Prieš gerą savaitę sukako dveji metai, kai Ukrainos Vyriausybė sustabdė pasirengimą pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga procesą, o visos Europos lyderių bandymai Vilniuje dėl šio sprendimo įtikinti persigalvoti tuometį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių patyrė fiasko. Būtent šie įvykiai tapo simboliniu sprogdikliu, įplieskusiu ugnį Maidane.

Janukovyčius_Grybauskaitė Vilnius 2013 11

Naujosios Rusijos gynybos doktrinos (žr. daugiau – Gerasimovo doktrina) kontekste šie įvykiai žymėjo senojo karo etapo pabaigą ir naujojo pradžią. Kaip tuo metu rašiau, Lietuvos vadovai ir institucijos anuomet šiuos įvykius nepateisinamai praleido pro ausis.

Problema Nr. 1 – Informacinis karas yra šiuolaikinis karas be taisyklių ir ribų

Putino_pozicijos_kaita_Krymas

RF_medalis_Krymas2014Krymo okupaciją Rusijos federacija įvykdė per 2-3 savaites. Pagal oficialią RF versiją operacija truko nuo 2014 m. vasario 20 iki kovo 18 dienos.

Kaip teigia Jānis Bērziņš (Russia’s New Generation Warfare: Implications for Latvian Defence Policy, 2014, pp.6), naujojoje Gerasimovo doktrinoje karas skaidomas (plačiau žr. О характере и содержании войны нового поколения, С. Г. Чекинов, С. А. Богданов, Военная мысль, 2013, Nr.10, pp. 13-24.) į aštuonias fazes:

  1. Non-military asymmetric warfare (encompassing information, moral, psychological, ideological, diplomatic, and economic measures as part of a plan to establish a favorable political, economic, and military setup).
  2. Special operations to mislead political and military leaders by coordinated measures carried out by diplomatic channels, media, and top government and military agencies by leaking false data, orders, directives, and instructions.
  3. Intimidation, deceiving, and bribing government and military officers, with the objective of making them abandon their service duties.
  4. Destabilizing propaganda to increase discontent among the population, boosted by the arrival of Russian bands of militants, escalating subversion.
  5. Establishment of no-fly zones over the country to be attacked, imposition of blockades, and extensive use of private military companies in close cooperation with armed opposition units.
  6. Commencement of military action, immediately preceded by large-scale reconnaissance and subversive missions. All types, forms, methods, and forces, including special operations forces, space, radio, radio engineering, electronic, diplomatic, and secret service intelligence, and industrial espionage.
  7. Combination of targeted information operation, electronic warfare operation, aerospace operation, continuous airforce harassment, combined with the use of high-precision weapons launched from various platforms (long-range artillery, and weapons based on new physical principles, including microwaves, radiation, non-lethal biological weapons).
  8. Roll over the remaining points of resistance and destroy surviving enemy units by special operations conducted by reconnaissance units to spot which enemy units have survived and transmit their coordinates to the attacker’s missile and artillery units; fire barrages to annihilate the defender’s resisting army units by effective advanced weapons; air-drop operations to surround points of resistance; and territory mopping-up operations by ground troops.

Kaip teigia Олег Яницкий (Современные войны: социально-экологическое измерение, Вестник Института социологии, 2014, Nr. 4(11), pp. 107-126):

Основной социально-экологической характеристикой современных войн является отсутствие грани между миром и войной, разделения на фронт и тыл, на вооружённые силы и остальное население; а также отсутствие абсолютно безопасных мест: есть только более и менее безопасные. Фактически территория войны – это зона всеохватывающего риска, причём риска подвижного, мигрирующего. В условиях СВ происходит милитаризация общественного сознания и сжатие демократических институтов.

Problema Nr. 2 – Nesame pasiruošę tokiam karui

Tik 2014 m. lapkričio 27 dieną – t.y. praėjus 9 mėnesiams po Krymo okupacijos – Valstybės gynimo taryba nusprendė, kad būtina peržiūrėti Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kuri buvo priimta 2011 m. ir „turi būti atnaujinta“, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją. Atnaujinta koncepcija patvirtinta tik po pusmečio. 2015 m. balandžio 3 dieną viešai paskelbta, jog pagal naująją koncepciją siūloma išplėsti kariuomenės struktūrą ir didinti karių skaičių, įsigyti įvairios ginkluotės.

