XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: skiepai

Apie skiepų komunikacijos principus ir vėluojančią kampanijos pradžią

2021-03-10, LRT radijas

Žurnalistė Agnė Skamrakaitė LRT radijo laidoje 10-12 kalbino apie kovo viduryje planuojamą pradėti aktyvią vakcinacijos kampaniją. Visas laidos „10-12. Kaip vertinti informavimą apie vakcinavimą nuo COVID-19?“ įrašas LRT interneto portale, pokalbio pradžia nuo 01:03:50.

– [..] Kovo viduryje – taip teigia SAM – bus pradėti aktyvi vakcinacijos kampanija. Esminis klausimas, ar ne per vėlai?
– Galima visokių nuomonių išgirsti, tačiau aš sakyčiau, kai esi dykumos viduryje, tai nesirenki, ar geri mineralinį vandenį gazuotą ar be gazų. Šioje vietoje panašioje situacijoje mes esam, todėl bet kokia informacija dabar yra reikalinga ir prasminga. Duok Dieve, greičiau prasidėtų, nes mes matom, kas darosi dabar, kai tos informacijos viešai prieinamos nėra arba ji nėra kryptinga, nuosekliai pateikiama labai skirtingom visuomenės grupėm. Mes patiriam, tą vakuumą užpildo visokie gandai, nesąmonės. Ir tada, iš tiesų, tiems žmonėm, kurie neturi galimybės patys asmeniškai gilintis, nagrinėtis, pavyzdžiui, šaltinius anglų kalba, kitom – rusų, prancūzų, vokiečių kalbom, kur būtų patikima informacija, tada eina, visi klauso Kremliaus kanalų, kur totaliai pilamos nesąmonės, purvas. Ir, natūralu, tada visiems žmonėms susiformuoja vaizdas, kad neva čia „AstraZeneca“ yra bloga ar „Pfizeris“ yra blogas, nors Europos vaistų agentūra yra ne vieną kartą nuosekliai padariusi atlikusi tyrimus ir parodžiusi, kad viskas ten yra tvarkoj. Ir čia tiesiog yra sąmokslo teorijų skleidimas, pigus būdas kažkam pakenkti visai Europos Sąjungai.

– Kadenciją baigusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė pati pasiskiepijusi sakė, kad komunikacija viešojoje erdvėje, bent jau nacionaliniu lygmeniu, iš valdžios pusės praktiškai neegzistuoja. Ir todėl atsiranda daug nišos ir galimybių visiems dalyvauti įvairia forma diskusijose. Iš esmės tą patį ir jūs pasakėt. Bet ji minėjo, kad jinai pati, ieškodama informacijos, rėmėsi užsienio šaltiniais – ne rusų kalba, matyt, skaitė. Bet esmė, matyt, yra ta, kad lietuviškai tos informacijos, suprask, yra didžiulis trūkumas?
– Iš tiesų, jeigu mes didžiąją dalį Lietuvos, kurie moka tik lietuvių kalbą, istoriškai iš sovietinio palikimo dalis moka rusiškai, bet rusiškai didžioji dalis informacijos – skiedalai, visiška nesąmonė, o patikima, korektiška pasiekiama tiktai daugeliu atvejų arba anglų kalba, arba prancūziškai, jeigu Europos Sąjungos institucijose. Ir pagrindinė institucija, centrinis šaltinis apie visus skiepijimus – Europos ligų ir prevencijos centras, įsikūręs Stokholme, tai iš tiesų didžioji dalis informacijos yra anglų kalba. Dalis informacijos jau yra išversta į lietuvių, bet labai maža dalis tos visos. Mokslo pasiekimai yra didžiuliai, per tą laiką sukurta daug tyrimų, daug padaryta gerų darbų, bet, aišku, kiekvienos valstybės narės (ir Lietuvos tarp jų) užduotis ir funkcija yra sugebėti atrinkti tą informaciją ir ją suskaidyti, supjaustyti, padalinti toms skirtingoms visuomenės grupėms, kurioms tos informacijos reikia. Nes, pavyzdžiu, senjorams ta informacija turi vienu būdu pateikti, vaikams – visiškai kitokiu būdu, ar ne? Dirbantiems vienu atveju, namų šeimininkėms – visiškai kitaip. Tai šioje vietoj kur didžiausia bėda, sakyčiau, Lietuvoje, kad manoma, kad neva tai protingas kelių mokslininkų pakalbėjimas, gydytojų, gal patikimų, savo srityje žinomų, tačiau visuomenė yra pernelyg įvairi ir spalvota, kad vienas kurpalius tiktų ant visų klausytojų.

