XXI a. kasdienybės dienoraštis

Kaukazo propagandos auka

„Yra tiesa, melas ir statistika“, – pasakytų bent kiek aukštosios matematikos žinių ragavę. Tačiau paragavęs kaukiančių raketų nebegali sustot. Rugpjūtį nesustodami pro Kaukazo gyventojus vaikščiojo tai gruzinų, tai rusų kariai ir dar kartą patvirtino, jog ribas tarp tiesos ir melo trinti visai paprasta. Ypač – kai per petį tapšnoja Kondoliza Rais arba vienas kitas Kremliaus generolas.

Nors ne daug pažįstų žmonių, gyvai mačiusių Pietų Osetiją, tačiau sunkiai paaiškinami emociniai ryšiai su Gruzija mus vis dėlto sieja. Matyt, tie ryšiai ir lėmė, jog per pora savaičių visa Lietuva tapo informacinio karo dalyve. Karo propaganda, kurios negirdėjome pirmojo Persijo įlankos ar Balkanų karų metu, tvoskė savo sunkiąja artilerija per visą Lietuvos žiniasklaidą. Laikraščių, televizijos ekranų, radijo eterio ar interneto erdvių, kurių nepalietė karas, liko vienetai.

Nėra ką ginčytis – jau ir XX amžiaus pabaigos karai vyko televizoriuose ir kompiuterių ekranuose. Šūviai, sprogimai ir degantys namai – tai liekana, o tiksliau – būtinas šiuolaikinio karo rekvizitas, statistika, be kurios būtų sunku sukurti reportažą iš įvykio vietos, nes nebūtų raudančių močiučių su vaikais ant rankų, o tik kostiumuotų diplomatų kelionės ir daugiatūkstantiniai mitingai (labai primenantys rinkimų kampanijas).

Dėl ko ginčytis būtų sunku – tai, jog Gruzijoje šaudoma ir sproginėja sviediniai. Toliau prasideda žinių srautas, kuris: a) šališkas; b) nepatikrintas nepriklausomų šaltinių; c) prieštaraujantis kitoms žinioms; d) propagandiškai apdorotas ir t.t.

Ką tokio propagandinio informacijos srauto atveju turėtume daryti? Pirma, turėtume sijoti pelus nuo grūdų – t.y. faktus nuo subjektyvių nuomonių. Todėl svarbiausia yra standartinė informacija – kas, kada, kur, ką, kaip? Propaganda visą seka apverčia ir pradeda pasakojimą nuo KODĖL? Kodėl žuvo trys civiliai gyventojai Petras, Jonas ir Aloyzas? Nusispjaut į tuos tris gyventojus TV operatoriui, dalinio vadui, armijos generolui, Kremliaus ar Tbilisio šeimininkams. Civilių žmonių aukos – tai informacinio karo patrankų mėsa.

Nepriklausomiems stebėtojams turėtų rūpėti kiti dalykai – kas paleido pirmą šūvį, kada buvo peržengta viena ar kita ankstesniuose susitarimuose numatyta geografinė riba. Taip, trys žuvę gyventojai irgi yra faktas, tačiau kariniuose veiksmuose tas neišvengiama, o emocijos trukdo vertinti situaciją. Pabandykim: kas nužudė? Kada nužudė? Kur nužudė? Ką nužudė? Kaip nužudė? Žiūrėk ir paaiškėtų, jog iš tų trijų vienas guli ligoninėje, kad antras mirė nuo išgąsčio, o trečią kliudė savųjų paleisto sviedinio skeveldra. Vos tik tokius klausimus uždavė „Human Rights Watch“, taip Maskvos generolai ir nebesugebėjo rasti poros tūkstančių lavonų, kuriais argumentavo savo įvykdytą Gruzijos okupaciją…

Antra, būtina aiškiai suvokti, kokias vertybes ir principus giname. Gruzija teigia ginanti savo teritorijos vientisumą. Rusija teigia ginanti savo piliečius. Abi vertybės turi teisę egzistuoti ir, manyčiau, nė viena neturi išankstinio prioriteto, tačiau jų svoriai turi būti vertinami tarptautinės arba nacionalinės teisės lygiu. Šiuo atveju faktinės aplinkybės konfliktą verčia vertinti iš abiejų pusių (t.y. nacionalinės teisės, kol tai yra teritorijos ir valstybės integralumo klausimas, ir tarptautinės, kai tai paliečia Rusijos Federacijos piliečių teises).

Tik tada, suvokdami vertybes, jų hierarchiją ir konkrečių faktų chronologiją, galime vertinti ir daryti sprendimus. Tačiau juose negali atsirasti vietos emocijoms – „myliu Gruziją“ arba „kaip jie gali žudyti tūkstančius nekaltų žmonių“ yra nepriimtini (tačiau abiejų pusių mielai naudojami), sprendžiant esminius klausimus.

