Kiek savo vaikams skiriate arbatpinigių? O kiek išleidžiate
maistui? Kiek kainuoja kelionė į tėviškę? Visuos šiuos klausimus galite
atsakyti gana lengvai. Tačiau tikrai neatsakytumėt, kiek kainuoja jūsų vaikų
mokytoja, kiek pinigų visi kartu išleidome žemdirbių
užpakalių valymui (šiuolaikiškai tariant – kaimo plėtrai), kiek iš tiesų
kas mėnesį atlyginimo, „kanceliarinių“ išlaidų ir kitų panašiai skambančių
priedų Seimo kanceliarija priskaičiuoja kiekvienam Seimo nariui.

O ar ne mums tarnauja visi šie bendrapiliečiai? Tai kodėl
negalime žinoti, kiek jiems mokame?

Matyt, pirmiausia turėčiau apsidrausti ir pabrėžti, jog
gerbiu kiekvieno asmens privatumą. Tikrai tikrai! Ir Petras, ir Artūras, ir
visi kiti turi teisę turėti asmeninį gyvenimą, į kurį pažvelgti galime tik
tada, kai tie vieši asmenys patys jį atveria ir parodo žurnalų puslapiuose ar
televizijų ekranuose. Ir tai, kad politikas ar biurokratžmogis laisvalaikiu
naršo pažinčių ar net erotinėse, ar net homoseksualų interneto svetainėse yra
visiškai ne mūsų reikalas.

Deja, situacija verčiasi aukštyn kojom, kai pradedame
kalbėti apie viešą erdvę, o tiksliau – valstybės reikalus, kuriuos mes visi kartu
kuriame, mokėdami mokesčius. Būtent mokesčiai, o ne kažkokia išankstinė ir
nenugalima jėga lemia, jog turime sveikatos apsaugą, švietimą, viešą tvarką,
valstybės tarnybas.

Prasidėjusi diskusija dėl 2008 metų valstybės biudžeto atveria
tik labai menką dalį teisybės. Jūs galite sužinoti, kiek valstybė norėtų
išleisti teismų veiklai ar jaunimo reikalams. Deja, ir tai, kiek bus sumokėta
už konkrečios X miesto Y mokyklos langų pakeitimą, ir tai, kokią premiją už sėkmingą
kelionę į asmeninę sodybą sau pasiskyrė „Valstybės žinių“ leidyklos
direktorius, yra užslaptinta.

O kodėl?

Lietuvoje mokesčius moka šiek tiek daugiau nei milijonas
dirbančiųjų. Teigiama, jog daugiau nei ketvirtadalį iš jų sudaro valstybės
pinigus gaunantys asmenys – iš esmės jie tų pinigų neuždirba, tai mes –
privačiai lenkiantys nugaras – turime atlikti už juos. Ateinančiais 2008 metais planuojama
išleisti daugiau nei 30 mlrd. litų – beveik po 10 tūkst. kiekvieno Lietuvoje
gyvenančio piliečio ir po beveik 30 tūkst. kiekvieno tuos mokesčius sumokančio.
Ar mes neturime teisės žinoti, kam atiduodame savo pinigus?

Galima būtų ginčytis, ar kelių šimtų tūkstančių valstybės
tarnų finansinių duomenų bazė – didokas informacijos srautas, tačiau tikrai verta
sumokėti dar keletą litų, kad galėtume patikrinti, kiek praėjusį mėnesį gavo
nuolat besiskundžianti savo atlyginimų šeimos gydytoja ar apie kompiuterius
nieko nenutuokianti pensiją stumianti į priekį pradininkų mokytoja.

Ar tai pažeistų valstybės (t.y. – mūsų visų) tarnų
privatumą? O gal tai taptų tuo viešumo taurės lašu, kuris puikiai sustabdytų
visus skundus ir piktnaudžiavimus? Žinoma, derinti šiuos interesus tektų,
tačiau antrojo – skaidraus valstybės lėšų panaudojimo – prioritetas daugiau nei
akivaizdus. Būtent aiškus suvokimas, kam ir kaip, o svarbiausia – už ką? –
atitenka mokesčiai, būtų puiki moralinė paskata juos mokėti. Kol kas visa tai
panašiau į savų pinigų mėtymą į šulinį, kurio dugne juos naktį kažkas
susirenka…

Jeigu šią duomenų bazę papildytų privaloma valstybės tarnų giminystės ryšių bazė ir privalomas išlaidų deklaravimas – manau, tikrai padėtume vargšui Gediminui
išpildyti Ryčiui duotą pažadą. Bent jau taptų žymiai aiškiau, kad su korupcija kovoja darbais, o ne
žodžiais.