– Dar vienas momentas, kad tie ekspertai, kurie net ir kalba, jie nedėlioja tų argumentų, nesigilina į tas žmonių baimes, tiesiog sako „Yra faktas, Europos vaistų agentūra patvirtino, kad vakcinos yra saugios, viskas yra gerai“. Gal per mažai gilinimosi į tai, kogi žmonės bijo, dėl ko jie abejoja ir pan.?
– Labai teisinga pastaba, iš tiesų, visuomenė yra tiek spalvinga ir tiek įvairi, kad ji sprendimus priiminėja labai skirtingai būdais. Vieniems reikia jų gero draugo patarimo, kitiems jau reikia žinomo žmogaus palaiminimo, tretiems reikia detalios mokslinėms informacijos, kur būtų detaliai paaiškinta viskas nuo A iki Z. Tai kiekvienai tai visuomenės grupei turi būti ta informacijos paruošta ir pateikta. Ir, kas svarbiausia, jinai turi būti paruošta ir pateikta gerokai iki tol, kol pradeda dominuoti kažkokie gandai, nesąmonės, baimės. Tuščios erdvės informacinės nebūna. Jeigu mes jos neužpildom kokybiška informacija, ten pradeda dominuoti nesąmonės. Ir tas, deja, bet šiandien tas Lietuvoje yra.

– Tai geriausiu atveju, kada reikėjo pradėti visą informacinę kampaniją, susijusią su vakcina?
– Iš esmės – prieš metus. Kitaip tariant, prasidėjo pandemija, buvo aišku, kad skiepų ilgai nebus ir buvo aišku, kad gandai, baimės pradės dominuoti. Tai tam ruoštis europinės institucijos (man pačiam tenka šiek tiek dirbti su Europos Komisija), jos pradėjo ruoštis dar praeitų metų pavasario gale, gegužės–birželio mėnesį prasidėjo aktyvios diskusijos, kaip ką reikia daryti. Buvo iš tiesų išskirta daug rekomendacijų, pateikta daug medžiagos, kurias daugeliu atvejų tiesiog reikėjo imti, adaptuoti į lietuvių kalbą ir taikyti savo gyvenime. Jeigu netinka Europos Komisija, tai galima imti kitą mokslinės informacijos centrą – tai JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC), kur vėlgi yra didžiuliai talmudai, galima sakyti, informacijos – kaip reikia dirbti su pandemijos informacija, kaip apskritai dirbti su ligų, skiepų informacija. Ne tik Covid, bet kokia.

– Čia bendrieji principai turėtų būti taikomi?
– Taip, būtent. Apie ką dabar kalba JT Pasaulinė sveikatos organizacija – jie kalba apie infodemiją. Kitaip tariant, jeigu mes esam pripratę kalbėti apie ligų pandemijas, tai dabar reiškinys yra infodemija. Aišku, galima jį kritikuoti, jis gal ydingas ir t.t., bet. Faktas, kad visuomenės/šalys jų administracijos nebuvo pasiruošusios reaguoti į tokio masto informacijos srautus. Ir socialinės medijos padarė tai, kad dabar bet kam, kas nori greitos šlovės, kuris paskelbia bet kokią melagingą žinią socialiniame tinkle, jeigu jinai pagauna bangą, ta informacija labai gali smarkiai išplisti. Pradiniame laikotarpyje tą ir matėm – visokios baimės, gandai, kurie be jokio mokslinio pagrindo, jos dominavo. Ir tokiu atveju, kai jos įsitvirtina, kai prarandi tą pradinį momentą, grąžinti situaciją atgalios arba atsukti atgal yra labai sudėtinga. Nes egzistuoja toks priming‘o efektas, kai žmonės labai lengvai pagauna pirmą situacijos aiškinimą ir labai sudėtingai keičia tą pirminį savo suvokimą. Čia mes ir esam toj situacijoj, kai jau yra primos pėdos įspaustos, o mums dabar reikia užpilinėti, išlyginti naujai pradėti aiškinti.

– Kokia galėtų būti sėkminga informacinė kampanija? Ką dabar daryti su situacija, kurią dabar mes turim?
– Pirmas ir dabar svarbiausias dalykas – labai detalizuotis ir pabandyti susiskirstyti, susipjaustyti visuomenę į skirtingas visuomenės grupes. Kokias baimes jie turi, kokios visuomenės grupės dominuoja toj baimių kategorijoj, kas labiausiai bijo? Ar bijo moksleiviai, ar bijo studentai, ar dirbantieji, ar bijo senjorai? Ar bijo lietuvių kalbą naudojantys, ar bijo rusų kalbą naudojantys, ar bijo anglų kalbą naudojantys? Ar jie gyvena rajonų centruose, ar miestuose. Ir t.t. ir t.t. – pagal kiekvieną sociodemografinį pjūvį galima tą situaciją pjaustytis, aiškintis, kur yra bėdos šaltinis arba, kitaip tariant, kur dominuoja bėdos. Mes netgi matom pagal pačių sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų skiepijimosi mastą, ar ne? Mes labai galim pasidaryti žemėlapį, kur dominuoja gandai ir sąmokslo teorijos? Galima atskira ligonines netgi rajonų lygyje išskirti – vienos raudonos, kitos žalios. Tai jau ir tai yra tam tikras signalas, nes ligoninės yra tam tikras pirmas karys tam fronto linijoje. Nes jeigu gydytojas nesiskiepija, tai labai tikėtina, kad jis ir savo visus savo pacientus įtikinės nesiskiepyti arba bent jau netiesiogiai darys tokią įtaką.

