Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 190 of 217

Krizė, kurios nebuvo

Anądien įsijungiau televizorių ir net sustingau – Lietuvoje krizė!

Pažiūriu už lango – o ten šviečia ta pati pavakario saulė, svirpia žiogai ir vėstantis oras kviečia ramiai sau vaikščioti po parkus ar net gatves. O veidai televizoriuje pasakoja ir rimtomis rūpintojėlių pozomis kažką sprendžia.

Pirmoji mintis – sprogo Ignalinos atominė elektrinė, virš mūsų (ir mumyse) plauko ir sėda tūkstančiai radioaktyvių dalelių, todėl artimiausiomis savaitėmis nupliksime, o po kelių mėnesių neišvengiama spindulinė liga. Kad ir kaip būtų džiugu, iki šiol ramiai sau maigau kompiuterio klaviatūros klavišus, o plinku įprastu, nors ir šiuolaikiškai pagreitintu, tempu.

Antrasis žaibas mintyse atnešė nuojautą, galbūt mus vėl puola rusai ir šį kartą sprendžiamas klausimas, ar šiauliečiai kumščiais prikels įkalusius NATO lakūnus pirmiau, nei rusas spės įbesti savąjį naikintuvą kur nors arčiau Lietuvos centro? Bet nei Kalašnikovo, nei alternatyvių NATO standartus atitinkančių įnagių, pasirodo, į rankas irgi neteko paimti.

Tada pradėjau klausytis. Pasirodo, krizė politinė. Jos pradžia – šuniškos privilegijos, pasmaugusios porą Seimo koridorių klapčiukų, vieną partiją, neaiškų trijų simbolių rinkinį AMB, išgąsdinusios baikštų Urdomos kniazių. Pasirodo, krizė esminė, griaunanti valstybės pamatus.

Esą rožinė, žydra ar kitokios spalvos vėliavas nešiojanti Vyriausybė yra kaip oras, be kurio negali gyventi Lietuvos žmonės. Vėl save gaudau ir tikrinu, ar iš tiesų jau porą savaičių esu kaip į krantą nevakarietiško žvejo išmestas ešerys? Ir vėl atvirkščias rezultatas – esu kaip tas belgas tanke.

Tačiau tas nerimas taip lengvai nepaleido. Dėl šventos ramybė pasiėmiau vaikystės laikų gastronomo nuotrauką ir nusinešiau į eilinę šiandienos šventyklą, t.y. prekybos centrą. Pabandžiau lyginti – o nuotrauka nuo šiandien vis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Vadinasi, sau pamaniau, pasaulis vis dar stovi ant savo kojų, penkių rūšių juodos duonos kepalai guli, o aštuoniolika skirtingų dešrų ringių sukabintos. Iš dalies nusiraminau, nes krizė mano pilvo nepalies.

Dėl šventos ramybės peržiūriu paskutinę verslo statistiką. Nors bendras prekybos deficitas didėja (suprask, nuolat iš užsienio daugiau perkam, nei jam parduodam), tačiau faktas, kad perkam ir valgom daug (net statybininkai, sako, dabar valgo daugiau nei mūsų tarnai, kitaip – valstybės tarnautojai). Visokius rubikonus keikiam, tačiau Europos krepšinio čempionatą jau turėsim kur priimt. Sako, gal net porą komandų į Eurolygą kitąmet prastumsim.

Toks apsiraminęs ir grįžau namo. Vėl įsijungiau televizorių, o ten vėl apie krizę. Gal jiems klimaksas? Nebūtų keista. Regis, Seimo kadencija įpusėjo, o vyrams dažniausiai irgi apie ketvirtąją penktąją dešimtį problemų būna. Tokia, matyt, ir krizė. Paieškos seimūnai jaunų merginų, palakstys – žiū, ir baigsis krizė. O mes tik tyliai į ūsą juoksimės, kad krizė tik jų galvose ir tebuvo..

Paskelbta www.lrytas.lt

Knygos „Kaip tapti žinomam“ blogas – www.ulevičius.lt

Šiandien viešai kritikai pateikiau savo knygos blogą. Jo adresas www.ulevičius.lt (senesnėms naršyklėms – www.xn--uleviius-obb.lt).

Rytoj (antradienį) Lietuvos radijo „Klasikos“ programos laidos „Ryto Allegro“ vedėjo Modesto Vaišnoro kvietimu kalbėsiu apie knygų blogus, kam jie reikalingi ir kokie jų privalumai. Laidos anonsas:

9.10 Vienoje interneto svetainių pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje knygos internetinis dienoraštis. Jame knygos „Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene“ autorius Liutauras Ulevičius viešai pateikia mintis ne tik apie knygos kūrimą ir šio kelio kliūtis, tačiau ir gyvai su lankytojais diskutuos bendrais ryšių su visuomene klausimais, pateiks papildomo turinio, kurio spausdintoje knygoje nebus. Internetiniai dienoraščiai – pasaulyje itin populiari šaka, kuri Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Apie tai, kokie knygų internetinių dienoraščių privalumai, kokios įtakos jie gali turėti įprastai klasikinės formos literatūrai ir knygai, kuo skiriasi knygų internetinių dienoraščių auditorija nuo literatūros skaitytojų, pokalbis studijoje su viešųjų ryšių specialistu Liutauru Ulevičiumi, Žmogaus studijų centro konsultantu Virgijumi Pupeikiu bei „Verslo žinių“ redaktoriaus pavaduotoju Arūnu Brazausku