Paskelbta vz.lt

Vakar į „Vilniaus dienos“ priedo „eDiena“ straipsnį „Adresas internete – naujoviška tapatybė“ pateko ir kelios mano mintys:

<...> Viešųjų ryšių konsultantas Liutauras Ulevičius interneto adresą ulevičius.lt užregistravo prieš pusantrų metų. Liutauras yra aktyvus interneto bendruomenės narys, rašo savo interneto dienoraštį. Jis sako, kad tokiam adresui atsirasti buvo keletas priežasčių. Pirmiausia, laisvų vardinių adresų kiekis sparčiai mažėja, be to, šį adresą jis ketina naudoti kurdamas savo profesinį įvaizdį. Vardinis adresas – galimybė būti dažniau pastebimam interneto paieškos sistemose ir įtrauktam į jų duomenų bazes. Anot L.Ulevičiaus, tokie adresai gali būti naudojami ir asmeniniame gyvenime: nuo giminės susirinkimų organizavimo iki vaikų ir tėvų socialinių ryšių portalo įkūrimo. <...>

Jūsų dėmesiui – išsamus mano padrikų pirminių minčių rinkinys:

• baziniai teiginiai
• blogerių konferencijoj sakiau: nepažįstu žmonių, kurie nenaudoja interneto
• tokių nebėra, jei toks kažkas yra – man iš esmės neįdomus/nereikšmingas
• internete (google'o internete) didžiausia vetybė – nuoseklumas ir sistemingumas
• virtuali tapatybė – labai svarbus žmogaus gyvenimo biografijos atspindys
• pavardė.lt domenas – kol kas lengvai gaunama (santykinai mažai kurios pavardės/vardai naudojami), tačiau netrukus taps deficitu
• pavardė.lt, .com, .asia 🙂 domenas yra bazinė virtualios tapatybės dalis, itin svarbu – galimybė valdyti jos kūrimą (blogai, statinė www info, etc.)
• lietuvių kalboje problema dėl diakritinių ženklų – ąčęėį… mano siūlymas radikalus – Litnet'as turėtų auto suteikti šveplas formas tiems, kurie išsiperka taisyklingus lietuviškus. dabar turiu pirkti dvi formas, t.y. ulevicius.lt ir xn--uleviius-obb.lt, kas tapatu ulevičius.lt
• manau, to domeno man reikės tol, kol google'as valdys internete, tai reiškia – labai ilgai. dabar esu kryžkelėje – turiu blogą su dideliu Google PageRank'u ir praktiškai nežinoma asmeninį domeną. ieškau sprendimo, kaip blogas.lt PageRank'ą perkelti sau 🙂
• aptikimas pagal pavardę – tai minimalus poreikis, žymiai svarbiau – kad ulevičius.lt skelbiama info įsiraustų giliai giliai į google'ą ir t.t. nes dabar vertę turi tai, ką vertina google'as, o tam reikia nuolatos smarkiai dirbti prie turinio. jeigu tavęs nėra itnernete – tavęs nėra apskritai. jeigu tavęs nepažįsta google'as – tavęs nepažįsta niekas. ypač LT internete –> į mano blogą iš paieškos sistemų lankytoijai 95% ir daugiau – per google. kitos paieškos sitemos lietuvoje yra mizeris totalus
• neturi savopavardė.lt – esi virtualus lūzeris 🙂 juokas, žinia
• dėl giminės turto – taip, iš dalies, jau turiu keletą smagių giminės idėjų, bet čia vėl panaši problma su -aitė, -ienė, … galėtų būt analogiškas litnet'o sprendimas.
  kiek ilgai ketinu jį laikyti? kiek turėsiu pinigų ir kiek www/google valdys modernųjį pasaulį – baigsis nafta, baigsis modernus pasaulis, nebereikės ir domeno
• reziume:
• tuoj neliks laisvo (liutauras.lt jau nebėra)
• domenas.lt – virtualios tapatybės bazinis elementas, kita tiek pat svarbi pusė – Google sistemoje kaupiamos sąsajos ir jų kiekybiniai įvertinimai, kuo toliau – tuo labiau šis procesas stiprėja
• savo profesinio/viešo įvaizdžio kūrimo elementas (išplaukia iš B kaip vienas iš taikymų)
• apskritai, tavo nuomone, ar vardiniai adresai ilgainiui gali tapti tarsi šeimų virtualiaisiais namais?galimas vystimosi scenarijus, tačiau daugeliu atvejų kiltų problemos. Ulevičių nėra daug, tačiau ką daryt Kazlauskams ar kitiems dažną pavardę turintiems? petras100@kazlauskas50.lt? va čia gresia problema, kaip ateityje dalintis, tai vėl – kas pirmas, tas laimi 🙂 o projektų tikrai daug gali būti – nuo giminės susirinkimų organizavimo ir giminės medžių piešimo (http://geocities.com/liutaurasu/proteviai/) iki integruoto socialinių ryšių tarp vaikų-tėvų palaikymo portalo

