Author: Liutauras (Page 196 of 216)

Prieš pora savaičių Irano Prezidentas nutraukė 27 metų tylą ir JAV kolegai nusiuntė atvirą laišką (pilnas tekstas anglų arba rusų kalba). Kaip žinia, šiuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba kaip tik sprendžia dėl sankcijų, kurios būtų taikomos Iranui už branduolinės programos vystymą.

Skaitant laišką pirmiausia pastebimas gilus Irano lyderio dvasingumas (bent jau tokį implikuoja teksto formuluotės ir argumentacija). Nuolatos kartojami bendri monoteistinių religijų pranašai (Mozė, Abraomas, Jėzus Kristus), jų skelbtos tiesos. Visą laišką jungia idėja, jog visi mūsų veiksmai turi būti vertinami dvasinėje plotmėje. Pažymėtina, kad laiško forma gana panaši į 1989-aisiais dvasinio Irano lyderio ajatolos Ali Kchomeinio laišką Tarybų Sąjungos Prezidentui Michailui Gorbačiovui.

Laiško dvasingumas skaitytoją verčia rinktis vieną iš dviejų pozicijų: a) atmesti dvasingumą ir šaltakraujiškai vertinti faktus, juos atribojant nuo pavienių emocinių argumentų; b) pritarti bendram emociniam pagrindui ir diskutuoti dėl atskirų klausimų sprendimo ar vertinimo.

Akivaizdu, kad oficiali JAV valdžia pasirinko pirmąjį kelią. Pavyzdžiui, JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Džonas Boltonas teigia, kad Irano prezidento laiškas – tai eilinis bandymas kalbėti „teisingai“, vos tik pajuntama, kad šalis prispausta. Ambasadorius primena, kad vos tik spaudimą baigus, Iranas vėl atnaujina urano sodrinimą, kuria branduolinius ginklus.

Tuo tarpu JAV Prezidento atsakymas buvo dar tiesmukiškesnis: „Atrodo, kad laiškas neatsako pagrindinio pasaulio užduodamo klausimo – Kada jūs atsisakysite savo branduolinės programos?“.

Iš tiesų, racionalus laiško skaitytojas turėtų pripažinti, kad laiško struktūra idealiai atitinka mandagaus kaltinamojo akto formą. Iš pradžių išvardinamos bendros abiejų lyderių pripažįstamos vertybės. Vėliau visame laiške žingsnis po žingsnio pateikiami paskutiniųjų metų JAV užsienio politikos pavyzdžiai – karai Irake bei Afganistane, tarptautinės teisės pažeidimai Guantanamo bazėje bei slaptuosiuose kalėjimuose Rytų Europoje. Kiekvienu atveju nagrinėjama, ar atitinkamas sprendimas buvo pagrįstas, ar gauti rezultatai atitiko žmonių dvasinius lūkesčius ir skiriamas dėmesys buvo tinkamas. Propagandiniu požiūriu – tai puiki vertybių priešpriešos taktika, kuria Iranas nuginkluoja šaltas ir bejausmes JAV.

Antrojo tipo skaitytojai (ir tokių – dauguma) sutiks, kad Irano Prezidentas užduodami klausimai iš tiesų svarbūs. Kodėl skirtingai traktuojami mokslo tyrimai Vidurio Rytuose ir jų pasiekimai? Kodėl demokratiškai išrinkta Palestinos ar Lotynų Amerikos vadovai nepripažįstami? Kodėl Izraelis – pirmoji ir kol kas vienintelė dirbtinai sukurta valstybė? Kodėl Vakarai kare prieš Iraną rėmė taip vėliau savo neapkenčiamą Sadamą Huseiną?

Klausimų Irano Prezidentas užduoda daug. Keisčiausia, kad demokratiją, teisės viršenybę, nuomonių pliuralizmą ir žodžio laisvę ginančios JAV leidžia sau ignoruoti dialogo, pasiūlyto po 27 metų tylos, galimybę. Būdami JAV sąjungininkai, dialogo galimybę ignoruoti turime ir mes – Lietuva. O kaip į musulmono ištiestą ranką būtų reagavęs amžiną atilsį Jonas Paulius II?

