XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Karštas vakaras

„Legenda apie neva ištremtus lietuvius“

Petro Stankero byla. Gal dar ne byla, bet jau vertas dėmesio precedentas. Lapkričio 14 dieną žurnalas „Veidas“ paskelbė straipsnį „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“. Straipsnyje yra sakinys, kuris jau tapo chrestomtinis: „[…] procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų […]“. Vėliau sekusių įvykių eigą gana išsamiai aprašo Tomas Baranauskas ir lygina juos su Minties policijos veikla. Klausimas nėra toks paprastas – ar iš tiesų loginių abejonių viešas išsakymas jau yra Holokausto neigimas? Bet iš pradžių apie šalutinius istorijos aspektus.

Kas pasakyta = kas norėta pasakyti?

Oficiali „Veido“ redakcijos reakcija yra daugiaprasmiška. Vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas teisinasi, jog žodelis „neva“ pateko ne ten, kur buvo norėta. Tuo tarpu žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis ginasi saviraiškos laisve ir teigia siekiąs nuomonių įvairovės.

Tuo tarpu BTV laidai „Karštas vakaras“ Petras Stankeras teigė, jog „straipsnyje jokio holokausto neigimo nėra, yra tik abejonės dėl žydų aukų skaičiaus“. Tačiau su autoriumi sutikti sunku. Minėtoje citatoje daroma priešprieša tarp „neva nužudytų“ ir „nors iš tiesų“ – taigi, autoriaus minties logika teigia, jog 6 mln. žydų nužudyti nebuvo. Taškas.

Klausimas dėl holokausto neigimo fakto išspręstas. Lieka aiškintis, ar tai sąmoningas teiginys, ar minčių išraiškos klaida.

Baudžiamojo kodekso 1702 str. nusikaltimo sudėtis

Mus dominanti BK straipsnio dalis yra ši:

1. Tas, kas […] tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido […] nusikaltimams, juos neigė […], jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu […]

Paeiliui:

  • žydų tautybės asmenų žudymas II pasaulinio karo metais – tarptautinių teismų sprendimais pripažintas genocido nusikaltimas;
  • neigė nusikaltimus – jau padarėme išvadą, jog tekste šie nusikaltimai neigiami (t.y. teigiama, jog žudyta nebuvo);
  • grasinantis būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • užgaulus būdas – ši sąlyga netenkinama;
  • įžeidžiantis būdas – pagrindinė teisinės diskusijos ašis, nes teisinis„įžeidimo“ turinys tiesiogiai siejasi su subjektyviu abiejų pusių vertinimu ir teismas sprendžia, ar šiuo atveju konkretus turinys galėjo įžeisti.

Tačiau teisinio ginčo atveju sunkiausia būtų įrodyti Petro Stankero tyčinį veiksmų (t.y. noro įžeisti) pobūdį – mokslų daktaras turi teisę į sudėtingiausių visuomeninių reiškinių tyrinėjimą ir savo, galimai kitus asmenis objektyviai įžeidžiančios, nuomonės reiškimą. Šiuo atveju akivaizdu, jog turėtų dominuoti saviraiškos laisvės principai, nes straipsnis tikrai nėra orientuotas į žydų žudymo klausimą, tai iš tiesų šalutinę reikšmę straipsnio turiniui turintis aspektas.

Kas skaito „Veidą“?

Žvelgiant į ginčą iš šalies, itin įdomus yra klausimas dėl skandalo „uždelsimo“. Šių metų žurnalo 45 numeris, kuriame publikuotas straipsnis, skaitytojus turėjo pasiekti lapkričio 8 dieną. Lapkričio 14 dieną straipsnis paskelbiamas leidinio interneto svetainėje ir tik lapkričio 22 dieną informacija pradeda „judėti“ tarp turiniu pasipiktinusių asmenų.

Iki šiol buvo įprasta „Veidą“ priskirti prie leidinių, skirtų aukštesnio išsilavinimo, aukštesnio pajamų sluoksnio skaitytojams. Tačiau ar šioje auditorijoje toks skandalas gali kilti tik po 14 dienų, t.y. 2 savaičių?

Todėl iš tiesų kyla abejonės, ar teisus Leonidas Donskis, „Veidą“ prilygindamas geltonajai ir bulvarinei spaudai? Iš tiesų keistoka skaityti vieno visuomenėje tikrai žinomo žurnalo apžvalgininko Audriaus Bačiulio replikas po ginčo straipsniu:

2010 11 23 17:54
Oho, koks šaršalas neokomsomolcų beigi fondų įsisąvintojų būrelyje kilo. Nejau, pupuliai ir pupytės, rimtai manote, kad ką nors išgąsdinsite vapėjimais apie Prokuratūrą? 🙂

Čia galima tik prisiminti pavyzdį su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja Regina Dobeliene, leidusia sau vaizdžiai dabinti epitetais viešosios erdvės dalyvius.