Knygos blogas kyla į viešumą

(Pranešimas žiniasklaidai)

LIETUVOJE – PIRMASIS KNYGOS BLOGAS

Vilnius, 2006 m. liepos 24 d. – Interneto svetainėje www.ulevičius.lt (t.p. www.xn--uleviius-obb.lt) pradeda veikti pirmasis Lietuvoje knygos blogas. Jame knygos “Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene” autorius Liutauras Ulevičius viešai pateikia mintis ne tik apie knygos kūrimą ir šio kelio kliūtis, tačiau ir gyvai su lankytojais diskutuos bendrais ryšių su visuomene klausimais, pateiks papildomo turinio, kurio spausdintoje knygoje nebus. Knygų blogai – pasaulyje itin populiari šaka, kuri Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius.

„Ar tai dėl lietuviškų knygų leidėjų konservatyvumo, ar tai dėl autorių laiko stokos Lietuvoje diskusija dėl išleidžiamų knygų turinio lieka gana uždarame specialistų rate. Išleidžiamos knygos turinys – praktinė ryšių su visuomene veiksmų analizė – įpareigoja aktyviai diskutuoti su skaitytojais, nuolatos sekti rinkos naujienas ir į jas reaguoti, – sakė knygos autorius Liutauras Ulevičius. – Todėl tikiu, kad naujosios bendravimo su skaitytojais formos leis sparčiau reaguoti į pokyčius rinkoje, suteiks naujų įžvalgų ir galimybę nuosekliai plėtoti knygos turinį.“

Knygos blogas – tai specifinė interneto svetainių rūšis, kuri pasižymi tuo, jog:

  • Dažniausiai jį asmeniškai prižiūri knygos autorius;
  • Pagrindinė tema – knyga ir joje nagrinėjamos problemos;
  • Tai nenutrūkstamai besitęsianti knygos autoriaus ir skaitytojų diskusija;
  • Bloge pateikiama knygos turinį papildanti informacija:
    • Knygos ištraukos elektroniniu formatu;
    • Minimų dokumentų, sąrašų elektroninės versijos;
    • Nuorodos į interneto svetaines, susijusias su knygoje nagrinėjamais pavyzdžiais;
    • Garso ir/ar vaizdo informacija;
  • Blogas tampa pagrindine priemone, vertinant naujų leidimų poreikį, padeda surinkti pastabas dėl būtinų pataisymų, juos pateikti pirminiam skaitytojų vertinimui.

Knygos „Kaip tapti žinomam: etiški ryšiai su visuomene“ blogas įsikūrė interneto svetainėje www.ulevičius.lt. Autoriaus sprendimu blogo interneto adresas parinktas su lietuviškais diakritiniais simboliais, nes tą jau keletą metų leidžia visuotinai internete naudojama IDN (angl. international domain names) sistema. Naujesnės interneto naršyklės (pavyzdžiui, „Mozilla Firefox“ ar naujausioji „Internet Explorer 7“ versija) ją palaiko automatiškai, o ankstesnėms reikia įdiegti specialų įskiepį (pavyzdžiui, kompanijos „VeriSign“ nemokamai siūlomą „i-Nav“) arba naudoti kodinį interneto svetainės pavadinimą. Knygos blogo atveju tai būtų www.xn--uleviius-obb.lt.

Šiuo metu knyga jau yra sumaketuota ir visuomenei bus pristatyta antroje rugpjūčio pusėje.

Vėl laikas ieškoti chano ir kartu imti Kremlių

Pasirodo, praėjęs G-8 posėdis Kremliui iš tiesų svarbus. Iš pradžių vargšas Vovka gaudo vaikiščius, bučiuoti jiems pilvus. Po to galų gale demonstratyviai pribaigia tokį patogų amžinam rusų bauginimui Šamilį Basajevą. Taip šildomas atšalęs maistas, kuris, tikėjosi Kremliaus politiniai šachmatininkai, turėjo bent į nepatogią padėtį pastatyti bent kelis neformalaus pasaulio lyderių susirinkimo dalyvius.

G-8 dar ne taip seniai buvo G-7, todėl Rusija puikiai suvokia, kad energetikos kainų kozirį būtina naudoti dabar. Kitu atveju gresia, jog ramesnė ekonomika gali sužlugdyti Rusijos ambicijas šį elitinių valdininkų klubą paversti lyginiu skaičiumi. Tačiau energetikos koziris kelia didžiosios G-7 narių dalies dirglumą, todėl į darbotvarkę būtina įtraukti bent keletą temų „atsipalaidavimui“, o tiksliau – dėmesio ir įtampos mažinimui. Šilti jausmai, bendras su JAV priešas – teroristai – tam puikiai tiko ir tapo priemone demonstruoti naujojo darinio vienybę.