Paskelbta www.omni.lt

Ką tik baigiau skaityti Malkolmo Gladvelo knygą „The Tipping Point“. Pagrindinė dėmesį apžvalgininkas skiria socialinėms epidemijoms – mados atsiradimui, savižudybių augimui, rinkodaros priemonėms ir pan. Nors galima būtų ginčytis, kad moksliniu požiūriu išvadoms trūksta sistematiškumo (t.y. visa knyga yra atskirų nesusijusių mokslinių tyrimų – t.y. galimai egzistuojant didelėms tyrimų tarpusavio išvadų derinimo paklaidoms), tačiau kai kurios pagrindinės išvados priimtinos. Pavyzdžiui, socialinių epidemijų dalyvio rolė „žinios platintojas“, „žinios lipnumas“ ir pan.

Pagrindinis suintrigavęs pavyzdys – nusikalstamumo dinamika Niujorke devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Remdamasis keliais autoriais M.Gladvelas teigia, jog maži nusikaltimai iššaukia stambesnius. „Sudaužytų langų“ hipotezė teigia, esą jeigu jūsų aplinkoje yra vienas išdaužtas langas ir jo nesutaisysite, tai netrukus kažkas išdauš antrą, po to trečią, vėliau pradės apiplėšinėti, o gal net ir nužudys. Autorius pateikia Niujorko metropoliteno pavyzdį, kai nusikalstamumas buvo sumažintas dėl poros nesusijusių „mažmožių“: policija pradėjo nuosekliai gaudyti ir bausti piliečius, važinėjančius be bilietų, o metro vagonai buvo nuolatos valomi – naikinami grafiti, taisoma įranga ir pan. Visa tai lėmė, kad bendras nusikalstamumas metropoliteno valdose kardinaliai sumažėjo.

Tad, pavyzdžiui, ką galėtų reikšti daugelio mūsų vairuotojų (ir keleivių) ramiai pro automobilių langus mėtomos nuorukos ir šiukšlės?

Netyčia internete gėjų ir lesbiečių interneto svetainėje radau komentarą dėl savo teksto „Teisė NE-toleruoti“. Į jį aštrokai reagavo Rimas Žilinskas, į kurio kritines pastabas atsakiau antrajame tekste „Teisė NE-toleruoti (2)“.

Manau, verti dėmesio minėtame Lietuvoe gėjų ir lesbiečių puslapyje surašyti anoniminio 22 m. amžiaus pašnekovo „Ritmas“ klausimai, todėl į juos ir atsakau.

<…>jei jis bent būtų užsiminęs, koks mažumų elgesys jam neduoda ramybės ir kaip josios drįsta didžiajai visuomenės daliai nerodyti pagarbos<…>

pavzydys, gal ne pats tinkamiausias, tačiau pirmas “greitojoje atmintyje” – įtaka viešajai nuomonei iš “homo = mažuma” į “homo = standartas”. toks nuomonės pakeitimas lemia, kad jauniausi piliečiai ir pilietės, kurie negali atskirti kas ir kaip, lygia greta vertina galimybes hetero/homo/bi. tačiau mūsų visuomenėje įprasta, kad homo/bi visgi yra totali mažuma. jaunimui sudaroma iliuzija, kad pasirinkimas tarp homo/hetero yra 50/50, o ne >95/<5

<…>kodėl turkai negali mėgautis Vokietijos turtais?<…>

nes vienalytė visuomenė turi teisę ginti savo sukauptą turtą, kultūrą, papročius. vokietijos pavyzdys – puikus įrodymas, kad filosofų sukurta “atvirųjų kultūrų visuomenė” totaliai neveikia. vyksta ne kultūrų mainai (ir kartu – abipusis kultūrinis turtėjimas), tačiau tik primityvus pinigų pasiėmimas iš ten, kur jų daugiau yra sukaupta. lygiai taip pat ir homo visuomenės dalis norėtų pasinaudoti hetero visuomenės dalies sukauptais turtais (toli gražu ne materialine prasme)

