| Pozityvas – valio internetui | Negatyvas – kraujasiurbiai tarpininkai |
| Šiais laikais įmonei naudotis technologijų pasiekimais ir neturėti antivirusinių programų – tikras vaikščiojimas ašmenimis. Deja, kartu su naujais kompiuteriais nemokamai pateiktų „Symantec“ programinės įrangos abonentinės licencinės sutarties laikas baigėsi ir teko ieškoti sprendimo, kaip tai išspręsti efektyviausiu būdu. www.symantecstore.com randu pasiūlymus, tačiau norisi juos palyginti su Lietuvos tiekėjų pasiūlymais. Peržiūrėjęs poros mažmenininkų interneto katalogus suprantu, kad naudojamos programinės įrangos versijos abonentinių licencijų pratęsimo nėra…
Būdamas legalios programinės įrangos šalininkas susirandu tokiais klausimais noriai konsultuojančią „BSA Lietuvą“ ir klausiu – kas Lietuvoje atstovauja „Symantec“. Atsiliepusi mergina nurodo „TD Baltic“ ir tel. nr. 278-0610. Skambinu. Tikriausiai pataikiau sekretorei, kuriai kantriai pakartoju visą istoriją. Mergina ryškiai nelabai suvokia, kas yra „Symantec“, o gal ir programinė įranga apskritai. Nukreipia pas vadybininką Simą. Simas persiunčia dar vienai kolegei. Valio! Ši „TD Baltic“ darbuotoja pagaliau supranta mano klausimo esmę. Deja, gali pasiūlyti tik 10-ies darbo vietų licenciją. O man reikia vienos „Norton Antivirus 2005“ ir vienos „Norton Internet Security 2005“. Pasirodo, pavieniai vartotojai turi pirkti naują „Norton Antivirus 2007“ versiją, kuri kainuoja šimtu litu brangiau, nei man reikalingas abonimento pratęsimas interneto parduotuvėje. Grįžtu į symantecstore.com.. šiaip ne taip randu galimybę įrašyti įmonės PVM mokėtojo kodą. Valio! Pinigus buhalterė, reiškia, grąžins. Panaudoju savo nenokamą „Hansabanko Ego“, gaunu magišką 11-os simbolių seką ir ji.. suveikia! Myliu elektroninę komerciją. Užuojauta tuščia eiga dirbantiems lietuviškiesiems tarpininkams.. |
Šiais laikais įmonės nebegali naudotis technologijų pasiekimais ir neturėti antivirusinių programų. Deja, dažnai net sąžiningos lietuviškos įmonės susiduria su užsienio verslininkų savanaudiškumu – pavyzdžiui, „Symantec“ programinės įrangos abonentinės licencinės sutarties laikas baigėsi ir teko ieškoti sprendimo, kaip tai išspręsti efektyviausiu būdu. „Symantec“ interneto parduotuvėje radau keletą pasiūlymų, tačiau iki konkrečių galimybių prikti ES šalies piliečiams ir įmonėms teko naršyti beveik pusvalandį, apie kokią nors lietuvių kalbą tegalima pasvajoti. Pradinė planuojamo pirkinio kaina JAV pirkėjui ~60 USD.
Lengviausia, aišku, būtų naudotis vogta programine įranga, kurios praktiškai kiekvieno interneto paslaugų tiekėjo FTP tarnybinėse stotyse pilna. Bijodamas „BSA Lietuvą“ baudų skambinu ir klausiu – kas Lietuvoje atstovauja „Symantec“. Atsiliepusi mergina pasimeta ir, pusę minutės pagalvojusi, nurodo „TD Baltic“. Skambinu – pataikau sekretorei, kuriai bandau išaiškinti licencinės sutarties sąlygas. Mergina ryškiai nelabai suvokia net kas yra programinė įranga. Po poros minučių ginčo peradresuoja pas vadybininką Simą, šis persiunčia pas dar vieną kolegę. Po dešimties minučių pokalbių oficialaus (!) „Symantec“ atstovo darbuotoja pagaliau supranta mano klausimo esmę. Tačiau konstatuoja, kad esu paliktas likimo valiai. Pavieniai vartotojai privalo pirkti naujas antivirusinių programų versijas ir neturi galimybės Lietuvoje įsigyti abonentinės licencinės sutarties pratęsimo paketų. Rezultatas – vietoj internete matytos 60 USD kainos turėtume mokėti apie 350 Lt.. Belieka grįžti į monopolisto (jeigu nori gyventi ramų nuo IT pavojų apsaugotą gyvenimą) www.symantecstore.com.. šiaip ne taip randu galimybę įrašyti įmonės VAT (PVM) mokėtojo kodą. Valio! Deja, turiu naudoti savo asmeninę kreditinę kortelę, skolinti asmeninius pinigus įmonei. Taip mus ir apgaudinėja, kai vienuolika skaitmenų (toks yra pirkinio turinys) lietuviai parduoda už dvigubai didesnę kainą, nei amerikonai. |
Page 178 of 217
P.S. šį tekstą parašiau 2005-ųjų balandžio 8 dieną, kai visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės ir ne tik jos buvo apimtos masinės psichozės – popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių. Tuokart vienas iš interneto portalų šį tekstą įvertino kaip pernelyg aštrų ir todėl jis atgulė „į mano virtualų stalčių“.
