XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Rusija

Profesinės RsV „lubos“ – ar tik kalbos barjeras?

Balandžio pradžioje savo Facebook paskyroje klausiau, ar kas žino bent vieną lietuvį – ryšių su visuomene specialistą(-ę) – kuris dirbtų su RsV ne Lietuvoje ir ne Lietuvai? (ES institucijų „kvotinės vietos“ netinka)

Anuomet sulaukiau kelių pavyzdžių, tačiau jie man tik sustiprino įtarimą, kad tai išimtys, iš Lietuvos išvykę dėl šeimos, studijų ar kitų gyvenimiškų aplinkybių. Tuo tarpu natūralios RsV (ar net plačiau – komunikacijos) karjeros laiptai į regioninius ar tarptautinius padalinius iš esmės smarkiai riboti.

Kai bandau pats peržvelgti savo projektus, kurie buvo bent kelių valstybių lygiu, susiduriu su tendencija, kad ryšiai ir patirtys dažniausiai sutampa su bendrais Lietuvos ekonominiais saitais. Todėl nieko nenustebinsi patirtimi Latvijoje ar Estijoje, rečiau galima sutikti vykdžiusių stambesnius ir ilgalaikius projektus Lenkijoje ar Baltarusijoje (tiesa, būtent iš pastarosios buvau gavęs įdomų ilgalaikį pasiūlymą šių metų pradžioje, bet teko atsisakyti dėl šeimos, kuriai svetingo autokrato šalis gali palikti dvejopą įspūdį).

Kita to paties klausimo pusė – tai Lietuvos RsV specialistų bandymai laimėti konkursus kaimyninėse šalyse. Šį klausimą priminė gegužę „Rosatom“ paskelbtas tarptautinis konkursas viešinimo paslaugoms Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Neteko girdėti, jog kurie nors kolegos būtų pasigyrę laimėtu panašaus pobūdžio konkursu kurioje nors kaimyninėje šalyje.

Vienu metu daug mūsų šalies ekspertų JAV ir susijusių organizacijų padedami važiavo į Ukrainą, Gruziją ir kitas revoliucijų eksporto teritorijas. Dabar vis dažniau komunikacijos (ir ne tik) specialistus galima sutikti reisuose į vėsaičių pamėgtas buvusias „broliškas TSRS respublikas“, turtingas dujomis ar nafa. Kiek tai rodo mūsų specialistų patirtį ir kompetenciją ex-TSRS teritorijoje, o kiek tiesiog mentališkai patogų ir pelningą įsitraukimą į autokratų režimų veiklos modelius bei jų pudravimą – klausimas atviras.

Taip, didelę dalį kaltės sudaro kalbos barjeras. Tačiau kodėl Latvijoje ir Estijoje tai praktiškai nesukelia jokių problemų? Ar RsV veikla taip smarkiai skiriasi Švedijoje, Suomijoje ar Norvegijoje (taip, ir pats pažįstu keletą specialistų, įleidusių šaknis Skandinavijoje dirbančiuose regioninių įmonių HQ, bet vėlgi – man tie atvejai labiau primena išimtis)? Net ir Baltarusija ar Lenkija dažnai yra tam tikras moralinis rubikonas.

Ar yra kitų priežasčių? Kol kas galiu tik paspėlioti:

  • pernelyg jauna RsV specialistų gildija (nespėjome žiluose plaukuose sukaupti pakankamai patirties);
  • neturime realių tarptautinių tinklų agentūrų (jeigu atmintis nepaveda, tai iš esmės neturime nei vienos RsV agentūros, kurią valdytų pasaulinis tinklas – daugelis teturi asociacijos sutartis ir todėl nėra formalių karjeros galimybių);
  • rinkos, kuriose tradiciškai sėkmingai „prigyja“ lietuviai vadybininkai – Rusija, Ukraina etc., HQ turi skirtingus, nei koordinuojantys veiklą Lietuvoje (todėl RsV specialisto „persikėlimas“ į kito regioninio HQ teritoriją pasunkėja dėl vidaus karjeros procedūrų);
  • tuo metu Lietuvą kontroliuojančiuose regioniniuose HQ prioritetas teikiamas skandinavų kalboms, kai mūsų specialistų „arkliukai“ dažniausiai yra slavų ir anglų kalbos (todėl įdomi kelių pastarųjų metų tendencija – jau juntamas specialistų migravimas į Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose įsikūrusius atskirų verslo įmonių štabus).

Ko nors neįvertinau ar praleidau?

