Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Page 166 of 217

žiema šypsojosi: kalnų slidinėjimo centras „Kalita“

Ir viskas galėjo būti kitaip. Tereikėjo monetai iškristi herbu į viršų. Sekmadienis, nors ir šviesus, saulėtas ir nepakartojamai žiemiškas, galėjo būti dar viena diena virtualybėje.

O dabar.. skubiai skubiai apsirengiu, susikraunu slides, trindamas sniegą nuo apšarmojusių automobiliuko langų sulaukiu skambučio iš Utenos. Į pakeleives priimu dukterėčią ir švilpiu tarp dviejų krištolu spindinčių laukų į gimtąją Aukštaitiją! Namučiuose spėriais kąsniais sukertu kepsniuką, pasikeičiu kombinezoną ir į senokai lankytus Anykščius. Čia, turiu pripažint, ganėtinai lengvai randu kalnų slidinėjimo centrą – padeda du su niekuo nesumaišomi kelių eismo ženklai, vakarykštis panaršymas po Anykščių turizmo informacijos centro interneto svetainę.

Lietuvoje teko slidinėti trejose kalnų trasose:

Kas ir kaip skiriasi?

Šalia Molėtų observatorijos slidinėjau senokai – kokiais 2001-aisiais. Nemokėjau slidinėti, todėl griuvau ir kėliausi, slydau ir šypsojausi 🙂 Pagrindinis observatorijos trasos trūkumas buvo prastas keltuvas – buvo senas mechanizmas, kai į paprastą lyną turi „užkirtinėti“ kablį. Procesas reikalauja įpratimo ir nemenkai jėgų.

Ignalinoje teko lankytis tris kartus. Pirmą kartą rinkausi lygumų slides – tikrai ilga trasa, o didžiausias įspūdis, kai pro mane viesulu prasinešė kažkoks Lietuvos rinktinės aprangą vilkintis slidininkas. Supratau, kad slidinėjimas slidinėjimui tikrai nelygus 🙂 Antrą ir trečią kartą jau džiaugiausi kalnų slidėmis. Trasos geros, įspūdis lieka. Stačioji iki šiol kelia šiokį tokį siaubą, ją reikia prisipratint 🙂 Centro trūkumas – lankytojų srautas yra didokas, todėl prie keltuvų nusidriekia eilutė.

Anykščiai patiko. Patiko kalnas, patiko tramplynėliai. Tik, kaip ir visur, įdienojus slidininkų pagausėjo, todėl vidutiniškai pakilti pavykdavo kas 8 minutes. Norėtųsi dažniau.

Kur dar Lietuvoje galima slidinėti kalnų slidėmis? Berods, Birštone (tragikomiška, kad Birštono savivaldybė skelbia, jog šį savaitgalį keltuvai nedirbo dėl „techninių kliūčių“ – sakyčiau, правал'as), tikrai Vilniaus Liepkalnyje, Rokantiškėse.

rinkimų technologijos: manipuliavimas visuomenės lyderiais

Nors Leonidas Donskis dar nepasakė, kaip ten iš tiesų buvo, tačiau faktas aiškus – Liberalų ir centro sąjunga sugebėjo neabejotiną visuomenės lyderį pajungti savo savivaldybių rinkimų tikslams.

O technologija, spėju, gana paprasta:

  • žurnalistas (tikras arba apsimestinis) susitaria su norimu asmeniu dėl interviu gana bendra tema (šiuo atveju – Kauno vieta Lietuvoje, jo perspektyvos);
  • gautas tekstas įkomponuojamas su reikalingu politiku;
  • gaunasi neakivaizdi diskusija, kur vien vaizdinis žinomo asmens ir reikalingo politiko sugretinimas duoda pozityvų efektą tokią priemonę naudojantiems.