Kad kariuomenės vadovybė mato naujas hibridinio karo grėsmes, rodo kariuomenės vadovo dėstomi prioritetai. Tačiau klausimas – kiek strateginių iššūkių suvokimas yra tapęs realiais pasiruošimo (ne tik kariuomenės) žingsniais?

Štai tik 2015 metų lapkričio 25 dieną Prezidentė po susitikimo su su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariais pareiškė, jog reikia atnaujinti šalies Nacionalinio saugumo strategiją, tai sąlygoja pasikeitusi geopolitinė situacija, kylančios hibridinės, informacinės, kibernetinės grėsmės, migracijos krizė.

Tokie žodžiai iš valstybės vadovės skamba praėjus dvejiems (!) metams po Maidano įvykių. Ne apie konkrečius planus, žmones, jų mokymus ir pasiruošimą, o tik apie poreikį atnaujinti strategiją

Problema Nr. 3 – Nemokame gintis prieš informacinio karo atakas, o valstybės vadovai savo deklaracijų neparemia skiriamais ištekliais

2014 metų gruodį Prezidentė atvirai pripažino, jog Lietuva jau šiandien patiria informacinio karo atakas:

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai [..]

Prezidentės įvardinti tik keli dažniausiai matomi Kremliaus informacinių atakų taikiniai. Naujojoje Rusijos gynybos doktrinoje tai sietina su 1-2 informacinio karo stadijomis. Lietuvos gynybos ekspertų vertinimu, mūsų veiksmai turėtų būti išskaidyti į skirtingas priemonių grupes:

GuzdeviciausPranesimas_26p

Praėjus pusmečiui po Krymo okupacijos, 2014-ųjų gruodį, brigados generolas Vilmantas Tamošaitis sakė:

[..] atsirado ir grėsmių, kurios tiesiogine prasme nėra karinės. Tai informacinis, kibernetinis ir kitoks karas. Kryptingomis informacinėmis operacijomis pasiekiamas efektas. Todėl jas būtina atremti ir apskritai nutraukti, kad visuomenė nebūtų dezinformuojama. [..] yra operacijų, kurios neturi praeities, tarkime, kibernetinėje erdvėje. O apskritai hibridinio karo veiksmai naudoti ir seniau. Karybos istorijoje tai nėra naujas darinys.

Dar anksčiau – 2014 metų spalį – mūsų kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas deklaravo:

Lietuvos kariuomenė aktyviai vykdo kontr-propagandos priemones informacinėje erdvėje. Tuo tikslu jau penkerius metus funkcionuoja kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas. Šis departamentas stebi informacinę erdvę, analizuoja bei įvairiais būdais viešina propagandos apraiškas, rūpinasi Lietuvos istorijos ir pilietiškumo puoselėjimu, kariniais viešaisiais ryšiais. Atitinkamai visos kariuomenės pajėgos ir joms priklausantys daliniai palaiko glaudžius ryšius su visuomene, įvairiais būdais bendradarbiauja su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, remiančiomis pilietiškumą ir šalies gynybos idėją. Tokiu būdu yra vykdomas visuomenės švietimas šalies gynybos ir informacinio karo klausimais, prisidedama prie jų vertybinių nuostatų formavimo.

Kad kariuomenės vado įvardintas SKD nesėdi rankų sudėjęs, patvirtinta realūs darbai, identifikuojant grėsmes ir keliant visuomenės supratimą apie informacinio karo grėsmės. Pavyzdžiui, būtent su šiuo dariniu susijusiems asmenims reikia dėkoti už tokios informacijos viešinimą ir aktualizavimą:

LT SKD separatistiniai regionai

Tačiau bėda, jog vadų deklaracijos mažai turi bendra su realiu dėmesiu praktiniam pasiruošimui gintis ir realiai gynybai prieš Kremliaus vykdomas atakas.

Pavyzdžiui, ar galėtumėte įvardinti bent vienas pratybas, kuriose Lietuvos valstybės institucijos būtų repetavusios savo koordinuotus veiksmus, skirtus (kaip pateikiama ankstesnėje iliustracijoje) atpažinti, paaiškinti, stabdyti, užkardyti ir motyvuoti? Per pastaruosius dvejus metus viešoje erdvėje galima buvo girdėti pranešimus apie šias pratybas, kurios buvo orientuotos (bent iš dalies) į neva hibridinio karo situacijas:

Beveik visų šių pratybų istorijos ašis paremta Ukrainos Luhansko/Donecko scenarijumi, kai susiburia vietinės karinės grupės ir perima pagrindinių valstybės objektų kontrolę. Tai reikalingas ir būtinas pasiruošti įvykių scenarijus, tačiau jis menkai arba visiškai nesusijęs su bazinėmis informacinio karo situacijomis, kurios paremtos ne karine, o minkštąja galia.

