Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.
Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).
Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.
Balsavimas rinkimų metu
Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.
| Politinė partija | Gauta balsų (metai) | Gauta balsų (metai) |
| Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai | 19,72% (2008) | n/d |
| Darbo partija | 28,44% (2004) | 8,99% (2008) prarasta 2/3 |
| A.Brazausko socialdemokratinė koalicija | 31,08% (2000) | 20,65% (2004) su A.Paulausku prarasta „tik“ 1/3 |
| Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) | 29,805 (1996) | 14,75% (2000) prarasta 1/2 |
| Lietuvos demokratinė darbo partija | 43,98% (1992) | 9,52% (1996) prarasta 4/5 |
| Sąjūdžio remiami kandidatai | 71,63% (1990) pagal mandatus |
21,17% (1992) prarasta 2/3 |
Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.
Visuomenės nuomonių lyderiai
Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.
Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.
Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.
Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:
Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.
Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.
TV programų populiarumas
Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):
| Laida | TV / žanras | Vidutinė auditorija, proc. |
| Moterys meluoja geriau 4 | TV3 / serialas | 14,7 |
| Abipus sienos | LNK / publicistika | 13,2 |
| Valanda su Rūta | LNK / pokalbių laida | 12,9 |
| Lietuvos talentai 2010 | TV3 / pramoginė laida | 12,4 |
| Neišgalvoti gyvenimai | TV3 / TV žurnalas | 12,4 |
| Šok su manimi 2010 | TV3 / pramoginė laida | 12,1 |
| KK2 | LNK / TV žurnalas | 11,7 |
| Nuo.. Iki | LNK / TV žurnalas | 11,7 |
| Panorama | LTV / žinios | 5,5 |
| Šiandien | LTV / žinios | 5,4 |
Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:
- nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
- net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.
O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.
Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos – jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.
Amen! 🙂 Turbūt nedaug dienų, kai nepagalvoju, kokiam dundukų krašte gyvenu… Šiaip čia dar problema ne su tuo, ką renkies balsuodamas ar žiūrėdamas TV, bet dar ir problema, kad nelabai turi iš ko rinktis… TV geriausiu laiku beveik nieko nerodo, su partijom panašiai – turi vieną kitą protingą žmogų, bet užspaustą sistemos, kuris nieko negali padaryt… Tai tiesiog dažniausiai renkiesi mažesnę blogybę iš dviejų…
Daug žmonių išvis nesidomi politika, o domisi pačią paskutinę dieną (jeigu balsuoja, tokie atsakymai kai kurių). Kitas dalykas daug pensininkų balsuoja kurių dauguma nenori rinktis (ir domėtis) ką išrinkti, nekalbu apie išimtis kurie tikrai labai protingi, mokosi ir dar geriau išmoksta nei kai kurie žmonės iš jaunimo. Dar kiti žmonės išvis labai patiklūs ir tiki visokiomis nesąmonėmis. Svarbu, kad pas jį atvažiuotų, su juo pabendrautų tada jie patiki vos ne bet kuo.
Protingų žmonių, gerai dirbančių savo darbą, besidominčių yra reta. Ką kalbėt kai net universitete (antras pagal didumą Lietuvoje) yra dėstytojų kurie nelabai išmano, kalbu iš informatikos srities ir aplamai, kad pasiduoda daugumai, o daugelis studentų nėra informatikai giliai širdyje, kai kuriems išvis tai kančia ir studijuoja tik dėl diplomo, o dėstytojai nusileidžia.
