Category: kasdienybė (Page 72 of 93)

Žiemos savaitgalių negalima aukoti – tai mūsų ir nosį balinančio šaltuko laikas. Štai ir šiandien rytmetys prabėgo ant vieno Aukštaitijos kalno, kurį slidininkams pritaikė vokiečių, prancūzų, britų – visų ES senbuvių pinigai. Rytmetys dažniausiai primena pabudimą iš miegų – reikia prisiminti įgūdžius, vėl išmokti patogiau dėlioti kojas, miklinti pirštus ar svarbiausiu momentu kryptelėti užpakaliu..

Rytmetį baigia šuolis tramplynu, kai pakibęs ore kūnas lieka įkalintas tik tarp begalės fizikos dėsnių. Pasiruošimas šuoliui prasideda vos pajutus kalno viršūnę, vos pora kartų stumtelėjus save lazdomis. Po slidėmis gurgždantis sniegas, atrodo stabdo laiką ir kartu tik kaitina tuo mažus žmogeliukus, kurie iš vienos galvos pusės į kitą bėgioja su pranešimais ir perspėjimais apie vaizdą, kurį perduoda plačiai atmerktos akys.

Tramplynas užbaigia trumpą, tačiau gana statų takelį. Jis tarsi šalimais tekančio upelio vingis – truputį lenktas, truputį į dešinę. Sakydamas tramplynas, tikriausiai paišau vaizdus iš televizoriaus ekranų, kai šalmais ir ietis primenančiomis slidėmis ginkluoti bebaimiai tarsi kirviu pralaužia ore taką. Šis Aukštaitijos tramplynas kitoks. Priekyje tik tolumoje matyti sniegas, keltuvo rankos ir judantys taškeliai – slidininkai. O čia, likus porai metrų iki akimirkos, kada sustingsta kraujas, telieka į vieną tašką įsispraudusi visata. Čia nebėra rūpesčių, klausimų ar dvejonių. Čia tik atsakymai. Viena pernelyg krypuojanti koja, nespėta priglausti lazda ir visa tai stebintis Tu.

Laiką, kai slidės liečia orą, galima pavadinti skrydžiu. Tačiau akylesnis tai papasakotų mintimis, kurios neturi laiko. Laikas išnyksta tarsi merginos iš fizikos laboratorijų. Tėra du taškai, kuriuos jungia.. grynas adrenalinas?! Akimirka baigiasi kartais bergždiomis pastangomis išlaikyti pusiausvyrą, kartais iš pačios esybės gelmių trykštančiu šūksniu “nenukritau!”. Kai kas gal dar prisimintų kojas, kurios ką tik kėlė net kelis kartus pasunkėjusį kūną. Būtent kojos atsilaikė prieš fizikos dėsnius, kurie į žemę bandė trenkti ne tik slides, bet ir jas vadeliojantį.

Ir jeigu kaulai nesulūžo, tai laikas vėl pradeda tiksėti. Pradeda barbenti savo pirštais ir sekundėmis, mintys vėl lekia greičiau už vėją, o galvoje lakstantys žmogeliukai brandina naują laiko panaikinimo mintį.

Visai ne Valstybės dienos proga penktadienį gimdžiau (taip taip, pusantro mėnesio nebėgiojus, tai tikrai yra gimdymas) tradicinį krosiuką. Vedinas paprastų savanaudiškų tikslų. Nes oras nuostabus, nes rytas vaiskus. Ir vėl kaip prieš pora savaičių pamatęs plaukiančius ledus, supratau, kiek daug reiškia trumpas žvilgsnis į upę, kiek daug reiškia galėjimas matyti ne tik kaimynų automobilius, bet ir nuo šakos purptelėjusį paukščiuką, sidarbu pasipurčiusią medžio šaką ar Neries vingyje besigrūdančių ledų čiuženimą.

Mūsų dienas anūkams aiškins ne karų ugnys, o bekompromisė kova prieš buką gyvenimo tėkmę, kuri sako „greičiau, greičiau!“

Idant vakar alfa.lt ir vz.lt užkulisinis  susitarimas lėmė, kad šiandien neturiu ką parašyt 🙂 tai paskaičiavau pinigus. Pirmiausia savo, o paskui ir svetimus 🙂 Jeigu lyginčiausi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto 18-ojo Lietuvos ekonomikos tyrimo: 2006/2007 skaičiais, tai gyvenu prasčiau nei statistinis lietuvių namų ūkis, kuris: sutaupo 15 proc. pajamų; įsigyja ilgalaikio vartojimo prekių už 17 proc. pajamų; investuoja 17 proc. pajamų.

