Author: Liutauras (Page 195 of 216)

Matyt, kai kur visgi girdisi mano nuomonė apie tai, jog bloger'iams turi būti skiriamos ne tik naujos pareigos, tačiau pripažįstamos ir naujos teisės. Ta proga šiandien „Žinių radijo“ laidos „Tinklas“ vyr. redaktorei bent desėtką minučių pasakojau, kaip įsivaizduoju šiandieninę situaciją ir teisines naujojo Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) projekto pasekmes. Pagrindiniai akcentai:

• Teisę komentuoti internete užtikrina saviraiškos laisvė. Ji įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, mūsų LR Konstitucijoje. Saviraiškos laisvė gali būti varžoma (anot adv. Liudvikos Meškauskaitės), kai kyla pavojus:
• valstybės saugumui (įskaitant slaptą informaciją);
• viešajai tvarkai;
• žmogaus sveikatai, garbei;
• teisminės valdžios nepriklausomumui;
• Pirmas precedentas riboti saviraiškos laisvę Lietuvoje – 2005 m. rugsėjo 19 d. LR Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo teisinių kūlversčių pagalba konstatuota, kad „kavkazcenter.com“ tarnybinės stoties veikla Lietuvoje nutraukta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Mano nuomone, tai tiesioginis tiesioginis įrodymas, kad LR Konstitucinis Teismas priiminėja politizuotus sprendimus, nes kitaip būtų grėsę pabloginti tarpvalstybinių santykių su Maskva padėtį;
• Dabartinis VIĮ projektas iš esmės nekelia didelių problemų dėl komentarų autorių atsakomybės (tą, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, išsprendė blanketinė norma į Informacinės visuomenės paslaugų įstatymą), tačiau, kaip minėta ankstesniuose komentaruose, visiškai išbalansuoja interneto autorių teisių/pareigų visumą. Praktikoje sprendimas būtų naudoti visas „teisinės diskusijos“ formas iki pat Europos žmogaus teisių teismo. Pažymėtina, kad tokį kelią pradėję JAV blogeriai kol kas laimi prieš „Apple“, nesutikdami paviešinti savo informacijos šaltinio.

Kaip žadėjo Jolanta Germanavičiūtė, radijo bangomis mano mintis turėtų transliuoti rytoj (antradienį) 11:05 ir 16:25.

Šiandien – tiksliau gal dar vakar – atėjęs į kazino ir praleidęs truputį daugiau nei 5 valandas sugebėjau laimėti didžiulę sumą pinigų.. 1 Lt 🙂 Jeigu nekreipsim dėmesio į tai, kad balanso amplitudė svyravo nuo -210 iki +40, tai galutinis rezultatas visai teigimas. O juk dar reikėtų įvertinti, kad 4 Lt sunaudojau cheminėms sultims, tai bendras išlošimas siektų neįtikėtinus 5 Lt.

Visgi vienas dalykas šiek tiek neramina. Matyt, paskutinių neramumų dėl prasilošinėjančių piliečių pasekmė – vis didėjantis tokių kazino lankytojų sekimas. Nors išoriškai mandagiau, tačiau faktiškai – nuosekliai agresyviai visiems lankytojams siūloma „lojalumo kortelę“, kurios esminis naudojimo momentas – ją reikia parodyti prieš pradedant lošti arba baigus ir atsiimant galimai išloštus pinigus.

Nereikia būti mačiusiu daug Kalifornijoje pagamintų filmų, kad suprastum, kad tokios kortelės ir po jomis slepiamos „lojalumio programos“ – tai puiki priemonė asmenų sekimui. Aišku, oficialiai tai bus skelbiama kaip visuomenės interesų gynimas (t.y. potencialiai prasilošusiųjų blokavimas), tačiau kas gali 100% užtikrinti, kad visi normalūs lošimo azartui nevergaujantys piliečiai nebus analizuojami ir atitinkamai vertinami, jiems parenkamos specialios priemonės ir pan.? Juo labiau, kad vidutiniškai kas 10-15 min. asistuojantis krupjė sekdavo pagrindinio darbą, skaičiuodavo ir įvedinėdavo į sistemą „banke“ turimus žetonus, stebėjo visų žaidėjų elseną.

Toliau – jau automatizuotų informacinių sistemų darbas. Įdomu, kiek plačiai tokia informacija dalinamasi tarp atskirų lošimo įstaigų?

Praėjusį pirmadienį (05.15) kartu su rinkodaros specialistu Linu Šimoniu ir turizmo sektoriaus atstove Skaidra Kulakauskiene dalyvavau Leonido Donskio laidos „Be pykčio“ filmavime. Diskusijos transliacijos laikas – gegužės 24 d., t.y.rytoj (trečiadienį) 21:10.

Diskusijos tema – Lietuvos įvaizdis, jo pozicionavimas, ne Lietuvos gyventojų nuomonės apie mūsų šalį.

Mano pozicija remiasi pamatine vertybių komunikacijos seka:

• Vertybės;
• Konkurenciniai pranašumai;
• Tikslinės auditorijos / komunikaciniai kanalai;
• Žinių generavimas ir sklaida.

Mano nuomone, pagrindinė Lietuvos įvaizdžio problema ta, jog mes nesutariame dėl pamatinių vertybių, kuriomis norėtumėme grįsti savo ateitį. Tada belieka arba gimdyti „dirbtinius“ konkurencinius pranašumus (puikus alus, geriausi krepšininkai, gražiausios mėlynakės blondinės ir pan.), arba savo prioritetus kasdieną keisti. Juokingiausias mūsų valstybės viešas dokumentas – ilgalaikė ūkio plėtros strategija (plačiau), kurioje apie pora dešimčių (!) prioritetinių ūkio plėtros krypčių. 100 proc. pritardamas, kad toks dokumentas būtinas, turiu pažymėt, kad ši versija – totali nesąmonė..