2014 09 Šilalė

Dar svarbiau, jog tai tiesiogiai kontrastuoja su valstybės vadovės įvardintomis realiomis šiuo metu vykdomomis informacinio karo atakomis. Nei vienos iš šių pratybų neanalizavo situacijos, susidariusios Kremliui aktyviai skleidžiant propagandą, nebuvo išbandomos galimos Lietuvos kontr-priemonės, personalo pasiruošimas, metodikos ir gerosios praktikos.

Iš dalies tai lemia laikmečio ir situacijos neatitinkantis NATO pasiruošimo lygis – remiamasi vos ne Vietnamo karą menančiomis InfoOps/PsyOps doktrinomisNATO_InfoOps_PsyOps. Jas būtina skubiai reanimuoti ir pritaikyti XXI amžiaus realijoms. Tai iš dalies paaiškina ir Lietuvos pajėgų pasyvumą, nes neturint „iš viršaus“ nuleistų rekomendacijų geriau tyliai laukiama, nei improvizuojama. Todėl net ir iniciatyvos nestokojantys mūsų kariai negali vystyti unikalių Lietuvos situacijos bei poreikiams pritaikytų koncepcijų, strategijų, planų.

Problema Nr. 4 – Be strategijos ir taktikos yra tik pavieniai vidurinės grandies lyderiai, suvokiantys informacinio karo grėsmes

Bendroje „инициатива наказуема“ ir prisitaikėliškumo fone yra malonių pavyzdžių.

Legendos sklando apie Šiaulių apygardos KASP rinktinę, kuri savo pajėgomis ir asmenine lyderių rizika yra sukūrusi ir dar 2014-ųjų rudenį praktiškai išbandžiusi konkrečius gynybos planus, apimančius laikotarpį nuo priešo įsiveržimo iki jo fizinio atvykimo iki Šiaulių. Kaip į tai integruojama vietos policija, PGAD, pasienio ar net medžiotojų pajėgos – kol kas tik apčiuopiamo įvertinimo ir gerosios praktikos multiplikavimo nesulaukiančios iniciatyvos know-how.

Kitas pagyrimo vertas pavyzdys – Lietuvos šaulių sąjunga ir jos atskirų darinių tiek koordinuotos, tiek ir individualios iniciatyvos metodiškai kurti pajėgumus, vykdyti realias pratybas ir tobulinti savo įgūdžius. Tačiau LŠS atveju vėlgi kyla paprastas klausimas – kodėl jų gerųjų praktikų neperima Lietuvos kariuomenė, kitos valstybės institucijos ir prievarta nediegia savo kompetencijos ribose?

Kaip vertinti situaciją, kai net Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pripažįsta, jog baziniai valstybės apsaugos dokumentai yra arba tik neseniai patvirtinti (pavyzdžiui, Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija – tik šių metų pavasarį), arba išvis pasenę (pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo strategija).

Nesant strateginio lygmens dokumentų negali būti paruošti ir konkretūs gynybos planai. Neturint planų negali būti formuojami ir reikalingi žmogiškieji ištekliai, neaiškios jų reikalingos kompetencijos ir patirtys. Tokią nežinomybę iliustruoja ir tai, jog per pastaruosius dvejus metus informacinis karas yra tapęs patogia poza žiniasklaidoje, tačiau realiai visų (!) pratybų veiksmo ašis ir centras – iš esmės konvencinis karas. Tie 2-3 atvejai, kai dėmesys buvo skiriamas hibridiniam karui, labiau sietini su sudėtingomis karinių veiksmų mieste situacijomis, o ne realiomis informacinio ar psichologinio karo atakomis.

Jeigu jau mušti gulintį – t.y. praėjusio amžiaus stiliaus karinių pratybų scenarijų autorius – tai galima tiesiog pateikti paprastą klausimą: „Kada, kas ir kaip imsis vykdyti informacines bei psichologines operacijas, kai priešas bus užėmęs Lietuvos teritoriją? Kas be dabartinių SOP Lietuvoje turės reikalingų žinių organizuoti partizaninį pasipriešinimą?“.

