Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos  6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.