XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 72 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

Praha, belaukianti Šakyros

Šiek tiek keista, kai į svetimą miestą atvažiuoji penktadienį iš ryto, kai aštuntą ryte kerti Lenkijos-Čekijos sieną ir kokio kilometro aukštyje braidai po sniegą. O Prahoje tuo metu – pavasaris 🙂

Ir nors po pusiau snaustos nakties norisi tik ramybės, dvi kartu važiuojančios neramios dūšios jau traukia ieškoti pirkinių. Kas kam 🙂

Tad kol kas – ramus miegas senamiesčio naujamiestyje, truputį smagumų vakare ir rytoj Shakira!

P.S. su GPS sujungtas elektroninis žemėlapis – naujausias kelionės atradimas ir žaislas 🙂

Tramplynas

Žiemos savaitgalių negalima aukoti – tai mūsų ir nosį balinančio šaltuko laikas. Štai ir šiandien rytmetys prabėgo ant vieno Aukštaitijos kalno, kurį slidininkams pritaikė vokiečių, prancūzų, britų – visų ES senbuvių pinigai. Rytmetys dažniausiai primena pabudimą iš miegų – reikia prisiminti įgūdžius, vėl išmokti patogiau dėlioti kojas, miklinti pirštus ar svarbiausiu momentu kryptelėti užpakaliu..

Rytmetį baigia šuolis tramplynu, kai pakibęs ore kūnas lieka įkalintas tik tarp begalės fizikos dėsnių. Pasiruošimas šuoliui prasideda vos pajutus kalno viršūnę, vos pora kartų stumtelėjus save lazdomis. Po slidėmis gurgždantis sniegas, atrodo stabdo laiką ir kartu tik kaitina tuo mažus žmogeliukus, kurie iš vienos galvos pusės į kitą bėgioja su pranešimais ir perspėjimais apie vaizdą, kurį perduoda plačiai atmerktos akys.

Tramplynas užbaigia trumpą, tačiau gana statų takelį. Jis tarsi šalimais tekančio upelio vingis – truputį lenktas, truputį į dešinę. Sakydamas tramplynas, tikriausiai paišau vaizdus iš televizoriaus ekranų, kai šalmais ir ietis primenančiomis slidėmis ginkluoti bebaimiai tarsi kirviu pralaužia ore taką. Šis Aukštaitijos tramplynas kitoks. Priekyje tik tolumoje matyti sniegas, keltuvo rankos ir judantys taškeliai – slidininkai. O čia, likus porai metrų iki akimirkos, kada sustingsta kraujas, telieka į vieną tašką įsispraudusi visata. Čia nebėra rūpesčių, klausimų ar dvejonių. Čia tik atsakymai. Viena pernelyg krypuojanti koja, nespėta priglausti lazda ir visa tai stebintis Tu.

Laiką, kai slidės liečia orą, galima pavadinti skrydžiu. Tačiau akylesnis tai papasakotų mintimis, kurios neturi laiko. Laikas išnyksta tarsi merginos iš fizikos laboratorijų. Tėra du taškai, kuriuos jungia.. grynas adrenalinas?! Akimirka baigiasi kartais bergždiomis pastangomis išlaikyti pusiausvyrą, kartais iš pačios esybės gelmių trykštančiu šūksniu “nenukritau!”. Kai kas gal dar prisimintų kojas, kurios ką tik kėlė net kelis kartus pasunkėjusį kūną. Būtent kojos atsilaikė prieš fizikos dėsnius, kurie į žemę bandė trenkti ne tik slides, bet ir jas vadeliojantį.

Ir jeigu kaulai nesulūžo, tai laikas vėl pradeda tiksėti. Pradeda barbenti savo pirštais ir sekundėmis, mintys vėl lekia greičiau už vėją, o galvoje lakstantys žmogeliukai brandina naują laiko panaikinimo mintį.

kada paskutinį kartą matei upe plaukiančius ledus?

Visai ne Valstybės dienos proga penktadienį gimdžiau (taip taip, pusantro mėnesio nebėgiojus, tai tikrai yra gimdymas) tradicinį krosiuką. Vedinas paprastų savanaudiškų tikslų. Nes oras nuostabus, nes rytas vaiskus. Ir vėl kaip prieš pora savaičių pamatęs plaukiančius ledus, supratau, kiek daug reiškia trumpas žvilgsnis į upę, kiek daug reiškia galėjimas matyti ne tik kaimynų automobilius, bet ir nuo šakos purptelėjusį paukščiuką, sidarbu pasipurčiusią medžio šaką ar Neries vingyje besigrūdančių ledų čiuženimą.

Mūsų dienas anūkams aiškins ne karų ugnys, o bekompromisė kova prieš buką gyvenimo tėkmę, kuri sako „greičiau, greičiau!

Namų ūkio biudžetas, LLRI 2006 ir Eurostat 2004 palyginimas

Idant vakar alfa.lt ir vz.lt užkulisinis  susitarimas lėmė, kad šiandien neturiu ką parašyt 🙂 tai paskaičiavau pinigus. Pirmiausia savo, o paskui ir svetimus 🙂

Jeigu lyginčiausi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto 18-ojo Lietuvos ekonomikos tyrimo: 2006/2007 skaičiais, tai gyvenu prasčiau nei statistinis lietuvių namų ūkis, kuris:

  • sutaupo 15 proc. pajamų;
  • įsigyja ilgalaikio vartojimo prekių už 17 proc. pajamų;
  • investuoja 17 proc. pajamų.

O jeigu lygiuočiausi į paskutinius (2004 metų) „Eurostat“ ES25 namų ūkių skaičius, tai dar visai nieko, nes pagal juos gaunasi tokie vidurkiai:

Vidutinis lietuvis, 2004 Vidutinis ES25 gyventojas, 2004 Vardenis Pavardenis, 2006
Butas, jo išlaikymas 15,8 21,4 15
Transportas 16,6 13,4 3
Maistas (LT ir ES neįskaito degtinės ir trejų devynerių, o aš užskaitau) 31,8 12,7 12
Pramogos 7,8 9,6 29
Apranga 7,4 6 8

Nu net ir skaičiai neleidžia emigruot 🙂 Už Lietuvos neprigulmybę!!!

« Older posts Newer posts »