Šioj vietoj pirmas ir pagrindinis dalykas yra nuotraukos turėjimas, kur mes turime bėdas. Nes jeigu mes pakalbėtume, pavyzdžiui, pagal išsilavinimo lygį, kur didžiausios bėdos – akivaizdu, kad didžiausios bėdos ten, kur mažiausias išsilavinimo lygis – kur nėra aukštojo išsilavinimo, kur nėra vidurinio išsilavinimo. Ten ir didžios baimės, nes žmonės nesugeba suvokti, jiems atsakymas taip ir ne yra lygiavertis. Nors, pavyzdžiui, šalutinis poveikis, jeigu pasitaiko vienu atveju iš 100 tūkstančių, tai yra nulis, t.y. Lietuvos atveju 30 tokių žmonių būtų, kai visa kita Lietuva būtų apsaugota. Tai šitų šalutinių poveikių hiperbolizacija, jų sureikšminimas yra to menkai išsilavinusio, nelabai sugebančio mąstyti apie realų pavojaus mastą ir realų realią įrankių arba sprendimų galią naudą.

Tai va čia labai poveikis arba požiūris turėtų būti toks labai žingsnis po žingsnio. Suvokiam, kad vat turim bėdą, tarkim, tarp vairuotojų automobilių – ok, bandom juos pasiekti, tarkim, per radiją. Kitoj vietoj pamatom, kad problemą turim, tarkim, vyrų grupėj senjorų amžiuje virš 70 metų – ok, galvojam, kuo jie užsiima, ką ir kokią informaciją per ką jie gauna, ar jie per medžiotojų kokius būrelius gauna informaciją, ar per radiją, ar per kažkokį savo žurnalą ir per tą liniją bandom eiti. Labai nuosekliai, žingsnis po žingsnio susiskaidant visuomenės grupes ir aiškinantis, kaip lengviausia juos pasiekti.

– O reikia įtikinėti tuos, kurie abejoja, ar tuos, kurie galvoja, kad nereikia skiepytis? Kokia yra prasmingesnė, į ką reikia nukreipti savo dėmesį?
– Žiūrint prioritetų lygyje, pirma banga yra tie, kurie neutralūs, kurie nėra visiškai apsisprendę. Toj skalėj žiūrint „labai už“, „labai prieš“. Jie jau turi nuomonę ir ją labai sunku pakeisti. Bet tie, kurie neutralūs arba svyruojantys, juos lenviausia paveikti. Tai šioj vietoj svyruojanti visuomenės dalis yra lengviausiai pagaunama, lengviausia pakeičiama jos preferencijos arba tai, ką jie galvoja vienu arba kitu klausimu. Tai netgi labai primityvių gali būti motyvacinių elementų. Pavyzdžiui, pažiūrėk, tavo draugas pasiskiepijo, tai ir tau nieko nebus. Kiekvienu atveju mes turim kažkokias baimes šiek tiek skirtingas. Vienas labai bijo adatos, kitas labai vijo, ką kaimynai pagalvos, trečias dar kažką, ketvirtas labai nori su anūkais susitikt ir t.t. Motyvai jie vėlgi turi būti išsiaiškinti ir išnagrinėti, patikrinti. Tyrimų pagrindas, nuo pirminių duomenų atsispirti ir tada eiti ieškoti atsakymų. Nes įtikinėjimo būdas racionalusis, ką daro mokslininkai, gydytojai, jie veikia, deja, bet labai mažą visuomenės dalį. Racionalus pagrindimas, kodėl reikia skiepytis, veiks labai mažai ką. Tuo tarpu emociniai argumentai (įžymybės, vietiniai lyderiai, kunigai, vietiniai gydytojai, ir t.t. – jie yra tas pavyzdys, kuris gali emociniu būdu, ne per racionaliąją pusę, bet grynai – reikia, eik! Kai kuriais atvejais gal net įsakymas galėtų būti. Tai yra būdas, kaip prieiti prie rezultato greičiau, nes racionaliu būdu (vėlgi, jeigu žmogus menkai išsilavinęs) jam paaiškinant kad ir visą sudėtingą Europos vaistų agentūros patikrinimų metodiką, kaip jie priėjo prie išvados, kad viskas gerai – jam tai vienodai rodys, nes jis nesuvokia, kad tie patikrinimai reikalingi. Kam reikia aiškinti, kad reikia daryti dešimtis tūkstančių patikrinimų, kuo skiriasi vienas procentas nuo 10 procentų – tai menkai išsilavinus tie skaičiai nieko nerodo. Tuo tarpu kažkokie autoritetai, emociniai argumentai – „reik“, „mes visi einam“, „apsaugok savo žmoną“, „apsaugok savo vaikus“, yra tie dalykai, kurie gali būti naudojami ir tokiais atvejais tikrai taikytini.

