Category: kasdienybė (Page 79 of 93)

Iki Vilniaus maratono liko kiek mažiau nei 131 valanda. Šis renginys man tampa atskaitos tašku, skiriančiu du etapus. Vasara, prasidėjusi nežinomybėje, baigiasi. Baigiasi pradžia. Ar ji rodo kryptį į ateitį?

Keletą pastarųjų metų Lietuva tarsi nuo audros bandantis pasislėpti žvėris. Tarsi žinantis ir ieškantis savo guolio, tačiau dažniau – tik sukantis ratus ir visai labiau artėjantis į nežinią. Ši nežinia veikia ir visus mus – melžiančius karves ar brėžiančius verslo planų linijas. Ar gali būti tikras, kad ši aplinkos tyrė neįsiurbs ir Tavęs?

Ši nežinia, pasibaigusios pseudo-atostogos ir naują ribą peržengiantis ruduo verčia permąstyti keletą dalykų:

1. belieka mažiau nei metai iki įvykio, iš esmės pakeisiančio asmeninį gyvenimą – ką ir kaip reikia išmokti ir kaip tam ruoštis?
2. kokia ateitis laukia įmonės, kurios bendrasavininku esu? ar didelės ambicijos yra pagrįstos ir kur yra riba, ties kuria verta sustoti?
3. išleistą knygą belieka viešai pristatyti, tačiau kokie žingsniai tolyn? ar verta aukoti savo laiką iš esmės jokių esminių pajamų negarantuojančiai veiklai?
4. prasidėję 2-3 mėnesiai taps lemiančiu lakmusu, kuris patvirtins arba paneigs, ar kitą rudenį jau galėsiu pasitikti kaip teisės mokslų daktaras..

Sakoma, iš klaidų mokomės. Kokias pamokas turėčiau atsiminti? Pavasaris ir besibaigianti vasara paliko keletą žaizdų (net ir tiesiogine prasme) – reikia tikėtis, kad šias klaidas prisiminsiu ir šių kursų kartoti nereikės.

Vakar netyčia suvokiau vieną dalyką – daugelis ydų, problemų atsiranda dėl to, jog nuo kažko bėgame, kažko vengiame, bandome „užsimiršti“. Panirdami į virtualią erdvę, gerdami alų, žaisdami krepšinį ar mėtydami kazino žetonus, net vartodami stipresnius svaigalus tiesiog „stumiame“ laiką. Šie užsiėmimai atstoja kažką tikra, ko nerandame ar ko negauname. Vieniems tai – gyvenimo prasmė, kitiems – artimųjų dėmesys, tretiems – bandymas negalvoti apie savo nesėkmes ir t.t. ir pan.

Visgi, kažkur turi būti linija, ribojanti šį „bėgimą nuo savęs“ bei tikrųjų savo poreikių ir interesų tenkinimą. Kaip ją aptikti?

Šiandien gyvenu Odensės šalikelyje.. 6km nuo vietos, kur gimė pasakų meistras. Danija keista šalis. Čia viskas ramu ir net vėjo jėgainės, atrodo, yra neatskiriama gyvybės dalis. Tai ramus, paprastas ir nuobodus gyvenimas. Neįsivaizduoju ramiai ant dviračio važiuojančio dano ir kartu šėliojančio. Tai taisyklių, lygybės ir nuobodybės šaltinis. Neatsitiktinai, spėju, Hansas Kristinianas Andersenas ir prisigalvojo savo pasakas – kitaip tiesiog buvo nepakeliamai nuobodu…

Aišku, gali būti, kad čia kalta rami ir niekur neskubanti vasariško rugpjūčio sekmadienio popietė 🙂 Kaip ten bebūtų, dar kartą įsitikinu, kad geriausias pasaulio kampas – Lietuva!

Šią savaitę blogas švenčia savotišką rekordą – lankytojai buvo iš trijų kontinentų. Ir nors Australiją reprezentavo tik viena užklausa iš Sidnėjaus, o Š.Ameriką – Mount Vernon, džiugina, kad galiu sveikint bent vieną skaitytoją Teherane. Kaip visada aktyvūs lietuviai Europoje, o pagrindinė skaitytojų dalis gyvena Lietuvoje.

Formaliai esu užregistravęs ir net paskelbęs po keletą įrašų rusų ir anglų kalbomis savo liutauras.livejournal.com bloge, tačiau paskutiniu metu esu jį apleidęs. Suprantama, rusų, o juo labiau anglų skaitytojų auditorija žymiai didesnė, nei lietuviškai skaitantys interneto naršytojai, tačiau tuo pat metu turiu būti sąžiningas pats su savimi, kad mano pasirinktos temos kitų šalių gyventojus ne itin domina. Tad belieka arba naudoti tokį patį formatą, arba atitinkamai keisti nagrinėjamus klausimus, arba aktyviau versti skelbiamus įrašus. Ar turiu laiko, noro ir motyvacijos? Klausimas retorinis..

Šiandien viešai kritikai pateikiau savo knygos blogą. Jo adresas www.ulevičius.lt (senesnėms naršyklėms – www.xn--uleviius-obb.lt).

Rytoj (antradienį) Lietuvos radijo „Klasikos“ programos laidos „Ryto Allegro“ vedėjo Modesto Vaišnoro kvietimu kalbėsiu apie knygų blogus, kam jie reikalingi ir kokie jų privalumai. Laidos anonsas: