, bet atiduok šitą. Jeigu jie turėtų tik tris argumentus ant stalo, tai būtų labai sunku laviruoti ir derėtis. O dabar jie šitą klausimą „atiduoti“, jeigu norės gauti kažkurį kitą, jiems svarbesnį. Ir sakys „Prezidente, nevetuok to įstatymo, mes nuimsim šitą klausimą“. Arba priešingai. Jeigu tu vetavai šitą, mes tada šitą iki galo dastumsim ir priversim gauti atgalios.

Iš konservatorių pusės yra natūralus, protingas, profesionalus, aukšto lygio politinis žaidimas. Jie ant stalo rikiuoja atskirus klausimus ir tuos klausimus po truputį stumi į priekį. Spaudžia oponentą, kitaip tariant, Prezidentą, daryti nuolaidas vienoj ar kitoj sritį. Jeigu Prezidentūra nesugebės iš savo pusės išstatyti reikalavimų sąrašo ir turės pradėti daryti nuolaidas – konservatoriai santykinai laimės.

(nuo 18:20)
– [..] bet kalbėti apie kažkokią politinę kultūrą, gerą toną politikoje, tarpusavio pagarbą ir t.t.?
– Bet konservatoriai tą daro labai korektiškai. Aš gal tik vieną kitą komentarą mačiau, kuris būtų nuvestas tiesiogiai į kažkokį ad hominem argumentą. Priešingai, jie tą dėlioja iš argumentų pusės, iš racionalios poreikio, Lietuvos interesų gynimo pusės. Ką sunku atmušti. Aišku, yra atskirų konstitucionalistų nuomonės, kad tai būtų neteisinga, netvarkinga, bet čia jau yra politinės valios klausimas. Konstitucija to aiškiai nenustato ir tada jau yra politinio apsisprendimo klausimas, kur užtektų vieno įstatymo Seime, jį galima būtų priimti. Čia nebūtų konstitucinis įstatymas, paprastąja dauguma ir važiuotų viskas į priekį.

(nuo 20:05)
– [..] Pasitikėjimas tirpsta. Tai …
– Pasitikėjimą tirpdint pradėjo pats Nausėda. Kai pradėjo egzaminuoti konservatorių kandidatus ant kilimėlio su penkiais patarėjais. Tai čia nereikėjo veltis Prezidentui į mūšį, kurio, turėjo suprasti, kad negalėjo laimėt.
– O tai vėlėsi dėl ko?
– Kad parodyt savo poziciją, savo stiprumą, savo galias. Ir, aš manyčiau, vėlų rudenį – žiemos pradžioj buvo perlenkta, kai konservatorių teikti ministrai, jų kandidatūros buvo… galutiniam rezultate daugelis buvo patvirtinti be problemų, bet eigoje jis bandė rodyti tam tikrą savo principingą poziciją, kėlė reikalavimus, kurie kartais vieni kitiems prieštaraujantys. Ir, natūralu, konservatoriai turėjo reaguoti į tą iššūkį politine prasme ir jie sugalvojo, kaip tą atmušti.
– Galim taip pavadinti, kad kažkur buvo perlenkta lazda, tai dabar kitiems irgi reikia perlenkinėti, ar kaip?
– Aš nemanau, kad čia perlenkimas. Čia yra politinis žaidimas. Konservatoriai yra pernelyg didelė jėga, kad jie imtųsi ir vadovautųsi emocijom. Prezidentas yra vienas asmuo, natūralu, kad jam kartais ambicijos gali peržengt tam tikrą ribą. Bet konservatoriai žaidžia labai šaltą ir apskaičiuotą žaidimą – jie žaidžia žaidimą, kuris nepralaimintis. Jie iškėlė klausimą. Jeigu reiks – atsitrauks. Na kas? Na, vienas iš lyderių pateikė idėja. Na, idėja pasitvirtino-nepasitvirtino, atsiėmė-neatsiėmė. Viskas yra gerai. Galutiniam rezultate jie nuo to tik išloš.

