XXI a. kasdienybės dienoraštis

spaudimai. emociniai. lūkesčių. kiti.

O ji vakar paklausė, kada statysim namą. Nežinau. Nežinau, ar rytoj saulė švies ir naftos arabai su kazachais dar duos. Namą statyti – tai kuoliuką įkalti. Kuoliuką, kuris taptų gyvenimo viduriu. Kitokia perspektyva – tarp darbų, šalių ir pasaulių – manęs nežavi. Nežavi vienos pažinotos „Microsoft“ darbuotojos įspūdis, kai ji negali apsispręsti, kur jos namai – Taline ar Helsinkyje. Kai ji negali pasakyt, kur jos Tėvynė ar tiesiog kampas, kuris daugiausiai ryšių turi su ja, o ne kuo nors kitu.

Namas – kaip kuoliukas – jis tampa kertiniu gyvenimo akmeniu. Aplink jį gali augti, vešėti, kentėti ar mirti. Štai už lango stovi geležiniai šiandienos žirgai – neprižiūrėti, nemylimi ir niekinami. Žirgai, kurie neša nuo taško A iki taško B. Nuo šunų iš visų pusių apšnerkšto šiuolaikinio gyvenimo kuoliuko – betoninės pabaisos, kurią kažkodėl daugelis čia miegančių vadina namais. Ir nereikia didelių psichoanalizės minčių, kai tie patys miegotojai eilinį savaitgalį nutrūktgalviškai išlekia nuo savo NAMŲ. Arba geria. Arba suvirtualėja. Nepažįstu nei vieno bendraamžio, kuris šalia savo naujųjų betoninių už paskolas pirktų namų pasidžiaugtų atėjusiu pavasariu, atsigultų ant šviežios žolės ir trauktų į plaučius ne geležinių arklių, o gaivios pavasario žalumo kvapus.

Geležiniai arkliai bėga daug greičiau ir neša žymiai daugiau, tačiau jie mus įkalino, o ne išlaisvino. Galėdami riedėti šimtus kilometrų mes nebežinom, kas gyvena erdvėje ir kuo gyvena ta erdvė tarp taškų A ir B. Nors dar prieš šimtmetį dažni apsigimimai kaimuose rodė per didelį genų sėslumą, tačiau gyvenimas buvo erdvinis. Gyvenimą sudarė visuma, o ne TIK geriausios dalys. Dabar valgome geriausius vaisius, važinėjame galingiausiais geležiniais žirgais ir ilsimės šilčiausiuose pasaulio kurortuose. Tačiau nuolat išskirtinis gyvenimas pernelyg fragmentiškas ir pernelyg sutelktas į „čia ir dabar“. Gavėnios tuštuma ir laukimas verti patys savęs, nes suteikia pilnatvę. Galima būtų rinktis niekuomet nesustojančią muziką ir šventę, tačiau tik gyvenimo druska gali parodyti, kur slypi saldėsis.

O jie man sako, kad senstelėjusiu automobiliu važinėti gėda. O jie man sako, kad ne-vartoti, kai tokios žemos paskolų palūkanos – kvaila. Visgi, labiau gerbiu operos ir baleto teatre sutinkamus ne itin stilingai (gal net priešingai) apsirengusius provincijų atstovus. Ir pirmąsias vietas suteikčiau anekdotinėms sibiro gyventojoms, besidžiaugiančioms nauja tvarka “dabar gerai, o jeigu dar duonos būtų, tai iš vis rojus“.

O ji manęs klausia, kas bus rytoj. Nežinau. Ir tai yra pats smagiausias jausmas. Dar tiek daug sužinoti, dar tiek daug atrasti tarp taškų A ir B. Nes nėra kelio į laimę. Nes laimė – tai kelias..

1 Comment

  1. GvidasM

    "Gavėnios tuštuma ir laukimas verti patys savęs, nes suteikia pilnatvę."

    Gražus aforizmas…

    Jei galima perfrazuoti, tai pasakytina yra ir tai, kad IŠORINĖ pilnatvė gali būti VIDINĖ tuštuma ir VIDINĖ pilnatvė gali atrodyti kaip IŠORINĖ tuštuma.

    Toks jau mūsų pasaulis, kad išorinė (vizualinė, vaizdinė) informacija yra absoliutinama ("geriau 1k pamatyti negu 100 k išgirsti"). Tai svarbu mokantis (pasąmonės kalba yra vaizdas), be trukdo, ieškant kažko GILIAU.

    Mus nori matyti (arba patys nori rodytis), bet mažai kas nori klausytis ir išgirsti. Nes tuomet informacijos gauname mažiau, ji neišsami, nepilna, todėl kai ką gąsdina, kadangi likusį vaizdą turime susikurti patys. O tam reikia vaizduotės. Bet kam ta vaizduotė, jei vaizdinis pasaulis yra ir taip jau prigrūstas begalės informacijos (reklama, TV, filmai).

    Mes mielai perkame vaizdą (pvz., išvaizdžią prekę), renkamės išvaizdų (prestižinį/elitinį) konsultantą/darbuotoją/darbdavį/firmą/organizaciją/būstą, naiviai tikėdamiesi rasti ir atitinkamą turinį. Bet tam ir yra vaizdinės technologijos kuriamos, kad jos kartais apgautų mūsų jusles ir suvedžiotų (de facto gaunasi permoka už alternatyvų, bet "išvaizdų" poreikių patenkinimą). Tiesą sakant, tai ne tik vaizdinės technologijos tokiam tikslui yra kuriamos… Juk taip kuriam "pridėtinė vertė". Ir čia jau – rinkos santykiai…

    Tą jau senokai suprato evangelikai reformatai (atsisakę paveikslų ir vaizdinių priemonių religijoje), musulmonai (kad paišydami ir kontempliuodami paveikslo/vaizdinio pagalba) – nepamirštume tikrosios KRYPTIES, kuria yra nukreiptas VEKTORIUS, artėjant tikrojo tikslo link. O tas tikslas tikrai nėra susijęs nei su geležiniai šiandienos žirgais, nei su betoninėm dėžutėm, į kurias užsidarome, nes tikslas apskritai nėra materija. Nes jis iš dalies amžino pob., o amžinumui neegzistuoja laikiškumo (ipso facto ir materialumo) sąvoka.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *