Netyčia internete gėjų ir lesbiečių interneto svetainėje radau komentarą dėl savo teksto „Teisė NE-toleruoti“. Į jį aštrokai reagavo Rimas Žilinskas, į kurio kritines pastabas atsakiau antrajame tekste „Teisė NE-toleruoti (2)“.

Manau, verti dėmesio minėtame Lietuvoe gėjų ir lesbiečių puslapyje surašyti anoniminio 22 m. amžiaus pašnekovo „Ritmas“ klausimai, todėl į juos ir atsakau.

<…>jei jis bent būtų užsiminęs, koks mažumų elgesys jam neduoda ramybės ir kaip josios drįsta didžiajai visuomenės daliai nerodyti pagarbos<…>

pavzydys, gal ne pats tinkamiausias, tačiau pirmas “greitojoje atmintyje” – įtaka viešajai nuomonei iš “homo = mažuma” į “homo = standartas”. toks nuomonės pakeitimas lemia, kad jauniausi piliečiai ir pilietės, kurie negali atskirti kas ir kaip, lygia greta vertina galimybes hetero/homo/bi. tačiau mūsų visuomenėje įprasta, kad homo/bi visgi yra totali mažuma. jaunimui sudaroma iliuzija, kad pasirinkimas tarp homo/hetero yra 50/50, o ne >95/<5

<…>kodėl turkai negali mėgautis Vokietijos turtais?<…>

nes vienalytė visuomenė turi teisę ginti savo sukauptą turtą, kultūrą, papročius. vokietijos pavyzdys – puikus įrodymas, kad filosofų sukurta “atvirųjų kultūrų visuomenė” totaliai neveikia. vyksta ne kultūrų mainai (ir kartu – abipusis kultūrinis turtėjimas), tačiau tik primityvus pinigų pasiėmimas iš ten, kur jų daugiau yra sukaupta. lygiai taip pat ir homo visuomenės dalis norėtų pasinaudoti hetero visuomenės dalies sukauptais turtais (toli gražu ne materialine prasme)

<…>Aš turiu save kaltinti iškrypėliškumu vien dėlto, kad aš kitoks?<…>

Ne, turi teisę būti toks, koks esi. Ir tokią teisę aš pats ginsiu, kol galėsiu, tačiau tuo pat metu tiek pat aršiai prieštarausiu, kad būdamas kitoks, nei mano visuomenėje įprasta, galėtum daryti įtaką mano paties ir mano visuomenės vaikų auginimui, mūsų papročiams

<…>tikiuosi, kad po tokių kritiškų žodžių p. Ulevičius manęs neapkaltins<…>

tik diskusijoje gimsta tiesa. teisė išreikšti nuomonė – absoliuti. aišku, jeigu prasidėtų nepamatuoti ir neargumentuoti įžeidinėjimai, pozicija visai kita

Kontroversiškasis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmoudas Ahmadinedžadas) viename pirmųjų savo interviu savaitraščiui „Time“
prisipažino, kad ir dabar iš namų į darbą atsineša savo žmonos paruoštą
maistą. Toks aukštas pareigas einantiems keistas elgesys dabartinį
prezidentą garsino, kai jis dar buvo Irano sostinės Teherano meras.

IT
mėgėjų bendruomenėje gyvos istorijos, kad žinomiausio asmeninių
kompiuterių procesorių gamintojo „Intel“ vienas iš ankstesniųjų
valdybos pirmininkų važinėjo jau antrą dešimtį skaičiuojančiu
„Volkswagen“ sedanu ir jį statydavo bendroje visiems „Intel“
darbuotojoms skirtoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

O
antrąją kadenciją „į žmones“ žadėjęs eiti Valdas Adamkus kiekvieną
rytmetį sunervina Antakalnio ar kurioje jai gretimoje gatvėje kantriai
eilėje laukiančius vairuotojus. Dar visai neseniai anuomet dar Seimo
pirmininku buvęs Artūras Paulauskas viešai Marijonui Mikutavičiui TV eteryje gyrėsi, kad džiaugiasi savo švyturėliais ir mano, kad tai tinkamas sprendimas.