Dėl TV ne visai sutinku. Esu soc. mokslų doktorantė, kai kas pasakytų, dargi intelektualė, kalbu/skaitau septyniomis kalbomis, taigi intelekto stoka kaip ir neapkaltinsi, bet per TV žiūriu tik į tropines žuvis arba kartais į negrabiai šokančius “buržujus”. Visiškai suprantu žmones, kurie daro taip pat, nesvarbu, ar dirba fizinį, ar protinį darbą. Televizija yra labai reiklus, savo taisykles primetantis mediumas, intensyviai stimuliuojantis klausą ir regą iš karto ir reikalauja viso dėmesio. Akivaizdu, kad kaip informacijos šaltinis ji menkai pritaikyta šiuolaikiniam individui, mėgstančiam, liaudiškai tariant, “multitaskinti”. Manau, kiekvienai siunčiamai žiniai reikia pasirinkti tinkamiausią mediumą, o tinkamiausias paprastai yra nereikliausias, mano nuomone. Visada reikia paklausti: ar tikrai žinioms ar rimtiems pokalbiams TV suteikia kažkokią pridėtinę vertę? Ar vaizdinė informacija prideda kažką, ko negalėtų užgriebti radijas ar spauda? Štai čia komikas pašiepia dažnas situacijas, kai vaizdinė informacija yra absoliučiai perteklinė: http://www.youtube.com/watch?v=YtGSXMuWMR4 Visai kitaip, žinoma, yra su reportažu apie tropines žuvis 🙂
TV žiūrovai pagal šio mediumo prigimtį renkasi tokias laidas, kurios arba yra tokios, kuriose vaizdas kuria pridėtinę vertę, arba kurias galima žiūrėti skutant bulves. Man asmeniškai trumpas naujienas smagiausia paklausyti per radiją kur nors važiuojant, o rimtus pokalbius ar išsamią analizę – perskaityti internete, kad pati pasirinkčiau sau įdomiausią klausimą ir informacijos apdorojimo greitį.
ha, liutaurai, ką reiškia “visi turėtume pažiūrėti į veidrodį”? Vidutinis pilietis (rinkėjas) iš tikrųjų yra toks pat rinkėjas kaip ir kitose europinėse šalyse – tokio pat protingumo (su tam tikromis paklaidomis). Kas skiriasi – kultūrinė terpė, kuri ir turi daugiausia įtakos, kas žmogui įdomu ir kuo jis tiki, bei kaip balsuoja. O čia nemenką vaidmenį suvaidina žiniasklaida – ir jei ji nuosekliai laikosi ‘infotainment’ principo, tai ir suformuoja atitinkamas visuomenės nuostatas. Žiniasklaidininkai – išsilavinę žmonės, elitas, turėtų suprasti, ką daro, o nesiteisinti tuo, kad ‘ką žiūri, tą rodom’. Gi jei didžiausias smagumas žiniasklaidininkams dergti ant politikų, tai natūralu, kad juos tada juos dergia ir paprasti piliečiai.
Pvz., ar kas nors pastebėjo ir pasidžiaugė tuo faktu, kad pirmą kartą Lietuva šiais metais apturėjo korupcijos suvokimo indeksą ne tokį aukštą (ty, mes jau nebeturėtume būti laikomi aukštos korupcijos šalimi)?
O, pvz., ar kas nors žino, kad pagal pasaulio banko atliktą gerumo verslui sąlygų vertinimą, kokią vietą Lietuva užima iš 183 šalių sąrašo? Niekada neatspėsite – dvidešimt trečia.
Ar kas nors organizavo tokią diskusiją – ar galima būtų pakeisti dalį fizinių asmenų pajamų mokesčių turto mokesčiais (kad sumažinti mokesčius mokamus nuo atlyginimo, pakeičiant juos mokesčiais nuo turto) – kokie būtų skaičiai, kokie būtų privalumai ir trūkumai?
‘Infotainment’ tipo žiniasklaidai tokie dalykai nerūpi. Net ir tie žiniasklaidininkai, kurie bando kažką analizuoti, dažnai patys praslysta paviršiumi neapčiuopdami esminių klausimų. O tai iš kur paprastam žmogui paimti tokių žinių, verslo žininynų ir “Economist” straipsnių jis gi neskaitys (teisingai Daiva rašo, jam lengviau į žuvytes (ir ne tik)) spoksoti, todėl jei elitas nejaus atsakomybės, tai jis ir nebus apšviestas. Žiniasklaidininkai – irgi elitas, todėl tikėkimės, kad elgsis atsakingai, svarstys apie tai ir ieškos būdu, kaip apšviesti vidutinį pilietį ir padaryti jį labiau sąmoningu.
