Sveikinu Vilniaus savivaldybę, kurios darbuotojų atlyginimai pradedami skelbti internete. Pirmas blynas, tiesa, truputį pasvilęs. Principinis sprendimas iš esmės leidžia analizuoti atskirų mūsų tarnų (nes išlaikomų už mūsų visų – mokesčių mokėtojų – sumokėtus mokesčius) pajamas.

Ko trūksta? Manyčiau, dabartinis sprendimas turi būti papildytas:

• Turi būti skelbiamas ne tik pastovus darbo užmokestis, tačiau ir visi priedai, komandiruotpinigiai, kitos išmokos, kurias asmuo gauna iš savivaldybės (šiuo atveju) biudžeto;
• Turi būti skelbiamas išsamus darbuotojų sąrašas, kuriame fiksuoti ne tik atskirų pareigybių atlyginimų dydžiai, o konkrečios atskirų mėnesių išmokos.

Tad eilinį kartą minėdamas susikompromitavusį (o gal vis dėlto sukompromituotą?) merą Artūrą Zuoką, linkiu jam ir toliau inicijuoti novatoriškus sprendimus. Visai gali būti, kad jie tiesiogiai didina jo galimybes ir toliau būti sėkmingai perrinkintam po ateinančių savivaldybių tarybų rinkimų. Kraštutiniu atveju, kad ir degančios kepurės savivininkas, tačiau toks meras visgi geresnis už „visus kitus vagis“.

Gėda.

Su visa tolerancija kitataučiams ir gerbdamas ilgametes Lietuvos kosmopolitines tradicijas esu griežtai prieš skubotą Pilietybės įstatymo keitimą:

• Lietuvos piliečiu galima laikyti tik tuos asmenis, kurie valingai siekia integruotis į Lietuvos visuomenę;
• Lietuvos piliečiu galima laikyti tik tuos asmenis, kurie yra susipažinę su Lietuvos istorija, kultūra ir gali bent minimaliai kalbėti bei rašyti lietuviškai;
• Lietuvos piliečiu galima laikyti tik tuos asmenis, kurie turi ilgalaikius (o ne vieno čempionato trukmės) santykius.

Be to, kaip bežiūrėtum, tačiau itin juokingai atrodo prancūzų futbolo rinktinė, kurioje savo šaknimis tikrų prancūzų iš esmės nėra..

Interneto portalas www.bernardinai.lt publikuoja interviu su žurnalistu Romu Sakadolskiu, kurio pagrindinė tema – informacinis raštingumas. Iš esmės pritardamas interviu pozicijai nesutinku su problemos lokalizavimu. Manau, esminė Lietuvos problema – tai nesugebėjimas kritiškai vertinti gaunamos informacijos.

Kritinis mąstymas – tai ne tik bendro vaizdo turėjimas, tačiau ir tolerancija kitokiai nuomonei, pagarba jai. Ačiū tarybinei mokslo sistemai, šiuo metu skaityti moka >99 % Lietuvos piliečių ir daugelis iš jų suvokia vienokią ar kitokią poziciją. Manyčiau, Romo Sakadolskio nurodomas etapas – tai pirmasis būtinas žingsnis, vaizdingiau sakant „gebėjimas girdėti dvi nuomones“. Tačiau pilietinė visuomenė – ne tik gebanti matyti stereo vaizdą, kur kas svarbesnė jos savybė integruoti visiškai priešingus interesus, juos gerbti ir ieškoti bendro kompromiso.

Todėl „informacinis raštingumas“ tikrai neturėtų būti 9-11 klasių dalyku, tai turėtų būti pradinukams skiriama užduotis. Žymiai sudėtingesnis ir svarbesnis – nuomonių tolerancijos ir kompromisų siekių ugdymas. Ir čia eilinio neįdomaus mokytojo pamokslo ar mintinai kalamų apibrėžimų tikrai nepakaks. Juo labiau, kad tokį dalyką gali dėstyti tik tokiais principais savo gyvenimą kuriantis žmogus. Kur tokių rasti visoms Lietuvos mokykloms – klausimas retorinis..