Petras Sloterdaikas (Peter Sloterdijk) savo „Ciniškojo proto kritikoje“ aprašo įvairiausias šiandienos pasaulyje paplitusias cinizmo rūšis – nuo seksualinių iki karinių. Krikščionių lyderio palydėjimas Anapilin sukūrė prielaidas stebėti dar vieną šlykštoko visuomenės veidmainiškumo sceną.
Anot filosofo, cinizmas – tai tam tikra netikra sąmonė, kuri realybę dalina į dvi dalis. Pirmojoje cinikas puikiai gyvena, jaučia emocijas ir bendrauja su aplinkiniais. Antrojoje tas pats asmuo akivaizdžiai supranta savo pirmosios realybės veidmainiškumą. Pavyzdžiui, kiekvienas iš mūsų esame sunkiai sergančiam giminaičiui atvirai melavę, kaip jis puikiai atrodo ir taisosi, nors tuo pat metu puikiai suvokėme, kad išėjimas artėja nenumaldomu žingsniu.
Milijonai Romoje susitelkusių maldininkų – dar vienas puikus religinio ar dvasinio cinizmo pavyzdys. Kasdieniame gyvenime dažnas iš jų negalėtų išvardinti visų 10 krikščionių Dievo įsakymų. Apie tų įsakų laikymosi kokybę galima spręsti pagal prie tų pačių krikščioniškų klausyklų nutįsusias nusidėjėlių eiles. Štai ir lietuviškosios žiniasklaidos priemonės tapo bene uoliausiais krikščioniais Lietuvoje, nors dvasios reikalams kasdienybėje skiria nykstamai mažą savo minčių ir aktualijų dalį.
Tad kam skirtos milijonų krikščionių maldos? Ciniškai siekiant „užsitarnauti vietą Dievo Tėvo dešinėje“? Dar veidmainiškesnis pasaulio galingųjų dalyvavimas ir formalus liūdesys. Paskubomis dedami parašai Vatikano pasiuntinybėje – geriausias to pavyzdys. Ko vertas mūsų premjeras tarybiniu laikotarpiu buvęs „tyliu krikščionimi“? Nerasime pasaulyje nei vieno žymesnio ir save gerbiančio krikščionio politiko, kuris nebūtų atvirai dėstęs apie a.a. Jono Pauliaus II nuveiktus gerus darbus ir pasaulio taikos kūrimą. Popiežiaus lydėjimas Anapilin jau pavadintas istoriniu globalių ar regioninių priešų susitikimu.
Kodėl tie patys politikai negalėtų tai pat uoliai išspręsti visų a.a. Jono Pauliaus II nurodytų problemų? Nes ciniškai palydėdami ir nusilenkdami popiežiui (o kartu ir jo puoselėtoms vertybėms) politikai jau važiuodami į savo aerouostus nusimes veidmainiškumo kaukę ir vėl gins savąsias – visiškai priešingas ką tik pagerbtoms – vertybes.
Palydėdami išėjusį lyderį palydime jo puoselėtas vertybes. Liūdime vienminčio ar džiaugiamės išėjus oponentui? Nebelieka žmogaus, kuris kovojo dėl savų vertybių. Mes liekame prie savų kasdienių įpročių. O klausimas, ar kas nors stebi mūsų cinišką pagarbą ir ar klauso mūsų ciniškų maldų, bus atsakytas, kai lygiai taip pat palydės ir mus…
| 100 km – apytiksliai toks atstumas skiria Vilnių ir Uteną. Tris taškus: butą su biuru ir namus. Sekmadienį važiuojant lankyti išėjusiųjų gamta aukštyn kojom apsivertė likus važiuoti kokią trečią dalį kelio – dulksna virto lietumi, šlapdriba ir galiausiai sniegu. Kelio dangos viduryje – sniego kaugė. Degalinėje priekinį automobilio numerį jau dengė sniegas.
