Author: Liutauras (Page 164 of 216)

Kaip kolega „ŽudykReklamą“ rašo, kažkas sugalvojo Vilniaus mieste numesti nešvarią bombikę ant libdemokratų ir konservatorių.

Liberalų sąjūdis dievagojasi, kad tai ne jų reklama.

Scenarijai:

1. Tai liberalų sąjūdžio reklama. Tikslas – kompromituoti konkurentų lyderius. Tik akivaizdus nelogiškumas, kad sąjūdžio konkurentas yra Zuokas, o ne libdemai ar konservatoriai;
2. Tai ne liberalų sąjūdžio reklama. Tikslas – vulgaria sąsaja tarp partijų lyderių ir jų sekretorių/referenčių apšmeižti liberalų sąjūdį, esą jie atvirai tai deklaruoja (įrašas apie finansavimą). Kam tai būtų naudinga:
• Zuoko šalininkams – nes suduotas smūgis tiesioginiams konkurentams. Tačiau loginė seka ganėtinai ilga, todėl prognozuočiai, kad ši linija turėtų būti toliau plėtojama ar aiškinama papildomai;
• liberaldemokratams, konservatoriams – nes „žiūrėkit, kaip nešvariai žaidžiai mūsų konkurentai“;
• visiems kitiems konkurentams – nes žala padaryta tiek liberalų sąjūdžiui, tiek liberaldemokratams ir konservatoriams, tegu jie visi bando valytis tortus nuo veidų, o mes tuo metu dirbsim reikalingus darbus.

Bet kokiu atveju, liūdna.

Papildymas: 2006.02.19 dienos dienraščio „15min“ elektroninės versijos dalys.

Originali liberalų sąjūdžio reklama:

Aptariama reklama:

Papildymas Nr.2: dėl prekės ženklo „Liberalų sąjūdis“

Konflikto užuomazgos – 2006 metų spalį UAB „Bankrotera“ paduotas prašymas dėl pavadinimo „Liberalų sąjūdis“. UAB vadovauja ir komentuoja Dalius Volskis.

Asociacijos „Liberalų sąjūdis“ buveinė registruota Šeimyniškių g. 16., asociacijos steigimo sutartis datuojama 2005 spalio mėnesiu, tačiau dokumentai pradėti tvarkyti tik 2006 kovą.

Politinė partija „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis“ savo buveine nurodo V. Kudirkos 18B-16.

Prekės ženklo „Lietuvos liberalų sąjūdis“ pagal paraišką Nr. 2006 0069, datuotą 2006 metų sausio 13 d., savininku nurodomas Arūnas Štaras.

Papildymas Nr.3: 2006.02.22 – ir dabar įrodinėkit, kad nesat begemotai..

Jeigu laiku nesiimate prevencinių priemonių, patys kalti, gerbiami liberal-sąjūdičiai. Apie galimas grėsmes žinojot jau prieš metus, prieš savaitę buvo pirmoji reklama „15min“. Šaukštai po pietų. Aišku, beveik neabejotinai, Artūro Zuoko veiksmai turi būti įvertinti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teisėsaugos institucijų. Baisiausia, jeigu visi skėstelėtų rankomis ir sakytų всё законно..

Papildymas Nr. 4: apsimetėliško Liberalų sąjūdžio interneto svetainė.

Papildymas Nr. 5: Artūro Zuoko komentaras/pozicija jo 2006.02.22 dienos įrašo komentaruose.