Ar ‘inoftainment’ tipo žiniasklaidininkams įdomios tokios temos
Iš tikrųjų dauguma žmonių yra gana lengvai manipuliuojami. Kuo labiau jie jaučiasi pažeidžiamesni, nesaugūs, tuo manipuliuoti paprasčiau. Televizija ir spauda jau seniai yra tik verslas ir nieko daugiau. O švietimas ir ugdymas, galbūt išskyrus verslo valdymo magistrų studijas, deja ne verslas. Savišvietai, visuomenės problemų gromulavimui, sprendimų paieškai reikia dėti pastangas, o pastangas dėti retam norisi, tai natūralu. Todėl ir turime tokius rinkėjus.
Ką daryti? Be šalies turtą valdančio taigi galios svertus laikančio elito nuostatų pasikeitimo niekas nepasikeis. Didieji pokyčiai visuomenėse visada vykdavo tokiam elitui (jo kritinei daliai) aktyviai dalyvaujant arba bent neprieštaraujant.
Daug žmonių išvis nesidomi politika, o domisi pačią paskutinę dieną (jeigu balsuoja, tokie atsakymai kai kurių). Kitas dalykas daug pensininkų balsuoja kurių dauguma nenori rinktis (ir domėtis) ką išrinkti, nekalbu apie išimtis kurie tikrai labai protingi, mokosi ir dar geriau išmoksta nei kai kurie žmonės iš jaunimo. Dar kiti žmonės išvis labai patiklūs ir tiki visokiomis nesąmonėmis. Svarbu, kad pas jį atvažiuotų, su juo pabendrautų tada jie patiki vos ne bet kuo. Protingų žmonių, gerai dirbančių savo darbą, besidominčių yra reta. Ką kalbėt kai net universitete (antras pagal didumą Lietuvoje) yra dėstytojų kurie nelabai išmano, kalbu iš informatikos srities ir aplamai, kad pasiduoda daugumai, o daugelis studentų nėra informatikai giliai širdyje, kai kuriems išvis tai kančia ir studijuoja tik dėl diplomo, o dėstytojai nusileidžia.
ha, liutaurai, ką reiškia “visi turėtume pažiūrėti į veidrodį”? Vidutinis pilietis (rinkėjas) iš tikrųjų yra toks pat rinkėjas kaip ir kitose europinėse šalyse – tokio pat protingumo (su tam tikromis paklaidomis). Kas skiriasi – kultūrinė terpė, kuri ir turi daugiausia įtakos, kas žmogui įdomu ir kuo jis tiki, bei kaip balsuoja. O čia nemenką vaidmenį suvaidina žiniasklaida – ir jei ji nuosekliai laikosi ‘infotainment’ principo, tai ir suformuoja atitinkamas visuomenės nuostatas. Žiniasklaidininkai – išsilavinę žmonės, elitas, turėtų suprasti, ką daro, o nesiteisinti tuo, kad ‘ką žiūri, tą rodom’. Gi jei didžiausias smagumas žiniasklaidininkams dergti ant politikų, tai natūralu, kad juos tada juos dergia ir paprasti piliečiai. Pvz., ar kas nors pastebėjo ir pasidžiaugė tuo faktu, kad pirmą kartą Lietuva šiais metais apturėjo korupcijos suvokimo indeksą ne tokį aukštą (ty, mes jau nebeturėtume būti laikomi aukštos korupcijos šalimi)? O, pvz., ar kas nors žino, kad pagal pasaulio banko atliktą gerumo verslui sąlygų vertinimą, kokią vietą Lietuva užima iš 183 šalių sąrašo? Niekada neatspėsite – dvidešimt trečia. Ar kas nors organizavo tokią diskusiją – ar galima būtų pakeisti dalį fizinių asmenų pajamų mokesčių turto mokesčiais (kad sumažinti mokesčius mokamus nuo atlyginimo, pakeičiant juos mokesčiais nuo turto) – kokie būtų skaičiai, kokie būtų privalumai ir trūkumai? ‘Infotainment’ tipo žiniasklaidai tokie dalykai nerūpi. Net ir tie žiniasklaidininkai, kurie bando kažką analizuoti, dažnai patys praslysta paviršiumi neapčiuopdami