Žiemos savaitgalių negalima aukoti – tai mūsų ir nosį balinančio šaltuko laikas. Štai ir šiandien rytmetys prabėgo ant vieno Aukštaitijos kalno, kurį slidininkams pritaikė vokiečių, prancūzų, britų – visų ES senbuvių pinigai. Rytmetys dažniausiai primena pabudimą iš miegų – reikia prisiminti įgūdžius, vėl išmokti patogiau dėlioti kojas, miklinti pirštus ar svarbiausiu momentu kryptelėti užpakaliu..
Rytmetį baigia šuolis tramplynu, kai pakibęs ore kūnas lieka įkalintas tik tarp begalės fizikos dėsnių. Pasiruošimas šuoliui prasideda vos pajutus kalno viršūnę, vos pora kartų stumtelėjus save lazdomis. Po slidėmis gurgždantis sniegas, atrodo stabdo laiką ir kartu tik kaitina tuo mažus žmogeliukus, kurie iš vienos galvos pusės į kitą bėgioja su pranešimais ir perspėjimais apie vaizdą, kurį perduoda plačiai atmerktos akys.
Tramplynas užbaigia trumpą, tačiau gana statų takelį. Jis tarsi šalimais tekančio upelio vingis – truputį lenktas, truputį į dešinę. Sakydamas tramplynas, tikriausiai paišau vaizdus iš televizoriaus ekranų, kai šalmais ir ietis primenančiomis slidėmis ginkluoti bebaimiai tarsi kirviu pralaužia ore taką. Šis Aukštaitijos tramplynas kitoks. Priekyje tik tolumoje matyti sniegas, keltuvo rankos ir judantys taškeliai – slidininkai. O čia, likus porai metrų iki akimirkos, kada sustingsta kraujas, telieka į vieną tašką įsispraudusi visata. Čia nebėra rūpesčių, klausimų ar dvejonių. Čia tik atsakymai. Viena pernelyg krypuojanti koja, nespėta priglausti lazda ir visa tai stebintis Tu.
Laiką, kai slidės liečia orą, galima pavadinti skrydžiu. Tačiau akylesnis tai papasakotų mintimis, kurios neturi laiko. Laikas išnyksta tarsi merginos iš fizikos laboratorijų. Tėra du taškai, kuriuos jungia.. grynas adrenalinas?! Akimirka baigiasi kartais bergždiomis pastangomis išlaikyti pusiausvyrą, kartais iš pačios esybės gelmių trykštančiu šūksniu “nenukritau!”. Kai kas gal dar prisimintų kojas, kurios ką tik kėlė net kelis kartus pasunkėjusį kūną. Būtent kojos atsilaikė prieš fizikos dėsnius, kurie į žemę bandė trenkti ne tik slides, bet ir jas vadeliojantį.
Ir jeigu kaulai nesulūžo, tai laikas vėl pradeda tiksėti. Pradeda barbenti savo pirštais ir sekundėmis, mintys vėl lekia greičiau už vėją, o galvoje lakstantys žmogeliukai brandina naują laiko panaikinimo mintį.