Nuotraukoje – berods, 2002-ųjų pavasario Antakalnio miškų akimirka, didesnės raiškos nuotrauka čia. |
 |
Įdomi ta stichija – pusvalandis kelio ir mes jau kitame pasaulyje. Pusdienis laiko ir vietoj sniego jau šviečia saulė.
Už tai ir myliu Lietuvą.
 |
Stelmužė – bažnytkaimis Lietuvos-Latvijos pasienyje. Jeigu iš Zarasų pasuksite į Obelius, tai pavažiavę ~4 kilometrus sukite į dešinę ir nuostabiu turtingų europiečių ir varganų lietuvių pinigais išklotu naujutėliu keliuku kokį desėtką kilometrų riedėsite nuostabiais autentiškais aukštaitiškais kalneliais.
Stelmužės evengelikų reformatų bažnyčia – autentiškas XVII amžiaus antrosios pusės palikimas. Savo rankomis čiuopiau medinius vinis ir tik iš lauko pusės rastumėte ką kita. |
Šalia bažnytėlės – du savotiškai kontrastuojantys paminklai. Pirmasis – Stelmužės ąžuolas. Iš tarybinių laikų jis kažkuo yra likęs panašus į Žalgirio mūšį. Tai tarsi „sisteminių tarybinių rezistentų“ iškovota galimybė turėti kažką sava ir „tarybiškai lietuviška“. Antrasis – pimojo pasaulinio karo kareivių kapai.
Įprasta manyti, kad Stelmužės ąžuolas, tai tikrų tikriausias Lietuvos stiprybės simbolis. Deja, gyvas vaizdas ir faktai tam akivaizdžiai prieštarauja:
|
 |
 |
Nors Stelmužė ir gyvena latviškomis šaknimis, tačiau vis tiek tai puiki vieta pasigrožėti gamta. Ypač tokį gražų rudenį. O eurais klotas kelias tikrai negadins Jūsų automobilio duslintuvo 🙂
Aišku, kaip ir visada, ciniškai baigčiau: „Būkim sąžiningi patys su savimi ir pripažinkim – nusišvilpt daugeliui lietuvių ant savo šaknų“. Blogiausia, kad niekas ir nesiginčytų.. |
Prieš pora metų gavau nemenką šoką, kai suvokiau, kad nuo mano biuro Vilniuje atstumas iki Baltarusijos gali būti matuojamas puse valandos kelio (būtent po tiek atsidūriau pasienio eilės pabaigoje). Šį savaitgalį aplankęs tėvelius Utenoje penktadienį vakare sugalvojau, kad reikia aplankyti Daugpilį ir palyginti jį su prisiminimais, kurie atkeliauja dar iš tarybinių 1985-1987 metų, kai kelionės į Daugpilį siejosi su kelionėmis į truputį kitokį pasaulį, kuriame buvo nepamirštama radiotechnikos ir/ar žaislų parduotuvė. Joje manęs laukdavo naujas karinės technikos modeliukas – tankas, patranka, šarvuotis ar sunkevežimis 🙂 Nuo tų laikų prabėgo beveik pora dešimtmečių, tad.. kas pasikeitė?
 |
Atmintyje tarybiniai laikai gana juokingai siejasi su įspūdžiu iš kelionės į EuroDisneilendą. Joje patyriau bene pirmąjį deja vu, kai kirtome, berods, Belgijos-Vokietijos sieną. Lygiai tokia pat procedūra būdavo ir kertant broliškųjų tarybinių respublikų sienas. LTSR ir LTSR sieną žymėdavo vienintelis žymuo – respublikos pavadinimas. |
Dabar mes su latviais jau priešai. Ant tilto – herbai, abipus valstybių ribą simbolizuojančio juokingo upelio šlaitų viršūnėse įsitaisę muitininkų postai. Ši žmonių kasta, turbūt, yra unikali žmonijos rūšis – kur ir kaip juos besutikčiau, jie visur kažkokie.. gyvuliai?!