Klausimai – jeigu LiCS iš tiesų taip padarė – kaip turėtų elgtis šios institucijos:

  • UAB „Kauno diena“ – koreguoti savo reklamų turinio kontrolės politiką?
  • Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?
  • Žurnalistų etikos inspektorius?
  • Vyriausioji rinkimų komisija?
  • Reklamos biuras?
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga?
  • ..
 

Manau, akivaizdu, kad jeigu Leonidas Donskis nežinojo apie jo interviu gretinimą su vienu iš LiCS lyderių, tai tokie veiksmai vertintini kaip neetiški.

interneto komentarai: manipuliavimas ar naujo kanalo išnaudojimas?

Nors supermama.lt jau senokai kenčia nuo rinkodaros skyrių atakų apsimetant pseudo-objektyviais forumų dalyviais, tačiau vz.lt komentatoriai, atrodo, bando kilstelėti manipuliavimo kokybės kartelę. Vakar aptikau net du įdomius požymius.

Pirmas, tai galimai apsimestinis komentaras, netiesiogiai reklamuojant vieną iš produktų:

glori, 07.02.07 14:05

Svetimų kiemų kuopti nesiruošiu, tegu sėdi apsi…, jei tingi pakrutėti. Man gamtos gaila. Tai, kad ir be valdžios galima daug ką padaryti, galiu pailiustruoti dar vienu pavyzdžiu.

Pakviečiau kaimynus į talką sutvarkyti šiukšlėmis užverstą pamiškę. Savivaldybė davė šiukšlių maišų, vieną darbininką ir pasižadėjo viską išvežti.
[GAMINTOJAS] davė dešrelių talkininkams.
Į talką susirinko, aišku, ne tie, kurie teršė. Mūsų buvo net 6, bet per keletą valandų pririnkome gal 40 maišų šiukšlių. Kadangi pritrūkome maišų, likusias šiukšles sudeginome.

O po to pasikviečiau talkininkus pas save į kiemą, pasikepėme dešrelių, išgėrėme šio to stipresnio ir gerai pabendravome.

Jau keletą metų vaikštau ta pamiške ir grožiuosi gražia gamta.

Pirkite [GAMINTOJO] gaminius!

Antras, tai kolegų iš vienos Europos Parlamento narės biuro išsamūs komentarai:

Energetikas, 07.02.06 22:06

Kada LR Ūkio ministerija pradės ryžtingai ginti Lietuvos interesus?

Pripažinkime pagaliau, kad Lenkija nenori praleisti Lietuvos AE gaminamos energijos į vakarus.


<…>

[Vardenės Pavardenės] biuras


Ir vienas, ir kitas gali būti atsitiktinumai, tačiau pavieniai atvejai kuria tendencijas. Stebim, nagrinėjam.. Naudojam?!

Papildymas, 2007.02.09 12:42

Ačiū Aurelijui už dar vieną naujoviško komentaro pavyzdį.

klaustukų miškas

Turiu tokį nuolat atnaujinamą lapą, kuriame bandau sekti svarbiausius „darytinus“ darbus.

Vaizdelis pastaruoju metu žiaurokas:

  • grupė „Darbas“ – apie 40 užduočių..
  • grupė „Mokslas“ – 6 užduotys..
  • grupė „kiti“ – 17 užduočių..

Ir daugelį šių užduočių reikėjo padaryti „vakar“. Man, kiek suprantu, toks statusas pradeda asocijuotis su statusu dzin.. Arba „visiška elektrifikacija“, kaip rusiškąjį до-лампочки kažkada siūlė versti legendinė „Šluota“.

Nes kalta.. valdžia!

Iškritęs sniegas pradeda žiemos smagumus. Tačiau pro baltą sniegą kyšo mūsų visuomenės bėdos, tarsi kailiuko spalvos nespėjusio pakeisti ilgaausio ausys.