Kokių informacinio karo tikslų ir kaip turės siekti likę pavieniai pasipriešinimo dalyviai? Kokios jų galimybės naudotis viešos prieigos duomenų perdavimo tinklais? Pavyzdžiui, ar jie turi bent minimalius informacijos kodavimo įgūdžius? Ką jau kalbėti apie tokius bazinius paruoštukus kaip tekstai, reklamų maketai, iliustracijos, viešinimo kontaktų sąrašai, užsienio žiniasklaidos priemonių kontaktai, tarpusavio veiksmų koordinavimo mechanizmai/priemonės? Ar Lietuva turi bent vieną rankinę spausdinimo mašinėlę tam atvejui, jeigu regione X specialiai išjungiamas elektros tiekimas?

Ir tai tik keli paprasti klausimai, kurie kils norintiems gintis žodžiu, o ne ginklu.

Problema Nr. 5 – Puolimas vyksta, gynyba tik … stebi

Ir Prezidentė, ir kariuomenės vadas pripažįsta, jog reguliariai sulaukiama informacinio karo atakų. Dar 2014 metų kovą retoriškai klausiau – „Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?“. Ar šiandien situacija pasikeitusi? Jeigu būčiau optimistas, galėčiau pasidžiaugti, jog LRTK iniciatyva teismai sėkmingai skyrė sankcijas net porai Kremliaus televizijos kanalų. Taip, tai bent laikinai užkardė pamazgų srautą, tačiau kas vyksta kitų atakų atvejais?

VSD vis drąsiau vardina Kremliaus finansuojamas NVO ir žiniasklaidos priemones, tačiau visos jos ramiai tęsia veiklą. Aukščiau minėtos gynybos ekspertų schemos kontekste apsiribojama atpažinimo ir įvardinimo veiklomis. Kodėl niekas jų nestabdo, neužkardo naujų atsiradimo, neužsiima savų vertybių diegimu atitinkamose auditorijose – klausimas vis dar be atsakymo (dabartinių iniciatyvų mastas žemiau kritikos ribos).

Dell Social Listening Command Center

Abejonių kelia net ir Lietuvos institucijų galimybės analizuoti visą informacijos srautą. Visuomenė nėra nuosekliai informuojama apie priešiškas atakas, sistemiškai neviešinami veikiantys asmenys, naudojamos priemonės, platinama dezinformacija. Išimtimi laikytinos ir situacijos, kai stabdoma arba užkardoma atitinkama veikla. O juk pavyzdžių, kaip tai turėtų būti organizuojama, lengvai galima rasti net ir viešuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, tarptautinės IT kompanijos „Dell“ 24/7 režimu veikiantis socialinių tinklų informacijos komandinis centras analizuoja visą bendrovei aktualios informacijos srautą socialiniuose tinkluose. Surinktos informacijos pagrindu nedelsiant reaguojama ir neutralizuojami galimi incidentai. O Lietuvoje?

Vietoj rekomendacijų

  1. Būtina aiški informacinio karo strategija ir gynybos planai
    Neturime aiškios gynybos strategijos, ką jau kalbėti apie konkrečius planus, personalą, įgūdžius. Būtina aiškiai brėžti liniją, kada ir kiek kariuomenė ar kitos institucijos turi reaguoti į nekonvencinio – informacinio – karo atakas. Kada net ir „taikos metu“ nebeužtenka „stebėsenos“, o būtini paprasti ir veiksmingi aktyvūs gynybiniai veiksmai.
  2. Reikalingas savas know-how, kaip kariauti informacinį karą
    Būtina kurti rekomendacijas, metodikas ir įrankius, kaip pro- ir re- aktyviai kovoti informaciniame kare (tiek ginantis, tiek ir puolant). Su visa pagarba, tačiau NATO patirtis Lietuvos situacijai iš esmės yra netinkama, o Ukrainos pavyzdžiai naudotini tik ribota apimtimi – jų taktika kol kas nelaimėjo, apginti/apsaugoti valstybės teritorijos ir žmonių jie nepadėjo.
  3. Kariai turi mokytis ne tik šaudyti, bet ir dalyvauti informacinėse operacijose
    Informacinės operacijos turi tapti privaloma kiekvieno kario kompetencija (alternatyva būtų didelio masto specialios paskirties pajėgos – tokiu keliu eina, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, bet tai gerokai per brangus malonumas Lietuvai). Mokėjimas sukurti reikalingą tekstą ar neutralizuoti Kremliaus botą turi būti toks pat kario įgūdis, kaip ir GVT. Pratybų metu informacinėms operacijoms turi būti skiriamas lygiavertis konvencinėms situacijoms dėmesys, tai turi tapti privaloma pasiruošimo dalimi.