Kartais dar išgirstu klausimą, kodėl Kremliaus valdytojus matau savo nesutaikomais priešais. Atsakymas labai paprastas. Jei anksčiau jį galėjau tik atspėti, tai prieš pusantrų metų radau Biržų pilyje, Paberžės bažnyčios gimimo metrikų knygose. Liber Baptisatorum Comparatus per me Gasparum Antonium Szarkiewicz Parochii Podbirzensem Anno Dni 1777 Mense Januario Die xmo

Galbūt bus sunku išskaityti, tačiau esmė slepiasi dviejuose simboliuose prieš vieną iš mano giminačių, kuris 1786 metais tapo Vincento krikšto tėvu: GD Joannis Ulewicz Ką reiškis GD, galite plačiau pasiskaityti čia ir interenete paieškoję apie Generosus Dominus. Mano protėviai Abiejų Tautų Respublikoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo laisvi bajorai – savo šalies piliečiai ir sprendimų priėmėjai. Jokie carai ar putinai jiems ant galvos per privartą nelipo, o sprendimus lėmė natūralus poreikis ieškoti visuomeninio kompromiso.

Po dvidešimties metų jau faktais patvirtinamas protėvis fiksuojamas Antalieptės bažnyčios metrikuose. Galiu tik spėti, kad ATR ir LDK žlugimas lėmė protėvio persikėlimą. Laimei, ir caro laikais čia sugebėta išlikti nepriklausomu valstiečiu, ne baudžiaunininku. Visgi, iš esmės beteisio – nors ir laisvo – statusas nesulyginamas su piliečio teisėmis. Todėl ir yra už ką neapkęsti Kremliaus valdytojų.

Istorija tegu nutyli, kokiu būdu į mano rankas pateko jau senokas žaidimas „Kazokai: karo menas“, tačiau jis suteikė minčių, kokiu turiniu reikėtų papildyti virtualią Lietuvos erdvę. Žinoma, kalbu apie planingą ir ilgalaikį poveikį turinčią lietuvių nacionalinių jausmų ugdymo propagandos kampaniją. O konkrečiau – apie galimas jos priemones virtualioje erdvėje.

Minėtas žaidimas – realaus laiko karinė strategija – tai keletą šimtmečių apimanti pseudo-valstybės valdymo ir karų simuliacija. Kaip ir įprasta, galite pasirinkti atskirus mūšius, konkrečią karinę kampaniją (dažniausiai susidedančią iš kelių viena kitą sekančių užduočių), ar imtis užvaldyti visiškai atsitiktinai sukurtą virtualų pasaulį.

Įdomiausia žaisti tada, kai kariaujame ne prieš “bambukus-bumbukus”, o prieš kasdieną girdimus ar istorijos pamokose išgirstus herojus, realius faktus. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad bendra Lietuvos-Lenkijos valstybė garsėjo savo unikaliais „sparnuotaisiais husarais“? Gaila, kad minėtame žaidime nacionalinę mūsų savigarbą ugdo ukrainiečių bendrovė „GSC Game World“, o ne mes patys.

Jau pats žaidimo pavadinimas sufleruoja, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas Ukrainos istoriniam pasididžiavimui – kazokams. Ši unikalią kultūrą sukūrusi etninė grupė keletą šimtmečių buvo sudedamąją Lietuvos, vėliau ir bendros su Lenkija valstybės dalimi. Kazokai nuolatos kėlė maištus – tiek nešdami Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek ir Maskvos jungą. Net ir XIX amžiaus Lietuvos-Lenkijos sukilimų malšintojai dažnai būdavo jokio pasigailėjimo nežinantys kazokų daliniai. Suprantama, kad žaidimo autoriai kazokams teikia išskirtinį dėmesį. Jiems skirta speciali žaidimo enciklopedijos dalis, kazokų daliniai dažnai dalyvauja kaip papildantys pagrindinę misiją, o ir pats žaidimo pavadinimas akivaizdžiai parodo, kam skiriamas pagrindinis akcentas.

Nors Lietuvoje ne itin žinomų, tačiau Lenkijoje itin populiarių su istorine praeitimi susijusių žaidimų turi išleidę ir lenkų programuotojai. Gaila, kad jie dažniausiai skirti Lenkijos rinkai, todėl visa ir Lietuvai puikiai tinkanti bendra istorija pasakojama lenkų kalba. Ar žinojote, kad į Europos karybos taktikos vadovėlius jau nuo seno įtraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė 1605 metais Salaspilio (Kircholmo) mūšyje, kai vos su 4.000 karių sugebėjo įveikti apie 14.000 švedų armiją? Ką prisimenate gerdami “Sobieski” degtinę – galbūt bendro Lietuvos-Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio pergalę 1683-iaisiais prie Vienos, kai, vadovaudamas jungtinei beveik visos krikščioniškos Europos armijai, nugalėjo Osmanų imperiją ir taip sustabdė iki tol pergalingą turkų žygį į Europą?

