XXI a. kasdienybės dienoraštis

JAV ir Bušo demokratijos tradicija – nesikalbėti su oponentais?!

Prieš pora savaičių Irano Prezidentas nutraukė 27 metų tylą ir JAV kolegai nusiuntė atvirą laišką (pilnas tekstas anglų arba rusų kalba). Kaip žinia, šiuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba kaip tik sprendžia dėl sankcijų, kurios būtų taikomos Iranui už branduolinės programos vystymą.

Skaitant laišką pirmiausia pastebimas gilus Irano lyderio dvasingumas (bent jau tokį implikuoja teksto formuluotės ir argumentacija). Nuolatos kartojami bendri monoteistinių religijų pranašai (Mozė, Abraomas, Jėzus Kristus), jų skelbtos tiesos. Visą laišką jungia idėja, jog visi mūsų veiksmai turi būti vertinami dvasinėje plotmėje. Pažymėtina, kad laiško forma gana panaši į 1989-aisiais dvasinio Irano lyderio ajatolos Ali Kchomeinio laišką Tarybų Sąjungos Prezidentui Michailui Gorbačiovui.

Laiško dvasingumas skaitytoją verčia rinktis vieną iš dviejų pozicijų: a) atmesti dvasingumą ir šaltakraujiškai vertinti faktus, juos atribojant nuo pavienių emocinių argumentų; b) pritarti bendram emociniam pagrindui ir diskutuoti dėl atskirų klausimų sprendimo ar vertinimo.

Akivaizdu, kad oficiali JAV valdžia pasirinko pirmąjį kelią. Pavyzdžiui, JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Džonas Boltonas teigia, kad Irano prezidento laiškas – tai eilinis bandymas kalbėti „teisingai“, vos tik pajuntama, kad šalis prispausta. Ambasadorius primena, kad vos tik spaudimą baigus, Iranas vėl atnaujina urano sodrinimą, kuria branduolinius ginklus.

Tuo tarpu JAV Prezidento atsakymas buvo dar tiesmukiškesnis: „Atrodo, kad laiškas neatsako pagrindinio pasaulio užduodamo klausimo – Kada jūs atsisakysite savo branduolinės programos?“.

Iš tiesų, racionalus laiško skaitytojas turėtų pripažinti, kad laiško struktūra idealiai atitinka mandagaus kaltinamojo akto formą. Iš pradžių išvardinamos bendros abiejų lyderių pripažįstamos vertybės. Vėliau visame laiške žingsnis po žingsnio pateikiami paskutiniųjų metų JAV užsienio politikos pavyzdžiai – karai Irake bei Afganistane, tarptautinės teisės pažeidimai Guantanamo bazėje bei slaptuosiuose kalėjimuose Rytų Europoje. Kiekvienu atveju nagrinėjama, ar atitinkamas sprendimas buvo pagrįstas, ar gauti rezultatai atitiko žmonių dvasinius lūkesčius ir skiriamas dėmesys buvo tinkamas. Propagandiniu požiūriu – tai puiki vertybių priešpriešos taktika, kuria Iranas nuginkluoja šaltas ir bejausmes JAV.

Antrojo tipo skaitytojai (ir tokių – dauguma) sutiks, kad Irano Prezidentas užduodami klausimai iš tiesų svarbūs. Kodėl skirtingai traktuojami mokslo tyrimai Vidurio Rytuose ir jų pasiekimai? Kodėl demokratiškai išrinkta Palestinos ar Lotynų Amerikos vadovai nepripažįstami? Kodėl Izraelis – pirmoji ir kol kas vienintelė dirbtinai sukurta valstybė? Kodėl Vakarai kare prieš Iraną rėmė taip vėliau savo neapkenčiamą Sadamą Huseiną?

Klausimų Irano Prezidentas užduoda daug. Keisčiausia, kad demokratiją, teisės viršenybę, nuomonių pliuralizmą ir žodžio laisvę ginančios JAV leidžia sau ignoruoti dialogo, pasiūlyto po 27 metų tylos, galimybę. Būdami JAV sąjungininkai, dialogo galimybę ignoruoti turime ir mes – Lietuva. O kaip į musulmono ištiestą ranką būtų reagavęs amžiną atilsį Jonas Paulius II?

Paskelbta www.omni.lt

1 Comment

  1. a

    na, laiskas puikiai atsako i busho klausima: niekada.

    beje, atsitiktinai rasta nebloga busho mintis: 'We cannot accept that there can be free democratic elections in a country under foreign military occupation'.

    (cia apie libana ir sirija, jei ka ;)).

Leave a Reply

Your email address will not be published.