Nežinau, ar visiems, tačiau man tarybinė vaikystė labai smarkiai siejasi su magiškomis 6 spalvomis:

  • raudona;
  • geltona;
  • žalia;
  • ruda;
  • mėlyna;
  • juoda.

Kiek leidžia atsiminti mano vaikiška atmintis, tai šios spalvos buvo vienintelės, kurias galėjome laisvai gauti parduotuvėse, darželyje ar mokykloje. Daugiau spalvų tiesiog nebuvo – dėl deficito, tikslingo (?!) planavimo ar kitų sumetimų.

Kartais, visgi, deficito pinkles išradingi tėvai apeidavo ir iš užsienių, netyčia parduotuvėse „išmestų“ prekių ar kitų atsitiktinumų proga pavykdavo gauti ir daugiau. Todėl vos ne šeimos relikvija buvo 30+ spalvų, berods vengriškų, flomasterių kolekcija. Tiesa, dėl pernelyg ilgo puoselėjimo jų spalvinės savybės jau buvo pasibaigusios, mažai ką padėdavo ir į spalvingas šerdis įpilamas spiritas.

Tačiau manau, jog tarybinė šešių spalvų riba buvo žymiai naudingesnė, nei dabartinis spalvų perteklius. Mano septynmetė dukterėčia niekaip nesutinka, jog pieštukai yra žymiai geresnis piešimo įrankis už flomasterius, o spalvų maišymas ir geltonos jungimas su mėlyna jai vis dar yra akivaizdžios magijos rezultatas.

Pamenu savo kontraversiškos dailės mokytojos žodžius, kai iš mūsų visų valdingai atėmė spalvas ir paliko tik paprasčiausią grafitą.. Manau, tos pamokos buvo vienas didžiausių šuolių mūsų paaugliškoje mąstysenoje. Svarbiausia – ne tik dailėje!

Nesistebiu kinais ar indais –  noras tobulėti ir siekti neįmanomo yra pagrindinis pažangos variklis, daržovę prieš televizorių paverčiantis žmogumi. Gaila, kad toks mąstymas vis labiau svetimas mūsų pasauliui. Kita vertus, ko kito būtų galima tikėtis iš, Gintaro Beresnevičiaus žodžiais, ramios senelių „sanatorijos“?