– Paskambino Irena iš Kauno, laba diena.
– Laba diena, [..] jis tik dėsto, kad reikia, reikia, reikia. Bet tai kodėl šito nieko nedaroma? Kas vyksta, mes visi žinom ir matom, kaip veikia viskas. Bet kodėl niekas nieko nedaro? O tas dėstymas, kas vyksta šiuo metu – tuščia kalba, visi žino, kas vyksta. [..] Ką reikėtų daryt, bet kodėl nedaroma? Mes žinom, kad to reikėtų, bet kodėl to nedaroma?
– [..] Tuoj mes pamatysim, kaip Vyriausybei seksis tą daryti. Kaip ir minėjau, tą aktyvią vakcinacijos kampaniją ketinama pradėti kovo viduryje. Galėsim įvertinti, kaip jie tą daro, bet klausimas, aišku, akivaizdus Irenos apie tai – kodėl keitėsi Vyriausybės, viena Vyriausybė, Kita Vyriausybė buvo, bet komunikacija nuo to, kaip ir suprantame ir iš jūsų teiginių, netapo geresnė šiuo klausimu?

– Aš esu biškį tarp dviejų spaustų įspaustas, tai nesinorėtų sakyti, kad Vyriausybė daro blogai, nes aš matau ir kitas Vyriausybes kaip dirbdamas su Europos Komisija, ir kitose valstybėse nėra pasiruošimo arba sugebėjimo, drąsos imtis lyderystės šitoj vietoj. Kai kurios valstybės geriau, kai kurios prasčiau, bet, aš manyčiau, bėda yra tai, kad mes susidūrėm su nauju reiškiniu ir prieš tą reiškinį reikėjo drąsos imtis sprendimų. Pavyzdžiui, Švedijos pavyzdys, kai jie priėmė kitokį visiškai modelį – reikėjo turėti didelės drąsos visiems pareigūnams Švedijos sveikatos apsaugos sistemos sakyti, kad „ne, nėra tas radikalus sprendimas ilgalaikis“. Tai lygiai taip pat ir su viešinimo kampanija – reikėjo drąsos sakyti „čia ir dabar mes turime pradėti kovoti prieš melą, prieš melagienas, prieš kažkokią dezinformaciją“. Bet tos drąsos nebuvo nei praėjusios ministerijos vadovybėj, nei dabartinė to neatsineša. Ir tai, kad jie bent jau kažką pradeda ruoštis ir daryti – duok Dieve, tai pasisektų. Nes aš galėčiau matyti problemų ir tai, ką jie ruošiasi daryti, tai nėra pats idealiausias ar pats tinkamiausias sprendimo būdas. Bet vėlgi – aš esu išorinis ekspertas, kuris galiu kritikuoti ir tokia mano pareiga. Bet jeigu atsakant į klausytojos klausimą „Kodėl nedaroma?“, aš manyčiau, kad mes, visuomenė, esam pernelyg kritiška į bet kokį veiksmą iš Vyriausybės pusės. Ir tada biurokratai yra linkę geriau nieko nedaryti, negu daryti klaidas. Ir čia mes turim bėdą, nors ir visiems tarytum aišku „na, reikėtų visiems pasakyti, kad čia netiesa, čia melas ir t.t.“, bet tam, kad greitai pradėt daryt, reikėjo sprendimų, reikėjo investicijų, reikėjo pinigų. Tie pinigai tarsi buvo, bet vėlgi, juos išleisi – o jeigu čia niekas jokio naudos nepamatys? Dabar mes matom, kad tie gandai daro bėdą, o jeigu kažkas būtų padaręs praeitais metais prevencinius veiksmus, tie gandai nebūtų paplitę ir būtum sakę „O! Tuščiai išleido milijonus eurų, o čia nieko nebuvo“. Tai dabar šiek tiek mes esam kitoj padėty, kurioje mes galim sakyti, kad bėda akivaizdi ir privalom kažką daryti. O biurokratai visada, žinoma, geriau susilaikys nuo veiksmo, jeigu nėra akivaizdaus būtinybės tą daryti.

– Kaip tik jau pradėti platinti filmukai šiandien apie vakcinaciją. O mes turim ir kitokias dvi nuomones – Reda ir Viktorija mums elektroniniu paštu rašo ir sako, kad nesąmones kalbat, nes iš tiesų tos informacijos užtenka ir tai nepagarbus požiūris į žmones, nes žmonės patys viską atsirenka ir patys viską supranta. Danutė dar, vilnietė, laba diena.
– Laba diena, vat būtent, aš irgi pritariu, kad tai yra nepagarbus požiūris į žmones, žmonės ne durneliai. Nereikia laikyti mūsų darželinukais paprastų žmonių. Kam reklamuot tai, ko nėra, pirmiausia? [..] Kam reklamuot vakcina, kurios aš niekaip nesulaukiu? Man 68 metai, aš jos dar negaunu, kai tuo tarpu Grybauskaitė jau pasiskiepijo. Tai vienas klausimas. Antras klausimas, jeigu jinai būtų pasiskiepijus „AstraZeneca“, sakyčiau OK, įtikinot. Bet kai ji gavo „Pfizer“ [..] Nelaikykit mūsų kvailiais darželinukais. Grybauskaitė taip pat labai rūpinosi ir skaitė visą tą informaciją. Ir aš taip pat skaitau angliškai. Nereikia mūsų durninti. Ir nereklamuokit produkto, kurio nėra.
– Gerai, Danute, supratom jūsų mintį, Liutauras klausia jūsų.

