Gana dažnai išgirstu klausimą – o kam tau to reikia? Kodėl rašai interneto
portalams? Kodėl rašai internetinį
dienoraštį? Kodėl net savo knygai sukūrei blogą? Vieni iš karto paskubėtų
atsakyt, jog tai savireklamos dalis, kiti minėtų asmenines, profesines ar
visuomeninės priežastis. Tačiau teisingas atsakymas yra žymiai paprastesnis –
tai gyvenimas šiandienos ritmu.
Štai neseniai mano blogo lankytojų skaitliukas persvėrė 10 tūkstančių ribą.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad skaitliukas, kuris pradėjo veikti šių metų
balandžio mėnesio pabaigoje, buvo parodytas 10 tūkstančių kartų – apytiksliai
2000 kartų per mėnesį, daugiau nei 60 kartų per dieną! Jeigu skaičiuočiau
unikalius lankytojus (t.y. atmesdamas tuos lankytojus, kurie lankėsi po kelis
kartus, žiūrėjo skirtingus tinklalapius ir pan.), gaučiau daugiau nei 6
tūkstančių svečių – daugiau nei po tūkstantį per mėnesį, apytiksliai 35 per
dieną!
Kitaip tariant, blogas suteikia galimybę per dieną neakivaizdžiai pabendrauti
su 35 žmonėmis. Jeigu nedirbate pardavėju(-a) prekybos centre, tai 35 kontaktai
per dieną yra didžiulis krūvis. Jeigu dirbate vidutinėje įmonėje, per dieną
sutinkate iki pusšimčio kolegų, tačiau su daugeliu iš jų ryšys tetrunka
akimirksnį. O iš 35 blogo lankytojų net 25 panūsta paskaityti dar kažką,
atsiverčia dar bent vieną informacijos žiupsnelį.
Tad kodėl aš turiu blogą? Nes blogas suteikia unikalią galimybę išplėsti savo
bendraminčių ratą, pasidalinti mintimis ne tik su savo kolegomis darbe, draugais
po darbo ar giminaičiais namuose. Dar svarbiau, kad blogas išlaisvina nuo laiko
pančių – mano rytines mintis kolega gali skaityti ir komentuoti per pietų
pertrauką, vakare ar net grįžęs iš naktinio vakarėlio. Mano replika vėlgi
neribota. Palyginimui pabandykite prisiminti, kada paskutinį kartą turėjote
progą ramiai pakalbėti apie paskutinius jums ir jūsų draugams svarbius
įvykius?
Mūsų kuriamos ir prižiūrimos interneto svetainės tėra tik viena naujojo
spartaus gyvenimo šaka. Technologijų žurnale „Naujoji komunikacija“ jau rašiau,
kad su kiekviena diena mūsų gyvenimas vis labiau „skęsta“ virtualiose
bendruomenėse. Pavyzdžiui, savotiškas kiekvienos darbo dienos pradžios ritualas
(ir kartu košmaras) – tai visų virtualių bendruomenių, kurioms priklausau,
prijungimas ir peržiūra. Ar tai būtų „skype“, MSN, ICQ, draugams.lt, one.lt ar
virtualūs diskusijų forumai kaip istorija.net – kiekvienas iš jų reikalauja
dėmesio. Tačiau kartu šie virtualūs ryšiai suteikia unikalią progą kompensuoti
asmenines spartėjančio gyvenimo netektis. Kavos puodelis su draugu, dirbančiu
Paragvajuje, iš tiesų yra realybės utopija, tuo pat metu apsikeitimas anekdotų
URL nuorodomis ar popietės pokalbis – realybė!
Malkolmas Gladvelas savo knygoje „The Tipping Point“
pateikia įdomią įžvalgą apie gana sunkiai pamatuojamą žmonių savybę kaip
„jungiamumas“. Autorius atsitiktine tvarka parinko poros šimtų vardų sąrašą ir
paprašė auditorijos įvertinti, kiek atitinkamais vardais besivadinančių žmonių
jie pažįsta asmeniškai. Rezultatai skyrėsi itin smarkiai – nors kiekvienas iš
mūsų turime savo pažįstamų žmonių ratą, su kuriais nuolatos bendraujame, tačiau
artimiausių bendraminčių skaičius labai skiriasi. Suprantama, kad didesnis ratas
rodo ir didesnę įtaką bei svarbą.
Naujajame pasaulyje mūsų „gyvų“ kontaktų skaičius mažėja, tačiau kartu mes
gauname vis daugiau naujų galimybių plėsti savo virtualius ryšius. Kiek aktyviai
juos išnaudojame – mūsų pačių sprendimas. Štai Toma Jonuškaitė paskutiniame „Versus“ numeryje teigia, kad kai kurie
verslininkai vietoj mobiliojo telefono numerio vizitinėse kortelėse jau rašo
„skype“ vardą. Ar tai pasiteisina, dar ginčijamasi, tačiau didesne pavara
gyvenantis pasaulis mus bando „nužmoginti“ – nepasiduokime ir bendraukime!
