Kartais prabundu ryte ne iš miego. Kartais prabundu iš minčių gniužulo, kuris kasdienybės gniaužtais įtraukia į rutiną, sraunia upe bėgančius darbus ir rūpesčius. Prabundu žvilgsniu. Pakanka pastebėti švelniai pilkėjantį dangaus kraštą. Pakanka pamatyti medžių siluetus ar net asfaltu riedančių mašinų šešėlius ir supranti, kad jau rytmetys..

Kiekvieną metų laiką rytmetys kitoks. Dabar, vasarą, rytas prasideda lėtai ir leidžia mums sustojus žiūrėti į žalumą, išgirsti paukščių choro kakofoniją, susiliejančią su svirplių garsais ir, žinoma, nenustojamai tiksinčiu laikrodžiu ir ūžiančiu šaldytuvu.

Tokių prabudimų akimirkomis nereikia skubėti. Skubėdamas rytmetį sudaužytum tarsi tą lygų kaip stiklas pirmojo rudeninio pašalo ledą ant dar vakar telkšojusių balučių. Rytmetys neleidžia skubėti, todėl turi sustoti ir būti kartu su juo. Turi pajusti tą vasaros rytmečio žvarbą, kai vėsi rasa
nubraukia paskutinius miego ir sapnų siūlus, kai vis gelstantis ir raustantis dangus rodos ir telaukia čia netrukus pasirodysiančio saulės disko. Ir tikrai sunkiausia būna neskubėti.. Sustoti nuo darbų, kalbų, minčių ar net valgymo šiandien itin sunku. Šiandien retas gali sau leisti būti kartu su rytmečiu.

Rytmetys nejučia pažadina prisiminimus, kurie riša ir jungia su kitais laikais, kitomis mintimis ir kitais žmonėmis. Štai man rytmetys – tai jausmas, kai lįsdamas iš šilto miegmaišio ir pravėręs palapinės angą supranti, kad laužas jau oi kaip senai neberusena, kad šilumos likučiai, kuriuos
paaukojai, nesugrįš iki kol saulės diskas virs liepsnas svaidančiu priešu. Rytmetys atšiaurus. Kaip atšiauri ir mūsų kasdienybė, kurioje ieškome šilto miegmaišio ir iš jo neriame lauk, vos tik ta šiluma mus nori įkinkyti ilgam snauduliui. Rytmetys – tai tarsi iššūkis, kuris kviečia ir neleidžia užmigti. Kiekvienas jame randame skirtingus pasaulius. Maniškis rytmetys – tai vaiskaus
dangaus ir atvirų dienos galimybių simbolis. Tad ir priimu jo iššūkį, sustoju ir kartu laukiu dienos, pasiruošiu šuoliams ir bėgimui galvotrūkčiais. Pasiruošiu ieškoti naujų šilumos židinių, kurie priims, tačiau tikrai žinau – rytmetys mane žadins vėl..

Vilnius, 2006-06-15, 05:02