nuo 26:00
– Kiek iš tikrųjų galėtų būti ieškojimas paramos tarp kitų frakcijų?
– Pirmas dalykas, Prezidentui reikia grįžti prie klasikos ir prisiminti principą „Skaldyk ir valdyk“. Ir jeigu jis nori valdyti, o jis, man atrodo, šiek tiek nori valdyti, jam pirmiausia reikia prisiminti, kad vienas iš būdų, kaip jis gali kovoti prieš dabartinę koaliciją, tai pabandyt paskaldyt juos. Ir čia galimybių ieškoti plyčių ir tarpelių tarp dviejų liberalų partijų ir konservatorių – galybė. Jau nekalbu apie tai, kad pačios liberalų partijos yra skirtingos ir turi skirtingus požiūrio taškus, akcentus. Viena LGBT, kita verslą ir t.t. Ir nuo konservatorių linijos tai ganėtinai skiriasi. Čia didžiausia problema vėlgi yra politinio lankstumo ar vertybinio lankstumo, jeigu taip galima švelniai išsireikšt, kai Prezidentui tektų kalbėtis su vertybiškai ganėtinai skirtingom partijom, negu jo paties. Nes jis vis tiek yra labiau konservatyvių pažiūrų tradcionalistas, kai liberalai gali eiti su idėjom, projektais ir prašymais, kurie visai į kitą pusę nulinkę. Bet. Jeigu jis iš tiesų nori „atstovėti“ prieš konservatorius, jam tą vis tiek vienaip ar kitaip teks daryti, nes kitu atveju jam alternatyvos lieka nelabai kokios ir nelabai ką galinčios – t.y. valstiečių frakcija, darbiečių frakcija ir socialdemokratai. Kiekviena iš jų dalim idėjų gali jį palaikyti, pavyzdžiui, socioekonominėj politikoj, bet realiai žiūrint pagrindiniai partneriai jam vis tiek reikia skaičiuotis balsus lemiamų diskusijų arba lemiamų balsavimų metu. Ir tie balsai koalicijoj iš principo yra pagrindiniai. Jeigu jis koalicijos nesuskaldo, tai užtenka vien pačios koalicijos perversti situaciją.
– [..] Ką galima pažadėti dabar tiems patiems liberalams?
– Paprasčiausias greitas pavyzdys, gal radikalus, bet ateina dabar, pavyzdžiui, partnerysčių projektas, kurio, sakyčiau, pusė konservatorių nepalaikys. Natūralu, kad liberalios jėgos dėl to pyks ir Prezidento įsitraukimas arba aiškesnis dalyvavimas ar parėmimas vienos iš pusių gali sukurti draugų ratą. Vėlgi, tas draugų ratas vienoj vietoj susikuria, kitoje jis atneša naudą. Čia Prezientas turi matyti šitą galimybę ir turi matyti šitą žaidimą. [..] Jis kaip galios turėtojas gali daryti įtaką ir, pavyzdžiui, atvesti kažkokią kitą papildomą frakciją tam klausimui palaikyt. Ar jis yra tas pavadinkim „naudos nešėjas“ ne tiktai sau, bet ir savo partneriams, čia ir yra pagrindinis iššūkis. Kai tu dirbi su abipusės naudos situacijom, tu duodi ir gauni, tu tampi ilgalaikiu draugu. Dabar jis iš esmės tik visada reikalauja ir niekada neduoda.
– Įdomu, kaip čia Prezidentas sakytų išstojęs dekriminalizavimo žolės klausimu?
– Galima surasti daug tarpinių pozicijų. Net jo pozicija ne visiškai konservatyvi, per vidurį jau būtų pliusas į kitą pusę.

nuo 34:25
– Prie ko toliau gali vesti tas pasitikėjimo tirpimas tarp valdžių? Jis tik aštrės ar vis dėl to apsitrins tie aštrūs kampai?
– Aš norėčiau, kad tas tirpimas arba apsitrynimas būtų greitesnis ir būtų labiau kreipiamas dėmesys konstruktyviam darbui. Dabar galima kartais pamesti pačią pagrindinę liniją, dėl ko dirba tos valdžios šakos. Pavyzdžiui, dabartinis Prezidento ir Dulkio ne konfliktas, bet toks bendravimas su konkurencijos elementais, jeigu taip galima sakyt. Tarsi turėtų dirbti visi vienon rankon, siekti labai aiškiai pamatuojamo tikslo, o prasideda visokie politiniai priedai, kurie keičia arba trukdo siekti tų pagrindinių tikslų. Net ir dabar vakar ar užvakar buvo Prezidento interviu, kur jis pradėjo aiškint, kad Dulkys neva tai neteisingai komunikuoja, nepakankamai komunikuoja ir taip toliau. Aš galėčiau pasakyt, o tai kur jūs pats buvot, Prezidente, pastarąjį pusmetį? Kodėl irgi nelabai teisingai komunikavot, nes ir jūsų komunikacija tikrai neblizga šituo klausimu. Tai vat vėlgi, ko akivaizdžiai trūksta, tai trūksta komandinio darbo, turiu omeny, Lietuvos naudai arba Lietuvos labui. Ir va čia, deja, bet kol kas didelių perspektyvų, teigiamų poslinių aš nematau.
– Bet man atrodo, kad Dulkys čia nebus ta centrinė figūra, dėl kurios..
– Tiesiog tai yra priežastis.
– Man atrodo, kad čia tik pradžioj buvo principinis klausimas, ateinantis iš kažkokių ankstesnių dalykų dėl paskyrimo. Dabar, kai paskyrė..
– Sakau, tai yra vienas iš elementų toj didelėj šachmatų partijoj, kur yra daug konservatorių figūrų ir Prezidentas bando tarp jų laviruot.

