Category: kasdienybė (Page 78 of 93)

Kodėl naujų automobilių daugiau matome puikiai apšviestose neįgaliųjų vietose šalia prekybos centrų nei dulkėtose ir nelabai saugomose aikštelėse šalia bažnyčių?

Vakar „baltų lankų“ knygyne netikėtai radau iki 13,99 Lt nupigintą Ingos Lukšaitės knygą „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“. Seniai buvau nusižiūrėjęs šią studiją, tačiau 30+ Lt suma šiek tiek stabdė 🙂 Dabar knyga jau ant mano darbo stalo. Pagrindinis dėmesys skiriamas esminio Lietuvos istorijos etapo pradžiai – autorė pradeda XVI amžiaus trečiuoju dešimtmečiu ir baigia XVII amžiaus pradžia.

Apie reformacijos naudą Lietuvos vystymuisi galima kalbėti be perstojo: lietuvių kalbos naudojimo viešoje erdvėje pradžia (knygos, raštai, etc.); naujų meno srovių atsiradimas; pasaulėžiūros ir valstybės valdymo modelio kaita; miestiečių vaidmens valstybės gyvenime atsiradimas; …

Labai svarbu, jog reformacija tapo interesu, kurį gynė įtakingiausios Lietuvos giminės (pirmiausia, aišku, Radvilos, nors vėliau ir „atkritę“ iš šalininkų gretų). Reformacija papildė LDK žemėse itin svarbią stačiatikių teisių temą ir tapo vienu pagrindinių religinę toleranciją skatinusių vidinių veiksnių.

Ryšys

Kartais galvoje gimsta poreikis nueiti į bažnyčią. Gal sudėlioti kasdienybės šachmatus, gal šiaip atsipūsti, o gal kokį vieną kitą žodį kažkam pasakyt ar nusiųsti tiesiu taikiniu..

Galiu tik pasveikint, kad mūsiškiiai katalikai žengia tvirtu žingsniu. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupija gana nuosekliai siūlo aplankyt visas turimas bažnyčias. Belieka pasirinkti artimiausią – žargonu Jeruzalės vadinamą – ir pataikyt į sau tinkamą laiką (tarkim, kad aš dar jaunimas). Tiesa, šiek tiek gaila, kad mistiška ant Neries kranto stovinti buvusių trinitorių vienuolių šventovė iš dalies uždara ir pasiekiama tik man nežinomais tikslais veikiančių Rekolekcijų namų lankytojams.

Kartais pasigendu matematikos pamokų, ypač rytais, kai jos taip sėkmingai padėdavo įsivažiuoti į ritmą. Todėl dėkodamas Artūrui ir prisimindamas ankstesnius laikus dedikuoju puikaus šaltuko spaudžiamam rytui!

Lengvesnė užduotis:

• turite 4 išoriškai nesiskiriančias monetas;
• turite svarstykles, kurios sveria tik „sunkiau-lengviau“;
• viena iš monetų netikra (skiriasi svoris, tačiau neaišku, ar didesnis, ar mažesnis);
• kaip 2 svėrimais surasti netikrą monetą?

Sudėtingesnė užduotis:

• sąlygos tos pačios, tik:
• 12 monetų;
• 3 svėrimai;
• užduotis ta pati – surasti netikrą monetą.

Teigiama, kad Antalieptės bažnyčios istorija prasidėjo XVIII amžiaus pradžioje, kai 1732 metais Livonijos kaštelionas Jonas Mykolas Strutinkis bei jo sūnus Juozapas Strutinskis (Salako bei Strutynės valdytojai) į Antalieptę pakvietė basuosius karmelitus ir skyrė žemės valdas. 1744 metais vienuoliai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba, o 1763 metais užbaigė pagrindinius darbus ir bažnyčią pašventino Šv. Kryžiaus vardu.