Institucijos atsakomybė

Jeigu „Veido“ poziciją Daiva Repečkaitė vadina atsiribojimu nuo straipsnyje išdėstytos pozicijos (tuo tarsi ir nuplaunama dėmė dėl redakcinės atsakomybės, nors teisine prasme tai akivaizdžiai išlieka), tai nėra tiek paprastas Vidaus reikalų ministro veiksmų vertinimas. Ministras viešai teigia, jog abejoja dėl Petro Stankero veiksmų suderinamumo su valstybės tarnautojo etika, tačiau prieš tai jau mano minėtas mokslinių tyrimų laisvės principas kelia klausimą, ar valstybės tarnyboje dirbantys mokslininkai turi mažesnes šios laisvės ribas?

Dar keisčiau atrodo, kaip BTV teigė pats Petras Stankeras, reikalavimas tučtuojau savo noru pasitraukti iš valstybės tarnybos. Gali būti taikoma atsakomybė už darbo drausmės pažeidimą, tačiau tokia psichologinė prievarta – ne teisinės valstybės darbo priemonė.

Kita vertus, ministerija privalėjo reaguoti ir rezultatas turėjo būti toks pat – aiškus atsiribojimas. Tai, kad sveiko proto ribos buvo peržengtos, sudaro galimybę Petrui Stankerui ieškoti teisinių gynybos priemonių.

Vietoj išvadų

Gaila, jog Petro Stankero byla užtemdo esmines istoriko įžvalgas. O bene pagrindinė iš jų – tai Lietuvos Respublikos interesų ignoravimas Niurnbergo procese. Istorikas iš tiesų taikliai pamini bent keletą tiesiogiai susijusių su mumis visais. Arūnas Brazauskas netgi sugebėjo rasti net tai patvirtinančią JAV Aukščiausiojo teismo teisėjo Harlano Fiskės Stouno (Harlan Fiske Stone) citatą:

Mes sakome, kad karinė agresija yra nusikaltimas, o vienas iš mūsų sąjungininkų įtvirtina Baltijos valstybėse savo suverenitetą, neturintį kito pagrindo – vien užkariavimą

O žodelis „neva“ yra labai pavojingas, ypač tokiais atvejais, kaip kad šio įrašo pavadinimas – kai asmeniškai esame patyrę tremties ar žudynių pasekmes, tai bet kas abejojantis atrodo tų nusikaltimų tesėju.

Vidutinis rinkėjas – informacinis beraštis?

Pradėsiu nuo to, jog labai norėčiau, kad tai būtų netiesa. Norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje vidutinis pilietis galėtų mintinai ištraukti kvadratinę šaknį iš 256 ir be didesnio pasiruošimo pasamprotauti, kuo Lietuvoje susijęs Renesansas, Dviejų kalavijų teorija bei Unitų bažnyčia.

Deja, faktai rodo, jog gyvenu tarp kitokių bendrapiliečių. Apie tai spalio viduryje emocingokai diskutavome „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“, kur Audrį Antanaitį pavadavusi Agnė Skamarakaitė kalbino Lazdynų bendruomenės tarybos narį Eugenijų Bulavą, Gintautą Jakimačių ir mane (laidos įrašas).

Šiek tiek susigūlėjus argumentams, galima juos išdėstyti raštu. Argumentai ne mano trokštamai pusei gula į tokias lentynėles – balsavimas rinkimų metu, visuomenės nuomonių lyderiai, TV programų populiarumas. Visos jos parodo tam tikrą apibendrintą visuomenės nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Balsavimas rinkimų metu

Panagrinėkim, kaip keitėsi visuomenės palaikymas ankstesniuose rinkimuose daugiausiai balsų gavusiai partijai. Paprastumui naudosiu daugiamandatės apygardos duomenys.

Politinė partija Gauta balsų (metai) Gauta balsų (metai)
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 19,72% (2008) n/d
Darbo partija 28,44% (2004) 8,99% (2008)
prarasta 2/3
A.Brazausko socialdemokratinė koalicija 31,08% (2000) 20,65% (2004)
su A.Paulausku
prarasta „tik“ 1/3
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 29,805 (1996) 14,75% (2000)
prarasta 1/2
Lietuvos demokratinė darbo partija 43,98% (1992) 9,52% (1996)
prarasta 4/5
Sąjūdžio remiami kandidatai 71,63% (1990)
pagal mandatus
21,17% (1992)
prarasta 2/3

Ar tikrai tik (!) politinės partijos kaltos, kad su kiekvienais rinkimais anksčiau laimėjusi partija kituose rinkimuose teturi apie trečdalį ankstesnės rinkėjų paramos? Žinoma, Brazausko koalicija 2004-aisiais tendenciją beveik paneigė, tačiau tik labai sąlyginai, sugebėjusi „nuostolius“ sumažinti iki trečdalio balsų praradimo.