– Ar galit pasakyt, kiek nuo „AstraZenecos“ Europoj buvo kokių nors esminių blogų komplikacijų? Vienetais.
– Aš šito dalyko neseku, man reikia fakto.
– Ar galite pasakyti – kiek, dešimt, šimtas, tūkstantis ar šimtas tūkstančių?
– Nu neišmušit manęs tokiu klausimu. Aš neskaičiuoju.
– Bet tai jūs nežinot. Jūs sakot, kad ta vakcina bloga, bet nežinot, kiek.
– Bet tai gerai, kodėl Grybauskaitė buvo „Pfizeriu“ paskiepyta, jei jai tik 65–i?
– Ačiū, Danute, mums liko 2 minutės iki žinių. Tai vienas momentas dėl „AstraZeneca“, Liutaurai – gal galit trumpai pasakyt, kodėl taip su „AstraZeneca“ nutiko?
– Šitoj vietoj iš tiesų man keista, kodėl mes, mūsų valdžios institucijos tam laiku neskyrė dėmesio ir vat labai konkrečiais pavyzdžiais – vat pasakykit, kiek mirė nuo „AstraZanecos“? Nulis. Kiek žmonių turėjo kažkokių esminių komplikacijų? Vienetai per visą Europą. Tai sakyti, kad tai kažkuo blogas skiepas ar kažkuo bloga vakcina – jokio pagrindimo. Bet kai nėra valdžios, kai nėra atsakingų institucijų reakcijos, natūralu, kad žmogus natūraliai bijo, jis natūraliai perskaitė, kad ten kažkokios blogybės ir visa kita. Dabar dėl „Pfizerio“ ir „AstraZaneca“ santykio – kodėl Grybauskaitė paskiepyta „Pfizeriu“, ne „AstraZaneca“? Tiesiog Lietuva gavo 9–ias dozes „Pfizerio“ ir 1–ą „AstraZanecos“. Net teoriškai „pataikyt“, kad tau bus „AstraZaneca“, reikia dar pasistengt.

– Bet šis momentas svarbus, kad mūsų valstybės vadovai, bent jau Gitanas Nausėda kalbėjo apie tai, kad jisai lauks savo eilės, nesiskiepys, rodydami pavyzdį. Ir situacija su Dalia Grybauskaite, ką Diana teisingai pastebėjo, tarkim, Vilniuje dar ir 80–mečių, man regis, yra nepaskiepytų. 70–mečių tikrai dar yra nepaskiepytų, bet Prezidentė paskiepyta. Tai žmonėm tas irgi – tiems, kurie neabejoja skiepų nauda ir laukia vakcinų, tai irgi natūraliai pikta.
– Pavyzdžiui, mano irgi tėvai, jie gyvena Utenoj, tai jie irgi nėra paskiepyti, nors pagal amžių vilniečiai tokio amžiaus paskiepyti. Čia turim ir pačią logistikos sistemą, kuri nėra ideali, nes tam vienas turi kokią nors komplikaciją, kokią nors rimtą ligą, kitas ne. Kuriam paskiepijo, kuriam nepaskiepijo. Vėlgi, įvairi labai situacija. Kodėl atvejis toks su Grybauskaitės atveju, kol kas sunku pasakyti – neturiu duomenų. Vėlgi, informacijos trūksta.

Begemotai, kurie bijojo skiepų: 5 išsiskiriančios visuomenės grupės

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sovietų sąjunga sprendė struktūriškai labai panašią problemą, su kuria šiandien susiduria ir visas pasaulis. Po antro pasaulinio karo į sovietinę „normą“ grįžęs gyvenimas reiškė ir augančias sveikatos apsaugos sistemos galimybes. Mokslo pasiekimai masiškai plečiant skiepijimo (nuo įvairių ligų) praktiką kartu reiškė, kad didelė dalis visuomenės skeptiškai ar net įtariai vertino mokslo siūlomas naujoves.

Sovietinė propaganda ieškojo įvairių būdų ir vienas iš tokių, skirtas ne tik spaliukams ar pionieriams, buvo 1966 metais „Союзмультфильм“ išleistas animacinis filmas „Apie begemotą, kuris bijojo skiepų“. Jo pagrindinis herojus – begemotas, kuris dreba, prakaituoja, bala ar net bando pabėgti.

Animacinio filmo „Про бегемота, который боялся прививок“ kadras, 1966 m.

Šis vaikams skirtas kūrinys yra puikus kūrybiškos komunikacijos pavyzdys. Kai ne tik vaikai įsitraukia ir išgirsta pagrindinę žinią – nori nesirgti, reiškia, reikia skiepytis. Šį sovietinės propagandos kanalais tiražuotą filmuką pamatė ne tik vaikai. Nors puse akies jį žiūrėjo ir suaugusieji – tėvai, seneliai. O humoro forma pateikta informacija apie skiepų bijantį begemotą (vėlgi, asociacija į nepaslankų, lėta, naujovių bijantį eilinį pilietį) nugulė giliai daugelio vėlesniais sovietiniais metais gimusių vaikų sąmonėje.