Man Antalieptės bažnyčia įdomi tuo, kad būtent čia turėjo būti krikštyjami mano proseneliai: Augustinas (apie 1840); Juozapas (jaunesnysis, apie 1805). Iki pat Dusetų filijinės Daugaulių bažnyčios pavertimo parapijine tai buvo pagridinė Velaikių kaimo bažnyčia, todėl su Antaliepte ir sietinas beveik šimtmetis giminės istorijos.

Spėju, kad būtent čia turėjo būti pašventinta ir iš Pabiržės parapijos (dabar Biržų raj.) atsikėlusio Juozapo (vyresniojo) santuoka su Kristina Rupinskyte. Kol kas galiu tik spėlioti, kad šis pora šimtų kilometrų siekiantis gyvenamosios vietos keitimas susijęs su III-iuoju Abiejų Tautų Respublikos padalinimu, galbūt dalyvavimu Kosciuškos sukilime. Giminės pasakojimai atmena tik kažkokius dvarelius netoli Biržų, o XVIII amžiaus pabaigos dokumentai kol kas nepapaskoja su kuo ir prieš ką prosenelis kariavo 🙂

Ši nuotrauka bene geriausiai parodo caro Rusijos „darbelius“  Lietuvoje – suniokotas stiliaus vientisumas,  atvežtinių gyventojų nepritapimas vietiniams. Ir tai tik keli pavyzdžiai.

Internetas suteikia gausybę naujų galimybių ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek iš jų panaudosim ir kaip. Viena iš tokių galimybių – tai kurios nors stambesnės interneto paieškos sistemos interneto svetainių katalogai. Ypač mėgstu „Yahoo!“ šalių pakatalogį, kuris dažnai tampa pigiausia ir gana išsamia galimybe susipažinti su pasauliu. Šį kartą kelionė į Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje išsimėčiusiame Vanuatu salyne. Kaip ir visada – kelionės pradžia nuo pradinės šalies Vyriausybės svetainės. Pirmas žvilgsnis užkliūna už Prezidento pavardės – Matas Kelekele 🙂 Antras žingsnis – santykinai mažas, tačiau prasmingas salyno interneto svetainių (interneto plėtinys „.vu“) rinkinys.

Vanuatu valstybė nepriklausomybę gavo gana neseniai – 1980-ųjų birželį. Pasirodo, iki tol savo letenas čia laikė prancūzai ir britai. Pirmieji netgi žaidė nelabai gražius žaidimus. Istoriškai šalyje naudojamos trys oficialios kalbos: bislama (specifinis vietinių dialektų, anglų ir prancūzų kalbų mišinys), anglų ir prancūzų. Įdomu, kad 78+ salose kalbama apie 130 dialektų – tai šaliai leidžia skelbtis viena mišriausių bendruomenių pasaulyje.

Įdomu, kad salynas šiais metais buvo pripažintas „laimingiausia vieta žemėje“ 🙂 Smagu. Turizmas akivaizdžiai yra pagrindinė pramonės šaka, todėl išsamiausia informacija apie Vanuatu – turizmo biuro interneto svetainėje. Pagal siūlomus vaizdus – laimę salyne atneša nardymas po koralinius rifus, akinančio baltumo paplūdimiai vestuvininkams ir ramybė. 7 nakvynių poilsinė kelionė į Vanuatu, skrendant iš Sidnėjaus kainuotų apie 800 eurų vienam žmogui. Jeigu Sidnėjus būtų Europoje – mielai, o dabar belieka naršyti internete..

Kaip visada, būtina ir antra nuomonė. Itin kritiškai Vanuatu vyriausybės ir užsienio konsultantų atžvilgiu nusistačiusio beveik dešimtmetį salyne dirbusio eksperto iš Kanados įspūdžiai – čia.
Matyt, kritika iš tiesų verta dėmesio ir parodo artimesnę realybei padėtį salyne. Ieškantiems naujausių žinių rekomenduočiau sostinėje Porta Villa prižiūrimą interneto portalą. Pasirodo, ir kitoje mūsų gaublio pusėje problemos panašios – žemės nuosavybė, aplinkosauga, verslo etika, lyderių gyvenimai, moterų teisės.