Ar Lietuvos pasirinkta pozicija yra nuosekli, ar mes tapome informacinio karo aukomis? Klausimas, kurio niekada atvirai neatsakys nei Užsienio reikalų ministerija, nei už užsienio politiką atsakingas Prezidentas. Dar sunkiau būtų atsakyti į klausimą, ar tai nėra tiesmukas JAV politikos krypties palaikymas? Ar ne per daug tiesioginių Adamkaus pokalbių su kolega Vašingtone? Iš tiesų keista, kai pastaraisiais metais bent kiek svarbesni užsienio politikos veiksmai iš esmės kartoja ir tęsia JAV interesų gynimą (bene vienintelė kuluaruose aptariama išimtis – tai skandalingas neoficialių JAV lėšų, skirtų Baltarusijos opozicijai remti, „nusavinimas“, kurio tyrimas itin tragiškai baigėsi Vytautui Pociūnui).

Kelti klausimus demokratinėje valstybėje būtina, kol dar Vilniuje nepaskelbta karo padėtis, o visi ginklą pajėgūs laikyti vyrai nešaukiami atlikti pareigą Tėvynei. Pradėti galėtume nuo paprastų klausimų, į kuriuos atsakymų dar neturime:

  1. kokiais veiksmais Pietų Osetijos/Maskvos pajėgos išprovokavo Gruzijos ginkluotąsias pajėgas?
  2. kokiomis diplomatinėmis priemonėmis Gruzija reagavo į provokacijas?
  3. kokią užduotį gavo Gruzijos ginkluotosios pajėgos ir kokių priemonių ėmėsi, kad apsaugotų civilius Pietų Osetijos gyventojus?

Paskelbta vz.lt

13 Comments

  1. anonymus

    I klausimus labai graziai atsako D. Zalimo straipsnis tame paciame banaliame delfyje 🙂
    http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=18213357

  2. Liutauras

    anonymus’e, drįstu nesutikti – nėra atsakyta, kokių diplomatinių priemonių ėmėsi Gruzija prieš panaudodama jėgą

    teisine prasme viskas ok – tą jėgą savo teritorijoje gali naudot kiek tinkamas, bet emociškai – tikrai ne.

  3. Ramas

    kažkodėl atrodo, jog mūsų Prezidento reakcija buvo super greita. Jokio nuosaikumo, analizės- lyg ir emocinis sureagavimas, tačiau ar tik emocinis? Straipsnio autorius dėsto neprastas mintis, julab, kad atoveiksmis tikrai bus- kiek jis bus naudingas Lietuvai ir jos ekonomikai- neaisku (juk musuose studiju tokiems dalykams niekas nedaro, o reiketu- gal ir kriziu ir infliacijos protrukiu butu maziau ar jie butu nuoseklesni. Vienaip ar kitaip nusisalinti nereiketu, taciau buti pirmose remeju gretose galima tik turint aisku situacijos supratima, arba…buti pasiruosus tokiai reakcijai. Gaila tik kad vidaus problemos sprendziamos daug kartu maziau operatyviai.

  4. anonymus

    Liutaurai,
    Ivairus siulomi taikos planai, derybos tikrai gali buti priskiriama prie diplomatiniu priemoniu. Ir tas konfliktas buvo bandomas spresti ne vienerius metus. Problema tame, kad konfliktui ispresti diplomatinemis priemonemis butinas abieju saliu noras. Is esmes buvo prieita iki to, kad Gruzijai nelabai buvo like kas bedaryt.

  5. Mantas

    Neteisus tu, Liutaurai, oi kaip neteisus, bandydamas skaitytoja uzvesti ant minties, kad Lietuvos uzsienio politika, “tai nėra tiesmukas JAV politikos krypties palaikymas”.

  6. xrd

    Aš tai siūlyčiau 3 klausimus pakeisti vienu:
    Kas priešinasi tam, kad konflikto zonoje nebūtų tarptautinių stebėtojų (ir kategoriškai nesutinkakad jie ten būtų, netgi dabar)? Jei stebėtojai ten būtų, nekiltų klausimas, kas paleido pirmą šūvį. Gal to šūvio ir iš vis nebūtų buvę.
    Kariaujančios pusės yra Rusija ir Gruzija, nei viena iš jų negali būti nei stebėtojais, nei kariais-taikdariais.
    Taikos planas galėtų būti toks:
    1. Įvesti į P.Osetiją ir Abchaziją tarptautines pajėgas, tuo pačiu išvedant bet kokias kitus karinius junginius. Neformalią kariuomenę nuginkluoti, bet kokį neteisėtą ginklo laikymą prilyginti banditizmui.
    2.Situacijai nurimus, surengti rinkimus, daluvaujant tarprautiniams stebėtojams. Išrinkta valdžia turėtų įgaliojimus vesti derybas su Gruzijos valdžia, dėl tolesnio regiono statuso.