nuo 39:20
– Visiškai pritariu (Rimai Urbonaitei), tas 2024-ų metų faktorius tikrai įsijungs. Ar jis jau veikia dabar? Aš gal nebūčiau tiek, nesuteikčiau tiek daug bonusų abiem žaidėjams, kad jie taip toli į priekį žiūrėtų. Būkim biedni, bet teisingi, mes nežinom, kas čia po pusmečio toj Lietuvoj dėsis. Tai 24-i dar yra oj kaip toli. Iš tos pusės vienas dalykas, bet kita dalykas, aš iš tiesų manau, kad didžioji dalis arba pagrindinė problema, kurią konservatoriai puikiai išnaudoja, tai yra Prezidento emocinis veikimo būdas, kai jis daugeliu atvejų veikia ne racionaliai, ne pamatuotai ir logiškai, o būtent per ambicijas, per emocinį pagrindą ir, neturėdamas rimtos komandos patenka į spąstus. Jo ambicijų niekas nesuvaldo, komanda nesugeba jų ištaisyti arba nesugeba paruošti atitinkamų sprendimų ir gaunasi kas gaunasi – jisai lieka vienas prieš didelį oponentų būrį. Ir, kas svarbiausia, pastaruoju metu ne tik politinių oponentų būrį. Dabar net jau bendrai visuomenėj daugėja. Jeigu anksčiau didelė dalis visuomenės lyderių buvo neutralūs ar net iš dalies palankūs jam, dabar vis daugiau daugėja grupių, kurios dėl tų pačių ambicijų yra nuviliamos arba tiesiog įsižeidžia. Turėjom net ir žurnalistų atvejį, ar ne? Kai dėl nepaaiškinamų kažkokių asmeninių klausimų, ambicijų jie buvo išlydėti iš Prezidentūros, iš renginio ir t.t. Ir tai yra tik vienas pavyzdys, kaip galima susikurti priešų lygioj vietoj. Tai šitoj vietoj Prezidentas deja, bet kuo toliau, tuo daugiau kuriasi tų priešų daugiau ir, natūralu, konservatoriai tą išnaudoja.

iš ziniuradijas.lt

Visą laidos „Ką reiškia trintys tarp valdžių?“ įrašą rasite Žinių radijo interneto svetainėje. Taip pat laidos santrauką publikacijoje „Nausėdai siūlo ieškoti sąjungininkų parlamente: politinio žaidimo svertai – konservatorių rankose“ skelbia interneto portalas Delfi.lt.

Septyni Prezidentės nuopelnai

Paskutinį Prezidentės Dalios Grybauskaitės šimtadienį temdo iš įvairių pusių kylantys priešininkai – kas argumentuotai, kas nelabai, tačiau daugelis naudojasi proga ir bando grąžinti susikaupusią skolą.

Manau, tai nėra teisinga.

Ne kartą ir ne du esu griežtai ir atvirai asmeniškai kritikavęs pareigas einančios Prezidentės sprendimus. Užtenka priminti kad ir vienui vienintelį latvių žurnalisto Gundars Rēders interviu epizodą – jis puikiai iliustruoja ydas.

Tačiau tos neišvengiamos klaidos nepaneigia ir negali nubraukti pokyčių, kuriuos Lietuvoje per 10 metų lėmė (skirtingu sėkmės lygiu) ir aiški Dalios Grybauskaitės pozicija.