Tačiau trumpalaikė Kremliaus sėkmė – itin pavojingas miražas. Artimųjų Rytų naftos doleriais finansuojama islamo sklaida gresia tapti akmeniu, rišamu Maskvos kunigaikščiams po kaklu. Maskvos reveransai su Iranu branduolinės energetikos srityje gali lengvai virsti Raudonojoje aikštėje nusileidžiančiu ne pokštaujančiu JAV pilotu, bet pusę buvusios sostinės sulyginančiu branduoliniu užtaisu.

Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau mūsų – Lietuvos – priešo priešai ir vėl tampa mūsų draugais. Nors būtent mes – pirmoji Abiejų Tautų Respublika – prie Vienos sustabdėme Osmanų imperijos (ir kartu – islamo) plitimą į Europą, tačiau būtent Kazanės, Astrachanės, Krymo bei kiti chanai dažnai tapdavo ir mūsų sąjungininkais kovoje prieš Maskvos tironus.

Šiandien mus vėl jungia du interesai. Pirma, nors formaliai ir pirmaklasių pavyzdžiu kartodami NATO šeimininkės – JAV – nurodymus (puikus pavyzdys – neteisėti slapti JAV kalėjimai ir kaliniai Europos Sąjungoje), tačiau turim akivaizdžiai priešingą poziciją, nei „teroristų“ atakuojamos JAV ar Rusija. Iki paskutinio kraujo lašo galima ginčytis, jog Antanas Kraujalis ir Šamilis Basajevas – vienodais principais besiremiantys laisvės kovotojai. Net ir baisėdamasis bin-Ladeno veiksmais, manau, kad islamo išpažinėjai turi teisę ginti savo kultūrą ir nepasiduoti JAV diktatui. O pasirenkamos priemonės ir jų pagrįstumas gali būti vertinamos tik sprendimą priimančio asmens aplinkos etikos ir moralės normomis (lygiai kaip JAV ir Rusijos nori „naikinti terorizmą už šalies ribų“, taip pat pateisinami ir bin-Ladeno veiksmai Niujorke).

Antra, žymiai pragmatiškesnis pagrindas jungtis draugėn su šiandienos chanais – Maskvos kunigaikštystės sužlugdymas. Nors branduolinė Kremliaus ataka galėtų būti pateisinama tik atskiros tautos sunaikinimu (tokią priemonę jau iš esmės argumentuotai galėtų naudoti likusių gyvų čečėnų dalis), tačiau ciniškai vertinant Lietuvos perspektyvas, tokia priemonė panaikintų didžiulę imperiją ir atvertų kelius naujai plėtoti savo įtaką Rytuose. Chaosas reikštų didžiulius pavojus, tačiau kartu istoriškai kartotų galimybę rengti naujus – šį kartą ne galvažudiškus, tačiau ekonominėmis priemonėmis paremtus ekspansionistinius Lietuvos planus. Aišku, dalį grobio ir vėl reikėtų dalintis su chanais – tebūnie jis Turkmenbašy, Nursultanas Nazarbajevas, amžiną atilsį Džocharas Dudajevas, Machmudas Achmadinedžadas ar visiškai naujas kovos prieš Maskvą partneris.

P.S. šis tekstas – tik ciniškai pragmatiškas Lietuvos situacijos nagrinėjimas.

Paskelbta savaitraštyje „Atgimimas“

Paskelbta www.delfi.lt

Nors ir su degančia kepure, Artūras Zuokas rodo pavyzdį

Sveikinu Vilniaus savivaldybę, kurios darbuotojų atlyginimai pradedami skelbti internete. Pirmas blynas, tiesa, truputį pasvilęs. Principinis sprendimas iš esmės leidžia analizuoti atskirų mūsų tarnų (nes išlaikomų už mūsų visų – mokesčių mokėtojų – sumokėtus mokesčius) pajamas.

Ko trūksta? Manyčiau, dabartinis sprendimas turi būti papildytas:

  • Turi būti skelbiamas ne tik pastovus darbo užmokestis, tačiau ir visi priedai, komandiruotpinigiai, kitos išmokos, kurias asmuo gauna iš savivaldybės (šiuo atveju) biudžeto;
  • Turi būti skelbiamas išsamus darbuotojų sąrašas, kuriame fiksuoti ne tik atskirų pareigybių atlyginimų dydžiai, o konkrečios atskirų mėnesių išmokos.

Tad eilinį kartą minėdamas susikompromitavusį (o gal vis dėlto sukompromituotą?) merą Artūrą Zuoką, linkiu jam ir toliau inicijuoti novatoriškus sprendimus. Visai gali būti, kad jie tiesiogiai didina jo galimybes ir toliau būti sėkmingai perrinkintam po ateinančių savivaldybių tarybų rinkimų. Kraštutiniu atveju, kad ir degančios kepurės savivininkas, tačiau toks meras visgi geresnis už „visus kitus vagis“.

« Older posts Newer posts »