Užtrukęs vos keletą papildomų minučių savo CD bibliotekoje radau ir kitą žaidimą – „Europa 1492-1792: permainų metas“, kuris anglakalbiame internete žinomas kaip “Europa Universalis”. Šis, itin sudėtingu valdymu ir neįprastu valstybių gyvavimo, politikos modeliu pasižymintis žaidimas suteikia dar daugiau informacijos apie Lietuvos valstybės istoriją. Žaidimo autoriai atvirai mūsų šalį vadina didžiausia ir viena turtingiausių XVI-XVII amžių valstybių Europoje. Tiesa, kartu priduria, kad tuo pat metu turėjome unikalią savybę – priešus iš visų pusių. Puikus pretekstas pradėti karą!

Šio žaidimo autoriai – žinoma žaidimų pasaulyje bendrovė „Paradox Entertainment“, kurią turėtumėte atsiminti pagal tokius daugybę laiko atėmusius žaidimus kaip „Crusader Kings“, „Hearts of Iron“, „Galactic Civilizations“. Žinoma, dabar „Europa Universalis“ jau vystomas toliau, naujausi bendrovės žaidimai skirti XX amžiaus pasauliniams karams.

Pirmieji nedrąsūs žingsniai žengiami ir Lietuvoje. Štai praėjusią vasarą lietuviškoji „Uxus“ išleido su žinomu vištamušiu lyginamą žaidimą „Žalgirio mūšis: Vytauto narsa“. Pasak žaidimų ekspertų, jį galima pavadinti mielu „niekučiu“, tinkamu užmušti keliolika laisvų minučių. Tačiau vertinant, jog tai – Lietuvos žaidimų gamintojų produktas, jis tampa visai tinkamu pretendentu namų kolekcijai.

Kol Vyriausybė imsis piniginiais paskatinimais išmatuojamų žingsnių ir pradės stiprinti kasdieną mažėjančios tautos patriotizmą bei pagarbą savo istorijai, lieka tik užminti keletą mįslių apie mūsų bendrą valstybės ir karų istoriją:

• Kiek kartų Lietuvos kariauna buvo apgulusi ir/ar paėmusi Maskvos Kremlių?
• aKiek karių buvo surenkama iš dabartinės Lietuvos teritorijos ir kiek jų dalyvavo Žalgirio mūšyje?
• Kuriais metais Lietuva Lenkijai atidavė beveik pusę savo teritorijos?
• Kiek buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje iki mūsų dienų yra išlikusių mūrinių pilių ar fortifikuotų dvarų, bažnyčių?
• Koks lietuvis yra vienas pirmųjų artilerijos ir daugiapakopių raketų teorijos pradininkų?
• Prieš kokią Maskvos kontroliuojamą tvirtovę Lietuvos kariūnai pirmą kartą panaudojo artileriją?
• Ar Lietuva kada nors turėjo užjūrio kolonijų?
• Kuri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadija buvo turtingiausia, o kurioje gyveno daugiausia žmonių?

Sutinku, kad atsakymai į visus šiuos klausimus neduoda jokios apčiuopiamos naudos. Tačiau kai eilinį kartą žiūrėsite filmą „Narsioji širdis“, kovosite kartu su Robinu Hudu ar bandysite „nuo nulio“ sukurti civilizaciją, atminkite ir iš kompiuterinių žaidimų kūrėjų reikalaukite, kad žaidimuose būtų Baltijos jūros pakraštys, kurio pietryčių kampe atsirastų bent užrašas „Litvania“.

Paskelbta vz.lt