Category: kasdienybė (Page 79 of 93)

Turiu įprotį vienu metu skaityti ne vieną, o krūvą knygų. Dažniausiai nuo Δ iki Ω perskaitau tik retą kurią. Man skaitymas – tai grietinėlės kabinimas 🙂 Taigi, šiuo metu mano dėmesį valdo:

Gintaras Beresnevičius – Imperijos darymas: lietuviškosios ideologijos metmenys; Lithuanian Map of Corruption 2001-2005; Север Гансовский – День гнева (tarybinio fantasto nucenzūruotų apsakymų rinkinys); Friedrich Nietzsche – Linksmasis mokslas; Nelė Asadauskienė – Kiškų giminė LDK XV-XVII a.; А.Е.Тарас – Войны Московской Руси с Великим княжестом Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII вв.; Walerian Meysztowicz – Pašnekesiai apie laikus ir žmones; Mindaugas Paknys – Mecenatystės reiškinys XVII a. LDK: bažnytinės architektūros užsakymai; Raimonda Ragauskienė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515-1584 m.); Stanislovas Lazutka – Leonas Sapiega; George H.Sabine, Thomas L. Thorson – Politinių teorijų istorija; David Kirby – Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais: Baltijos šalys 1492-1772 metais; Vytautas Levendauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė – Napoleonas Orda: senosios Lietuvos architektūros peizažai.

Kada perskaitysiu? 🙂

Kiekvienas savaitgalis – tai ir galimybė pailsėti, ir galimybė sustojus apmąstyti prabėgusias dienas, išsaugoti ne tik įspūdžius, bet ir apgalvoti kryptis ar virsmus, kurie kasdienybėje prabėga pro mūsų akis.

Pirma, ruduo. Akivaizdu ir visiškai neverta ginčytis. Net ir laikinoji sustojimo vieta Kalvarijų gatvėje kasdieną tampa vis šaltesnė ir, prisimenant patarles, netrukus elektrinio šildytuvo gaudesys tikriausiai taps nepamainomu draugu. Ben jau iki tų akimirkų, kai delfi.lt ar kur nors kitur išgirsime apie naują šildymo sezoną, o santechnikai atsuks reikalingas sklendes. Tiesa, ir šiemet norėtųsi ištrūkti jei ne į Rumšiškes, tai į bet kurį laisvą nuo pasaulio skubos kraštą, kuriame laiko tėkmė skirta mums, o ne atvirkščiai.

Antra, oras. Atsikelti vidurdienį – tai rizikuoti, kad diena bus visiškai suniokota. Džiugu, kad šį kartą tai buvo visiškai priešingai. Nakties darbai, mintys ir paieškos baigėsi ankstų rytą (~pusę penkių), tad beveik aštuonios valandos poilsio mestelėjo į naują startą. O vaiskus dangus ir puikus oras leido smagiai prisiminti praėjusios savaitės bėgimą. Šį kartą – galima sakyti „apgailėtinas“ desėtkas kilometrų 🙂

Trečia, futbolas. Puikų sekmadienį įpusėjau su futbolu „Žalgiris“ prieš „Vėtrą“. Smagiai pradėję ir svečius („Vėtra“ dar tikrai nėra Vilniaus klubas) aplenkę žalgiriečiai tik per pridėtas minutes buvo pasivyti ir aikštę paliko truputį nusivylę gražiomis lygiosiomis 1:1.

Vietoj pabaigos. Ruduo visą laiką atneša truputį melancholijos. Gražu, kai ji tokia kaip šiandien. Sakyčiau, kažkuo panašu į tylą prieš tikrąsias rudenio audras. Tokie sekmadieniai leidžia pasiruošti…

Savaitgalis baigėsi šiandien apie 8:30 🙂

Pradžia buvo įspūdinga – kartu su dar pora šimtų „savižudžių“ išbėgau į 42,195 km kelią. Dievui ačiū, įveikiau. Pasiruošimas (gal tiksliau, ruošimasis) buvo prastas, tačiau rezultatas dar pagerėjo:

• 4:30:49 (2006, vietos dar nežinau, sekundės gali keistis);
• 4:44:10 (2005, 185-as);
• 5:16:16 (2004, 196-as).

Įdomu, kad pusės maratono laikas iš esmės liko stabilus:

• 2:01:40 (2006);
• 2:01:30 (2005);
• nežinau (2004).

Net nežinau, kas padėjo – galbūt nusiteikimas? Valia įveikus emocinę maratono „pusę“?

Antras savaitgalio įvykis – dalyvavimas LRT laidoje „Labas rytas“. Transliacijos metu keliolika minučių kalbėjome apie ryšius su visuomene, paminėjome mano pasirodžiusią knygą ir bandėme paprasta kalba paaiškinti, kas yra ryšiai su visuomene. Spėju, paslaptis daugeliui klausytojui ir liko paslaptimi..

Iki Vilniaus maratono liko kiek mažiau nei 131 valanda. Šis renginys man tampa atskaitos tašku, skiriančiu du etapus. Vasara, prasidėjusi nežinomybėje, baigiasi. Baigiasi pradžia. Ar ji rodo kryptį į ateitį?

Keletą pastarųjų metų Lietuva tarsi nuo audros bandantis pasislėpti žvėris. Tarsi žinantis ir ieškantis savo guolio, tačiau dažniau – tik sukantis ratus ir visai labiau artėjantis į nežinią. Ši nežinia veikia ir visus mus – melžiančius karves ar brėžiančius verslo planų linijas. Ar gali būti tikras, kad ši aplinkos tyrė neįsiurbs ir Tavęs?

Ši nežinia, pasibaigusios pseudo-atostogos ir naują ribą peržengiantis ruduo verčia permąstyti keletą dalykų:

1. belieka mažiau nei metai iki įvykio, iš esmės pakeisiančio asmeninį gyvenimą – ką ir kaip reikia išmokti ir kaip tam ruoštis?
2. kokia ateitis laukia įmonės, kurios bendrasavininku esu? ar didelės ambicijos yra pagrįstos ir kur yra riba, ties kuria verta sustoti?
3. išleistą knygą belieka viešai pristatyti, tačiau kokie žingsniai tolyn? ar verta aukoti savo laiką iš esmės jokių esminių pajamų negarantuojančiai veiklai?
4. prasidėję 2-3 mėnesiai taps lemiančiu lakmusu, kuris patvirtins arba paneigs, ar kitą rudenį jau galėsiu pasitikti kaip teisės mokslų daktaras..

Sakoma, iš klaidų mokomės. Kokias pamokas turėčiau atsiminti? Pavasaris ir besibaigianti vasara paliko keletą žaizdų (net ir tiesiogine prasme) – reikia tikėtis, kad šias klaidas prisiminsiu ir šių kursų kartoti nereikės.

Vakar netyčia suvokiau vieną dalyką – daugelis ydų, problemų atsiranda dėl to, jog nuo kažko bėgame, kažko vengiame, bandome „užsimiršti“. Panirdami į virtualią erdvę, gerdami alų, žaisdami krepšinį ar mėtydami kazino žetonus, net vartodami stipresnius svaigalus tiesiog „stumiame“ laiką. Šie užsiėmimai atstoja kažką tikra, ko nerandame ar ko negauname. Vieniems tai – gyvenimo prasmė, kitiems – artimųjų dėmesys, tretiems – bandymas negalvoti apie savo nesėkmes ir t.t. ir pan.

Visgi, kažkur turi būti linija, ribojanti šį „bėgimą nuo savęs“ bei tikrųjų savo poreikių ir interesų tenkinimą. Kaip ją aptikti?