Ką tai turi bendro su šių dienų Lietuva ir viso pasaulio bandymais paskatinti kuo didesnę žmonių dalį skiepytis ir taip suvaldyti Covid-19 šėlsmą? Ryšys tiesioginis – tai geras pavyzdys, kad reikia ieškoti kūrybiškų būdų kalbėtis su įvairiausiomis visuomenės grupėmis ir joms priimtina forma aiškinti, rodyti, atsakyti į klausimus ir abejones.

Su kuo labiausiai reikia kalbėtis, rodo neseniai Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta visuomenės nuomonių apklausa. Jo pagrindinė išvada – skiepytis nuo COVID-19 sutiktų 64 proc. Lietuvos gyventojų („tikrai taip“ – 41 procentas, o „greičiau taip“ – 23 procentai). Neapsisprendę teigė esantys 16 procentų, „greičiau ne“ ir „ne“ atsakė po 10 proc. respondentų.

Tad kas dažniausiai patenka į tuos 16+10+10 procentų Lietuvos gyventojų, kurie neapsisprendę arba yra linkę nesiskiepyti? Šiuos atsakymus pateikia kryžminiai apklausos rezultatų pjūviai, kai analizuojame skeptiškai nusiteikusių respondentų sociodemografinius požymius, t.y. kuriose atskirų rodiklių grupėse dominuoja neigiami atsakymai.

Pirma, aiškiai išskiria jauniausių (18-25 metų amžiaus) respondentų grupė, kurioje nusiteikimas skiepytis itin menkas. „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ čia rinkosi 51,3%, kai bendras rodiklis 63,8%. Tuo pat metu neigiamus atsakymus („Tikrai ne“ ir „Greičiau ne“) fiksavo 25,2% bendrajam rodikliui siekiant tik 20,1%.

Antra, akivaizdus skirtumas, jog skiepų labiau bijo mažesnio išsilavinimo gyventojai. Jeigu aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ rinkosi 71,3% atvejų, tai vidutinį ir specialųjį vidurinį jau tik 62,1%, o nebaigę vidurinio – 48,6% atvejų.

Trečia, pajamų lygis vienam šeimos nariui irgi yra rimtas signalas, jog požiūris į skiepus skirsis. Pavyzdžiui, „daugiau nei 700 €“ vienam ūkio nariui gaunantys respondentai „Tikrai taip“ ir „Greičiau taip“ skiepysis 74,1% atvejų. Uždirbantys 501-700 € teigiamus atsakymus fiksavo 71,4% atvejų. Tuo metu uždirbantys 301-500 € jau rinkosi tik 61,2% atvejų, o skurdžiausiai gyvenantys ir uždirbantys iki 300 € tikrai/greičiau skiepysis tik 58,3% atvejų.

Ketvirta, požiūris į skiepus tiesiogiai susijęs ir su profesija bei pagrindiniu užsiėmimu. 88,3% respondentų tarp aukščiausio ir vidutinio lygio vadovų nusiteikę teigiamai. Tuo metu tik 40,0% namų šeimininkių atsakė teigiamai (tiesa, suminis šios grupės respondentų skaičius mažas, todėl rezultatą galėjo lemti ir didesnė santykinė paklaida). Didžiausioje rizikos grupėje esantys pensininkai tikrai ir greičiau skiepysis tik 61,8% atvejų. Bedarbiai – 52,3%, studentai ir moksleiviai – 59,7%, darbininkai ir techniniai darbuotojai – 58,1%. Geras rezultatas ir tarp specialistų bei tarnautojų – 70,6%.

Penkta, ką galima spėti iš ankstesnių požymių, skirtumai vertinant skiepijimą atsiskleidžia ir skirtingose gyvenamose vietovėse. Pavyzdžiui, vertinant akivaizdžiai neigiamai skiepus vertinančius („Tikrai ne“ ir „Greičiau ne“) didžiuosiuose miestuose sudaro tik 17,8% respondentų, kai kaimo vietovėse – net 24,7%.

Šių šešių skeptiškai nusiteikusių grupių motyvų analizė leidžia formuoti dar detalesnes išvadas. Pavyzdžiui, 18-25 m. jaunuolių grupėje visas kitas grupes lenkia argumentas „UŽ“ – „Noriu „normalaus“ gyvenimo, nenoriu pandemijos, karantino“. Tai tiesioginė užuomina, kokią informaciją šios tikslinė grupės nariams reikia teikti jų naudojamais komunikacijos kanalais, ką akcentuoti, kokius lūkesčius ir nerimą išgirsti.