esminių klausimų. O tai iš kur paprastam žmogui paimti tokių žinių, verslo žininynų ir “Economist” straipsnių jis gi neskaitys (teisingai Daiva rašo, jam lengviau į žuvytes (ir ne tik)) spoksoti, todėl jei elitas nejaus atsakomybės, tai jis ir nebus apšviestas. Žiniasklaidininkai – irgi elitas, todėl tikėkimės, kad elgsis atsakingai, svarstys apie tai ir ieškos būdu, kaip apšviesti vidutinį pilietį ir padaryti jį labiau sąmoningu. Ar ‘inoftainment’ tipo žiniasklaidininkams įdomios tokios temos
Dėl TV ne visai sutinku. Esu soc. mokslų doktorantė, kai kas pasakytų, dargi intelektualė, kalbu/skaitau septyniomis kalbomis, taigi intelekto stoka kaip ir neapkaltinsi, bet per TV žiūriu tik į tropines žuvis arba kartais į negrabiai šokančius “buržujus”. Visiškai suprantu žmones, kurie daro taip pat, nesvarbu, ar dirba fizinį, ar protinį darbą. Televizija yra labai reiklus, savo taisykles primetantis mediumas, intensyviai stimuliuojantis klausą ir regą iš karto ir reikalauja viso dėmesio. Akivaizdu, kad kaip informacijos šaltinis ji menkai pritaikyta šiuolaikiniam individui, mėgstančiam, liaudiškai tariant, “multitaskinti”. Manau, kiekvienai siunčiamai žiniai reikia pasirinkti tinkamiausią mediumą, o tinkamiausias paprastai yra nereikliausias, mano nuomone. Visada reikia paklausti: ar tikrai žinioms ar rimtiems pokalbiams TV suteikia kažkokią pridėtinę vertę? Ar vaizdinė informacija prideda kažką, ko negalėtų užgriebti radijas ar spauda? Štai čia komikas pašiepia dažnas situacijas, kai vaizdinė informacija yra absoliučiai perteklinė: http://www.youtube.com/watch?v=YtGSXMuWMR4 Visai kitaip, žinoma, yra su reportažu apie tropines žuvis 🙂 TV žiūrovai pagal šio mediumo prigimtį renkasi tokias laidas, kurios arba yra tokios, kuriose vaizdas kuria pridėtinę vertę, arba kurias galima žiūrėti skutant bulves. Man asmeniškai trumpas naujienas smagiausia paklausyti per radiją kur nors važiuojant, o rimtus pokalbius ar išsamią analizę – perskaityti internete, kad pati pasirinkčiau sau įdomiausią klausimą ir informacijos apdorojimo greitį.
Amen! 🙂 Turbūt nedaug dienų, kai nepagalvoju, kokiam dundukų krašte gyvenu… Šiaip čia dar problema ne su tuo, ką renkies balsuodamas ar žiūrėdamas TV, bet dar ir problema, kad nelabai turi iš ko rinktis… TV geriausiu laiku beveik nieko nerodo, su partijom panašiai – turi vieną kitą protingą žmogų, bet užspaustą sistemos, kuris nieko negali padaryt… Tai tiesiog dažniausiai renkiesi mažesnę blogybę iš dviejų…
Iš tikrųjų dauguma žmonių yra gana lengvai manipuliuojami. Kuo labiau jie jaučiasi pažeidžiamesni, nesaugūs, tuo manipuliuoti paprasčiau. Televizija ir spauda jau seniai yra tik verslas ir nieko daugiau. O švietimas ir ugdymas, galbūt išskyrus verslo valdymo magistrų studijas, deja ne verslas. Savišvietai, visuomenės problemų gromulavimui, sprendimų paieškai reikia dėti pastangas, o pastangas dėti retam norisi, tai natūralu. Todėl ir turime tokius rinkėjus. Ką daryti? Be šalies turtą valdančio taigi galios svertus laikančio elito nuostatų pasikeitimo niekas nepasikeis. Didieji pokyčiai visuomenėse visada vykdavo tokiam elitui (jo kritinei daliai) aktyviai dalyvaujant arba bent neprieštaraujant.