Laikraščio PDF versiją galite atsisiųsti iš čia – lapkričio 5 diena, pirmadienis.
Arba skaityti „Kauno dienoje“ ir „Klaipėdoje“.

Pirmadienį (lapkričio 5 d.) Europos žurnalistų federacija vykdys akciją  „Stand up for journalism“, kuria siekia atkreipti dėmesį į prastėjančią žurnalistikos kokybę ir žurnalistų teisių padėtį. Lietuvos žurnalistų sąjunga kviečia viešai diskusijai apie padėtį Lietuvoje. Be to, kiekviena redakcija kviečiama įamžinti fotografijose savo žurnalistų kolektyvą akcijos metu ir atsiųsti šią fotografiją į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Visos nuotraukos bus publikuojamos internete.

Galbūt atsirastų norinčių iš kolegų blogerių sudalyvauti LŽS akcijoje Vilniuje pirmadienį, 11 val. 30 min. Savivaldybės aikštėje? LŽS žada, jog čia rinksis skirtingų kartų ir skirtingų žiniasklaidos priemonių bei iš įvairių Lietuvos vietų atvykę žurnalistai.

Piliečių žiniasklaida, aišku, savo redakcijos neturi, bet lengvai patys galim padaryti nuotraukų koliažą – kaip manot?

Kartais atrandu biurokratžmogių stalčiuose įdomių sapnų. Pora iš jų – Lietuvos valstybės vizija ir Valstybės ilgalaikė raidos strategija.

Ar žinote, jog ilgalaikiai Lietuvos raidos prioritetai yra:

• žinių visuomenė;
• saugi visuomenė;
• konkurencinga ekonomika.

Dar kitas dalykas – kas už mus, t.y. visus piliečius, nusprendė, jog Lietuva siekia Europos Sąjungos socialinio ekonominio modelio? Kuri politinė partija tai deklaravo savo rinkimų programoje? Kur apie tai buvo diskusija?

Kaip senas „Playboy“ fanas, negaliu nepareikšti savo nuomonės ginče, kas krūtesnė – Tvarijonaitė ar Masionytė.

Faktas, kad Masionytė yra pirmoji lietuvė, kurios nuotraukos pasirodė spausdinto „Playboy“ žurnalo puslapiuose. Galima būtų pastebėt, kad pati Masionytė pripažįsta, jog tai buvo masinė studenčių fotosesija, o tai yra įprasta žurnalo rubrika, kuria girtis nederėtų taip, kaip asmenine.

Patikrinkim. Čia rasite originalų vokiškojo „Playboy“ straipsnį. Akivaizdu, kad lapkričio numeris skirtas gražiausioms Vokietijos studentėms. O Masionytės nuotrauka, matyt, turėtų paglostyti širdį komplimentų ištroškusiems Lietuvos įvaizdžio kūrėjams 🙂

Apie Tvarijonaitės fotosesiją žurnalui galima rasti žinių lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriai giriasi pati Tvarijonaitė. Realiame pasaulyje žinios nėra tokios aiškios, kai kurie mini, jog žurnalo archyvuose dūla vos 10 Tvarijonaitės nuotraukų. Kita vertus, faktai ir įrodymai – dešinėje 🙂 Aišku, lieka neatsakytas klausimas, ar virtualioje erdvėje paskelbtos nuotraukos tiek pat svarios, kiek ir spausdintos.

Pabaigai toks lietuviškas pastebėjimas iš „Lietuvos ryto“ straipsnio:

Va dabar tai jau tikrai pamatė, ir daaaaug daaaaug dienraščio skaitytojų. Toks tas mažas šiandien pasaulis.