  7. Slyvanosis

    Mano nuomone, V. Adamkaus veiksmai ir oficialioji Lietuvos diplomatijos pozicija Gruzijos konflikto metu, nepaisant skubotumo, sutampa su strateginėmis užsienio politikos gairėmis. Jei Lietuva privertė ES duoti pažadą Gruzijai ir Ukrainai, kad jos bus priimtos į NATO, o po to ir į ES, tai barti Gruziją ir liaupsinti Rusiją būtų visiškas absurdas.
    Kita vertus, kaip mes bevertintume oficialiąją JAV užsienio politiką, ir ES, ir Lietuvos ekonomika tampriai susijusi su JAV ekonomine situacija. Silpnas USD mus stumia duobėn.
    Manau, kad mūsų šalies diplomatų veiksmai prisidėjo prie “kietos” ES ir NATO pozicijos Rusijos atvilgiu. Ar glaudesnis politinis bendradarbiavimas padės Lietuvai spręsti ekonomines problemas, ypač susijusias su Rusijos tiekimais (dujos, nafta, metalai etc.), priklausys ir nuo mūsų sąjungininkų solidarumo, ir nuo šalies vykdomosios valdžios patangų.

  8. Simas J

    teisine prasme viskas ok – tą jėgą savo teritorijoje gali naudot kiek tinkamas, bet emociškai – tikrai ne.

    – Liutaurai, pats straipsnyje rašai, kad reikia atsiriboti nuo emocijų vertinant konfliktą

  9. Simas J

    Situacijai nurimus, surengti rinkimus, daluvaujant tarprautiniams stebėtojams. Išrinkta valdžia turėtų įgaliojimus vesti derybas su Gruzijos valdžia, dėl tolesnio regiono statuso.

    – xrd, o tai kad Rusija šiuo metu ten vykdo gruzinų genocidą nieko nereiškia? (ok, ok, tai praneša “neobjektyvi gruzinų propaganda”, bet pats faktas kaip kito gruzinų skaičius tose “autonomijose” per paskutinius porą dešimtmečių labai aiškiai išdėstytas skaičiais šiame straipsnyje – http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F83587
    ). Tame straipsnyje yra ir vienas aiškus teiginys – jokie rinkimai nebus teisėti, jei nebus sugražinti pabėgeliai į tas žemes. Priešingu atveju pakliūnam į įdomią situaciją – viena valstybė užpuola kitą, išskerdžia vietos gyventojus, po to surengia “nepriklausomą ir demokratinį referendumą” ir…

  10. stb

    Nuo kada jau cia pas mus draugystes gruzams? Nuo prekiautoju arbuzais turguose laiku?:) Gal kalbekime tiesiai sviesiai , kas pries rusija -tas musu draugas..cecenai, estai, gruzai, chocholai…Mmmm, kas cia dar toliau papildys “Mes uz..” sarasha? 🙂 Gal but mordovu ar ciuvashu autonomine respublika? Juk jie nuo XIV amziaus .pasirodo, lietuviu draugai. Vos ne zalgirio mushyje kartu kovesi:) Beje gal teko matyti mojuojanciu Lietuvos trispalve Tbilisyje ar Gruzijoje kitur? Kazkaip nepastebejau..Gal kazka praziopsojau ar ne taip suprantu? 🙂

  11. xrd

    Aišku, visi išvaryti iš savo namų turėtų grįžti – ar tai gruzinai, ar kitos tautybės. Bet kad tai įvyktų, turi būti tarptautinės pajėgos, neutraliai žiūrinčios į konfliktą. Neįsivaizduojama, kad teritoriją kontroliuojant rusų armijai, bent vienam gruzinui būtų leista grįžti. Rusijos tikslas aiškus – izoliuoti Abchaziją ir P.Osetiją, atitverti geležine uždanga nuo Gruzijos, o vėliau suorganizuoti tų šalių “savanorišką prisijungimą” prie Rusijos

  12. stb

    Pratesiant minti “mes uz visus”. Per radija shiandien girdejau, kad tradiciniame “Baltijos kelio” minejime/begime jau keletas metu dalyvauja vos ne vieni lietuviai..Latviai kada nekada, mylimieji estukai ishviso nedalyvauja. Grazu? Mes uz estija:)) Tas pat bus ir su jusu gruzais…Grobikai tie rusai ,bet reiketu protingiau su meshkinu “misha” rieshutauti.

  13. v

    Aplankykite http://www.husse.lt

Leave a Reply

Your email address will not be published.