<…>Aš turiu save kaltinti iškrypėliškumu vien dėlto, kad aš kitoks?<…>

Ne, turi teisę būti toks, koks esi. Ir tokią teisę aš pats ginsiu, kol galėsiu, tačiau tuo pat metu tiek pat aršiai prieštarausiu, kad būdamas kitoks, nei mano visuomenėje įprasta, galėtum daryti įtaką mano paties ir mano visuomenės vaikų auginimui, mūsų papročiams

<…>tikiuosi, kad po tokių kritiškų žodžių p. Ulevičius manęs neapkaltins<…>

tik diskusijoje gimsta tiesa. teisė išreikšti nuomonė – absoliuti. aišku, jeigu prasidėtų nepamatuoti ir neargumentuoti įžeidinėjimai, pozicija visai kita

Kontroversiškasis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmoudas Ahmadinedžadas) viename pirmųjų savo interviu savaitraščiui „Time“
prisipažino, kad ir dabar iš namų į darbą atsineša savo žmonos paruoštą
maistą. Toks aukštas pareigas einantiems keistas elgesys dabartinį
prezidentą garsino, kai jis dar buvo Irano sostinės Teherano meras.

IT
mėgėjų bendruomenėje gyvos istorijos, kad žinomiausio asmeninių
kompiuterių procesorių gamintojo „Intel“ vienas iš ankstesniųjų
valdybos pirmininkų važinėjo jau antrą dešimtį skaičiuojančiu
„Volkswagen“ sedanu ir jį statydavo bendroje visiems „Intel“
darbuotojoms skirtoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

O
antrąją kadenciją „į žmones“ žadėjęs eiti Valdas Adamkus kiekvieną
rytmetį sunervina Antakalnio ar kurioje jai gretimoje gatvėje kantriai
eilėje laukiančius vairuotojus. Dar visai neseniai anuomet dar Seimo
pirmininku buvęs Artūras Paulauskas viešai Marijonui Mikutavičiui TV eteryje gyrėsi, kad džiaugiasi savo švyturėliais ir mano, kad tai tinkamas sprendimas.

Lengviausia
būtų nukirsti, kad bet kokios mūsų visų tarnų (t.y. valstybės tarnyboje
tarnaujančių) privilegijos neatitinka valstybės tarnybos esmės. Iš
tiesų galima būtų net labai tiesiogiai įvertinti Valdo Adamkaus darbo
dienos 15 minučių kainą. Tai galėtų būti dar vienas skambutis Viktorui
Juščenkai, naujos tarpvyriausybinės iniciatyvos pradžia ar asmeninis
susitikimas su skylinėjančios Seimo koalicijos atstovu(-ais).

Vis
dėlto atsakymas į klausimą daug paprastesnis. Pakanka įsigilinti į
dėstomus akcentus. Viena pusė svarbiausiu minės itin didelį užimtumą ir
atskirų asmenų svarbą. Kita – dėlios nuoskaudas, kad yra „jie“ ir esame
„mes“.

Kasdienybėje pametę tikrąsias tiesas daugelis mūsų
visiškai nesugebame vertinti nepriklausomai ir objektyviai (ir vargu ar
to reikia). Todėl savo žmonai pagarbą pabrėžiančiam Irano prezidentui
lengva ranka galiu atleisti norus sodrinti uraną. Todėl galiu girti Artūrą Zuoką, tiesiogiai atsakinėjantį į eilinių piliečių klausimus savo interneto svetainėje (net jei iš tikrųjų atsakinėja tik mero padėjėjai(-os)). Todėl, nepaisydamas kairės ir dešinės taisyklių, balsuosiu už Jurgį Razmą, savo sportinę formą palaikantį vidutiniam vilniečiui pagal kainą įkandamame sporto klube.

Daugelis
mūsų sprendimų nelogiški. Jaunėlis Bushas ir visos mišriai įdomios JAV
jau seniai pamišusios ne dėl „tikrosios vienintelės“ tiesos, o tik dėl
to, kuria koja svarbiausiąjį rinkimų
sekmadienį atsikels 50 proc. + 1 rinkėjas. O tą koją atspėti daug
paprasčiau, jei esi „savas bičas“. Net jei apsisukęs į rinkėjus spjauni
ar, kaip vėliau pasirodo, darai akivaizdžias nesąmones, o gal net
meluoji…

Paskelbta www.omni.lt