Žinoma, tai tik vienos visuomenės nuomonių apklausos rezultatai. Juos reikia vertinti kritiškai ir tikrinti, lyginti su kitais duomenų šaltiniais. Tačiau veiklos gairės labai aiškios – ieškoti atskiroms visuomenės grupėms labiausiai paveikių komunikacijos formų ir jas naudoti. Būtų gerai pradėti „jau vakar“.

Komentaras paskelbtas interneto portalo „Delfi.lt“ rubrikoje „m360“.

Apie Vyriausybės komunikacijos klaidas (ne)atlaisvinant karantiną

LRT radijas, 2021-02-08

Laidos vedėjas Deividas Jursevičius laidoje kalbino ryšių su visuomene kolegą Arijų Katauską ir mane. Kelios mintys:

(nuo 06:10)
– Kiek pagrįsta Vyriausybei kritika?

Vienas dalykas, kas iš tiesų yra pagrįstas, tai atidėliojimas. Šita Vyriausybė atidėlioja rimtą pasiruošimą skiepijimo kampanijai. Panašu, kad kartu atidėliodama skiepų komunikaciją atideda ir einamąją komunikaciją. Kitaip tariant, savo sprendimų paaiškinimą.

Labai panašu į tai, kad komunikacija šiuo atveju tapusi trečiaeile-ketvirtaeiliu klausimu ir Vyriausybė nusprendusi neva tai spręsti klausimus, o paskui jau „uždengti“ ir išspręsti komunikacijos problemas. Bet visa bėda, kad belaukiant sprendimų vakumo neegzistuoja, tą vakumą užpildo alternatyvios visokios informacijos. Vat Arijus jau minėjo visokias interesų grupes, taip toliau. Ir gaunasi, kad viešas diskursas viešojoje erdvėje nueina į visiškai priešingą pusę. Rezultate gaunasi, kad Vyriausybė ir neturi sprendimų, ir neturi paaiškinimų, kodėl neturi sprendimų. Rezultate mes piktinamės ir sakom, kad ji veikia blogai.

(nuo 09:35)
– Žinutės, konkrečios žinutės trūkumas – kiek visuomenei apskritai aiškiai išdėstyta, kaip kada vyks laisvinimas? Kiek suprantamai kalbama apie A, B, C, D planus – kiek jų ten bebūtų?

Pradžia, kuri prasidėjo nuo scenarijų planavimo A, B, C, D buvo gera, bet tai nebuvo pririšta prie konkrečių rodiklių. Gaunasi, kad dėl kiekvieno scenarijaus sprendžia.. kas? Sprendžia Arūnas Dulkys, sprendžia Ingrida Šimonytė. Taip neturėtų būti.

Rodikliai ir scenarijai turi būti pagrįsti objektyviais skaičiais. Vos pasiekiam rodiklį, automatiškai įsigalioja priemonių planas kažkoks. Šito aiškumo, kaip į tuos scenarijus bus reaguojama ir kaip bus valdoma, natūralu, nėra. Kai nėra aiškumo tada ir komunikacija tampa… na, Ingrida šiandien prisiėmė atsakomybę, rytoj jau nenorės prisiimti atsakomybės. Ir šitoj vietoj, natūralu, komunikacija tampa podukra, kuri turi dengti klaidas, kurių nepadaryta vadybiniam lygmeny.

(nuo 13:25)
– Sutiktumėt, kad šaltinių skleidžiamos informacijos sinchronizavimas ir būtų dabar labiausiai taisytinas dalykas ar matytumėt kitų?

Čia sisteminė problema, ką jūs ir minėjot. Tie skirtingi šnekėtojai, skirtingi lyderiai, kurių anksčiau tarsi nebuvo, tarsi buvo anksčiau vienas Aurelijus Veryga ir VESK’o informacinis centras. Dabar pasidarė keli ir jie, natūralu, pradeda vienas kitam prieštarauti, akcentus skirtingus parenka, detales kitokias mini. Ir gaunasi mišrainė. Tai šioje vietoje ankstesnės Vyriausybės praktika, kai visa komunikacija buvo sutelkta vienose rankose iš esmės tokioj situacijoj įnešdavo daugiau tikrumo, užtikrintumo atmetus visas kitas problemines sritis.

iš lrt.lt

Visą „LRT radijo“ laidos „60 minučių“ epizodą „Kaip vertinamas valdžios karantino valdymas ir komunikacija su visuomene?“ galima paklausyti nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje lrt.lt

Apie „blatą“ – vieną iš korupcijos formų

Žinių radijas, 2021-01-22

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su profesijos kolega Mindaugu Lapinsku „Žinių radijo“ laidoje nuotoliniu būdu diskutavome apie „blatą“, kuris apie save priminė, kai Lietuvos ligoninėse buvo pradėta skiepyti nuo Covid-19. Kelios mano mintys:

[..] – Liutaurai, gal didelio nusikalimo nėra? Anksčiau ar vėliau visa populiacija vis tiek turės pasiskiepyti.

