Šiandien – tiksliau gal dar vakar – atėjęs į kazino ir praleidęs truputį daugiau nei 5 valandas sugebėjau laimėti didžiulę sumą pinigų.. 1 Lt 🙂 Jeigu nekreipsim dėmesio į tai, kad balanso amplitudė svyravo nuo -210 iki +40, tai galutinis rezultatas visai teigimas. O juk dar reikėtų įvertinti, kad 4 Lt sunaudojau cheminėms sultims, tai bendras išlošimas siektų neįtikėtinus 5 Lt.

Visgi vienas dalykas šiek tiek neramina. Matyt, paskutinių neramumų dėl prasilošinėjančių piliečių pasekmė – vis didėjantis tokių kazino lankytojų sekimas. Nors išoriškai mandagiau, tačiau faktiškai – nuosekliai agresyviai visiems lankytojams siūloma „lojalumo kortelę“, kurios esminis naudojimo momentas – ją reikia parodyti prieš pradedant lošti arba baigus ir atsiimant galimai išloštus pinigus.

Nereikia būti mačiusiu daug Kalifornijoje pagamintų filmų, kad suprastum, kad tokios kortelės ir po jomis slepiamos „lojalumio programos“ – tai puiki priemonė asmenų sekimui. Aišku, oficialiai tai bus skelbiama kaip visuomenės interesų gynimas (t.y. potencialiai prasilošusiųjų blokavimas), tačiau kas gali 100% užtikrinti, kad visi normalūs lošimo azartui nevergaujantys piliečiai nebus analizuojami ir atitinkamai vertinami, jiems parenkamos specialios priemonės ir pan.? Juo labiau, kad vidutiniškai kas 10-15 min. asistuojantis krupjė sekdavo pagrindinio darbą, skaičiuodavo ir įvedinėdavo į sistemą „banke“ turimus žetonus, stebėjo visų žaidėjų elseną.

Toliau – jau automatizuotų informacinių sistemų darbas. Įdomu, kiek plačiai tokia informacija dalinamasi tarp atskirų lošimo įstaigų?

Praėjusį pirmadienį (05.15) kartu su rinkodaros specialistu Linu Šimoniu ir turizmo sektoriaus atstove Skaidra Kulakauskiene dalyvavau Leonido Donskio laidos „Be pykčio“ filmavime. Diskusijos transliacijos laikas – gegužės 24 d., t.y.rytoj (trečiadienį) 21:10.

Diskusijos tema – Lietuvos įvaizdis, jo pozicionavimas, ne Lietuvos gyventojų nuomonės apie mūsų šalį.

Mano pozicija remiasi pamatine vertybių komunikacijos seka:

• Vertybės;
• Konkurenciniai pranašumai;
• Tikslinės auditorijos / komunikaciniai kanalai;
• Žinių generavimas ir sklaida.

Mano nuomone, pagrindinė Lietuvos įvaizdžio problema ta, jog mes nesutariame dėl pamatinių vertybių, kuriomis norėtumėme grįsti savo ateitį. Tada belieka arba gimdyti „dirbtinius“ konkurencinius pranašumus (puikus alus, geriausi krepšininkai, gražiausios mėlynakės blondinės ir pan.), arba savo prioritetus kasdieną keisti. Juokingiausias mūsų valstybės viešas dokumentas – ilgalaikė ūkio plėtros strategija (plačiau), kurioje apie pora dešimčių (!) prioritetinių ūkio plėtros krypčių. 100 proc. pritardamas, kad toks dokumentas būtinas, turiu pažymėt, kad ši versija – totali nesąmonė..

Prieš pora savaičių Irano Prezidentas nutraukė 27 metų tylą ir JAV kolegai nusiuntė atvirą laišką (pilnas tekstas anglų arba rusų kalba). Kaip žinia, šiuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba kaip tik sprendžia dėl sankcijų, kurios būtų taikomos Iranui už branduolinės programos vystymą.

Skaitant laišką pirmiausia pastebimas gilus Irano lyderio dvasingumas (bent jau tokį implikuoja teksto formuluotės ir argumentacija). Nuolatos kartojami bendri monoteistinių religijų pranašai (Mozė, Abraomas, Jėzus Kristus), jų skelbtos tiesos. Visą laišką jungia idėja, jog visi mūsų veiksmai turi būti vertinami dvasinėje plotmėje. Pažymėtina, kad laiško forma gana panaši į 1989-aisiais dvasinio Irano lyderio ajatolos Ali Kchomeinio laišką Tarybų Sąjungos Prezidentui Michailui Gorbačiovui.

Laiško dvasingumas skaitytoją verčia rinktis vieną iš dviejų pozicijų: a) atmesti dvasingumą ir šaltakraujiškai vertinti faktus, juos atribojant nuo pavienių emocinių argumentų; b) pritarti bendram emociniam pagrindui ir diskutuoti dėl atskirų klausimų sprendimo ar vertinimo.

Akivaizdu, kad oficiali JAV valdžia pasirinko pirmąjį kelią. Pavyzdžiui, JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Džonas Boltonas teigia, kad Irano prezidento laiškas – tai eilinis bandymas kalbėti „teisingai“, vos tik pajuntama, kad šalis prispausta. Ambasadorius primena, kad vos tik spaudimą baigus, Iranas vėl atnaujina urano sodrinimą, kuria branduolinius ginklus.

Tuo tarpu JAV Prezidento atsakymas buvo dar tiesmukiškesnis: „Atrodo, kad laiškas neatsako pagrindinio pasaulio užduodamo klausimo – Kada jūs atsisakysite savo branduolinės programos?“.

Iš tiesų, racionalus laiško skaitytojas turėtų pripažinti, kad laiško struktūra idealiai atitinka mandagaus kaltinamojo akto formą. Iš pradžių išvardinamos bendros abiejų lyderių pripažįstamos vertybės. Vėliau visame laiške žingsnis po žingsnio pateikiami paskutiniųjų metų JAV užsienio politikos pavyzdžiai – karai Irake bei Afganistane, tarptautinės teisės pažeidimai Guantanamo bazėje bei slaptuosiuose kalėjimuose Rytų Europoje. Kiekvienu atveju nagrinėjama, ar atitinkamas sprendimas buvo pagrįstas, ar gauti rezultatai atitiko žmonių dvasinius lūkesčius ir skiriamas dėmesys buvo tinkamas. Propagandiniu požiūriu – tai puiki vertybių priešpriešos taktika, kuria Iranas nuginkluoja šaltas ir bejausmes JAV.

Antrojo tipo skaitytojai (ir tokių – dauguma) sutiks, kad Irano Prezidentas užduodami klausimai iš tiesų svarbūs. Kodėl skirtingai traktuojami mokslo tyrimai Vidurio Rytuose ir jų pasiekimai? Kodėl demokratiškai išrinkta Palestinos ar Lotynų Amerikos vadovai nepripažįstami? Kodėl Izraelis – pirmoji ir kol kas vienintelė dirbtinai sukurta valstybė? Kodėl Vakarai kare prieš Iraną rėmė taip vėliau savo neapkenčiamą Sadamą Huseiną?

Klausimų Irano Prezidentas užduoda daug. Keisčiausia, kad demokratiją, teisės viršenybę, nuomonių pliuralizmą ir žodžio laisvę ginančios JAV leidžia sau ignoruoti dialogo, pasiūlyto po 27 metų tylos, galimybę. Būdami JAV sąjungininkai, dialogo galimybę ignoruoti turime ir mes – Lietuva. O kaip į musulmono ištiestą ranką būtų reagavęs amžiną atilsį Jonas Paulius II?

Paskelbta www.omni.lt