1. Lito krizės (devalvacijos) išvengimas

Nacionalinės valiutos kurso pakeitimas būtų leidęs mechaniniu būdu išspręsti daug valstybės problemų, tačiau šio sprendimo naštą perkėlęs ant didžiosios dalies piliečių pečių. Pasirinktas alternatyvus – taupymo – kelias buvo ne ką mažiau sudėtingas, tačiau įgyvendintas. Ar valstybės patirti kaštai mažesni ir teisingai paskirstyti – atsakymo kol kas nėra…

2. Darbo partija – užribyje

Daug kas jau pamiršo, tačiau 2012 metų spalio 14 dieną vykusio balsavimo Seimo daugiamandatėje apygardoje laimėtoja buvo ne kas kita, o Darbo partija – su 19,82% rinkėjų balsų ir 17 (iš 70) mandatų. Antroje vietoje – LSDP su 18,37% balsų ir 15 mandatų.

Nors STR ar EP rinkimuose Viktor Uspaskich vis dar susirenka iki 10% balsų, tačiau ši dalis nuosekliai mažėja.

3. „MG Baltic“ įtakos mažinimas

Nors Eligijaus Masiulio byla baigsis nežinia kuo, tačiau politinės korupcijos srityje jau vien jos faktas ir Lietuso Respublikos liberalų sąjūdžio nokdaunas yra didelis žingsnis į priekį – atsiribojant nuo stambaus verslo įtakų ir aiškiai nubrėžiant raudonas linijas. Nors šiandien nėra aišku, ar šis procesas bus ilgalaikis, tačiau situacija yra nepalyginamai geresnė ir keliai kovą tęsti yra atviri.

4. Teisėsaugos ir teismų „drąsa“

Nors Prezidentė dažnai atrodė tiesiogiai kontroliuojanti teisėsaugos ir teismų vadovų komandas, tačiau tuo pat metu jos pozicija leido šioms institucijoms dirbti savo darbą. Prezidentės įtaka nebuvo naudojama atskirų aiškiai apibrėžtų interesų grupių „dengimui“, todėl formavosi ilgalaikė nuostata, jog šios institucijos išties dirba valstybės naudai. Pastarųjų metų skandalas tą tik paryškino – neišvengiamos klaidos buvo atskleistos.

5. Požiūrio į krašto apsaugą pokytis po Maidano įvykių

Sukrėtimas Ukrainoje privertė pripažinti ankstesnės krašto apsaugos politikos klaidas ir per 2014-2019 metus krašto apsauga sulaukė ir politinio, ir finansinio dėmesio. Dar laukia ilgas kelias į priekį, tačiau valstybės pasirengimas gynybai yra sunkiai palyginamas.

6. VPT, VKEKK ir kitų kontroliuojamų įstaigų darbo kokybė

Dalia Grybauskaitė užtikrino, kad valstybės interesai iš esmės būtų atstovaujami ir ginami pagrindinėse nuo Prezidentės priklausomose priežiūros institucijose. Kita vertus, viešųjų pirkimų sektorius yra geras pavyzdys, jog realioms permainoms dažnai nepakanka vien Prezidentės pastangų – tam turi būti ir aktyvus Vyriausybės bei Seimo palaikymas.

7. Finansų sektoriaus valymas

Turbūt būtų sunku ginčytis, jog ir „Snoras“, ir Ūkio bankas turėjo rimtų problemų su savo verslo modelio tvarumu. Todėl pavėluoti, bet visgi padaryti Lietuvos banko sprendimai yra ir aiškios Prezidentės pozicijos rezultatas. Žinoma, klausimas, ar dabar jau aiškėjantis Baltijos šalių kaip bankinės pinigų plovimo skylės įvaizdis (ir su tuo susijusios „Revolut“ pavyzdžio bėdos) galėjo būti išvengtas aktyviau dirbant ir šioje srityje. Tačiau sunku būtų nuginčyti, jog finansų sektoriuje esminių problemų yra mažiau.

Pavėlavę į informacinį karą vis dar kuičiamės – ką reikia skubiai keisti?

Prieš gerą savaitę sukako dveji metai, kai Ukrainos Vyriausybė sustabdė pasirengimą pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga procesą, o visos Europos lyderių bandymai Vilniuje dėl šio sprendimo įtikinti persigalvoti tuometį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių patyrė fiasko. Būtent šie įvykiai tapo simboliniu sprogdikliu, įplieskusiu ugnį Maidane.

Janukovyčius_Grybauskaitė Vilnius 2013 11

Naujosios Rusijos gynybos doktrinos (žr. daugiau – Gerasimovo doktrina) kontekste šie įvykiai žymėjo senojo karo etapo pabaigą ir naujojo pradžią. Kaip tuo metu rašiau, Lietuvos vadovai ir institucijos anuomet šiuos įvykius nepateisinamai praleido pro ausis.

Problema Nr. 1 – Informacinis karas yra šiuolaikinis karas be taisyklių ir ribų

Putino_pozicijos_kaita_Krymas

RF_medalis_Krymas2014Krymo okupaciją Rusijos federacija įvykdė per 2-3 savaites. Pagal oficialią RF versiją operacija truko nuo 2014 m. vasario 20 iki kovo 18 dienos.

Kaip teigia Jānis Bērziņš (Russia’s New Generation Warfare: Implications for Latvian Defence Policy, 2014, pp.6), naujojoje Gerasimovo doktrinoje karas skaidomas (plačiau žr. О характере и содержании войны нового поколения, С. Г. Чекинов, С. А. Богданов, Военная мысль, 2013, Nr.10, pp. 13-24.) į aštuonias fazes:

  1. Non-military asymmetric warfare (encompassing information, moral, psychological, ideological, diplomatic, and economic measures as part of a plan to establish a favorable political, economic, and military setup).
  2. Special operations to mislead political and military leaders by coordinated measures carried out by diplomatic channels, media, and top government and military agencies by leaking false data, orders, directives, and instructions.
  3. Intimidation, deceiving, and bribing government and military officers, with the objective of making them abandon their service duties.
  4. Destabilizing propaganda to increase discontent among the population, boosted by the arrival of Russian bands of militants, escalating subversion.
  5. Establishment of no-fly zones over the country to be attacked, imposition of blockades, and extensive use of private military companies in close cooperation with armed opposition units.
  6. Commencement of military action, immediately preceded by large-scale reconnaissance and subversive missions. All types, forms, methods, and forces, including special operations forces, space, radio, radio engineering, electronic, diplomatic, and secret service intelligence, and industrial espionage.
  7. Combination of targeted information operation, electronic warfare operation, aerospace operation, continuous airforce harassment, combined with the use of high-precision weapons launched from various platforms (long-range artillery, and weapons based on new physical principles, including microwaves, radiation, non-lethal biological weapons).
  8. Roll over the remaining points of resistance and destroy surviving enemy units by special operations conducted by reconnaissance units to spot which enemy units have survived and transmit their coordinates to the attacker’s missile and artillery units; fire barrages to annihilate the defender’s resisting army units by effective advanced weapons; air-drop operations to surround points of resistance; and territory mopping-up operations by ground troops.

Kaip teigia Олег Яницкий (Современные войны: социально-экологическое измерение, Вестник Института социологии, 2014, Nr. 4(11), pp. 107-126):

Основной социально-экологической характеристикой современных войн является отсутствие грани между миром и войной, разделения на фронт и тыл, на вооружённые силы и остальное население; а также отсутствие абсолютно безопасных мест: есть только более и менее безопасные. Фактически территория войны – это зона всеохватывающего риска, причём риска подвижного, мигрирующего. В условиях СВ происходит милитаризация общественного сознания и сжатие демократических институтов.

Problema Nr. 2 – Nesame pasiruošę tokiam karui

Tik 2014 m. lapkričio 27 dieną – t.y. praėjus 9 mėnesiams po Krymo okupacijos – Valstybės gynimo taryba nusprendė, kad būtina peržiūrėti Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kuri buvo priimta 2011 m. ir „turi būti atnaujinta“, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją. Atnaujinta koncepcija patvirtinta tik po pusmečio. 2015 m. balandžio 3 dieną viešai paskelbta, jog pagal naująją koncepciją siūloma išplėsti kariuomenės struktūrą ir didinti karių skaičių, įsigyti įvairios ginkluotės.

Kad kariuomenės vadovybė mato naujas hibridinio karo grėsmes, rodo kariuomenės vadovo dėstomi prioritetai. Tačiau klausimas – kiek strateginių iššūkių suvokimas yra tapęs realiais pasiruošimo (ne tik kariuomenės) žingsniais?