– Naudotis pažintimis yra gerai, visada naudojamės ir tai natūrali socialinės visuomenės sudėtinė dalis. Bet, jeigu kažkas neteisingai taiko taisykles ir kažkam suteikia pirmenybę prieš kitus, išeina taip, kad jie pasinaudoja savo padėtimi. Čia tampa vos ne prekyba poveikiu. Tarkime, skiepų atveju, nors ministerijos sudaryta tvarka ar eiliškumas yra vienokie, gydytojas ar sprendimus priimantis administratorius randa kokį nors būdą savo draugą paskiepyti anksčiau. Pavyzdžiui, buvo Anykščiuose uždaryta sanatorija ir jos darbuotojai įtraukti į aukštesnį lygį, anksčiau skiepijami. Čia jau yra korupcijos požymis.

– Tai rodo, kad nepasitikima valstybės tvarka. Visada galima ginčytis, kodėl kraujo vėžiu sergančius skiepija pirmiau, o ne visus sergančius vėžiu, kodėl virš 65 metų, o ne virš 70-ies…

– Ginčytis galima, bet jeigu nesiginčiji, o tiesiog pasinaudoji savo užimamomis pareigomis ir priimi kitokį sprendimą nei numato tvarka, tai jau pažeidimas. Pažintis – nėra nusikaltimas. Problema atsiranda tada, kai sąmoningai pažeidžiama nustatyta tvarka kažkokio pažįstamo naudai. Tai suponuoja, kad atgal bus gaunama kažkokia nauda – pakvies į medžioklę, gaus bilietus į rungtynes. Tai – baudžiamosios teisės dalis.

[..] – Liutaurai, kaip paprastas žmogus pakliūva pas gydytoją? Jis skambina į poliklinikos registratūrą, jam vizitą duoda po dviejų savaičių. Jeigu žmogus turi draugą gydytoją, jis skambina jam ir sako, kad serga. Daktaras priima jį jau rytoj ar poryt. Kiek toks elgesys sistemai skausmingas?

– „Blatas“ visais atvejais susijęs su visuomeniniu gėriu arba tam tikru sistemos skirstomu turtu, privalumais, privilegijomis. Visa problema su skiepais ir sveikatos sistemos prieinamumu yra ta, kad teisėtumą ar neteisėtumą lemia informacijos turėjimas ar neturėjimas. Tarkime, gydytojas per dieną gali priimti 8 pacientus, bet dienos eigoje paaiškėja, kad septintas pacientas neateina, lieka laisva vieta, galima ją užpildyti. Daugelis potencialių septintų pacientų nežinos, kad gali ateiti, o kažkas tą informaciją turės. Informacijos turėjimo pirmenybė yra biurokratinio mechanizmo lėtumo ar klaidos rezultatas. Lankstus pažinčių išnaudojimas iš dalies kompensuoja biurokratinio mechanizmo ydingumą. Kalbant apie skiepus, turime šešto skiepo problemą. Pagal visas metodikas, iš vienos ampulės – 5 skiepai. Šeštam, iš esmės, užtenka, bet pagal tvarką jo naudoti negalima. Tada, kai penkis paskiepija ir lieka šešta dozė, gydytojas sprendžia, ką su ja daryti: ar pilti ją į unitazą, ar panaudoti.

– Izraelyje tai daroma: yra penki skiepai, bet šeštą gali gauti gyvoje eilėje laukiantys žmonės.

– Čia ir atsiranda informacijos turėjimo klausimas. Jei gydytojas skambina ir sako, kad turi likusių dozių, gali atvažiuoti, pasiskiepyti, tada gal važiuoji ne tu pats, o atsiunti savo kaimyną senuką, kuriam rizikos faktorius yra kur kas didesnis.

– Sako, kad korupcija 30 proc. pabrangina paslaugas. Iš kitos pusės, gydytojas gali nekeisti eilės, o atlikti kitus darbus greičiau ir tada priimti savo draugą, arba tai gali padaryti po darbo valandų. Bet mes vis tiek tai traktuosime kaip rafinuotą korupciją.

– Manyčiau, kad skirtumas atsiranda tada, kai savivaldybės pareigūnas ar gydytojas daro gerą darbą draugui, nesitikėdamas gauti ką nors atgal. Tai vertinčiau nuolaidžiau. Teoriškai „blatas“ neturi nieko žalingo, bet praktika rodo, kad daugeliu atveju „blato“ gavėjas ar visuomeninį gėrį skirstantis žmogus tikisi grąžos.

[..] – Liutaurai, ar „blatas“ yra mokančių suktis žmonių privilegija?

– „Blatas“ atsiranda iš to, kad kažko trūksta. Jeigu tiekimas būtų užtikrintas, „blato“ nereikėtų. Ar visuomeninis, valstybinis mechanizmas sugebės kada nors panaikinti tą trūkumą ar deficitą? Ne, nesugebės.

iš ziniuradijas.lt ir lrytas.lt

Žiūrėkite visą „Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar „blatas“ – sovietmečio palikimas?“ arba galite perskaityti pagrindines mintis laidos santraukoje portalo lrytas.lt publikacijoje „Bandymą per pažintis gauti skiepų gretina su sovietmečiu populiariu „blatu“: kodėl kiti nori būti lygesni už kitus“.

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.