Lengviausia
būtų nukirsti, kad bet kokios mūsų visų tarnų (t.y. valstybės tarnyboje
tarnaujančių) privilegijos neatitinka valstybės tarnybos esmės. Iš
tiesų galima būtų net labai tiesiogiai įvertinti Valdo Adamkaus darbo
dienos 15 minučių kainą. Tai galėtų būti dar vienas skambutis Viktorui
Juščenkai, naujos tarpvyriausybinės iniciatyvos pradžia ar asmeninis
susitikimas su skylinėjančios Seimo koalicijos atstovu(-ais).

Vis
dėlto atsakymas į klausimą daug paprastesnis. Pakanka įsigilinti į
dėstomus akcentus. Viena pusė svarbiausiu minės itin didelį užimtumą ir
atskirų asmenų svarbą. Kita – dėlios nuoskaudas, kad yra „jie“ ir esame
„mes“.

Kasdienybėje pametę tikrąsias tiesas daugelis mūsų
visiškai nesugebame vertinti nepriklausomai ir objektyviai (ir vargu ar
to reikia). Todėl savo žmonai pagarbą pabrėžiančiam Irano prezidentui
lengva ranka galiu atleisti norus sodrinti uraną. Todėl galiu girti Artūrą Zuoką, tiesiogiai atsakinėjantį į eilinių piliečių klausimus savo interneto svetainėje (net jei iš tikrųjų atsakinėja tik mero padėjėjai(-os)). Todėl, nepaisydamas kairės ir dešinės taisyklių, balsuosiu už Jurgį Razmą, savo sportinę formą palaikantį vidutiniam vilniečiui pagal kainą įkandamame sporto klube.

Daugelis
mūsų sprendimų nelogiški. Jaunėlis Bushas ir visos mišriai įdomios JAV
jau seniai pamišusios ne dėl „tikrosios vienintelės“ tiesos, o tik dėl
to, kuria koja svarbiausiąjį rinkimų
sekmadienį atsikels 50 proc. + 1 rinkėjas. O tą koją atspėti daug
paprasčiau, jei esi „savas bičas“. Net jei apsisukęs į rinkėjus spjauni
ar, kaip vėliau pasirodo, darai akivaizdžias nesąmones, o gal net
meluoji…

Paskelbta www.omni.lt

Kažkurią dieną trumpoje profesinėje diskusijoje išrutuliojome mintį, jog šiais laikais meluoti itin netoliaregiška. Pirma, melas, kaip beaiškintum, yra neigiamas reiškinys ir jo skleidėjui neša tik pavojus. Antra, virtualiame nūdienos pasaulyje melą itin lengva išaiškinti. Kryžminis šaltinių tikrinimas – inkvizicinio baudžiamojo proceso išradimas – informacinėje erdvėje itin paprastas. Pavyzdžiui, įvertinkit naujausią „kavkazcenter.com“ uždarymo versiją pagal rusų ar pačių čečėnų propagandą. Lygiai taip pat ir Viktoro Uspaskicho meilužės istorija – tik viena iš daugelio. Google.com ar trys telefono skambučiai tokių „aštrokų“ istorijų leistų parinkti apie bet kurį viešą asmenį.

Todėl:

• Kvaila slėpti savo pajamas;
• Jūsų konkurentai itin greitai paviešins Jūsų meilužes;
• Atsiras asmenų, paliudysiančių, jog naudojatės tarnybine padėtimi ir tai Jus kompromituos;
• Naudojimasis pavaldinių darbu ar net jų plagijavimas taps visiems žinomas;
• … ir t.t. ir pan.

Todėl eidami į viešumą – nemeluokite, nes šiais laikais visi mes „kaip ant delno“ 🙂