Štai tik 2015 metų lapkričio 25 dieną Prezidentė po susitikimo su su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariais pareiškė, jog reikia atnaujinti šalies Nacionalinio saugumo strategiją, tai sąlygoja pasikeitusi geopolitinė situacija, kylančios hibridinės, informacinės, kibernetinės grėsmės, migracijos krizė.

Tokie žodžiai iš valstybės vadovės skamba praėjus dvejiems (!) metams po Maidano įvykių. Ne apie konkrečius planus, žmones, jų mokymus ir pasiruošimą, o tik apie poreikį atnaujinti strategiją

Problema Nr. 3 – Nemokame gintis prieš informacinio karo atakas, o valstybės vadovai savo deklaracijų neparemia skiriamais ištekliais

2014 metų gruodį Prezidentė atvirai pripažino, jog Lietuva jau šiandien patiria informacinio karo atakas:

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai [..]

Prezidentės įvardinti tik keli dažniausiai matomi Kremliaus informacinių atakų taikiniai. Naujojoje Rusijos gynybos doktrinoje tai sietina su 1-2 informacinio karo stadijomis. Lietuvos gynybos ekspertų vertinimu, mūsų veiksmai turėtų būti išskaidyti į skirtingas priemonių grupes:

GuzdeviciausPranesimas_26p

Praėjus pusmečiui po Krymo okupacijos, 2014-ųjų gruodį, brigados generolas Vilmantas Tamošaitis sakė:

[..] atsirado ir grėsmių, kurios tiesiogine prasme nėra karinės. Tai informacinis, kibernetinis ir kitoks karas. Kryptingomis informacinėmis operacijomis pasiekiamas efektas. Todėl jas būtina atremti ir apskritai nutraukti, kad visuomenė nebūtų dezinformuojama. [..] yra operacijų, kurios neturi praeities, tarkime, kibernetinėje erdvėje. O apskritai hibridinio karo veiksmai naudoti ir seniau. Karybos istorijoje tai nėra naujas darinys.

Dar anksčiau – 2014 metų spalį – mūsų kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas deklaravo:

Lietuvos kariuomenė aktyviai vykdo kontr-propagandos priemones informacinėje erdvėje. Tuo tikslu jau penkerius metus funkcionuoja kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas. Šis departamentas stebi informacinę erdvę, analizuoja bei įvairiais būdais viešina propagandos apraiškas, rūpinasi Lietuvos istorijos ir pilietiškumo puoselėjimu, kariniais viešaisiais ryšiais. Atitinkamai visos kariuomenės pajėgos ir joms priklausantys daliniai palaiko glaudžius ryšius su visuomene, įvairiais būdais bendradarbiauja su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, remiančiomis pilietiškumą ir šalies gynybos idėją. Tokiu būdu yra vykdomas visuomenės švietimas šalies gynybos ir informacinio karo klausimais, prisidedama prie jų vertybinių nuostatų formavimo.

Kad kariuomenės vado įvardintas SKD nesėdi rankų sudėjęs, patvirtinta realūs darbai, identifikuojant grėsmes ir keliant visuomenės supratimą apie informacinio karo grėsmės. Pavyzdžiui, būtent su šiuo dariniu susijusiems asmenims reikia dėkoti už tokios informacijos viešinimą ir aktualizavimą:

LT SKD separatistiniai regionai

Tačiau bėda, jog vadų deklaracijos mažai turi bendra su realiu dėmesiu praktiniam pasiruošimui gintis ir realiai gynybai prieš Kremliaus vykdomas atakas.

Pavyzdžiui, ar galėtumėte įvardinti bent vienas pratybas, kuriose Lietuvos valstybės institucijos būtų repetavusios savo koordinuotus veiksmus, skirtus (kaip pateikiama ankstesnėje iliustracijoje) atpažinti, paaiškinti, stabdyti, užkardyti ir motyvuoti? Per pastaruosius dvejus metus viešoje erdvėje galima buvo girdėti pranešimus apie šias pratybas, kurios buvo orientuotos (bent iš dalies) į neva hibridinio karo situacijas:

Beveik visų šių pratybų istorijos ašis paremta Ukrainos Luhansko/Donecko scenarijumi, kai susiburia vietinės karinės grupės ir perima pagrindinių valstybės objektų kontrolę. Tai reikalingas ir būtinas pasiruošti įvykių scenarijus, tačiau jis menkai arba visiškai nesusijęs su bazinėmis informacinio karo situacijomis, kurios paremtos ne karine, o minkštąja galia.