Viena tokia – tai tas pats sniegas. Pirmasis sniegas kelia ne tik norą mautis pirštines ir paleisti pirmąją gniūžtę į elektros stulpą, kaimyno langus ar persekiojamą merginą. Pirmasis sniegas turi savo dvynį – tai didžiulis iš faneros sukaltas kastuvas (gimusiems nepriklausomybėje ar tarybinius metus jau pamiršusiems analogu būtų platus plastmasinis). Todėl pirmas sniegas reiškia ir pirštines, kepurę, šiltą striukę, ir kokį pusvalandį smagaus sniego stumdymo.

Todėl negaliu nesijuokti iš purkštaujančių betoninių vilniečių. Ką jau bekalbėti apie didžiulių namų šeimininkus, kurie vietoj pirštinių ima mobilų telefoną ir kviečią kokį kaimyną Igarioką su traktorium. Telieka šnirpštelėti, jog šiais laikais pusvalandis gryname pirmuoju sniegu kvepiančiame ore iš tiesų yra kančia, nesulyginama su naujausių TV žinių kartojimu.

Nesuprantu ir, matyt, jau nebesugebėsiu suprasti daugiabučiuose namuose gyvenančių vilniečių – net vos dešimtį butų turinčiame name per naktį iškritusio sniego valymas – juokingas darbas. O štai jau visą savaitę po Vilnių važinėdamas iš esmės nemačiau švaraus kiemo – vilniečiai keikiasi, slidinėja, klimpsta ir tūžta.

Tragikomiška, kai kalčiausia lieka kiemų nevalanti valdžia..

Įdomu, kad ta pati valdžia lieka kalta ir kai pasiūlo visai naudingas idėjas. Vieną tokių prisimenu dėl prieš dešimtmetį tekusios progos Kopenhagoje pasivažinėti miesto dviračiu.

Tuokart kartu su kitais Lietuvą atstovaujančiais matematikais dalyvavau tarptautinėse komandinėse varžybose „Baltic Way '97“. Galutinėje įskaitoje norėjosi Lietuvą matyti šiek tiek aukštesnėje pozicijoje, tačiau, kaip ir visuose tarptautiniuose projektuose, pagrindinė nauda ne medaliai ar pagyrimo raštai. Didžiausia nauda – tai nauji žmonės, platesnis žvilgsnis į savo pasaulėlį. Vienas iš tokių – miesto dviračiai.

Kopenhagoje teko lankytis ir vėliau – dviračiai vis dar yra, nebent pasikeitė užstato dydis (jei atmintis neapgauna, berods, 20 kronų). Dabar ten lankiausi jau ne pažintiniais, o verslo reikalais, todėl ir dviratis prie business-look nelabai tiko. Nors danams, atrodo, prie dviračio tinka viskas.

Taigi, tos pora valandų ant nemokamo dviračio leido bent iš išorės pamatyti visas Kopenhagos įžymybes (nuo undinėlės, karalienės ir parlemento rūmų iki naujųjų rajonų). Ir tas įspūdis smagios nepriklausomybės, galėjimo gyventi kitaip – pasitikint savimi ir kai pasitiki tavimi – matyt, išliko amžiams.

Kopenhagos pavyzdys iš karto šnibždėjo, kur Vilniuje bus problema – tai miesto dviračių išlaikymo kaštai. Pirmoji vilnietiškų dviračių „laida“ neturėjo reklaminių plotų – bene efektyviausios kaštų padalinimo sistemos. Kita klaida – tai tradicinių dviračių naudojimas. Kopenhaga juos specialiai “sunepatogina” – kietos padangos, nestandartinių dydžių detalės, minimalus funkcionalumas. Visa tai mažina paskatas į nuodėmes linkusiems.

Balsuoju už oranžinius dviračius. Nes žinau, kad ir Kopenhagoje miesto dviračius vagia, laužo ir numeta bet kur. Nes ir tarp čigonų yra vagių. Nes prieš kritikuodami – išsikuopkime bent jau savo kiemą!

Paskelbta vz.lt

« Older posts Newer posts »