Kontroversiškasis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmoudas Ahmadinedžadas) viename pirmųjų savo interviu savaitraščiui „Time“
prisipažino, kad ir dabar iš namų į darbą atsineša savo žmonos paruoštą
maistą. Toks aukštas pareigas einantiems keistas elgesys dabartinį
prezidentą garsino, kai jis dar buvo Irano sostinės Teherano meras.
IT
mėgėjų bendruomenėje gyvos istorijos, kad žinomiausio asmeninių
kompiuterių procesorių gamintojo „Intel“ vienas iš ankstesniųjų
valdybos pirmininkų važinėjo jau antrą dešimtį skaičiuojančiu
„Volkswagen“ sedanu ir jį statydavo bendroje visiems „Intel“
darbuotojoms skirtoje automobilių stovėjimo aikštelėje.
O
antrąją kadenciją „į žmones“ žadėjęs eiti Valdas Adamkus kiekvieną
rytmetį sunervina Antakalnio ar kurioje jai gretimoje gatvėje kantriai
eilėje laukiančius vairuotojus. Dar visai neseniai anuomet dar Seimo
pirmininku buvęs Artūras Paulauskas viešai Marijonui Mikutavičiui TV eteryje gyrėsi, kad džiaugiasi savo švyturėliais ir mano, kad tai tinkamas sprendimas.
Lengviausia
būtų nukirsti, kad bet kokios mūsų visų tarnų (t.y. valstybės tarnyboje
tarnaujančių) privilegijos neatitinka valstybės tarnybos esmės. Iš
tiesų galima būtų net labai tiesiogiai įvertinti Valdo Adamkaus darbo
dienos 15 minučių kainą. Tai galėtų būti dar vienas skambutis Viktorui
Juščenkai, naujos tarpvyriausybinės iniciatyvos pradžia ar asmeninis
susitikimas su skylinėjančios Seimo koalicijos atstovu(-ais).
Vis
dėlto atsakymas į klausimą daug paprastesnis. Pakanka įsigilinti į
dėstomus akcentus. Viena pusė svarbiausiu minės itin didelį užimtumą ir
atskirų asmenų svarbą. Kita – dėlios nuoskaudas, kad yra „jie“ ir esame
„mes“.
Kasdienybėje pametę tikrąsias tiesas daugelis mūsų
visiškai nesugebame vertinti nepriklausomai ir objektyviai (ir vargu ar
to reikia). Todėl savo žmonai pagarbą pabrėžiančiam Irano prezidentui
lengva ranka galiu atleisti norus sodrinti uraną. Todėl galiu girti Artūrą Zuoką, tiesiogiai atsakinėjantį į eilinių piliečių klausimus savo interneto svetainėje (net jei iš tikrųjų atsakinėja tik mero padėjėjai(-os)). Todėl, nepaisydamas kairės ir dešinės taisyklių, balsuosiu už Jurgį Razmą, savo sportinę formą palaikantį vidutiniam vilniečiui pagal kainą įkandamame sporto klube.
Daugelis
mūsų sprendimų nelogiški. Jaunėlis Bushas ir visos mišriai įdomios JAV
jau seniai pamišusios ne dėl „tikrosios vienintelės“ tiesos, o tik dėl
to, kuria koja svarbiausiąjį rinkimų
sekmadienį atsikels 50 proc. + 1 rinkėjas. O tą koją atspėti daug
paprasčiau, jei esi „savas bičas“. Net jei apsisukęs į rinkėjus spjauni
ar, kaip vėliau pasirodo, darai akivaizdžias nesąmones, o gal net
meluoji…
Paskelbta www.omni.lt
zuoko svetaine omnis iskart uzdare 🙂 ok 🙂
"Veža" tikrai ne paprastumas, o kaip tik – nepaprastumas, išskirtinumas, lūkesčių viršijimas. Juk kai elgiamasi taip, kai yra įprasta, tai nekelia nuostabos. Ir "neveža".
Kas minėtoje situacijoje yra nepaprasto?
Ogi tai, kad aukštas pareigūnas nesinaudoja tarnybine padėtimi.
Naudojimasis savo socialiniu/turtiniu/politiniu/kt statusu (pvz., tarnybine padėtimi) visur yra natūralus ir savaime suprantamas dalykas, nes visi taip daro… Tie, kas taip nedaro, išsiskiria, kadangi elgiasi nestandartiškai (kaip esą turėtų elgtis analogišką statusą turintys asmenys), todėl jų elgesys "peršoka" aplinkinių lūkesčius. Ipso facto patinka ir traukia…
Beje, minėtoje situacijoje imponuoja ir tai, kad nesinaudojama galiomis, kai yra visiškai normalu ir legalu jomis naudotis, gal netgi (kai kurių aplinkinių požiūriu) yra sąmoningai laukiama, tikimasi tokio elgesio (kad būtų pasinaudojama statusu).
Beje, kai kas sako, kad naudojimasis valdžia/galia yra piktnaudžiavimas valdžia/galia.
Tai, žinoma, yra apsiribojimas, bet taip apsiribojo ne vienas asmuo, kurių vardais dabar yra vadinamos Didžiosios pasaulio religijos.