2014 09 Šilalė

Dar svarbiau, jog tai tiesiogiai kontrastuoja su valstybės vadovės įvardintomis realiomis šiuo metu vykdomomis informacinio karo atakomis. Nei vienos iš šių pratybų neanalizavo situacijos, susidariusios Kremliui aktyviai skleidžiant propagandą, nebuvo išbandomos galimos Lietuvos kontr-priemonės, personalo pasiruošimas, metodikos ir gerosios praktikos.

Iš dalies tai lemia laikmečio ir situacijos neatitinkantis NATO pasiruošimo lygis – remiamasi vos ne Vietnamo karą menančiomis InfoOps/PsyOps doktrinomisNATO_InfoOps_PsyOps. Jas būtina skubiai reanimuoti ir pritaikyti XXI amžiaus realijoms. Tai iš dalies paaiškina ir Lietuvos pajėgų pasyvumą, nes neturint „iš viršaus“ nuleistų rekomendacijų geriau tyliai laukiama, nei improvizuojama. Todėl net ir iniciatyvos nestokojantys mūsų kariai negali vystyti unikalių Lietuvos situacijos bei poreikiams pritaikytų koncepcijų, strategijų, planų.

Problema Nr. 4 – Be strategijos ir taktikos yra tik pavieniai vidurinės grandies lyderiai, suvokiantys informacinio karo grėsmes

Bendroje „инициатива наказуема“ ir prisitaikėliškumo fone yra malonių pavyzdžių.

Legendos sklando apie Šiaulių apygardos KASP rinktinę, kuri savo pajėgomis ir asmenine lyderių rizika yra sukūrusi ir dar 2014-ųjų rudenį praktiškai išbandžiusi konkrečius gynybos planus, apimančius laikotarpį nuo priešo įsiveržimo iki jo fizinio atvykimo iki Šiaulių. Kaip į tai integruojama vietos policija, PGAD, pasienio ar net medžiotojų pajėgos – kol kas tik apčiuopiamo įvertinimo ir gerosios praktikos multiplikavimo nesulaukiančios iniciatyvos know-how.

Kitas pagyrimo vertas pavyzdys – Lietuvos šaulių sąjunga ir jos atskirų darinių tiek koordinuotos, tiek ir individualios iniciatyvos metodiškai kurti pajėgumus, vykdyti realias pratybas ir tobulinti savo įgūdžius. Tačiau LŠS atveju vėlgi kyla paprastas klausimas – kodėl jų gerųjų praktikų neperima Lietuvos kariuomenė, kitos valstybės institucijos ir prievarta nediegia savo kompetencijos ribose?

Kaip vertinti situaciją, kai net Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pripažįsta, jog baziniai valstybės apsaugos dokumentai yra arba tik neseniai patvirtinti (pavyzdžiui, Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija – tik šių metų pavasarį), arba išvis pasenę (pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo strategija).

Nesant strateginio lygmens dokumentų negali būti paruošti ir konkretūs gynybos planai. Neturint planų negali būti formuojami ir reikalingi žmogiškieji ištekliai, neaiškios jų reikalingos kompetencijos ir patirtys. Tokią nežinomybę iliustruoja ir tai, jog per pastaruosius dvejus metus informacinis karas yra tapęs patogia poza žiniasklaidoje, tačiau realiai visų (!) pratybų veiksmo ašis ir centras – iš esmės konvencinis karas. Tie 2-3 atvejai, kai dėmesys buvo skiriamas hibridiniam karui, labiau sietini su sudėtingomis karinių veiksmų mieste situacijomis, o ne realiomis informacinio ar psichologinio karo atakomis.

Jeigu jau mušti gulintį – t.y. praėjusio amžiaus stiliaus karinių pratybų scenarijų autorius – tai galima tiesiog pateikti paprastą klausimą: „Kada, kas ir kaip imsis vykdyti informacines bei psichologines operacijas, kai priešas bus užėmęs Lietuvos teritoriją? Kas be dabartinių SOP Lietuvoje turės reikalingų žinių organizuoti partizaninį pasipriešinimą?“.