„Евросоюз“ pasirengęs laižyti Maskvos užpakalį

Ko tikėtis iš prancūzų pirmininkavimo Europos Sąjungai? Ar prancūzai bent teoriškai galėtų sukaupti tiek drąsos, jog trinktelėtų kumščiu į Putino-Medvedevo carinį staliuką? Maskvos autokratai kažkokiu būdu sugeba užhipnotizuoti savo pašnekovus – iš pradžių buvo Džordžas Bušas, paskui anglai, vokiečiai, dabar vargšas Nikolajus iš Paryžiaus…

Kai perskaičiau Artūro Račo ir Česlovo Iškausko mintis, supratau, jog kažkas negerai. Pirma, jau pradinė reakcija į Rusijos-Gruzijos konfliktą rodė viena – Europa bijo ir dreba dėl rusiškų dujų ir naftos. Buvo galima suprasti, nes 100-150 JAV dolerių kainavęs barelis (ir atitinkamai nuo jo priklausanti dujų kaina) buvo diiiidelis kranelis, galėjęs užsukti ne vienos ES valstybės biudžeto balansavimo svajones. Tačiau ko drebama dabar, kai nei nafta, nei dujos nebėra derybų įrankis?

Tad eilinį kartą įsitikinau, jog verta skaityti pirminius tekstus. Štai pirmadienį vykusio ES gynybos ir užsienio reikalų ministrų pasitarimo išvadų dokumentas (prancūzų kalba – nesuprantu, kodėl nėra bent angliško). Atkreipčiau dėmesį į 9 puslapį, kuriame Europos Sąjungos minstrai sutarė (!): Continue reading

„ru.delfi.lt“ apie Pietų Osetiją ir propagandą

Konstantinas Ameliuškinas (Константин Амелюшкин) prieš pora savaičių kalbino apie tai, kiek objektyviai pateikiama informacija Lietuvos informacinėje erdvėje apie konfliktą Pietų Osetijoje. Rusiškąjį delfi.lt variantą naršau santykinai retai, todėl tik vakar pastebėjau pagal pokalbį sudėliotą tekstą „Вторая российско-грузинская война – в СМИ“.

Iš esmės tai truputį detalesnis žvilgsnis į kai kuriuos propagandos aspektus, kurie sėkmingai buvo naudojami visų konflikto pusių. Galiu tik pakartoti, jog matau didelius neartus dirvonus, kurie plyti visuomenės mokymuose apie žiniasklaidos turinio analizę.

O kartu galiu pasidžiaugti smagiais komentatoriais. Pavyzdžiui, anonimas хм mane pavadinoяркий представитель прикрытия геноцида осетин по прямой указке США“. Neturiu nieko prieš – tebūnie aš būsiu tiesioginių JAV nurodymų vykdytojas 😀 tik vat dabar truputį pasimečiau – kam sąskaitą išrašyt? JAV valstybės departamentui?

Kaukazo propagandos auka

„Yra tiesa, melas ir statistika“, – pasakytų bent kiek aukštosios matematikos žinių ragavę. Tačiau paragavęs kaukiančių raketų nebegali sustot. Rugpjūtį nesustodami pro Kaukazo gyventojus vaikščiojo tai gruzinų, tai rusų kariai ir dar kartą patvirtino, jog ribas tarp tiesos ir melo trinti visai paprasta. Ypač – kai per petį tapšnoja Kondoliza Rais arba vienas kitas Kremliaus generolas.

Nors ne daug pažįstų žmonių, gyvai mačiusių Pietų Osetiją, tačiau sunkiai paaiškinami emociniai ryšiai su Gruzija mus vis dėlto sieja. Matyt, tie ryšiai ir lėmė, jog per pora savaičių visa Lietuva tapo informacinio karo dalyve. Karo propaganda, kurios negirdėjome pirmojo Persijo įlankos ar Balkanų karų metu, tvoskė savo sunkiąja artilerija per visą Lietuvos žiniasklaidą. Laikraščių, televizijos ekranų, radijo eterio ar interneto erdvių, kurių nepalietė karas, liko vienetai. Continue reading

Kaukaze šaudo, o mes tampame propagandos aukomis

už GruzijąVienas dalykas aiškus – Gruzijoje šaudoma ir sproginėja sviediniai. Toliau prasideda žinių srautas, kuris: a) šališkas; b) dažnai nepatikrintas nepriklausomų šaltinių; c) prieštaraujantis kitoms žinioms; d) propagandiškai apdorotas ir t.t.

Kaip ir visada, propagandinio informacijos srauto atveju reikia daryti labai aiškius žingsnius. Pirma, situaciją analizuoti pagal pirminius faktus. Todėl svarbiausia yra standartinė informacija – kas, kada, kur, ką, kaip? Propaganda visą seka apverčia ir pradeda pasakojimą nuo KODĖL? Kodėl žuvo trys civiliai gyventojai? Š… tie trys gyventojai. Žymiai svarbiau, kas paleido pirmą šūvį, kada buvo peržengta viena ar kita ankstesniuose susitarimuose numatyta geografinė riba. Taip, trys žuvę gyventojai irgi yra faktas, tačiau kariniuose veiksmuose tas neišvengiama, o emocijos trukdo vertinti situaciją. Continue reading