Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 195 of 218

šešių spalvų tarybinio vaiko fantazija

Nežinau, ar visiems, tačiau man tarybinė vaikystė labai smarkiai siejasi su magiškomis 6 spalvomis:

  • raudona;
  • geltona;
  • žalia;
  • ruda;
  • mėlyna;
  • juoda.

Kiek leidžia atsiminti mano vaikiška atmintis, tai šios spalvos buvo vienintelės, kurias galėjome laisvai gauti parduotuvėse, darželyje ar mokykloje. Daugiau spalvų tiesiog nebuvo – dėl deficito, tikslingo (?!) planavimo ar kitų sumetimų.

Kartais, visgi, deficito pinkles išradingi tėvai apeidavo ir iš užsienių, netyčia parduotuvėse „išmestų“ prekių ar kitų atsitiktinumų proga pavykdavo gauti ir daugiau. Todėl vos ne šeimos relikvija buvo 30+ spalvų, berods vengriškų, flomasterių kolekcija. Tiesa, dėl pernelyg ilgo puoselėjimo jų spalvinės savybės jau buvo pasibaigusios, mažai ką padėdavo ir į spalvingas šerdis įpilamas spiritas.

Tačiau manau, jog tarybinė šešių spalvų riba buvo žymiai naudingesnė, nei dabartinis spalvų perteklius. Mano septynmetė dukterėčia niekaip nesutinka, jog pieštukai yra žymiai geresnis piešimo įrankis už flomasterius, o spalvų maišymas ir geltonos jungimas su mėlyna jai vis dar yra akivaizdžios magijos rezultatas.

Pamenu savo kontraversiškos dailės mokytojos žodžius, kai iš mūsų visų valdingai atėmė spalvas ir paliko tik paprasčiausią grafitą.. Manau, tos pamokos buvo vienas didžiausių šuolių mūsų paaugliškoje mąstysenoje. Svarbiausia – ne tik dailėje!

Nesistebiu kinais ar indais –  noras tobulėti ir siekti neįmanomo yra pagrindinis pažangos variklis, daržovę prieš televizorių paverčiantis žmogumi. Gaila, kad toks mąstymas vis labiau svetimas mūsų pasauliui. Kita vertus, ko kito būtų galima tikėtis iš, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais, ramios senelių „sanatorijos“?

Rytmetỹs (liet. rytmetis)

Kartais prabundu ryte ne iš miego. Kartais prabundu iš minčių gniužulo, kuris kasdienybės gniaužtais įtraukia į rutiną, sraunia upe bėgančius darbus ir rūpesčius. Prabundu žvilgsniu. Pakanka pastebėti švelniai pilkėjantį dangaus kraštą. Pakanka pamatyti medžių siluetus ar net asfaltu riedančių mašinų šešėlius ir supranti, kad jau rytmetys..

Kiekvieną metų laiką rytmetys kitoks. Dabar, vasarą, rytas prasideda lėtai ir leidžia mums sustojus žiūrėti į žalumą, išgirsti paukščių choro kakofoniją, susiliejančią su svirplių garsais ir, žinoma, nenustojamai tiksinčiu laikrodžiu ir ūžiančiu šaldytuvu.

Tokių prabudimų akimirkomis nereikia skubėti. Skubėdamas rytmetį sudaužytum tarsi tą lygų kaip stiklas pirmojo rudeninio pašalo ledą ant dar vakar telkšojusių balučių. Rytmetys neleidžia skubėti, todėl turi sustoti ir būti kartu su juo. Turi pajusti tą vasaros rytmečio žvarbą, kai vėsi rasa
nubraukia paskutinius miego ir sapnų siūlus, kai vis gelstantis ir raustantis dangus rodos ir telaukia čia netrukus pasirodysiančio saulės disko. Ir tikrai sunkiausia būna neskubėti.. Sustoti nuo darbų, kalbų, minčių ar net valgymo šiandien itin sunku. Šiandien retas gali sau leisti būti kartu su rytmečiu.

Rytmetys nejučia pažadina prisiminimus, kurie riša ir jungia su kitais laikais, kitomis mintimis ir kitais žmonėmis. Štai man rytmetys – tai jausmas, kai lįsdamas iš šilto miegmaišio ir pravėręs palapinės angą supranti, kad laužas jau oi kaip senai neberusena, kad šilumos likučiai, kuriuos
paaukojai, nesugrįš iki kol saulės diskas virs liepsnas svaidančiu priešu. Rytmetys atšiaurus. Kaip atšiauri ir mūsų kasdienybė, kurioje ieškome šilto miegmaišio ir iš jo neriame lauk, vos tik ta šiluma mus nori įkinkyti ilgam snauduliui. Rytmetys – tai tarsi iššūkis, kuris kviečia ir neleidžia užmigti. Kiekvienas jame randame skirtingus pasaulius. Maniškis rytmetys – tai vaiskaus
dangaus ir atvirų dienos galimybių simbolis. Tad ir priimu jo iššūkį, sustoju ir kartu laukiu dienos, pasiruošiu šuoliams ir bėgimui galvotrūkčiais. Pasiruošiu ieškoti naujų šilumos židinių, kurie priims, tačiau tikrai žinau – rytmetys mane žadins vėl..

Vilnius, 2006-06-15, 05:02

Propagandinis „Proveržis“

Vakar Arvydui Praninskui paprašius trumpai pakomentavau konservatorių ir socdemų derybų turinį. Nors tai tik vienas iš tarpinių mūšių, tačiau šiame etape daugiau komunikacijos pliusų tikrai gavo konservatoriai. Pilną tekstą galite rasti interneto portale www.omni.lt.

Be to, keista, kad konservatorių-socdemų derybų turinys buvo laikomas už savotiškos paslapties širmos, todėl Jūsų teismui – keletas abiejų pusių derybinių pozicijų, kurios buvo pateiktos žiniasklaidai.

Apie konservatorių komunikacijos pergalę prieš socdemus

Vakar Arvydui Praninskui paprašius trumpai pakomentavau konservatorių ir socdemų derybų turinį. Nors tai tik vienas iš tarpinių mūšių, tačiau šiame etape daugiau komunikacijos pliusų tikrai gavo konservatoriai. Pilną tekstą galite rasti interneto portale www.omni.lt.

Be to, keista, kad konservatorių-socdemų derybų turinys buvo laikomas už savotiškos paslapties širmos, todėl Jūsų teismui – keletas abiejų pusių derybinių pozicijų, kurios buvo pateiktos žiniasklaidai.

Futbolas, naikinantis karus, iškels naujas problemas

Praėjusios savaitės „Time“ rašo, kad vykstantis pasaulio futbolo čempionatas už TV ir naujosios žiniasklaidos transliacijų teises gavo 1,5 mlrd JAV dolerių – beveik tokią pat sumą surinko 2004-ųjų vasaros olimpinės žaidynės Atėnuose. Nors gaila, kad olimpinės dvasios finansinis pamatas, pasirodo, ne toks jau stiprus, tačiau akivaizdu, kad vienijanti futbolo sėkmė patvirtino Tomo Frydmano pranašystę, jog ateities pasaulyje karai išnyks ne todėl, kad išnyks pyktis. Tiesiog tarptautinių korporacijų rinkodara užtikrins, kad taikios pjautynės ant žolės vejos kur kas pelningesnis etninių, išteklių ar kitokių konfliktų sprendimų būdas (o tiksliau – problemų neutralizavimo). Aišku, džiaugiantis kad „nematoma ranka“ panaikins net karus, reikia būti būdresniems, ruošiantis „unknown unknowns“ praradimams..

« Older posts Newer posts »