O jeigu lygiuočiausi į paskutinius (2004 metų) „Eurostat“ ES25 namų ūkių skaičius, tai dar visai nieko, nes pagal juos gaunasi tokie vidurkiai:

Nu net ir skaičiai neleidžia emigruot 🙂 Už Lietuvos neprigulmybę!!!

Ir viskas galėjo būti kitaip. Tereikėjo monetai iškristi herbu į viršų. Sekmadienis, nors ir šviesus, saulėtas ir nepakartojamai žiemiškas, galėjo būti dar viena diena virtualybėje.

O dabar.. skubiai skubiai apsirengiu, susikraunu slides, trindamas sniegą nuo apšarmojusių automobiliuko langų sulaukiu skambučio iš Utenos. Į pakeleives priimu dukterėčią ir švilpiu tarp dviejų krištolu spindinčių laukų į gimtąją Aukštaitiją! Namučiuose spėriais kąsniais sukertu kepsniuką, pasikeičiu kombinezoną ir į senokai lankytus Anykščius. Čia, turiu pripažint, ganėtinai lengvai randu kalnų slidinėjimo centrą – padeda du su niekuo nesumaišomi kelių eismo ženklai, vakarykštis panaršymas po Anykščių turizmo informacijos centro interneto svetainę.

Lietuvoje teko slidinėti trejose kalnų trasose: šalia Molėtų observatorijos; Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje; šiandienos Anykščiuose.

Kas ir kaip skiriasi?

Šalia Molėtų observatorijos slidinėjau senokai – kokiais 2001-aisiais. Nemokėjau slidinėti, todėl griuvau ir kėliausi, slydau ir šypsojausi 🙂 Pagrindinis observatorijos trasos trūkumas buvo prastas keltuvas – buvo senas mechanizmas, kai į paprastą lyną turi „užkirtinėti“ kablį. Procesas reikalauja įpratimo ir nemenkai jėgų.

Ignalinoje teko lankytis tris kartus. Pirmą kartą rinkausi lygumų slides – tikrai ilga trasa, o didžiausias įspūdis, kai pro mane viesulu prasinešė kažkoks Lietuvos rinktinės aprangą vilkintis slidininkas. Supratau, kad slidinėjimas slidinėjimui tikrai nelygus 🙂 Antrą ir trečią kartą jau džiaugiausi kalnų slidėmis. Trasos geros, įspūdis lieka. Stačioji iki šiol kelia šiokį tokį siaubą, ją reikia prisipratint 🙂 Centro trūkumas – lankytojų srautas yra didokas, todėl prie keltuvų nusidriekia eilutė.

Anykščiai patiko. Patiko kalnas, patiko tramplynėliai. Tik, kaip ir visur, įdienojus slidininkų pagausėjo, todėl vidutiniškai pakilti pavykdavo kas 8 minutes. Norėtųsi dažniau.

Kur dar Lietuvoje galima slidinėti kalnų slidėmis? Berods, Birštone (tragikomiška, kad Birštono savivaldybė skelbia, jog šį savaitgalį keltuvai nedirbo dėl „techninių kliūčių“ – sakyčiau, правал'as), tikrai Vilniaus Liepkalnyje, Rokantiškėse.

Turiu tokį nuolat atnaujinamą lapą, kuriame bandau sekti svarbiausius „darytinus“ darbus.

Vaizdelis pastaruoju metu žiaurokas:

• grupė „Darbas“ – apie 40 užduočių..
• grupė „Mokslas“ – 6 užduotys..
• grupė „kiti“ – 17 užduočių..

Ir daugelį šių užduočių reikėjo padaryti „vakar“. Man, kiek suprantu, toks statusas pradeda asocijuotis su statusu dzin.. Arba „visiška elektrifikacija“, kaip rusiškąjį до-лампочки kažkada siūlė versti legendinė „Šluota“.