Kokių informacinio karo tikslų ir kaip turės siekti likę pavieniai pasipriešinimo dalyviai? Kokios jų galimybės naudotis viešos prieigos duomenų perdavimo tinklais? Pavyzdžiui, ar jie turi bent minimalius informacijos kodavimo įgūdžius? Ką jau kalbėti apie tokius bazinius paruoštukus kaip tekstai, reklamų maketai, iliustracijos, viešinimo kontaktų sąrašai, užsienio žiniasklaidos priemonių kontaktai, tarpusavio veiksmų koordinavimo mechanizmai/priemonės? Ar Lietuva turi bent vieną rankinę spausdinimo mašinėlę tam atvejui, jeigu regione X specialiai išjungiamas elektros tiekimas?

Ir tai tik keli paprasti klausimai, kurie kils norintiems gintis žodžiu, o ne ginklu.

Problema Nr. 5 – Puolimas vyksta, gynyba tik … stebi

Ir Prezidentė, ir kariuomenės vadas pripažįsta, jog reguliariai sulaukiama informacinio karo atakų. Dar 2014 metų kovą retoriškai klausiau – „Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?“. Ar šiandien situacija pasikeitusi? Jeigu būčiau optimistas, galėčiau pasidžiaugti, jog LRTK iniciatyva teismai sėkmingai skyrė sankcijas net porai Kremliaus televizijos kanalų. Taip, tai bent laikinai užkardė pamazgų srautą, tačiau kas vyksta kitų atakų atvejais?

VSD vis drąsiau vardina Kremliaus finansuojamas NVO ir žiniasklaidos priemones, tačiau visos jos ramiai tęsia veiklą. Aukščiau minėtos gynybos ekspertų schemos kontekste apsiribojama atpažinimo ir įvardinimo veiklomis. Kodėl niekas jų nestabdo, neužkardo naujų atsiradimo, neužsiima savų vertybių diegimu atitinkamose auditorijose – klausimas vis dar be atsakymo (dabartinių iniciatyvų mastas žemiau kritikos ribos).

Dell Social Listening Command Center

Abejonių kelia net ir Lietuvos institucijų galimybės analizuoti visą informacijos srautą. Visuomenė nėra nuosekliai informuojama apie priešiškas atakas, sistemiškai neviešinami veikiantys asmenys, naudojamos priemonės, platinama dezinformacija. Išimtimi laikytinos ir situacijos, kai stabdoma arba užkardoma atitinkama veikla. O juk pavyzdžių, kaip tai turėtų būti organizuojama, lengvai galima rasti net ir viešuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, tarptautinės IT kompanijos „Dell“ 24/7 režimu veikiantis socialinių tinklų informacijos komandinis centras analizuoja visą bendrovei aktualios informacijos srautą socialiniuose tinkluose. Surinktos informacijos pagrindu nedelsiant reaguojama ir neutralizuojami galimi incidentai. O Lietuvoje?

Vietoj rekomendacijų

  1. Būtina aiški informacinio karo strategija ir gynybos planai
    Neturime aiškios gynybos strategijos, ką jau kalbėti apie konkrečius planus, personalą, įgūdžius. Būtina aiškiai brėžti liniją, kada ir kiek kariuomenė ar kitos institucijos turi reaguoti į nekonvencinio – informacinio – karo atakas. Kada net ir „taikos metu“ nebeužtenka „stebėsenos“, o būtini paprasti ir veiksmingi aktyvūs gynybiniai veiksmai.
  2. Reikalingas savas know-how, kaip kariauti informacinį karą
    Būtina kurti rekomendacijas, metodikas ir įrankius, kaip pro- ir re- aktyviai kovoti informaciniame kare (tiek ginantis, tiek ir puolant). Su visa pagarba, tačiau NATO patirtis Lietuvos situacijai iš esmės yra netinkama, o Ukrainos pavyzdžiai naudotini tik ribota apimtimi – jų taktika kol kas nelaimėjo, apginti/apsaugoti valstybės teritorijos ir žmonių jie nepadėjo.
  3. Kariai turi mokytis ne tik šaudyti, bet ir dalyvauti informacinėse operacijose
    Informacinės operacijos turi tapti privaloma kiekvieno kario kompetencija (alternatyva būtų didelio masto specialios paskirties pajėgos – tokiu keliu eina, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, bet tai gerokai per brangus malonumas Lietuvai). Mokėjimas sukurti reikalingą tekstą ar neutralizuoti Kremliaus botą turi būti toks pat kario įgūdis, kaip ir GVT. Pratybų metu informacinėms operacijoms turi būti skiriamas lygiavertis konvencinėms situacijoms dėmesys, tai turi tapti privaloma pasiruošimo dalimi.
« Older posts