Visuomenės nuomonių lyderiai

Kitas itin išraiškingas rodiklis – tai visuomenės pasitikėjimas Darbo partija. Organizacija, kurioje beveik atvirai naudojami nešvarūs pinigai. Organizacija, kurios lyderis iš priešiškos valstybės skelbia kaltinimus savo šalies teisėsaugai. Organizacija, kurios lyderis vis dar viešai šaiposi iš atlyginimo „vokelyje“ nenorėjusios savo darbuotojos… Ir ši organizacija, „Vilmorus“ duomenimis, dabar sulauktų kas dešimto rinkėjo palaikymo.

Dar šiek tiek daugiau, nei darbiečiai, visuomenės balsų gautų partija „Tvarka ir teisingumas“, kurios oficialūs lyderiai vis dar vaikšto į teismus dėl korupcijos Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sudedame vien šias dvi grupes ir turime beveik ketvirtį Lietuvos. Kas ketvirtas balsas, kuriam sveikas protas ir logika negalioja… Daugoka.

Todėl Algio Čapliko mintis, kurią lapkričio 10 d. LTV laidoje „Teisėje žinoti“ užpelengavo uagadugu.lt, iš tiesų teisinga:

Kakadukėjant mūsų politikai ir politologijai, labai sudėtinga prasiveržti į viešumą su kokiu nors protingu argumentu ar projektu.

Nors pritariu Artūro minčiai, jog daugelio tokių rinkėjų sąmonėje vyraujantis (ne)sugebėjimas mąstyti leidžia juos laikyti visiškais idiotais, tačiau ką tai reiškia eiliniam politikui? Pirma, politikai turi įvertinti, kokią balsų dalį urnose palieka šie rinkėjai. Spėju, jog gerokai didesnę, nes jie pikti, todėl iki urnų ateina ir čia sumeta balsus ne „už“ idėjas ir pokyčius, o „prieš“ tuo metu žiniasklaidoje eksponuojamus atpirkimo ožius. Antra, dėliodami ištikimų ir į vertybes orientuotų rinkėjų balsus politikai neišvengiamai turi įvertinti „idiotų“ sprendimus prie balsavimo urnų. Trečia, nusprendę, jog mąstančių rinkėjų nepakaks, politikai yra priversti nusileisti iki tokio rinkėjo, kurį domina tik „duona ir žaidimai“.

TV programų populiarumas

Paskutinis argumentas diskusijai – tai žiūrimiausių televizijos laidų sąrašas. Panagrinėkim 2010 m. spalio 10 didžiausią vidutinę auditoriją turėjusių laidų pagal TNS duomenis (vienkartinių filmų neskaičiuoju):

Laida TV / žanras Vidutinė auditorija, proc.
Moterys meluoja geriau 4 TV3 / serialas 14,7
Abipus sienos LNK / publicistika 13,2
Valanda su Rūta LNK / pokalbių laida 12,9
Lietuvos talentai 2010 TV3 / pramoginė laida 12,4
Neišgalvoti gyvenimai TV3 / TV žurnalas 12,4
Šok su manimi 2010 TV3 / pramoginė laida 12,1
KK2 LNK / TV žurnalas 11,7
Nuo.. Iki LNK / TV žurnalas 11,7
Panorama LTV / žinios 5,5
Šiandien LTV / žinios 5,4

Nors TV reitingų ekspertai pasakys, kad TNS viešai skelbė tik kiekvienos nacionalinės TV TOP-5 sąrašiuką (t.y. LTV žinių laidas greičiausiai žemyn ženkliai stumtelėtų į penketukus nepatekusios TV3/LNK laidos), tačiau tendencijos aiškios:

  • nori DIDELIO visuomenės dėmesio – rinkis temą, kurią nagrinėja arba visiškai pramoginės laidos (šokiai), arba infošou formatas (kaip iš ko pasityčioti);
  • net ir vienintelė rimtesnio turinio pokalbių laida pastaruoju metu bulvarėja, kai Rūta Mikelkevičiūtė vis bando atsistoti anoje žiniasklaidos pusėje.

O juk televizoriai rodo ir laidas protingiems žmonėms mąstymo reikalaujančiomis temomis. Pavyzdžiui, „Karštas vakaras“ arba „Sankirtos“ (BTV), „Lietuva tiesiogiai“ (Lietuvos ryto TV), „Teisė žinoti“ arba „Pinigų karta“ (LTV), ką jau ten galybę žinių laidų ir jų apibendrinimų.

Tad išvada paprasta – galimybė rinktis tikrai egzistuoja, pasiūla taip pat gana plati. O kas ką renkasi prie televizoriaus, gatvėje ar prie rinkimų urnos –  jau asmeninis reikalas. Tiesa, bendra tiesa ryški ir aiški. Prieš dėl būtų ir nebūtų bėdų kaltindami politikus, visi turėtume pažiūrėti į veidrodį.