Šį kartą juokinga situacija su latviais – apie 20 minučių latviai mus visus „registravo“. Tarp belaukiančių sklandė gandas, kad latviai taip ruošiasi NATO viršūnių pasitarimui – esą taip bando apsisaugot nuo pavojingų tipų? Jeigu toks NATO saugumas, tai velniop jį.
| Nežinau, ar teko kada kam važiuoti į Daugpilį ir neįsiminti šio paskutinio Dauguvos slėnio. Kelias, kurį kerta dvi geležinkelio šakos, tiesus kaip styga ir atsiremia į pilnu tempu veikiantį kalėjimą.
Kartu tai – tai kelionės vidurio ženklas, nes nuo kalėjimo vos pora kilometrų į dešinę ir civiliams skirtas tiltas perkelia praktiškai į Daugpilio centrą. |
 |
 |
Tai, kad antrame pagal gyventojų skaičių (viso ~110 tūkst.) Latvijos mieste yra „Maxima“, nieko nenustebins. Stebina tik itin didelis ne-latvia-kalbių skaičius:
|
Juokingiausia parduotuvių dalis – beveik ideali Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės kopija šalia miesto turgaus. Visa tragikomedija, kad kopija iš ~1995 metų Lietuvos „vaizdelio“ – totalus Gariūnų stilius tiek prekių asortimento, tiek ir pateikimo srityse.
 |
Daugpilis neįgudusiam vairuotuojui gali tapti paskutine pasivažinėjimo aikštele. Taisyklės, pagal kurias važinėja tramvajai, galima suformuluoti į vieną sakinį: „Jis niekada nepraleidžia“. Jeigu pasimaišei kelyje – klausimų nebeliks. Vat todėl aš esu prieš, kad toks transportas atsirastų Lietuvoje. |
Daugpilio tvirtovė
 |
Pirmoji Daugpilio tvirtovė mini 1270 metus, kai ją čia įkūrė Kalavijuočių ordinas. Tačiau ji nutolusi nuo miesto centro apie 19 kilometrų, todėl šį kartą jos pamatyti neteko.
Pagrindinis dėmesys – XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje caro įrengtai tvirtovei (Dinaburgas cietoksnis). Ji išdėstyta abipus Dauguvos upės. Dešiniajame krante pagrindinė bazė. Kairiajame – jau minėtas dabar veikiantis kalėjimas. Bene pagrindinis išbandymas tvirtovei teko 1812-ųjų kare prieš Napoleoną, kai prancūzų armija nesugebėjo įveikti gerai įtvirtintų pozicijų. Tačiau ko neįveikė ginklu, prancūzai padarė psichologiniu spaudimu – rusai pabėgo susprogdindami svarbiausias pozicijas, nes puikiai suvokė ilgalaikio priešinimosi beprasmybę prieš akivaizdžiai stipresnį priešą. |
| Tarybiniai metais tvirtovėje buvo įsikūrusi aviacijos mokykla. Ir iš tiesų – tarybiniai laikai primena, kad kelionėse į Daugpilį teko pamatyti ar bent išgirsti pirmuosius naikintuvus.
Dabar aviacijos mokyklą primena tik tvirtovės teritorijoje pažymėta „Aviacijas iela“ ir tuščios garbės lentos. Užlipdamas į didžiulės aikštės tribūną taip ir gali įsivaizduoti, kaip paradus čia priiminėdavo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos kariuomenės vadai ir vadeliai. Tiesa, tribūna ir jos ankstesni lankytojai neatlaikė laiko iššūkių. Kaip gyvas priekaištas jiems – šalia po egle begulinti „Raffaelo“ saldainių dėžutė. Priešas vėl neįveikė tvirtovių, bet pasikasė po supuvusios maskvietiškos psichologijos pamatais.. Kartu apleista tvirtovė, manding, simbolizuoja dar vieną Daugpilio realybę – Latvijos žemė priima okupantus, bet jiems čia nesiseka. Ateina vieni (vokiečiai) ir palieka, ateina antri (lietuviai) ir dingsta, atėjo treti (maskoliai) ir išnyko kaip dūmas.. Gal pagaliau eilė patiems latviams? |
|
Tai vat tokia trumpa 4 valandų kelionė į tarybinę praeitį.
paklausė – atsakiau
Apie vairuotojų egzaminus rusų kalba ir aukštų technologijų eksportą į Taivaną
LRT radijas, Radijo ringas