Daug dalykų nežinome ir nesuvokiame tik todėl, jog pritrūksta laiko. Vienas iš tokių – komunistinės Jugoslavijos konvulsijos ir buvusių federatyvinių respublikų karai. Mano bendraamžiams pasiteisinimu galėtų būti ir laikmetis, kai žymiai įdomesni buvo įvykiai kieme ir gatvėje, o ne Pietų Europoje… Manau, retas galėtume tiksliai papasakoti, kaip visa tai prasidėjo ir kaip tebesitęsia.
Pirmas etapas (1991):
- Slovėnija paskelbia nepriklausomybę ir laimi 10-ies dienų karą;
- Kroatija paskelbia nepriklausomybę ir tik 1995-aisiais su NATO pagalba laimi prieš Serbiją.
Antrasis etapas (1992-1994) – visų karas prieš visus:
- tęsiasi Kroatijos kova prieš Serbiją;
- 1992-aisiais prasideda Bosnijos karas prieš Serbiją, kurį pirmoji sąlyginai laimi 1995-aisiais;
- Kroatija ir Bosnija sugeba susipykti ir išeina į karą iki 1994-ųjų, kai susitaiko ir sudaro aljansą prieš Serbiją.
Trečiąjį etapą (1995) iš esmės apibūdina NATO „Operation Deliberate Force“, kuri pakirto Serbijos remiamų karinių dalinių pajėgumus ir privertė sudaryti taikos sutartį.
Karo pamokos mums
Visa Jugoslavijos istorija dabar jau apaugusi trilypėmis ir dar sudėtingesnėmis istorijomis (pavyzdžiui, paskaitykit to paties wikipedia straipsnius anglų, kroatų, bosnių, serbų kalbomis). Viena aišku – pakankamai taikiai ir lengvai iš federacijos pasitraukė Slovėnija ir Makedonija. Kroatija ir Bosnija-Hercogovina tą išsikovojo krauju. Juodkalnijos ir Kosovo klausimai – dar ir dabar su visokiais klaustukais. (čia animuotas 1992-1995 žemėlapis, kaip keitėsi atskirų respublikų valdomos teritorijos).
O ką tuo metu veikėme mes? Galiu pasidžiaugti, kad vos tik mėnesiui praėjus po Slovėnijos ir Kroatijos nepriklausomybių paskelbimo, atitinkami nutarimai priimti Seime (ačiū, Vytautui Landsbergiui ir principingajam Sauliui Pečeliūnui – skaitykit stenogramą). Galiu pasidžiaugti, kad būtent NATO (o tiksliau – vos ne vienašališkai JAV) pajėgos užbaigė Rusijos ir Graikijos remiamų serbų karą. Ką čia jau pasakoti, kaip keli šimtai Jungtinių Tautų taikdarių sugebėjo ramiai stebėti, kaip serbai doroja bosnius Srebnicoje…
Karas – baisumas, kuris visada bus šalia. Gerai, kad dabar tai galime pamatyti ir išgirsti (nebereikia pabandyti patiems), kad geriau labai daug ką atiduoti, bet tokio laikmečio išvengti. Toks vaizdas (parodė pavaryk! tinklaraštis) įrodys, kodėl. O toks – kaip visa tai buvo beprasmiška…
Paskaičiau apie karą angliškoje vikipedijoje. Iš tiesų, per istorijos pamokas nebuvo tie įvykiai akcentuojami. O tu pats moki kroatų, serbų, bosnių kalbas?
Beje, klaidelė: serbai dorojo ne serbus.
Prieš mėnesį ar du buvau Sarajeve, o po to ir Belgrade. Sarajevas paliko labai slogų įspūdį — nors karas pasibaigęs senokai, bet dar ir dabar pilna griuvėsių, o žmonės gyvena labai skurdžiai.
dovydai, dėkui, pataisiau klaidą. galbūt galima pasiteisinti, kad nespėjo perrašyti vadovėlių, tačiau programas pakeisti turėjo… kroatų, serbų, bosnių nemoku, tačiau moku rusų ir skaitau kirilica, todėl pagrindinius akcentus galiu suprasti
Petrai, man geriausias viso tokio karo beprasmybės įtvirtinimas – ši Vedran Smailovic nuotrauka – [http://en.wikipedia.org/wiki/Image:Evstafiev-bosnia-cello.jpg]. beje, Belgrade tankai nevažinėjo ir jis apsiaustas nebuvo…